Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (pirmininkė ir pranešėja), Kristinos Domarkienės ir Aušros Maškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (buvusio Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2018 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Almontus“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Acountera“, ieškinį atsakovui V. P. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovės BUAB „Almontus“ atstovė UAB „Acountera“ kreipėsi su ieškiniu į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, prašydama priteisti iš atsakovo V. P. 3 346,85 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.2016-02-18 Klaipėdos apygardos teismas iškėlė bankroto bylą UAB „Almontus“. Nuo 2006-10-02 iki bankroto bylos iškėlimo V. P. ėjo UAB „Almontus“ vadovo pareigas. Ieškovės atstovei UAB „Acountera“ patikrinus bankrutuojančios įmonės dokumentus, nustatyta, jog 2016-01-01 bankrutuojanti įmonė neturėjo pakankamai lėšų visiems kreditiniams reikalavimams patenkinti. 2016-01-01 buvo pradelsti šie reikalavimai: 509,09 Eur skola VSDFV Klaipėdos skyriui, 11,23 Eur darbo užmokesčio skola R. B., 532,00 Eur darbo užmokesčio skola E. M., 744,35 Eur darbo užmokesčio skola J. C., 362,46 Eur darbo užmokesčio skola K. P., 135,24 Eur darbo užmokesčio skola V. P., pradelstų reikalavimų bendra suma 2 294,37 Eur. Laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki bankroto bylos iškėlimo nebuvo atsiskaityta nė su vienu iš anksčiau išvardytų darbuotojų ir (ar) VSDFV Klaipėdos skyriumi. Atsakovas V. P. 2016-01-18 kasos išlaidų orderiu Nr. 000282 išmokėjo sau 726,00 Eur atsiskaitymui pagal avanso apyskaitą, 2016-02-02 kasos išlaidų orderiu Nr. 000285 išmokėjo sau 360,00 Eur pagal avanso apyskaitą, tačiau, ieškovės teigimu, atsakovas turėjo prievolę tenkinti pirmesnės eilės prievoles, t. y. CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 3 punkte numatytas prievoles. Atsakovas vėliau sumokėjo į bankrutuojančios įmonės atsiskaitomąją sąskaitą 200,00 Eur žalai dėl atsiskaitymo eilės nesilaikymo atlyginti.2013–2014 metais buvo išmokėtos 2 460,85 Eur komandiruočių išmokos V. P.. 2013-08-28 Įsakyme dėl tarnybinės komandiruotės Nr. 204 nurodyta, kad direktorius V. P. siunčiamas komandiruotėn į Vokietijos Federacinę Respubliką, Nyderlandų Karalystę ir Prancūzijos Respubliką nuo 2013-08-30 iki 2013-09-08 užmegzti ryšių su potencialiais verslo partneriais (projektavimo įmonių vadovais), pasidalyti darbo patirtimi, stebėti projektuotojų darbą. Dėl šios komandiruotės mokesčių administratorius atliko patikrinimą ir konstatavo pažeidimus, kad nėra galimybės nustatyti, kad komandiruotė būtų susijusi su vykdyta arba numatoma vykdyti ekonomine veikla, t. y. komandiruotės išlaidos buvo patiriamos ne nurodytiems tikslams bei ne bendrovės darbuotojų naudai.Taigi ieškovė nurodė, kad atsakovas, eidamas UAB „Almontus“ vadovo pareigas, panaudojo bendrovės lėšas nesuderinamam su bendrovės veikla tikslui, trečiųjų asmenų naudai ir išmokėdamas sau lėšas pagal avanso apyskaitas pažeidė CK 6.930¹ str. 1 d. 2 p. ir 3 p., numatantį pareigą tenkinti pirmesnės eilės prievoles.Atsakovas paaiškino, kad UAB „Almontus“ tuo metu, kai buvo skelbiamas bankrotas, baiginėjo projektus už 50 000,00 Eur, o žala darbuotojams ir kitiems kreditoriams atsirado dėl užsitęsusios įmonės bankroto procedūros, kai prieš tai paskirta bankroto administratorė V. S. nesiėmė jokių veiksmų, kad pasiimtų pinigus už jau UAB „Almontus“ atliktus darbus, be to, laiku neatleido darbuotojų, dėl to dar labiau padidino finansinius įsiskolinimus. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė vykdomųjų dokumentų, kurių pagrindu buvo vykdomas išieškojimas darbuotojams ar valstybės biudžeto naudai, todėl nagrinėjamu atveju CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkto nuostatos negali būti taikomos. Atsakovas nurodė, kad ieškovė, įrodinėdama žalą, padarytą įmonei dėl komandiruotės išlaidų, remiasi mokesčių administratoriaus neturint visų įmonės dokumentų padaryta preliminaria išvada, o šis tyrimas buvo atliktas atsakovui nedalyvaujant ir jis su šia išvada nesupažindintas, nesuteikta galimybė išvadą apskųsti, o kaltinimai joje yra pateikti ne atsakovui kaip fiziniam asmeniui, o bendrovei UAB „Almontus“.Atsakovas savo atsiliepime nurodė, kad UAB „Acountera“, kaip ieškovė, gina ne savo interesus, o kreditorių (buvusių darbuotojų, „Sodros“, Valstybinės mokesčių inspekcijos), tačiau nepateikė su jais sudarytos atstovavimo sutarties, suteikiančios teisę šiems kreditoriams atstovauti teisme. Dėl to turi būti sprendžiamas klausimas dėl šalies tinkamumo.

Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkintinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo, buvusio bankrutuojančios UAB „Almontus“ direktoriaus V. P., pagrįstumo ir teisėtumo.

Faktinės bylos aplinkybės

UAB „Almontus“ vadovas nuo 2006-10-02 iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas V. P.. Klaipėdos apygardos teismas 2016-02-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-955-253/2016 iškėlė bankroto bylą UAB „Almontus“, bankroto administratore paskyrė V. S.. Nuo 2016-07-08 paskirta nauja bankroto administratorė UAB „Acountera“. Teismas 2016-02-18 nutartyje konstatavo, jog UAB „Almontus“ turtą sudaro iš esmės trumpalaikis 5 081,00 Eur vertės turtas, o įmonės skolos sudaro 10 401,50 Eur, t. y. įmonės skolos viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog UAB „Almontus“ yra nemoki.Pirmosios instancijos teismas 2018-01-03 sprendimu nustatė, kad UAB „Almontus“ vadovas pagal 2016-01-18 ir 2016-02-02 kasos išlaidų orderius išmokėjo sau 1 086,00 Eur. 2013–2014 metais pagal UAB „Almontus“ direktoriaus, t. y. atsakovo, įsakymą Nr. 294 dėl tarnybinės komandiruotės į Vokietijos Federacinę Respubliką (7 dienos), Nyderlandų Karalystę (1 diena) ir Prancūzijos Respubliką (2 dienos) nuo 2013-08-30 iki 2013-09-08 iš bendrovės lėšų atsakovui išmokėtos komandiruočių išmokos – 2 460,85 Eur suma. Iš viso be teisėto pagrindo iš įmonės kasos atsakovas sau išmokėjo 3 346,85 Eur, todėl teismas tenkino ieškinį ir nurodyto dydžio žalos atlyginimą priteisė bankrutuojančiai įmonei.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog ieškinys yra pareikštas tinkamo ieškovo. Apeliantas nurodė, jog BUAB „Almontus“ bankroto administratorė UAB „Acountera“ yra netinkama ieškovė, o apeliantas netinkamas atsakovas, todėl buvo nukrypta nuo teismų praktikos ir pažeistos procesinės teisės normos, reglamentuojančios netinkamos šalies pakeitimą tinkama (CPK 45 straipsnis).CPK 45 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Nagrinėjamoje byloje ieškovė yra ne UAB „Acountera“, kaip teigia apeliantas, o BUAB „Almontus“. UAB „Acountera“ yra BUAB „Almontus“ atstovė. Kai įmonė tampa nemoki LR ĮBĮ prasme ir jai iškeliama bankroto byla, bendrovės vadovams gali būti reiškiami reikalavimai ne tik CK 2.87 straipsnio pagrindu, bet ir savarankiškais pagrindais, įtvirtintais ĮBĮ. Pagrindinis subjektas, turintis teisę pareikšti ieškinį nemokios įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo šiais abiem pagrindais (CK ir ĮBĮ), yra įmonės bankroto administratorius. Klaipėdos apygardos teismas 2016-02-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-955-253/2016 iškėlė bankroto bylą UAB „Almontus“, bankroto administratore paskyrė V. S., o nuo 2016-07-08 nauja bankroto administratore paskyrė UAB „Acountera“. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Kreditorių visuma, veikdama per kreditorių susirinkimą, siekia apginti savo interesus bankrutuojančioje įmonėje, o realius kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus. Bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių visumos interesai iš esmės sutampa ir neturi būti priešinami. Kadangi bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti, tai kuo daugiau tokio turto bus sukaupta, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Taigi kreditorių interesus gina bankrutuojančios įmonės administratorius, o kreditorių interesai ginami, be kita ko, ir ginant bankrutuojančios įmonės interesus, todėl bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, todėl išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog byloje ieškinį pareiškė tinkamas ieškovas, turintis reikalavimo teisę. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad jam kaip įmonės vadovui negali būti taikoma atsakomybė pagal CK 2.87 str. 7 d., kadangi įmonės vadovą nuo civilinės atsakomybės saugo verslo sprendimų priėmimo taisyklė, o komandiruotės metu ieškodamas naujų galimybių verslui, apeliantas neveikė prieš įmonę. Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais, ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Pagrindo taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę atsiradimą gali lemti tiek imperatyviai teisės aktuose nustatytų, tiek fiduciarinių pareigų įmonei, taip pat ir kreditoriams pažeidimas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad verslo sprendimų priėmimo taisyklė reiškia prezumpciją, jog vadovas bendrovės atžvilgiu veikia sąžiningai: siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė, pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Tačiau įmonės vadovams civilinė atsakomybė taikytina ne už verslo nesėkmę, bet už verslo sprendimo priėmimą pažeidžiant fiduciarines pareigas ir (ar) viršijant įgaliojimus. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) 2016-03-29 pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. FR0687-635 nustatė, kad 2013–2014 metais buvo išmokėtos komandiruočių išmokos V. P., suma – 8 496,84 Lt (2 460,85 Eur). 2013-08-28 Įsakyme dėl tarnybinės komandiruotės Nr. 204 nurodyta, kad direktorius V. P. siunčiamas komandiruotėn į Vokietijos Federacinę Respubliką (7 dienos), Nyderlandų Karalystę (1 diena) ir Prancūzijos Respubliką (2 dienos) nuo 2013-08-30 iki 2013-09-08 užmegzti ryšių su potencialiais verslo partneriais (projektavimo įmonių vadovais), pasidalyti darbo patirtimi, stebėti projektuotojų darbą. Patikrinimo akte nurodyta, jog bendrovės deklaruota veikla – teisinė veikla, faktiškai vykdoma veikla – detaliųjų planų, žemėtvarkos projektų rengimas, topografinių, geodezinių nuotraukų sudarymas, kadastriniai matavimai, patalpų subnuoma. Mokestinio tyrimo metu bendrovei buvo duotas siūlymas nurodyti, kaip vykimas į komandiruotę konkrečiai susijęs su bendrovės pajamų uždirbimu. Apeliantas mokesčių administratoriui nurodė, kad į komandiruotę buvo vykstama dėl pasikeitusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos, kuri numatė, jog nuo 2014-01-01 iš esmės nebeliks detaliojo planavimo. Kadangi 85 procentai įmonės pajamų buvo gaunama iš detaliųjų planų rengimo, todėl nuspręsta imti vykdyti kitą veiklą, pradėti molinių namų statybą Lietuvoje, kad bendrovė išvengtų bankroto. Tuo tarpu iš pateiktų bendrovės apskaitos dokumentų matyti, kad nėra jokių duomenų, jog bendrovė iš molinių namų statybos gavo pajamų, kad ruošėsi tokiai veiklai. Be to, akivaizdu, jog AB „DFDS Seaways“ kelto bilietų 2013-08-29 kvite LT 3040101/1 yra nurodyti keleiviai V. P., R. B., S. M., J. M., kurie tiriamuoju laikotarpiu nebuvo UAB „Almontus“ darbuotojai. Pažymėtina, kad aplinkybės, jog esant sunkiai ieškovės finansinei būklei (2013 m. nuostolis sudarė 6 528,03 Eur) kelionės išlaidos buvo apmokamos ne tik įmonės darbuotojams, bet ir kitiems asmenims, o VMI nustačius pažeidimą, jog anksčiau minėtų asmenų komandiruotė nesusijusi su įmonės vykdyta ar numatoma vykdyti ekonomine veikla, kad komandiruočių išlaidos buvo patirtos ne tik bendrovės darbuotojų, bet ir trečiųjų asmenų naudai bei ne tiems tikslams, kuriuos nurodo bendrovė, nesudaro pagrindo išvadai, jog buvęs įmonės vadovas veikė išimtinai įmonės ir jos kreditorių teisėtų interesų labui. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas faktines aplinkybes rėmėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais – „DFDS Seaways“ kelto bilietais Nr. LT 3040101/1, „Swedbank“, AB, mokėjimo nurodymu Nr. 2013083100327358 ir VMI pranešimu apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. FR0687-635. Kelto biliete yra nurodyti keturi keleiviai: V. P., R. B., S. M., J. M., trys iš jų nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo bendrovės darbuotojai. Į kelto bilietų kainą (2 630 Lt) įskaičiuota: automobilis, kajutė keturiems asmenims, pusryčiai, pietūs ir vakarienė bufete. Apeliantas teigia, kad mokėjo tik už save ir automobilį, tačiau mokėjimo nurodymo Nr. 2013083100327358 suma yra visa – 2 630 Lt, t. y. visa kelto bilietų kainos suma. Tai reiškia, kad apeliantas iš savo asmeninių lėšų sumokėjo visą kelto bilietų kainą ir visa ši jo sumokėta suma iš bendrovės lėšų buvo grąžinta būtent apeliantui. Pabrėžtina, kad komandiruotės išlaidos buvo apmokėtos pagal pateiktus kvitus ir bilietus. Nors apeliantas nenurodė, kad grąžinti reikėtų ne visą kelto bilietų kainą, o tik ketvirtadalį, apskaičiuotą vienam asmeniui, tačiau jam buvo apmokėtos visų keturių biliete nurodytų asmenų kelionės išlaidos, todėl lieka neaišku, kokiu būdu bendrovė sutaupė, kaip teigia apeliantas. Todėl apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas suklydo nustatydamas faktines aplinkybes, yra nepagrįstas.Kaip jau minėta, juridinio asmens vadovas yra saistomos lojalumo pareigos; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Civilinio kodekso 2.87 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto, kaip UAB „Almontus vadovo, sprendimas panaudoti bendrovės lėšas nesuderinamam su bendrovės veikla tikslui ir trečiųjų asmenų naudai negali būti pateisinamas verslo sprendimo taisykle ir vertinamas kaip paprastas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neatsargumas. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta anksčiau, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė fiduciarinių pareigų, įtvirtintų CK 2.87 straipsnyje, pažeidimą ir pritaikė pagal CK 2.87 str. 7 d. kylančią atsakomybę juridinio asmens valdymo organui.Apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė CK 2.87 straipsnio nuostatas, kadangi atliekant atsiskaitymus pagal 2016-01-18 ir 2016-02-02 kasos išlaidų orderius, kuriais išmokėtos lėšos iš UAB „Almontus“ apeliantui, buvo sumokėta skola, o skolos grąžinimas kreditoriui negali būti laikomas žala įmonei, vertintinas kaip nepagrįstas.Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad 2016-01-18 išrašytas UAB „Almontus“ kasos išlaidų orderis Nr. 000282, pagal kurį apeliantui išmokėta 726,00 Eur suma, mokėjimo pagrindas – atsiskaitymas pagal avansinę apyskaitą. 2016-02-02 išrašytas UAB „Almontus“ kasos išlaidų orderis Nr. 000285, pagal kurį apeliantui išmokėta 360,00 Eur suma, mokėjimo pagrindas nenurodytas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad išmokėtos iš UAB „Almontus“ piniginės lėšos buvo panaudotos bendrovės interesais. Nustatyta, kad apeliantas teismo posėdyje pripažino, jog minėtos piniginės lėšos nebuvo panaudotos UAB „Almontus“ veikloje, kad žinodamas apie įsiskolinimus kitiems kreditoriams visas pinigines lėšas atsakovas išsimokėjo sau ir iš karto po to pats kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Pastebėtina, kad po bankroto bylos iškėlimo apeliantas grąžino į bankrutuojančios bendrovės banko sąskaitą 200,00 Eur. Apeliantas teigia, kad jam minėtais kasos išlaidų orderiais buvo sumokėta skola, susidariusi kaip asmeniui, kuris už įmonę sumokėjo jos skolas, t. y. už įmonės veiklai naudojamą kurą, popierių, org. technikos priemones, nuomą, komunalinius mokesčius ir pan. Tačiau teismas turi omenyje, kad nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų jis teismui nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta anksčiau, darytina išvada, jog išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog apeliantas tokiais savo veiksmais pažeidė CK 2.87 straipsnyje nustatytas pareigas būti lojaliam juridiniam asmeniui, nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu arba nenaudoti jo asmeninei naudai. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Tokiu atveju apeliantas teigdamas, kad pagal 2016-01-18 ir 2016-02-02 kasos išlaidų orderius, kuriais išmokėtos lėšos iš UAB „Almontus“ apeliantui, buvo sumokėta skola, tik deklaruoja savo argumentus, nepateikdamas jokių faktinių duomenų jiems pagrįsti ar teismui įvertinti.Kasacinio teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, jog į komandiruotę vyko ir tretieji asmenys, kadangi teiginiai apie kitų asmenų vykimą su apeliantu į komandiruotę yra išgalvoti ir neparemti jokiais duomenimis. Apeliantas skunde nurodo, kad į komandiruotę vyko tik direktorius V. P. (apeliantas) ir tik jam, bet ne tretiesiems asmenims buvo išmokėtos komandiruočių išlaidos. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas šias klaidingas išvadas padarė todėl, kad kelto biliete buvo nurodyti keturi asmenys, kurių du iš jų (Miškeliūnai) yra Anykščių rajono gyventojai. Apeliantas teismui paaiškino, kad perkant kelto bilietą, šie asmenys už save mokėjo patys, o apeliantas už save ir įmonės automobilį mokėjo atskirai iš savo asmeninių lėšų, tačiau į bilietą buvo įtraukti visi keturi, nes tik keturiems asmenims su automobiliu tuo metu buvo taikoma kaina – pusė kelto bilieto kainos, tai yra apeliantas įmonei sutaupė pusę pinigų. Nustatytų aplinkybių pagrindu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įmonės vadovas, kaip buvęs bankrutuojančios įmonės vadovas, teisės aktų nuostatomis įpareigotas veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens, juridinio asmens organų narių, kitų asmenų atžvilgiu, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja juridinio asmens, kreditorių interesams, šių reikalavimų nevykdė ir tokie jo veiksmai lėmė žalos įmonei padarymą. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakovas kaltės prezumpcijos nepaneigė, todėl egzistuojant visoms atsakovo civilinės atsakomybės sąlygoms pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinį.

Dėl ieškinio senaties termino nustatymo

Teisėjų kolegija negali pritarti apelianto argumentui, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis dėl ieškinio senaties termino nustatymo, nes ieškinys paduotas netinkamo ieškovo ne ĮBĮ nustatyta tvarka.Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Dėl ieškovo tinkamumo jau pasisakyta anksčiau išdėstytais motyvais, nurodant, kad bankroto administratorius turi teisę pareikšti ieškinį nemokios įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo tiek CK, tiek ĮBĮ pagrindais. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą, t. y. ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008). Bankrutuojančios įmonės administratoriaus reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomos bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklės. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Aplinkybė, kad administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo, sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužinojo ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Bankrutuojančios įmonės administratorius sužino apie įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytą žalą ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-421/2016 33 punktas).Nagrinėjamu atveju Klaipėdos apygardos teismas 2016-02-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-955-253/2016 UAB „Almontus“ iškėlė bankroto bylą. Nustačius, kad nagrinėjamoje byloje ieškinys yra pareikštas nesuėjus trejų metų terminui nuo bankroto bylos iškėlimo, nors ir nesiaiškinant, kada konkrečiai bankroto administratorius sužinojo ar turėjo sužinoti apie apelianto veiksmais įmonei padarytą žalą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas, yra pagrįsta.Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką bei suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, konstatuoja, kad teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovės reikalavimas pagrįstas, todėl tenkintinas. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovė teismui nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (buvęs Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2018 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.