- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2024-10-21
- Bylos Nr.
- 1A-136-334/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-40873-2023-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daina Vaidachavičienė, Danutė Švitinienė, Algirdas Gaputis
- Kaltinamasis
- D. D., A. Ž.
- Nuteistasis
- L. P.
- Advokatai
- Arnoldas Šukaitis, Eugenijus Karosas, Darius Japertas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,
Žemesnės instancijos teismas
išteisintajam D. D. ir jo gynėjui advokatui Arnoldui Šukaičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės Aušros Gylytės apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:
Žemesnės instancijos teismas
L. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.
L. P. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir L. P. paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. sausio 25 d. nuosprendžiu, ir L. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.
Bausmės pradžią L. P. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Į bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. sausio 25 d. nuosprendį.
L. P. pagal BK 284 straipsnį išteisintas, nesant jo veiksmuose šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
D. D. pagal BK 284 straipsnį, 145 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veiksmuose šių nusikalstamų veikų požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
A. Ž. pagal BK 284 straipsnį, 145 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veiksmuose šių nusikalstamų veikų požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kardomosios priemonės – rašytiniai pasižadėjimai neišvykti D. D., L. P. ir A. Ž. panaikintos nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Tenkintas Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinys ir priteista iš L. P. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padaryta 713,15 Eur (septynių šimtų trylikos eurų 15 ct) žala.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. P. nuteistas už tai, kad 2023 m. spalio 23 d., apie 14.22 val., (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo, antro aukšto laiptinėje, bandydamas patekti į butą Nr. (duomenys neskelbtini), rankomis ir kojomis daužė ir laužė šio buto duris ir jų apdailą bei tuo pačiu metu baugino ir grasino susidoroti su bute buvusiais S. Č. ir M. B., sakydamas žodžius „sulaužysim“, „užversim“, tokiu būdu grasino juos nužudyti ar jiems sunkiai sutrikdyti sveikatą, taip sudarydamas jiems realų ir pakankamą pagrindą bijoti, akivaizdžiai leisdamas suprasti, kad šie grasinimai gali būti realiai įvykdyti, dėl ko išsigandę grasinimų, S. Č. ir M. B. iššoko iš buto pro antro aukšto balkoną ir susižalojo, tuo nukentėjusiajai M. B. dėl juosmeninės stuburo dalies 1-2 slankstelių lūžių, o nukentėjusiajam S. Č. dėl kreivojo šeivikaulio lūžio nesunkiai sutrikdė sveikatą. Tokiais veiksmais L. P. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje.
2. L. P. išteisintas dėl to, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: 2023 m. spalio 23 d., apie 14.22 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo, antro aukšto laiptinėje, veikdamas bendrai su D. D. ir A. Ž., bandydami patekti į butą Nr. (duomenys neskelbtini), visi kartu rankomis ir kojomis daužė ir laužė šio buto duris ir jų apdailą bei tuo pačiu metu baugino ir grasino susidoroti su bute buvusiais S. Č. ir M. B., ir tokiu įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.
3. D. D. išteisintas dėl to, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogui sveikatą bei nesunkiai sutrikdė žmogui sveikatą, o būtent: 2023 m. spalio 23 d., apie 14.22 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo, antro aukšto laiptinėje, veikdamas bendrai su L. P. ir A. Ž., bandydami patekti į butą Nr. (duomenys neskelbtini), visi kartu rankomis ir kojomis daužė ir laužė šio buto duris ir jų apdailą bei tuo pačiu metu baugino ir grasino susidoroti su bute buvusiais S. Č. ir M. B., sakydami žodžius „sulaužysim“, „užversim“, tokiu būdu grasino juos nužudyti ar jiems sunkiai sutrikdyti sveikatą, taip sudarydami jiems realų ir pakankamą pagrindą bijoti, akivaizdžiai leisdami suprasti, kad šie grasinimai gali būti realiai įvykdyti, dėl ko išsigandę grasinimų, S. Č. ir M. B. iššoko iš buto pro antro aukšto balkoną ir susižalojo, tuo nukentėjusiajai M. B. dėl juosmeninės stuburo dalies 1-2 slankstelių lūžių, o nukentėjusiajam S. Č. dėl kreivojo šeivikaulio lūžio nesunkiai sutrikdė sveikatą ir tokiu įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti M. B. ir S. Č. sveikatą, tai yra padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje, 145 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje.
4. A. Ž. išteisintas dėl to, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogui sveikatą bei nesunkiai sutrikdė žmogui sveikatą, o būtent: 2023 m. spalio 23 d., apie 14.22 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo, antro aukšto laiptinėje, veikdamas bendrai su L. P. ir D. D., bandydami patekti į butą Nr. (duomenys neskelbtini), visi kartu rankomis ir kojomis daužė ir laužė šio buto duris ir jų apdailą bei tuo pačiu metu baugino ir grasino susidoroti su bute buvusiais S. Č. ir M. B., sakydami žodžius „sulaužysim“, „užversim“, tokiu būdu grasino juos nužudyti ar jiems sunkiai sutrikdyti sveikatą, taip sudarydami jiems realų ir pakankamą pagrindą bijoti, akivaizdžiai leisdami suprasti, kad šie grasinimai gali būti realiai įvykdyti, dėl ko išsigandę grasinimų, S. Č. ir M. B. iššoko iš buto pro antro aukšto balkoną ir susižalojo, tuo nukentėjusiajai M. B. dėl juosmeninės stuburo dalies 1-2 slankstelių lūžių, o nukentėjusiajam S. Č. dėl kreivojo šeivikaulio lūžio nesunkiai sutrikdė sveikatą ir tokiu įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti M. B. ir S. Č. sveikatą, tai yra padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje, 145 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
5. Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorė Aušra Gylytė prašo Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. birželio 14 d. nuosprendį dalyje dėl L. P. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, ir D. D. bei A. Ž. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnyje, 145 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:
- pripažinti D. D., L. P. ir A. Ž. kaltais pagal BK 284 str. ir skirti jiems 1 metų laisvės atėmimo bausmę;
- pripažinti D. D. ir A. Ž. kaltais pagal BK 145 str. 1 d. ir skirti jiems 1 metų laisvės atėmimo bausmę;
- pripažinti D. D. ir A. Ž. kaltais pagal BK 138 str. 1 d. ir skirti jiems 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę;
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 5 d. 1 p. esant idealiai nusikalstamos veikos sutapčiai, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti D. D., L. P. ir A. Ž. po 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant bausmę pataisos namuose.
6. Prokurorė teigia, kad teismo nuosprendis dėl L. P. išteisinimo pagal BK 284 straipsnį, bei D. D. ir A. Ž. išteisinimo pagal BK 284 straipsnį, 145 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, nesant jų veiksmuose šių nusikalstamų veikų požymių, yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, pažeidžiant procesines teisės normas vertinant įrodymus, o išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
7. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, prokurorė nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu neabejotinai nustatyta, jog A. Ž., D. D. ir L. P. veiksmai buvo atliekami viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo, antro aukšto laiptinėje, prie (duomenys neskelbtini) buto durų 2023 m. spalio 23 d. apie 15 val. dienos. Minėti asmenys elgėsi itin įžūliai ir vandališkai - buvo daužomos ir spardomos durys, garsiai beldžiama, rėkaujama, keikiamasi. Prokurorės teigimu, teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad šiuo atveju nebuvo sukelti BK 284 straipsniui taikytini būtini padariniai – kad buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Prokurorė nurodo, kad netoli gyvenanti liudytoja R. R. patvirtino, jog telefoninio pokalbio metu „išgirdusi kaip kažkas daužo S. Č. buto duris ji paskambino į bendrąjį pagalbos centrą ir pranešė apie įvykį“. Ta pati liudytoja iš karto po įvykio išbėgo į lauką ir parsivedė į namus S. Č.. Visa tai rodo, kad A. Ž., D. D. ir L. P. veiksmai viešoje vietoje buvo agresyvūs, moralės požiūriu nepriimtini, neabejotinai šokiruojantys aplinkinius, o nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas pasireiškė ne tik jų įžūliu elgesiu, bet ir vandališkais veiksmais – buvo apgadinta durų varčios apatinė dalis, kurios dalys buvo numestos laiptinėje prie apgadintų durų. Liudytoja R. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad bijojo A. Ž., D. D. ir L. P., jie yra neprognozuojami, po įvykio bijojo išeiti į lauką, bijojo ir kartu gyvenantys vaikai, o tai rodo, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir buvo pavojinga ne tik konkretiems konflikto dalyviams – S. Č. ir M. B., bet ir aplinkai ar aplinkiniams (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159-976/2021), nes minėti asmenys atsitraukę nuo S. Č. buto durų nuėjo ieškoti nukentėjusiųjų pas liudytoją R. R., gyvenančią (duomenys neskelbtini) ir pabeldę į jos buto duris šaukė, kad „vis tiek pagausim juos, pagavę užmušim“. Akivaizdu, kad A. Ž., D. D. ir L. P. savo itin įžūliu elgesiu nepaisė visuotinai priimtų elgesio taisyklių, jų veiksmai buvo agresyvūs, moralės požiūriu nepriimtini, neabejotinai šokiruojantys aplinkinius ir atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, sudėtį.
8. Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo, prokurorė nurodo, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino L. P. kaltu dėl grasinimo nužudyti ir sunkiai sutrikdyti M. B. bei S. Č. sveikatą, ir, kad ją nesunkiai sutrikdė. Tačiau prokurorės teigimu, byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad šias veikas padarė bendrininkų grupė: L. P., D. D. ir A. Ž.. Minėti asmenys pripažino, kad 2023 m. spalio 23 d., apie 14.20 val., trise nuėjo pas S. Č., prie jo buto durų. Nors D. D. ir A. Ž. neigė savo kaltę grasinus nukentėjusiesiems, tačiau prokurorės teigimu, jų kaltę patvirtina kitų byloje nustatytų aplinkybių visuma. Prokurorė nurodo, kad apklaustas D. D. parodė, jog įvykio metu, būdami laiptinėje prie S. Č. buto durų pasikeikė, parėkavo, bet kad „užversim“ nesakė, negrasino, durų nespardė. L. P. parodė, kad D. D. gal ir rėkavo, tiksliai nepamena, negirdėjo, kad sakytų „užversiu“, „pakasiu“. Iš D. D. parodymų taip pat matyti, kad jie visi buvo apsvaigę nuo alkoholio, buvo agresyviai nusiteikę ir laiptinėje, prie S. Č. buto durų, vartojo necenzūrinius žodžius, todėl neabejotina, kad jie visi grasino nukentėjusiesiems, bandė brautis į vidų, reikalavo atidaryti duris. Anot prokurorės, L. P. grasinimas susidoroti (vartojo žodžius „sulaužysim“, „užversim“), tikslu patekti į buto vidų ir kitų – D. D. ir A. Ž. itin agresyvus elgesys, vartojami necenzūriniai žodžiai tam, kad nukentėjusieji atidarytų buto duris, sudarė nukentėjusiesiems pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai bus įvykti ir su jais bus susidorota. Kad L. P., D. D. ir A. Ž. buvo agresyviai nusiteikę ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad jų grasinimai nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti įvykdyti, patvirtina tiek nukentėjusiojo S. Č., tiek ir liudytojos R. R. parodymai. Prokurorė pažymi, kad bendrininkavimo atveju būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą – tiek susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu (žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais), tiek ir bendrą tyčią. Šiuo atveju, minėtų asmenų susitarimas jėga parsivesti nukentėjusiąją M. B. ir jų bendri veiksmai - trise ėjo pas S. Č., kur buvo apsistojusi nukentėjusioji, o jos neradus, toliau ieškojo, kartu nuėjo pas R. R., rodo jų veiksmų bendrumą. Iš jų elgesio ir nusiteikimo itin agresyviai nukentėjusiųjų atžvilgiu matyti, kad ėjo trise, tam, kad bet koks pasipriešinimas jų atžvilgiu būtų buvęs pašalintas ir tikslas parsivesti nukentėjusiąją, bet kokios priemonėmis, būtų buvęs įvykdytas. Prokurorės teigimu, 2023-10-23, apie 14 val. 22 min., jie trise nuėjo prie S. Č. buto durų, bandė brautis į vidų, grasinti, reikalauti atidaryti duris, ko pasėkoje nukentėjusieji iššoko per balkoną ir patyrė sveikatos sutrikdymus. Šie jų veiksmai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimai bus įvykdyti. Visa byloje surinkta medžiaga patvirtina, kad L. P., D. D. ir A. Ž. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnyje 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, ir tai jie padarė bendrininkų grupėje.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į prokurorės apeliacinį skundą, išteisintasis D. D. teigia, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisingas ir pagrįstas. D. D. sutinka, kad buto durys buvo daužomos, spardomos, garsiai beldžiama, kad jie garsiai rėkavo bei vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau jis pats prie durų neprisilietė ir S. Č. durų negadino, asmeniškai S. Č. ir M. B. negrasino, jis tik stovėjo ir stebėjo kas vyksta. Kad jokių neteisėtų veiksmų jis neatliko patvirtino ir L. P. bei A. Ž., o tai paneigia prokuroro kaltinimą, kad jie visi kartu rankomis, kojomis laužė, plėšė svetimas duris. Tuo tarpu tai, kad jis tuo metu buvo neblaivus niekaip nepatvirtina, kad jis elgėsi įžūliai ar vandališkai. Jo pasirodymas neblaiviam viešoje vietoje gali užtraukti nebent administracinę atsakomybę, bet tikrai netraktuojama kaip nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnyje. Taip pat skunde nurodoma, kad tokiais veiksmais nebuvo sutrikdyta namo gyventojų rimtis. Joks pašalinis asmuo nors ir galėjo ateiti į laiptinę, tačiau nebuvo atėjęs ir namo kaimynai taip pat nebuvo išėję pasiteirauti kas čia vyksta, ar būtų skundęsi dėl triukšmo. Jokių pašalinių asmenų, kurie būtų matę įvykį, nėra, todėl teigti, kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, negalima. Anot D. D., nepagrįstas ir prokurorės teiginys, kad liudytoja R. R. girdėjo kaip kažkas daužo S. Č. buto duris, nes jų namus skiria vienas daugiabutis ir girdėti kas vyksta šioje laiptinėje yra neįmanoma. D. D. taip pat teigia, kad atėję prie R. R. buto durų jie tik pabeldė ir išėjo, todėl nepagrįsti R. R. teiginiai, kad jie (L. P., D. D. ir A. Ž.) buvo neprognozuojami, tiek ji, tiek jos vaikai jų bijojo. Nors prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad jie prie R. R. durų grasino šaukdami „vis tiek pagausim juos, pagavę užmušim“, tačiau tokių liudytojos R. R. teiginių jis teismo posėdžio metu nėra girdėjęs ir liudytoja tokių žodžių nėra pasakiusi, todėl prašo juos pašalinti. Dėl galimo peilio turėjimo, D. D. nurodo, kad tokios aplinkybės nėra nustatytos ir niekur neužfiksuotos. D. D. nurodo, kad L. P. grasino nukentėjusiesiems, spardė, laužė duris, dėl ko nukentėjusieji išsigandę iššoko per balkoną ir patyrė sužalojimus, taigi, L. P. veiksmai atitinka BK 145 str. 1 d., 138 str. 1 d. Jis pats jokių grasinamų žodžių nevartojo, durų nespardė. Tai patvirtino ir nukentėjusieji, todėl teismas pagrįstai jį išteisino. D. D. nesutinka su prokurorės teiginiais, kad jie veikė kaip bendrininkai. Anot D. D., tiek L. P. parodymai, tiek ir jo paties bei A. Ž. parodymai, patvirtina, kad nukentėjusiesiems grasino, spardė duris, bandė įsibrauti į vidų ir reikalavo atidaryti duris tik L. P., todėl teigti, kad jie veikė kaip bendrininkai negalima. Taip pat D. D. nurodė, kad jis niekada nesakė, jog jie buvo agresyviai nusiteikę. D. D. teigimu, jei jie buvo neblaivūs tai nereiškia, kad jie buvo agresyviai nusiteikę. Toks manymas yra tik subjektyvi prokurorės nuomonė. Nei prie S. Č. buto durų, nei prie R. R. buto durų jis negrasino, turto neniokojo ir prokurorės nurodomų žodžių neišsakė, jis tik prie kompanijos ėjo su A. Ž., kuris norėjo pasikalbėti su M. B., dėl ko pastaroji iš jo išėjo ir su juo nebegyvena, tačiau jokio susitarimo, kad norėjo jėga parsivesti M. B. ar kažką blogo padaryti, nebuvo. Jis nei raštu, nei konkliudentiniais veiksmais nesitarė tai daryti. Anot D. D., teismas pagal vidinį įsitikinimą, paremtą visų byloje esančių įrodymų visuma, priėmė teisingą sprendimą, todėl prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamą nuosprendį nepakeistą.
Šalies argumentai
10. Teismo posėdyje prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis L. P. ir jo gynėjas advokatas E. Karosas, taip pat išteistasis D. D. ir jo gynėjas advokatas A. Šukaitis bei išteisintasis A. Ž. ir jo gynėjas advokatas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės Aušros Gylytės apeliacinis skundas tenkinamas
11. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek yra prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis).
12. Prokurorė A. Gylytė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl išteisintųjų A. Ž., D. D. ir L. P. (pagal BK 284 str.) nekaltumo padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, mano, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai L. P. išteisino pagal BK 284 straipsnį, o D. D. ir A. Ž. pagal BK 284 straipsnį, 145 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, nes byloje esantys įrodymai patvirtina jų kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl prašo skundžiamą Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. birželio 14 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
13. Aptariamu atveju pabrėžtina, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.
14. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl įrodymų vertinimo ir A. Ž., D. D. ir L. P.kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje ir BK 145 straipsnio 1 dalyje bei BK 138 straipsnio 1 dalyje
15. Nagrinėjamoje byloje L. P., D. D. ir A. Ž. inkriminuotos veikos pagal BK 284 straipsnį, BK 145 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį tuo, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogui sveikatą bei nesunkiai sutrikdė žmogui sveikatą, o būtent: 2023 m. spalio 23 d., apie 14.22 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo, antro aukšto laiptinėje, veikdami bendrai ir bandydami patekti į butą Nr. (duomenys neskelbtini), visi kartu rankomis ir kojomis daužė ir laužė šio buto duris ir jų apdailą bei tuo pačiu metu baugino ir grasino susidoroti su bute buvusiais S. Č. ir M. B., sakydami žodžius „sulaužysim“, „užversim“, tokiu būdu grasino juos nužudyti ar jiems sunkiai sutrikdyti sveikatą, taip sudarydami jiems realų ir pakankamą pagrindą bijoti, akivaizdžiai leisdami suprasti, kad šie grasinimai gali būti realiai įvykdyti, dėl ko išsigandę grasinimų, S. Č. ir M. B. iššoko iš buto pro antro aukšto balkoną ir susižalojo, tuo nukentėjusiajai M. B. dėl juosmeninės stuburo dalies 1-2 slankstelių lūžių, o nukentėjusiajam S. Č. dėl kreivojo šeivikaulio lūžio nesunkiai sutrikdė sveikatą ir tokiu įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti M. B. ir S. Č. sveikatą.
16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino L. P. kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu pagal BK 284 straipsnį, teismas L. P. išteisino konstatavęs, kad jo veiksmuose nėra visų būtinų minėtos nusikalstamos veikos požymių. Taip pat pirmosios instancijos teismas išteisino A. Ž. ir D. D. pagal BK 284 straipsnį, 145 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, konstatavęs, jog jų veiksmuose nėra minėtų nusikaltimų sudėties požymių. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir L. P.nepagrįstai išteisino pagal BK 284 straipsnį, o A. Ž. ir D. D. pagal BK 284 straipsnį, 145 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad L. P., A. Ž. ir D. D.veiksmuose yra visi minėtų nusikalstamų veikų požymiai.
17. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet ir vertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, priežastis ir aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-242/2011, 2K-303/2014, 2K-141/2015, 2K-310-942/2016, 2K-160-697/2019). Tik iš tiesų intensyvius, agresyvius ir aplinkinius trikdančius veiksmus galima laikyti tiek pavojingais, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2015, 2K-198/2015, 2K-492/2015, 2K-310-942/2016).
18. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Įstatymas nenustato, kokiomis priemonėmis turi būti išreikštas grasinimas, taigi jis gali būti išreiškiamas įvairiomis formomis, pvz., žodžiu, raštu, pasitelkiant elektronines ryšio priemones, konkliudentiniais veiksmais. Svarbu paminėti, kad siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinti, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes: kilusio konflikto kontekstą, pasakyto grasinimo turinį, motyvus, kodėl jis buvo išsakytas, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-639/2010, 2K-203-489/2018 ir kt.). Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, jog grasinantysis iš tikrųjų ketintų grasinimą įvykdyti. Pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas nori būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Šio nusikaltimo subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-106-719/2019). Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2007).
19. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.
20. Kaip matyti, L. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo pripažino visiškai. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu L. P. parodė, kad tą dieną su D. D. gėrė pas A. Ž.. Po to jie visi trys nuėjo prie S. Č. buto. Visi jie buvo neblaivūs. Beldė į duris, tačiau durų niekas neatidarė. Tuomet jis spardė duris. Jis nematė, ką tuo metu veikė D. D. ir A. Ž., jie stovėjo. Prie buto durų buvo apie 1-2 minutes. Daugiau įvykio aplinkybių tiksliai neprisimina, todėl prašo pagarsinti jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nes ten tiksliausi jo parodymai. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi buvo pagarsinti L. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju L. P. parodė, 2023 m. spalio 23 d., apie 12.30 val. kartu su D. D. atėjo pas A. Ž. į svečius. Vartodami alkoholinius gėrimus nusprendė dar kartą nueiti pas S. Č. į namus ir parsivesti M. B.. Apie 14.20 val. trise nuėję pas S. Č. pasibeldė į jo buto Nr. (duomenys neskelbtini) duris, bet durų vėl niekas neatidarė. Išgirdęs, kad S. Č. bute kažkas vaikšto, pradėjo garsiai belstis į duris, spardyti jas kojomis ir grasinti S. Č., kad jei jis neįsileis, jam bus blogai. Jis norėjo dar kartą patekti pas S. Č. į butą, kišdamas ranką per išspardytą duryse skylę, bet jam nepavykus atidaryti buto durų, išėjo iš namo. Būnant lauke, A. Ž. pasiūlė nueiti pas A. R., nes dažnai M. B. būna pas jį svečiuose. Trise nuėjo pas A. R. į namus adresu: (duomenys neskelbtini), bet buto durų jiems niekas nedarė, todėl sugrįžo pas A. Ž. į namus vartoti alkoholinių gėrimų. Po šio įvykio praėjus dviem dienoms sužinojo, kad po jų antro apsilankymo, 2023 m. spalio 23 d., išsigandę jų grasinimų, S. Č. ir M. B. iššoko per antro aukšto balkoną. Kiek jam žinoma, S. Č. susilaužė koją, o M. B. susilaužė stuburą (2 t., b. l. 26-29). Pagarsinus L. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, L. P. parodė, kad jo parodymai yra teisingi ir jis juos patvirtina. Nepamena, kokiais žodžiais jis pats grasino. Anot jo, D. D. gal ir rėkavo, tiksliai nepamena, tačiau pats jis asmeniškai negirdėjo, kad D. D. sakytų „užversiu“, „pakasiu“. Nepamena, ką darė D. D. ir A. Ž. prie S. Č. buto durų. Nematė, kaip nukentėjusieji iššoko per balkoną. Įvykio niekas nematė.
21. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme D. D. savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažino iš dalies. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, D. D. parodė, kad nuėjus prie S. Č. buto durų, L. P. vėl paspardė duris, sakė lygtai kažkas buvo namuose, bandė ranka atidaryti duris, bet niekas neatidarė. Jis su A. Ž. tik stebėjo, nebuvo prie durų priėję. Jis pasikeikė, parėkavo, bet, kad „užversim“ nesakė, negrasino, durų nespardė, neturėjo tikslo paauklėti nukentėjusiuosius. Niekas jų tramdyti nebuvo atėję, aplinkui nieko nebuvo. Tuomet A. Ž. pasiūlė eiti iki R. R., nes M. B. ten būna. Nuėjo visi iki R. R., pasibeldė, bet durų niekas neatidarė ir jie visi grįžo pas A. Ž.. Pas S. Č. ėjo tik A. Ž. iniciatyva, kad parsivestų M. B., jokio susitarimo niokoti turtą nebuvo. Savo veiksmus vertina kaip ne vietoje ir ne laiku. Supranta savo kaltę, kad reikėjo paraginti L. P. nebedaužyti durų, bet buvo visi neblaivūs ir to nepadarė. Pripažįsta savo kaltę, kad viešoje vietoje neblaivus parėkavo. Jis pats nežinojo, kad S. Č. ir M. B. namuose. Nors jis nukentėjusiųjų per balkoną neišstūmė, bet jei priteis civilinį ieškinį - jis atlygins. Iš esmės tokius pačius parodymus D. D.davė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis (1 t., b. l. 198-200).
22. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. Ž. savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepripažino. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, A. Ž. parodė, kad jis stovėjo prie S. Č. buto durų, tačiau nieko nedarė. Nepamena, kas beldė į duris, jis nerėkavo, durų nespardė, negrasino nužudyti, buvo išgėręs, stovėjo ir tylėjo. Duris daužė L. P., D. D. nieko nedarė. Durų niekas neatidarė ir jie išėjo. Nuėjo iki R. R., bet ir ten durų niekas neatidarė ir jie grįžo namo. Civilinio ieškinio nepripažįsta, nes jis neišmetė nukentėjusiųjų per balkoną. Pagarsinus A. Ž. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, A. Ž. patvirtino juos kaip teisingus. (1 t., b. l. 143-149, 157-159, 170-171). Ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas įtariamuoju, A. Ž. parodė, kad įvykio dieną pas jį namuose kartu su L. P. ir D. D. vartojo alkoholinius gėrimus. Vartodami alkoholinius gėrimus, nusprendė dar kartą nueiti pas S. Č. į namus ir parsivesti M. B.. Apie 14.20 val. trise nuėję pas S. Č. pasibeldė į jo buto Nr. (duomenys neskelbtini) duris, bet durų vėl niekas neatidarė. Išgirdę, kad S. Č. bute kažkas vaikšto, pradėjo garsiai belstis į duris ir spardyti kojomis. Po to pradėjo grasinti S. Č., kad jei jis jų neįsileis jam bus blogai. L. P. norėjo dar kartą patekti pas S. Č. į butą, kišdamas ranką per išspardytą duryse skylę, bet jam nepavykus atidaryti buto durų, jie trise nuėjo pas A. R. į namus adresu: (duomenys neskelbtini), nes žinojo, kad M. B. dažnai lankosi pas jį namuose. Ten buto durų jiems irgi niekas nedarė, todėl sugrįžo kartu su L. P. ir D. D. į namus vartoti alkoholinių gėrimų. Tą pačią dieną po šio įvykio sužinojo, kad 2023 m. spalio 23 d. po jų antro apsilankymo, išsigandę S. Č. ir M. B. iššoko per antro aukšto balkoną. Kiek žino, S. Č. susilaužė koją, o M. B. - stuburą. Jis S. Č. buto durų nespardė ir nedaužė, jam negrasino. Po šio įvykio jis S. Č. dar parašė SMS pranešimą, kuriame nurodė, kad jo buto duris sugadino L. P..
23. Nors išteisintasis A. Ž. savo kaltės nepripažįsta, teigdamas, kad jis nieko nedarė, tik atokiau stovėjo ir tylėjo, tačiau tokius išteisintojo A. Ž. parodymus paneigia nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai bei kiti objektyvūs bylos duomenys.
24. Kaip matyti, nukentėjusysis S. Č. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. Ž., surinkęs visą „šaiką“ atėjo pas juos ir gavosi tokia situacija. Jis žinojo, ko galima tikėtis iš A. Ž., nes ne vieną kartą buvo atėjęs tikslu susigrąžinti M. B. per prievartą. Dvi dienas iš eilės jie buvo atėję pas jį. Antrą kartą jie su M. B. būdami bute išgirdo, kad už durų pradėjo rėkauti A. Ž.. Kas ką sakė, negali pasakyti. A. Ž. balsą puikiai girdėjo, sakė „užversti“, „versti“, „sudaužyti“. Ką kiti kalbėjo, negali pasakyti, buvo triukšmas, jis buvo įtampoje. Negali pasakyti, ką konkrečiai sakė D. D.. Negali pasakyti, kad D. D. sakė „užversim“, „pakasim“. Būdamas bute jis galvojo, kad A. Ž. su juo susidoros. Jiems su M. B. neliko nieko daugiau ir jis pasakė jai „dingstam, blogai baigsis“. Nejaugi jam laukti, kol peilį suvarys. Į duris jie ne taip, kad pasibeldė, o daužė, nes A. Ž. norėjo M. B. per prievartą parsivesti namo. Grasinimai buvo realūs, kitaip jis nebūtų šokęs per balkoną. Truko įeiti 1 minutės, pirmos durys jau buvo išlaužtos. Jis M. B. sakė reikia šokti. Jis iššoko pirmas ir dar bandė gaudyti M. B., bet jam nepavyko jos pagauti ir ji nukrito ant rankų nesėkmingai. Jam lūžo koja, o M. B. - stuburo slanksteliai. Negali pasakyti, kiek laiko truko durų daužymas. Jis pažįsta juos visus, tačiau daugiausia girdėjo A. Ž.. Už durų nematė, kas ką darė. Balsus girdėjo, jie tarp savęs kalbėjo. Jei nebūtų žinojęs, kas atėjo, būtų per balkoną nešokęs. A. Ž. jam grasinančias žinutes rašydavo. Policijos pareigūnus iškviesti jis paprašė R. R., nes nebebuvo ką daryti. M. B. jis paliko prie balkono, nes ji nepaėjo. Pagarsinus S. Č. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pastarasis parodė, kad jo parodymai yra teisingi ir jis juos tvirtina. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis S. Č. parodė, 2023 m. spalio 23 d., apie 14.22 val., jam būnant bute su M. B., kažkas paskambino į telefonspynę, tačiau jis buto durų nedarė. Buto durys buvo užrakintos. Išgirdus garsų beldimą į buto duris, M. B. paprašė durų niekam nedaryti. Priėjęs prie durų, laiptinėje išgirdęs balsus, atpažino, kad už jo buto durų stovi D. D., L. P. ir A. Ž., kurie garsiai rėkavo, keikėsi, sakė tokius žodžius „sulaužysim“, „užverst nachui“ ir panašiai. Kuris iš jų trijų ką tiksliai sakė, jis nurodyti negali. Žinodamas, kad jie visi su savimi nešiojasi peilius, suprato, kad L. P., D. D. ir A. Ž. atėjo susidoroti su juo ir M. B. dėl galimo keršto jam, nes M. B. apsigyveno pas jį. Nenorėdamas, kad L. P., D. D. ir A. Ž. patektų į jo butą, įsirėmęs rankomis laikė buto duris. Supratęs ir išgirdęs, kad jie išlaužė pirmas buto duris ir pradėjo klibinti antrų durų spyną, bijodamas susidorojimo, išsigandęs kartu su M. B. iššoko iš antro aukšto per balkoną. Nusileidęs ant žemės, pajutęs skausmą kairėje kojoje, pradėjo šlubuoti, o M. B., nusileidusi ant žemės, iš karto negalėjo atsikelti, todėl liepė jai pasislėpti po balkonu, o jis nušlubavo iki pažįstamos R. R., gyvenančios adresu: (duomenys neskelbtini). Būdamas pas R. R. bute pro langą matė, kaip į namo laiptinę užėjo D. D., A. Ž. ir L. P., kurie pradėjo skambinti į R. R. buto duris, tačiau jiems durų niekas neatidarė. Pasibeldę į buto duris ir paklibinę durų rankeną L. P., D. D. ir A. Ž. išėjo iš namo. Atvykus medikams ir policijai jis ir M. B. buvo pristatyti į Utenos ligoninės priėmimo skyrių, kur jam buvo nustatytas kairės kojos lūžis, o M. B. įtariamas stuburo lūžis (1 t., b. l. 100-103).
25. Nukentėjusioji M. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio metu ji buvo pas S. Č. bute. Apie įvykį ji negali nieko pasakyti, jai buvo didelis šokas. Per balkoną šoko, nes išlaužė duris. Iš balsų ji pažino, kad atėjo A. Ž., L. P. ir D. D.. Girdėjo už durų kažką tokio, kad „užversim“. Kas konkrečiai pasakė „užversim“, nežino, negali pasakyti, jie kalbėjo tarpusavyje. Negali pasakyti, kas ką darė ir kokius žodžius sakė. Ji tuo metu jautė baimę. Viską geriau atsimena dabar, nes tuomet buvo šoke. Jei jie būtų patekę į butą, galbūt papjautų, nežino. Mintis šokti per balkoną kilo abiem kartu. Viskas vyko staiga. Kai daužė duris, jiems nebuvo laiko patiems kviesti policijos. Kai ji nukrito iš balkono, S. Č. jai pasakė nusiridenti po balkonu, pasislėpti, ji negalėjo atsistoti. S. Č. nuėjo pas R. R., kuri iškvietė policijos pareigūnus. Ji anksčiau gyveno pas A. Ž., bet iš jo išėjo, nes jis ją mušė, pravardžiuodavo, vertė būti auka.
Žemesnės instancijos teismas
26. Tokius nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir liudytojų R. R. bei J. Š. parodymai. Teismo posėdyje liudytoja apklausta R. R. parodė, kad jai paskambino S. Č. ir paprašė pagalbos, nes pas juos laužiasi trys asmenys: A. Ž., L. P. ir D. D.. Galimai viskas vyko A. Ž. iniciatyva, nes jis pavydėjo M. B., kuri išėjo iš A. Ž. ir nebenorėjo su juo gyventi, todėl apsistojo pas S. Č.. Ji nespėjo išeiti į lauką ir pamatė, kad S. Č. atbėga šlubuodamas. Ji išbėgo į lauką jam padėti ir priėmė pas save į namus. Jiems būnant namuose A. Ž., D. D. ir L. P. buvo atėję prie jos namų, skambino skambučiu, kumščiais daužė duris, bet jiems nepavyko pas juos įeiti. Bijojo atidaryti duris, nežinojo, ko jie nori, suprato, kad ieško S. ir M.. S. Č. buvo labai išsigandęs, dideliame šoke. M. B. jautėsi prastai, buvo šoko būsenoje, skundėsi, kad skauda nugarą.
27. Liudytojas J. Š. apklausos metu parodė, kad 2023 m. spalio 23 d. vykdant tarnybines pareigas, apie 14.22 val. buvo gautas pranešimas, kad į pranešėjos draugo S. Č. buto duris veržiasi pažįstamas, galimai L. P.. Atvykus pranešime nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini), juos pasitiko pranešėja R. R., kuri parodė, kad 2023 m. spalio 23 d., apie 14.30 val. jai būnant namuose, paskambino S. Č., kuris pokalbio metu pasakė, kad kažkas jam skambina į telefonspynę ir paprašė iškviesti policijos pareigūnus. Supratusi, kad pas S. Č. galimai vėl atėjo D. D., L. P. ir A. Ž., kurie 2023 m. spalio 21 d. dienos metu jau buvo apgadinę S. Č. buto duris adresu: (duomenys neskelbtini), apie šį įvykį telefonu pranešė policijos pareigūnams. Kalbėdama telefonu pro savo buto langą pamatė atbėgantį link jos namų S. Č., kurį parsivedė į savo namus. Būdamas jos namuose S. Č. jai pasakė, kad apie 14.22 val. jam būnant bute adresu: (duomenys neskelbtini), kartu su M. B. pas jį atėjo D. D., L. P. ir A. Ž., kurie spardė ir laužė jo buto duris ir grasino su juo susidoroti, jei neįleis jų į butą. Išgirdęs laužiamų durų garsą ir išsigandęs grasinimų, kartu su M. B. iššoko pro antro aukšto balkoną. Nusileidęs ant žemės pajuto skausmą kairėje kojoje ir pradėjo šlubuoti, o M. B., nusileidusi ant žemės negalėjo atsikelti, todėl ji pasislėpė po balkonu (1 t., b. l. 115-118). Šie liudytojo J. Š. parodymai atitinka ir policijos pareigūnų kameromis užfiksuotas aplinkybes, kurios detaliai aprašytos kitų objektų apžiūros protokoluose (1 t., b. l. 40-43).
28. Tai, kad aptariamo įvykio metu buvo apgadintas turtas, patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad apžiūrint įvykio vietą adresu: (duomenys neskelbtini), matyti šviesiai rudos spalvos medienos lūženos, deformotuos lentelės ir žaliai-juodas durų kilimėlis, atitolęs nuo priešais esančių durų. Žiūrint nuo laiptų, dešinėje sienoje, matomos medinės, šviesiai rudos spalvos durys, pažymėtos Nr. (duomenys neskelbtini). Iš durų apatinės dalies dalis medienos yra išlaužta, matoma tuščia kvadrato formos anga, jos kraštuose matoma nuskelta mediena. Durys išklibę, durų spyna yra atrakintoje padėtyje, durys atsidaro į laiptinės pusę. Pravėrus minėtas duris, už jų yra antros medinės šviesiai rudos spalvos durys, kurios yra užrakintos, šiek tiek įstumtos į vidų, sunkiai varstomos. <...> (1 t., b. l. 18-31).
29. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus, konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią išteisintųjų L. P., D. D. ir A. Ž.kaltę dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo. Remiantis anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. P., D. D. ir A. Ž. bendrais veiksmais realizavo visus jiems inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jų veikimą tiesiogine tyčia.
30. Sutiktina su prokurorės argumentais, kad teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog šiuo atveju nebuvo sukelti BK 284 straipsniui taikytini būtini padariniai – kad buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka.
31. Pirmiausia pabrėžtina, kad analizuojamoje byloje aptariamas įvykis įvyko viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo, antro aukšto laiptinėje, prie (duomenys neskelbtini) buto durų. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-506/2013). Šiuo atveju svarbu tai, kad veika buvo padaryta dienos metu (apie 14.20 val.), daugiabučio namo laiptinėje, t. y. vietoje, į kurią netrukdomai ir iš anksto neįspėję gali patekti tiek namo gyventojai, tiek ir kiti asmenys. Gi, šiuo atveju tiek patys L. P., D. D. ir A. Ž., tiek ir bet kurie kiti asmenys įvykio metu turėjo galimybę netrukdomi patekti į daugiabučio namo laiptinę. Todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad L. P., D. D. ir A. Ž.nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai demonstravo viešoje vietoje.
32. Antras svarbus aspektas, susijęs su L. P., D. D. ir A. Ž. veiksmų vertinimu, yra tas, kad tokie minėtų asmenų veiksmai buvo įžūlūs ir vandališki. Byloje nustatyta, kad bandydami patekti į nukentėjusiojo S. Č. butą, jie rankomis ir kojomis daužė buto duris, grasino S. Č., kad jei jis jų neįsileis jam bus blogai, rėkavo ir vartojo necenzūrinius žodžius, o L. P., norėdamas patekti pas S. Č. į butą dar ir laužė buto duris bei jų apdailą. Dėl tokių minėtų asmenų elgesio nukentėjusieji S. Č. ir M. B. buvo išsigandę, prašė iškviesti pagalbą savo pažįstamos R. R., kuri paskambinusi į bendrąjį pagalbos centrą bėgo į lauką, siekdama pagelbėti nukentėjusiesiems. Visa tai rodo, kad A. Ž., D. D. ir L. P. veiksmai viešoje vietoje buvo agresyvūs, moralės požiūriu nepriimtini, neabejotinai šokiruojantys aplinkinius, o nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas pasireiškė ne tik jų įžūliu elgesiu, bet ir vandališkais veiksmais – buvo apgadinta durų varčios apatinė dalis, kurios dalys buvo numestos laiptinėje prie apgadintų durų, o tokie veiksmai yra keli iš alternatyvių BK 284 straipsnyje nurodytų nusikalstamos veikos būdų.
Žemesnės instancijos teismas
33. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog kaltinamųjų veiksmus būtų matę ar girdėję pašaliniai asmenys, taip pat nėra duomenų, kad šį įvykį būtų stebėję ir į jų veiksmus kaip nors būtų sureagavę praeiviai, t. y. kad buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokios teismo išvados yra nepagrįstos ir prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Tai, kad dėl nurodytų asmenų veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, patvirtina ne tik nukentėjusiųjų S. Č. ir M. B. parodymai, jog jie buvo šoke, jautė baimę, stresą, bet ir L. P., D. D. ir A. Ž. viešąją tvarką pažeidžiančius veiksmus telefoninio pokalbio metu girdėjusi liudytoja R. R., kuriai jų elgesys buvo nepriimtinas, dėl šio įvykio ji buvo išsigandusi, patyrė neigiamų emocijų, kvietė policijos pareigūnus. Liudytoja R. R. parodė, kad kalbėdama telefonu su S. Č., ji girdėjo kaip kažkas daužo į S. Č. buto duris. S. Č. pasakius „gelbėk ir kviesk greičiau pareigūnus“, ji suprato, kad pas S. Č. vėl atėjo D. D., L. P. ir A. Ž. (jie buvo atėję ir prieš kelias dienas), todėl ji paskambino į bendrąjį pagalbos telefoną, pranešė apie įvykį ir bėgo į lauką pagelbėti S. Č., kurį jį sutiko prie laiptinės ir parsivedė namo. Kiek netrukus D. D., L. P. ir A. Ž. atėjo prie jos buto durų ir garsiai beldėsi, šaukė „vis tiek pagausim juos, pagavę užmušim“, tačiau ji durų neatidarė, bijojo. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius įrodymus (nukentėjusiųjų S. Č. ir M. B. bei liudytojų parodymus, rašytinius bylos duomenis) daro išvadą, jog dėl L. P., D. D. ir A. Ž. atliktų veiksmų nukentėjusieji S. Č. ir M. B. patyrė stresą, nesijautė saugiai, buvo išsigandę, prašė kviesti pagalbą, liudytoja R. R. skambino policijos pareigūnams pranešti apie įvykį, į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, vėliau ir greitoji pagalba. Šios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, jog buvo pažeista viešoji tvarka ir žmonių rimtis. L. P., D. D. ir A. Ž. agresyvus elgesys, siekiant patekti į nukentėjusiojo butą, plūdimasis necenzūriniais žodžiais, turto apgadinimas neabejotinai patvirtina, kad D. D., L. P. ir A. Ž. suprato, jog taip bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.
34. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat nustatyta, kad L. P., D. D. ir A. Ž. neteisėti veiksmai prieš nukentėjusiuosius nulėmė A. Ž. asmeninis motyvas - noras ir iniciatyva parsivesti pas save nukentėjusiąją M. B., kas rodo, jog tokio pobūdžio konfliktas neperžengė privataus konflikto ribų. Tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad veikai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį nusikalstamos veikos padarymo motyvai reikšmės neturi. Jie gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie. Veikos motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas. Kita vertus, asmeninio pobūdžio paskatų buvimas savaime nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai bei sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2013, 2K-141/2015, 2K-54-222/2017). Nors, kaip minėta, A. Ž. šiuo atveju turėjo asmenį motyvą, tačiau L. P., D. D. ir A. Ž. veiksmai neabejotinai peržengė privataus konflikto ribas. Gi, bylos duomenimis nustatyta, kad A. Ž. savo asmeniniams santykiams spręsti pasirinko viešąją vietą – daugiaaukščio namo laiptinę, bendrais veiksmais su D. D. ir L. P. atliko įžūlius ir vandališkus veiksmus siekiant patekti į S. Č. butą, o nepavykus įsibrauti į S. Č. butą, minėti asmenys atsitraukė ir nuėjo ieškoti nukentėjusiųjų pas liudytoją R. R., gyvenančią (duomenys neskelbtini), kur jie garsiai beldė į buto duris ir šaukė, kad „vis tiek pagausim juos, pagavę užmušim“. Liudytoja R. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad bijojo A. Ž., D. D. ir L. P., jie yra neprognozuojami, po įvykio bijojo išeiti į lauką, bijojo ir kartu gyvenantys vaikai, o tai vienareikšmiškai patvirtina, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir buvo pavojinga ne tik konkretiems konflikto dalyviams – S. Č. ir M. B., bet ir aplinkai ar aplinkiniams (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159-976/2021).
35. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju A. Ž., L. P. ir D. D.dėl atliktų savo pavojingų nusikalstamų veiksmų pobūdžio viešoje vietoje pažeidė viešose vietose priimtiną, įstatymais ginamą žmonių elgesio ir bendravimo tvarką, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką (jų veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkretiems konflikto dalyviams, bet ir aplinkiniams bei aplinkai), todėl A. Ž., D. D. ir L. P. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, sudėtį.
36. Nagrinėjamoje byloje D. D., L. P. ir A. Ž. išteisinti tuo, kad jie byloje nagrinėjamo įvykio metu, baugino ir grasino susidoroti su bute buvusiais S. Č. ir M. B., sakydami žodžius „sulaužysim“, „užversim“, tokiu būdu grasino juos nužudyti ar jiems sunkiai sutrikdyti sveikatą, taip sudarydami jiems realų ir pakankamą pagrindą bijoti, akivaizdžiai leisdami suprasti, kad šie grasinimai gali būti realiai įvykdyti, dėl ko išsigandę grasinimų, S. Č. ir M. B. iššoko iš buto pro antro aukšto balkoną ir susižalojo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą bei atsižvelgęs į L. P. prisipažinimą, nukentėjusiųjų S. Č. ir M. B. parodymus, konstatavo, kad byloje nėra pakankamų įrodymų, patvirtinančių, kad D. D. ir A. Ž. grasino nukentėjusiesiems žodžiais „sulaužysim, „užversim“, todėl L. P. pripažino kaltu, o D. D. ir A. Ž. išteisino. Darydamas tokią išvadą, teismas atsižvelgė į tai, kad L. P. prisipažino laužęs duris ir grasinęs nukentėjusiesiems, taip pat ir į tai, kad nukentėjusieji negalėjo įvardinti kas kokius žodžius vartojo, negalėjo patvirtinti, kad grasinimo žodžius sakė ir A. Ž. bei D. D.. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytoms išvadoms dėl A. Ž. bei D. D. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį, nesutinka, kadangi byloje esančių įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad šias veikas L. P. padarė bendrais veiksmais su D. D. ir A. Ž..
37. Kaip jau minėta, D. D., L. P. ir A. Ž. neneigė, kad 2023 m. spalio 23 d., apie 14.20 val., trise nuėjo pas S. Č., prie jo buto durų. Ir bylos duomenimis nustatyta, kad jie visi kartu rankomis ir kojomis daužė bei laužė šio buto duris ir jų apdailą, rėkavo, vartojo necenzūrinius žodžius, baugino ir grasino, kad jei jis neįsileis, S. Č. bus blogai. Nors D. D. ir A. Ž. neigė savo kaltę grasinus nukentėjusiesiems, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, jų kaltę patvirtina kitų byloje nustatytų aplinkybių visuma.
38. Kaip matyti, nuteistasis L. P. prisipažino, kad jis grasino S. Č., kad jei jis neįsileis, jam bus blogai. Nepamena kokiais žodžiais jis pats grasino. Anot jo, D. D. gal ir rėkavo, tiksliai nepamena, tačiau jis asmeniškai negirdėjo, kad D. D. sakytų „užversiu“, „pakasiu“. Pats D. D. nurodė, kad pasikeikė, parėkavo, bet, kad „užversim“ nesakė. A. Ž. neigė bet kokius grasinimus. Tuo tarpu nukentėjusysis S. Č., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad priėjęs prie durų, laiptinėje išgirdęs balsus, atpažino, kad už jo buto durų stovi D. D., L. P. ir A. Ž., kurie garsiai rėkavo, keikėsi, sakė tokius žodžius „sulaužysim“, „užverst“ ir panašiai. Kuris iš jų trijų ką tiksliai sakė, jis nurodyti negali (1 t., b. l. 100-103). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis S. Č. parodė, kad būdami bute kartu su M. B. išgirdo, kad už durų pradėjo rėkauti A. Ž.. Kas ką sakė, negali pasakyti. A. Ž. balsą puikiai girdėjo, sakė „užversti“, „versti“, „sudaužyti“. Ką kiti kalbėjo, negali pasakyti, buvo triukšmas, jis buvo įtampoje, ką konkrečiai sakė D. D. negali pasakyti. Nukentėjusioji M. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad apie įvykį ji negali nieko pasakyti, jai tuo metu buvo didelis šokas. Iš balsų ji pažino, kad atėjo A. Ž., L. P. ir D. D.. Girdėjo už durų kažką tokio, kad „užversim“. Kas konkrečiai pasakė „užversim“, nežino, negali pasakyti, jie kalbėjo tarpusavyje. Nors nukentėjusieji iš tiesų negalėjo tiksliai neįvardinti kas kokius grasinančius žodžius išsakė, tačiau įvertinus visą susidariusią bauginančią aplinką – D. D., L. P. ir A. Ž. būdami neblaivūs ir agresyviai nusiteikę ėjo tikslu parsivesti M. B., prie buto durų vienas per kitą keikėsi, rėkavo, daužė ir laužė duris, taip pat paties L. P. parodymus, jog jis grasino, tačiau kokiais žodžiais nurodyti negalėjo, taip pat nukentėjusiųjų emocinę būseną - dėl tokių minėtų asmenų veiksmų jie buvo šoke, jautė baimę, natūralu, kad aptariamoje situacijoje tiksliai įsiminti kas ir kokius grasinančius žodžius sakė, būtų buvę tiesiog neįmanoma. Visgi, nukentėjusieji nuosekliai nurodė, kad už durų buvę asmenys grasino sakydami „sulaužysim“, „užversim“, puikiai girdėjo A. Ž. balsą, todėl teisėjų kolegijai, įvertinus susidariusią situaciją, nekyla abejonių, kad jie visi grasino nukentėjusiesiems, bandė brautis į vidų, reikalavo atidaryti duris.
39. Vertinant D. D., L. P. ir A. Ž.elgesį, veiksmus – L. P. išsakytus grasinimus susidoroti, sakant „sulaužysim“ „užversim“, durų laužymą ir D. D. bei A. Ž. itin agresyvų elgesį, rėkiant, daužant duris, plūstant necenzūriniais žodžiais, tikslu patekti į buto vidų, neabejotina, kad visa tai nukentėjusiesiems sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai bus įvykdyti ir su jais bus susidorota.
40. Antai, nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad iš anksčiau pažįsta D. D., L. P. ir A. Ž., todėl laiptinėje išgirdęs balsus, iškart atpažino, kad už jo buto durų stovi būtent D. D., L. P. ir A. Ž., kurie garsiai rėkavo, keikėsi, daužė ir laužė duris, sakė tokius žodžius „sulaužysim“, „užverst nachui“ ir panašiai. Nenorėdamas, kad jie patektų į jo butą, įsirėmęs rankomis laikė buto duris. Supratęs ir išgirdęs, kad jie išlaužė pirmas buto duris ir pradėjo klibinti antrų durų spyną, suprato, kad jie atėjo susidoroti su juo ir M. B., dėl galimai keršto jam, kad M. B. apsigyveno pas jį. Žinodamas, kad jie visi su savimi nešiojasi peilius ir bijodamas susidorojimo, išsigandęs kartu su M. B. iššoko iš antro aukšto per balkoną, ko pasėkoje abu patyrė nustatytus sužalojimus. Kad D. D., L. P. ir A. Ž. buvo agresyviai nusiteikę ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad jų grasinimai nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti įvykdyti, patvirtino ir nukentėjusioji M. B. bei liudytoja R. R.. Nukentėjusioji M. B. parodė, kad iš balsų pažino, jog atėjo A. Ž., L. P. ir D. D.. Girdėjo kažką tokio „užversim“. Tuo metu jai buvo didelis šokas, jautė didelę baimę. Kai daužė duris, jiems nebuvo laiko patiems kviesti policijos. Per balkoną šoko, nes išlaužė duris. Mintis šokti per balkoną kilo abiem kartu. Jei jie būtų patekę į butą, galbūt papjautų, nežino. Nukentėjusios teigimu, ji anksčiau gyveno pas A. Ž., bet iš jo išėjo, nes jis ją mušė, pravardžiuodavo, vertė būti auka.
41. Kad tai yra tiesioginiai grasinimai, suprato ir liudytoja R. R., kuri ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2023-10-23, laiko tarpe tarp 14 ir 15 valandos, paskambino S. Č. ir vykstant telefoniniam pokalbiui pasakė, kad kažkas jam skambina į telefonspynę. Toliau kalbant pasakė, kad - „gelbėk mane ir iškviesk greičiau pareigūnus“. Suprato, kad pas jį prie durų vėl atėjo D. D., L. P. ir A. Ž., nes prieš kelias dienas jie jau buvo atėję ir sugadino S. Č. buto duris. Baigus pokalbį paskambino bendruoju pagalbos telefonu, o po kelių minučių pas ją atbėgo S. Č., kuris jau buvo iššokęs iš buto. Būnant namuose, maždaug po dešimties minučių į laiptinę atėjo D. D., L. P. ir A. Ž., kurie beldė į duris garsiai sakė - „vis tiek pagausim juos, pagavę užmušim“. Tai, kad iš tiesų D. D., L. P. ir A. Ž. buvo agresyvūs, priešiškai nusiteikę patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad pirmos durys buvo sugadintos nepataisomai - durys išklibę, durų spyna yra atrakintoje padėtyje, iš durų apatinės dalies dalis medienos yra išlaužta, matoma tuščia kvadrato formos anga, jos kraštuose matoma nuskelta mediena, o antros durys - užrakintos, šiek tiek įstumtos į vidų, sunkiai varstomos (1 t., b. l. 18-31).
42. Atsižvelgus į tai, kas aptarta, konstatuotina, kad D. D., L. P. ir A. Ž. veiksmai nukentėjusiesiems buvo aiškiai netikėti bei paveikė jų psichinę būseną, o įvertinus ir įvykio aplinkybes bei grasinimo būdą – neblaivūs, agresyviai nusiteikę, atėjo trise tikslu parsivesti M. B., visi šaukė, rėkė, plūdosi necenzūriniais žodžiais, daužė ir laužė duris, durų apdailą, baugino ir grasino susidoroti sakydami „sulaužysim“ „užversim“, leidžia spręsti, kad nukentėjusieji S. Č. ir M. B. visa tai suvokė kaip realią grėsmę savo gyvybei ir, kad toks grasinimas galėjo būti lengvai įgyvendintas sunkiai sutrikdant sveikatą ar net atimant jiems gyvybę. Tai, kad bute S. Č. ir M. B. iš tiesų bijojo, jog D. D., L. P. ir A. Ž. gali patekti į butą ir įvykdyti savo grasinimus, parodo ir tai, kad nukentėjusieji patys iššoko pro antro aukšto buto balkoną, dėl ko pastarieji susižalojo. Tai, kad D. D., L. P. ir A. Ž. turėjo tikslą jėga, bet kokiomis priemonėmis parsivesti M. B. patvirtina ir tai, kad prieš kelias dienas iki aptariamo įvykio, t. y. 2023-10-21, jie visi (D. D., L. P. ir A. Ž.) taip pat buvo atėję prie S. Č. buto durų ir nieko neradę namuose, laužė duris, tačiau patekti į vidų nesugebėjo.
43. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. D., L. P. ir A. Ž. atlikti veiksmai – grasinimai susidoroti, sakant „sulaužysim“ „užversim“, kartu su kitais aktyviais ir agresyviais jų veiksmais, daužant ir laužiant duris bei pan., buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimai bus įvykdyti, todėl konstatuotina, kad jų veiksmuose yra tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymiai.
44. Objektyviai sveikatos sutrikdymą sudaro tik neteisėtas kito žmogaus sveikatos sutrikdymas. Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai yra: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika (veikimas arba neveikimas); 2) žalingi padariniai – nesunkus žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių žalingų padarinių. Kaltininko veikimas gali būti mechaninis, fizinis, cheminis, biologinis, taip pat psichinis poveikis nukentėjusiajam. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad L. P., A. Ž. ir D. D. bandydami patekti į butą, rankomis ir kojomis daužė ir laužė šio buto duris ir jų apdailą, bei tuo pačiu metu baugino ir grasino susidoroti su bute buvusiais S. Č. ir M. B., sakydami žodžius „sulaužysim“, „užversim“, tokiu būdu grasindami juos nužudyti ar jiems sunkiai sutrikdyti sveikatą, nukentėjusiesiems darė psichinį poveikį veikdami netiesiogine tyčia. Dėl tokių D. D., L. P. ir A. Ž. veikimo, nukentėjusieji išsigandę grasinimų ir realaus pavojaus gyvybei ar sveikatai, iššoko per balkoną, dėl ko patyrė sužalojimus, vertinamus kaip nesunkiu sveikatos sutrikdymu, ką patvirtina ir specialisto išvados Nr. G 3675/2023 (01), Nr. G 3674/2023 (01) (1 t., b. l. 52-53; 67-69). Todėl tokie jų veiksmai kvalifikuotini ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
45. Kaip matyti iš D. D., L. P.ir A. Ž. pateikto kaltinimo, jie kaltinami nusikalstamus veiksmus atlikę bendrais veiksmais. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog iš byloje esančių kaltinimų formuluotės akivaizdu, jog viešosios tvarkos pažeidimais, grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą bei nesunkus sveikatos sutrikdymas yra kildinami būtent iš visų jų atliktų konkrečių bendrų veiksmų S. Č. ir M. B.atžvilgiu.
46. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinė nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Pažymėtina, kad nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-344-942/2016, 2K-157-976/2022). Įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas jų susitarimas, todėl bendrininkavimo atveju teismas šį būtiną bendrininkavimo požymį konstatuoja įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuota nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009, 2K-61-689/2020, 2K-199-719/2022 ir kt.). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje (t. y. susitarimas gali būti išankstinis ar staiga kilęs), iki bus pasiektas norimas rezultatas.
47. Aptariamu atveju, byloje nustatyta, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje, 145 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, įvykdė L. P., D. D. ir A. Ž. (visi kartu rankomis, kojomis daužė ir laužė buto duris bei jų apdailą, rėkavo, vartojo necenzūrinius žodžius, baugino ir grasino susidoroti su bute buvusiais S. Č. ir M. B., sakydami žodžius „sulaužysim“, „užversim“). Visus šiuos asmenis jungė bendras nusikalstamas sumanymas, visi jie suprato ir žinojo, kad veikia kartu, pritarė vienas kito veiksmams, kiekvienas iš jų realizavo nors dalį nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių - L. P. spardė, daužė ir laužė duris, D. D. ir A. Ž. rėkavo, keikėsi, plūdosi necenzūriniais žodžiais, todėl konstatuotina, kad L. P. ir D. D. bei A. Ž. minėtas nusikalstamas veikas padarė bendrais veiksmais, kaip bendrininkai. Nuteistųjų susitarimas bet kokiomis priemonėmis parsivesti M. B., jų bendri veiksmai – trise ėjo pas S. Č., kur buvo apsistojusi M. B., jos neradus toliau ieškojo, kartu nuėjo pas R. R., rodo jų veiksmų bendrumą. Iš jų elgesio ir nusiteikimo itin agresyviai nukentėjusiųjų atžvilgiu matyti, kad ėjo trise, tam, kad bet koks pasipriešinimas jų atžvilgiu būtų buvęs pašalintas ir tikslas parsivesti nukentėjusiąją, bet kokios priemonėmis, būtų buvęs įvykdytas. Nors nuteistieji tvirtino, kad jokio susitarimo gadinti turtą ar paauklėti nukentėjusiuosius nebuvo, tačiau net ir nesant tokio išankstinio susitarimo, detaliai aptarto nusikalstamo plano, D. D., L. P. ir A. Ž. veikė aktyviai, vienas po kito, savo konkliudentiniais veiksmais išreiškė pritarimą vienas kito elgesiui bei palaikymą, todėl neabejotina, kad šiuos asmenis jungė bendras nusikalstamas sumanymas.
48. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad D. D. ir A. Ž. sakė grasinančius žodžius, tačiau kaip minėta, tuo atveju kai veikiama bendrai, įstatymas nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Šiuo atveju nustatyta tiek objektyviųjų, tiek ir subjektyviųjų bendrininkavimo požymių visuma, todėl darytina išvada, kad visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda ir visų jų veiksmai kvalifikuojami pagal tą patį BK straipsnį, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-105-699/2016, 2K-295-719/2018, 2K-61-689/2020, 2K-147-489/2021 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje vykdytojo ekscesas nenustatytas, todėl konstatuotina, kad L. P. ir D. D. bei A. Ž. minėtas nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje.
49. Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad byloje surinktų, teisme ištirtų ir išdėstytų įrodymų visuma yra įrodyta, kad D. D., L. P. ir A. Ž., viešoje vietoje įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogui sveikatą bei nesunkiai sutrikdė žmogui sveikatą, o būtent: 2023 m. spalio 23 d., apie 14.22 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo, antro aukšto laiptinėje, bendrais veiksmais, bandydami patekti į butą Nr. (duomenys neskelbtini), visi kartu rankomis ir kojomis daužė ir laužė šio buto duris ir jų apdailą bei tuo pačiu metu baugino ir grasino susidoroti su bute buvusiais S. Č. ir M. B., sakydami žodžius „sulaužysim“, „užversim“, tokiu būdu grasino juos nužudyti ar jiems sunkiai sutrikdyti sveikatą, taip sudarydami jiems realų ir pakankamą pagrindą bijoti, akivaizdžiai leisdami suprasti, kad šie grasinimai gali būti realiai įvykdyti, dėl ko išsigandę grasinimų, S. Č. ir M. B. iššoko iš buto pro antro aukšto balkoną ir susižalojo, tuo nukentėjusiajai M. B. dėl juosmeninės stuburo dalies 1-2 slankstelių lūžių, o nukentėjusiajam S. Č. dėl kreivojo šeivikaulio lūžio nesunkiai sutrikdė sveikatą ir tokiu įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti M. B. ir S. Č. sveikatą ir padarė nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnyje 145 straipsnio 1 dalyje 138 straipsnio 1 dalyje.
50. Nustačius, kad D. D. ir A. Ž. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje, BK 145 straipsnio 1 dalyje, BK 138 straipsnio 1 dalyje, o L. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, skundžiamo Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalys, kuriomis D. D., A. Ž. ir L. P. buvo išteisinti, nes jų veiksmuose nėra visų būtinų nusikalstamų veikų požymių, naikintina ir šiose dalyse priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).
Dėl bausmių
51. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013). Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą.
52. Už nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Už nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Už nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, baudžiama laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
53. Skirdamas bausmę L. P., teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, stadiją, jo asmenybę. L. P. įvykdė vieną tyčinį baigtą nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Be šios nusikalstamos veikos padarymo, tais pačiais veiksmais L. P. įvykdė ir dar dvi nusikalstamas veikas, už kurių darymą jis pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu. L. P. anksčiau teistas 13 kartų, nusikalto neišnykus ir nepanaikintam teistumui, po šių nusikalstamų veikų padarymo dar yra padaręs tyčines nusikalstamas veikas, dėl kurių pripažintas kaltu įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais, eilę kartų baustas administracine tvarka, nevedęs nedirba, Užimtumo tarnyboje nesiregistruoja. L. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). L. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). L. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe taip pat pripažintina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Įvertinus aplinkybių visumą, darytina išvada, kad L. P. neabejotinai charakterizuojamas neigiamai ir šioje byloje nagrinėjamas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, priešingai, buvo dėsninga L. P. gyvenimo pasekmė. Bylos duomenys patvirtina, jog ankstesni teistumai už tyčinius nusikaltimus ir skirtos bausmės įtakos L. P. elgesiui nepadarė, jis savo elgesio nevertina kritiškai, nekeičia į teigiamą pusę, toliau daro nusikalstamas veikas ir šios aplinkybės rodo, kad L. P. yra linkęs nusikalsti. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad šioje byloje BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus L. P. griežčiausią bausmės rūšį, numatytą BK 284 straipsnio sankcijose – laisvės atėmimą, nustatant jo terminą artimą vidurkiui. Kadangi veika, už kurią L. P. pripažintas kaltu šiuo nuosprendžiu ir nusikalstamos veikos, už kurias L. P. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, sudaro idealiąją sutaptį, todėl vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrintina su Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. birželio 14 d. nuosprendžiu L. P. paskirta subendrinta bausme pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, BK 138 straipsnio 1 dalį. Taip pat vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta galutinė bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrintina su bausme, paskirta Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. sausio 25 d. nuosprendžiu.
54. Skirdamas bausmes D. D., teismas atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, stadiją, jo asmenybę. D. D. įvykdė tris tyčinius baigtus nusikaltimus, priskiriamus nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). D. D. anksčiau teistas 12 kartų, nusikalto neišnykus teistumui, po šių nusikalstamų veikų padarymo dar yra padaręs tyčines nusikalstamas veikas, dėl kurių pripažintas kaltu įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais, eilę kartų baustas administracine tvarka, išsituokęs, nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruotas. D. D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). D. D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe taip pat pripažintina tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinus aplinkybių visumą, darytina išvada, kad D. D. neabejotinai charakterizuojamas neigiamai ir šioje byloje nagrinėjami nusikaltimai nebuvo atsitiktiniai, priešingai, buvo dėsninga D. D. gyvenimo pasekmė. Bylos duomenys patvirtina, jog ankstesni teistumai už tyčinius nusikaltimus ir skirtos bausmės įtakos D. D. elgesiui nepadarė, jis savo elgesio nevertina kritiškai, nekeičia į teigiamą pusę, toliau daro nusikalstamas veikas ir šios aplinkybės rodo, kad D. D. yra linkęs nusikalsti. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad šioje byloje BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus D. D. už padarytus nesunkius tyčinius nusikaltimus griežčiausią bausmės rūšį, numatytą BK 284 straipsnio, 145 straipsnio 1 dalies ir 138 straipsnio 1 dalies sankcijose – laisvės atėmimą, nustatant jo terminą artimą vidurkiui. Kadangi padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį, bausmės, paskirtos už atskiras nusikalstamas veikas, bendrintinos bausmių apėmimo būdu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta galutinė bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrintina su bausme, paskirta Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. sausio 25 d. nuosprendžiu.
55. Skirdamas bausmes A. Ž., teismas atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, stadiją, jo asmenybę. A. Ž. įvykdė tris tyčinius baigtus nusikaltimus, priskiriamus nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), jis buvo nusikalstamų veikų iniciatorius. A. Ž. anksčiau teistas 13 kartų, nusikalto neišnykus teistumui, eilę kartų baustas administracine tvarka, išsituokęs, nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje. A. Ž. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). A. Ž. atsakomybę sunkinančia aplinkybe taip pat pripažintina tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinus aplinkybių visumą, darytina išvada, kad A. Ž. neabejotinai charakterizuojamas neigiamai ir šioje byloje nagrinėjami nusikaltimai nebuvo atsitiktiniai. Bylos duomenys patvirtina, jog ankstesni teistumai už tyčinius nusikaltimus ir skirtos bausmės įtakos A. Ž. elgesiui nepadarė, jis savo elgesio nevertina kritiškai, nekeičia į teigiamą pusę, toliau daro nusikalstamas veikas ir šios aplinkybės rodo, kad A. Ž. yra linkęs nusikalsti. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad šioje byloje BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus A. Ž. už padarytus nesunkius tyčinius nusikaltimus griežčiausią bausmės rūšį, numatytą BK 284 straipsnio, 145 straipsnio 1 dalies ir 138 straipsnio 1 dalies sankcijose – laisvės atėmimą, nustatant jo terminą artimą vidurkiui. Kadangi padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį, bausmės, paskirtos už atskiras nusikalstamas veikas, bendrintinos bausmių apėmimo būdu.
Dėl civilinių ieškinių
56. Nukentėjusieji S. Č. ir M. B.civilinių ieškinių byloje nepareiškė.
57. Panevėžio teritorinė ligonių kasa byloje pareiškė 713,15 Eur civilinį ieškinį, kurį grindžia tuo, kad ši suma iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų buvo apmokėta už nukentėjusiesiems S. Č. ir M. B. suteiktas gydymo paslaugas. Prie civilinio ieškinio pareiškimo pridėtas gydymo paslaugų apskaitos išrašas patvirtina, jog minėtų asmenų gydymo išlaidas sudaro 713,15 Eur (4 t., b. l. 140-143). Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad kūno sužalojimą nukentėjusieji patyrė dėl bendrų L. P., A. Ž. ir D. D. neteisėtų veiksmų. Tarp kilusios žalos ir L. P., A. Ž. ir D. D. veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys, žala padaryta būtent jų veiksmais, todėl apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio keistina. Panevėžio teritorinė ligonių kasos civilinis ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas, priteisiant 713,15 Eur sumą solidariai iš nuteistųjų L. P., A. Ž. ir D. D..
Dėl proceso išlaidų
58. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažymos matyti, kad iš nuteistojo D. D. prašoma išieškoti 208,33 Eur, iš L. P. – 342,50 Eur, o iš A. Ž. – 197,64 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai (5 t., b. l. 109; 111-113; 114-115). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokurorės skundą, kuris yra tenkinamas, taip pat atsižvelgus į tai, kad nuteistieji (L. P. ir D. D.) yra suimti, šiuo nuosprendžiu visiems nuteistiesiems paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jų neišieškotinos.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria L. P. išteisintas pagal BK 284 straipsnį, o A. Ž. ir D. D. išteisinti pagal BK 284 straipsnį, BK 145 straipsnio 1 dalį, BK 138 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnį ir paskirti jam laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.
- pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimą 1 (vieneriams) metams.
- pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimą 1 (vieneriams) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes ir A. Ž. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.
- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnį ir paskirti jam laisvės atėmimą 1
(vieneriems) metams.
- pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.
- pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes ir D. D. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu D. D. paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. sausio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir D. D. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 5 (penkiems) mėnesiams. Į paskirtą bausmę įskaityti bausmę atliktą pagal Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. sausio 25 d. nuosprendį.
Bausmės pradžią D. D. skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.
L. P. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnį ir paskirti jam laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. birželio 14 d. nuosprendžiu L. P. paskirta subendrinta bausme pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, BK 138 straipsnio 1 dalį, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir L. P. paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl nuteistajam L. P.skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrinimo su Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. sausio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir šias bausmes subendrinti iš naujo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu L. P. paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. sausio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir L. P. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams. Į paskirtą bausmę įskaityti bausmę atliktą pagal Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. sausio 25 d. nuosprendį.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Pakeisti nuosprendžio dalį dėl Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio, išdėstant sekančiai:
Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti. Priteisti iš L. P., D. D. ir A. Ž. solidariai 713,15 Eur (septynis šimtus trylika eurų 15 ct) Panevėžio teritorinės ligonių kasos naudai turtinei žalai atlyginti, žalos atlyginimą pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, įstaigos kodas 191351679, atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).
Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymų iš nuteistųjų D. D., L. P. ir A. Ž. išieškoti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.