- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-11
- Bylos Nr.
- 1A-26-870/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-00991-2014-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Alenas Piesliakas, Aušra Bielskė
- Nuteistasis
- L. B.
- Advokatai
- Rokas Rudzinskas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aleno Piesliako,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-07-14 nuosprendžio, kuriuo L. B. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį, paskiriant 55 MGL (2 071,31 Eur) dydžio baudą, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam 90 MGL (3 389,40 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsni 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, subendrintą bausmę L. B. paskiriant 120 MGL (4 519,20 Eur) dydžio baudą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. L. B. nuteistas už tai, kad pagamino netikrus dokumentus, o būtent: jis, nuo 2008-02-13 būdamas UAB „L.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), JAR įregistruotos nuo 2008-02-13, adresu (duomenys neskelbtini)), direktorius ir nuo 2010-09-20 vienasmenis UAB „L.“ akcininkas, iš anksto žinodamas, kad T. M. realiai netaps UAB „L.“ akcininku, neperims jokių „L.“ dokumentų, antspaudo, grynųjų pinigų bei kitų daiktų bei realiai netaps ir neatliks šios įmonės direktoriaus pareigų, 2010 m. spalio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, nenustatytos kompiuterinės įrangos pagalba pagamino, atspausdindamas žinomai netikrus UAB „L.“ akcijų pirkimo-pardavimo, UAB „L.“ veiklos ir buhalterinės apskaitos dokumentų bei daiktų perdavimo dokumentus: 1) UAB „L.“ 2010-10-05 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje įtvirtino žinomai netikrus duomenis apie tai, kad 2010-10-05 L. B. parduoda, o T. M. perka UAB „L.“ akcijas; 2) UAB „L.“ 2010-10-05 dokumentų perdavimo-priėmimo aktą, kuriame įtvirtino žinomai netikrus duomenis apie tai, kad L. B. perdavė, o T. M. perėmė UAB „L.“ veiklos bei buhalterinės apskaitos dokumentus, antspaudą, AB „SEB“ banko generatorių, AB „Swedbank“ banko generatorių, UAB „L.“ kasą su joje esančiomis piniginėmis lėšomis – 47 842,32 Lt (13 856,09 Eur), po ko už piniginį atlygį šiuos žinomai netikrus dokumentus: 1) UAB „L.“ 2010-10-05 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, 2) UAB „L.“ 2010-10-05 dokumentų perdavimo-priėmimo aktą, 2010-10-05 VĮ Registrų centro, esančio Lvovo g. 25, Vilniuje, patalpose pateikė pasirašyti T. M., tuo patvirtindamas žinomai melagingus duomenis apie UAB „L.“ dokumentų bei turto perdavimą T. M.. Šiais veiksmais L. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.
Taip pat L. B. nuteistas už tai, kad nuo 2008-02-13 iki 2010-10-05 būdamas UAB „L.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), JAR registruotos nuo 2008-02-13 (duomenys neskelbtini)) direktoriumi pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau - Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio reikalavimus „už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už UAB „L.“ buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, kuri numato, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, ir 2 dalies, kuri numato, kad „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, pagal kurį įstaigos ir organizacijos privalo saugoti 10 metų buhalterinės apskaitos dokumentus reikalavimų, neišsaugojus visų UAB „L.“ laikotarpio nuo 2008-02-13 iki 2009-01-01 suvestinių ir analitinių buhalterinės apskaitos registrų, siekdamas sutrukdyti nustatyti UAB „L.“ veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, 2010 m. spalio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, nenustatytos kompiuterinės įrangos pagalba, jis pagamino, atspausdino ir savo parašu patvirtino žinomai netikrus dokumentus - UAB „L.“ 2010-10-05 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje įtvirtino žinomai netikrus duomenis apie tai, kad 2010-10-05 L. B. parduoda, o T. M. perka UAB „L.“ akcijas bei UAB „L.“ 2010-10-05 dokumentų perdavimo-priėmimo aktą, kuriame įtvirtino žinomai netikrus duomenis apie tai, kad L. B. perdavė, o T. M. perėmė UAB „L.“ veiklos bei buhalterinės apskaitos dokumentus, antspaudą, AB „SEB“ banko generatorių, AB „Swedbank“ banko generatorių, UAB „L.“ kasą su joje esančiomis piniginėmis lėšomis - 47 842,32 Lt (13 856,09 Eur), tuo patvirtindamas žinomai melagingus duomenis apie UAB „L.“ dokumentų bei turto perdavimą T. M., jų neperdavė, o juos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku paslėpė, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „L.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, direktoriaus L. B. vadovavimo laikotarpiu nuo 2008-02-13 iki 2010-10-05. Šiais veiksmais L. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-07-14 nuosprendį ir nuteistojo L. B. atžvilgiu priimti naują nuosprendį – L. B. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
3. Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, analizuoja BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėtį, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog UAB „L.“ akcijų pirkimo – pardavimo, UAB „L.“ veiklos ir buhalterinės apskaitos dokumentų bei daiktų perdavimo dokumentai yra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalykas, t.y. kad juose įtvirtinta teisinę reikšmę turinti klaidinga informacija. Nurodė, kad sudarydamas dokumentus, ketino perleisti UAB „L.“ akcijas, o taip pat perduoti UAB „L.“ veiklos ir buhalterinės apskaitos dokumentus bei daiktus. T. M., pasirašydamas minėtus dokumentus, taip pat puikiai suprato, jog šių dokumentų pagrindu įgija UAB „L.“ akcijas bei perima įmonės buhalterinius dokumentus bei turtą. Pažymėjo, jog minėtų dokumentų forma, turinys bei sudarymo tvarka atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, jų turinys surašytas suprantama lietuvių kalba, o neprieštaraudami šių dokumentų turiniui, asmenys juos patvirtino, pasirašydami savo parašais. Be to, Apeliantui perleidus UAB „L.“ akcijas, dokumentus bei turtą T. M., UAB „L.“ toliau vykdė savo veiklą, t.y. atlikinėjo statybos darbus Šv. Stepono g., Vilniuje, ką patvirtina duomenys, gauti iš FNTT. Po 2010-10-05 UAB „L.“ veikė kartu su UAB „J.“, pateikė pastarajai bendrovei buhalterinius dokumentus, vykdė finansines operacijas. Į šią aplinkybę, Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė, jos netyrė, nevertino. O visgi iš šių aplinkybių matyti, jog UAB „L.“ vardu po aukščiau nurodytų sandorių sudarymo veikė būtent T. M., o ne Apeliantas. Ta aplinkybė, jog įmonei iškėlus bankroto bylą, T. M. staiga persigalvojo, ir apklausų metu ikiteisminio tyrimo įstaigose nurodė aplinkybes, jog neva pastarasis, sudarydamas aukščiau nurodytus sandorius ketino fiktyviai tapti UAB „L.“ akcininku, ar fiktyviai perimti įmonės dokumentus bei turtą, savaime nereiškia, jog kaltinime nurodytų dokumentų sudarymo metu jis turėjo tokius pačius ketinimus ir veikė jų vedinas.
4. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio neteisėtumas ir nepagrįstumas akcentuotinas ir vertinant kaltininko tyčios nustatymą. Šioje baudžiamojoje byloje kaltinimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, iš esmės suformuluotas taip, jog UAB „L.“ veiklos ir buhalterinės apskaitos dokumentų bei daiktų perdavimo dokumentus: 1) UAB „L.“ 2010-10-05 akcijų pirkimo- pardavimo sutartį, bei 2) UAB „L.“ 2010-10-05 dokumentų perdavimo - priėmimo aktą, Apeliantas pagamino: 1) iš anksto žinodamas, kad T. M. realiai netaps UAB „L.“ akcininku, neperims jokių „L.“ dokumentų, antspaudo, grynųjų pinigų bei kitų daiktų bei realiai netaps ir neatliks šios Įmonės direktoriaus pareigų; 2) žinodamas, kad duomenys apie tai, kad 2010-10-05 L. B. parduoda, o T. M. perka UAB „L.“ akcijas, netikri; 3) žinodamas, kad duomenys apie tai, kad L. B. perdavė, o T. M. perėmė UAB „L.“ veiklos ir buhalterinės apskaitos dokumentus, antspaudą, AB SEB banko generatorių, AB Swedbank banko generatorių, UAB „L.“ kasą su joje esančiomis piniginėmis lėšomis - 47842,32 Lt (13856,09 eur), netikri; 4) ir pateikė pasirašyti T. M., žinodamas, kad duomenys apie UAB „L.“ dokumentų bei turto perdavimą T“ M. yra melagingi. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi liudytojo T. M., R. M., S. L., parodymais, vertino, kad nuteistojo parodymai yra nenuoseklūs. Tokie duomenys, Apelianto manymu, neduoda jokio pagrindo spręsti, jog jam iš tiesų buvo žinoma, kad T. M. realiai netaps UAB „L.“ akcininku, neperims jokių „L.“ dokumentų, antspaudo, grynųjų pinigų bei kitų daiktų bei realiai netaps ir neatliks šios įmonės direktoriaus pareigų, o kaltinime nurodytuose dokumentuose esantys duomenys yra melagingi.
5. Apelianto įsitikinimu, skundžiamas nuosprendis yra paremtas išskirtinai subjektyvaus pobūdžio ir prieštaringais parodymais. Pirmosios instancijos teismas pripažino liudytojų T. M. ir R. M. parodymus prieštaringais, tačiau nesiėmė priemonių prieštaravimams pašalinti. Teismas nuosprendyje išdėstė šių asmenų ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotus parodymus, tačiau ignoravo šių liudytojų parodymus, duotus apie tas pačias aplinkybes FNTT. Apeliantas cituoja 2014-08-04 teismo baudžiamajame įsakyme aptartus T. M. parodymus, nurodydamas, kad šiuose parodymuose nei karto nepaminėta, kad T. M. buvo susitikęs su UAB „L.“ vadovu, t.y. Apeliantu. Skunde taip pat cituojami ir minėtame teismo įsakyme aprašyti liudytojo R. M. parodymai, iš kurių, Apelianto teigimu, matyti, kad ir šis liudytojas nei karto UAB „L.“ direktoriaus (Apelianto), aiškiai ir nedviprasmiškai įvardindamas asmenis, dalyvavusius T. M. tapimo įmonės vadovu procedūroje – Nerijų bei R. P.. Iš tame pačiame baudžiamajame įsakyme aptartų D. G. parodymų matyti, kad UAB „L.“ vardu veikė tiek T. M., tiek ir N. Š.. Šių aplinkybių visiškai netyrė, nevertino ir neatsižvelgė į jas. Tuo tarpu, jos patvirtina, kad kaltinime nurodyti sandoriai įvyko, t.y. nebuvo fiktyvūs. Mano, kad T. M. ir R. M. Apelianto asmens duomenis galėjo sužinoti iš tyrėjos V. D., nes FNTT atliekamo tyrimo metu apie jį pastarieji nieko nepasisakė. Teismas netenkino prašymo apklausti tyrėją teisme.
6. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis liudytojos S. L. parodymais, nevertindamas fakto, jog pastaroji apklausta praėjus beveik 7 metams nuo minėtų įvykių. Be to, nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo parodymus vertino kaip nenuoseklius. Pažymėjo, kad buvo apklaustas praėjus pakankamai ilgam laikui nuo kaltinime nurodomų įvykių, be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu, susidarė įspūdis, jog buvo priverstas įrodinėti savo nekaltumą. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi priemonių, siekiant nustatyti tikslią vietą, kurioje įvyko aukščiau nurodytos aplinkybės. Aplinkybė, kur ir pas ką yra UAB „L.“ dokumentai ir turtas, net nebuvo tirta. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad dokumentai ir turtas T. M. perduoti nebuvo. Tokiai aplinkybei konstatuoti nepakanka vieno asmens parodymų, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys.
7. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino to, jog pats įmonės akcijų perleidimas, esant įmonei nemokiai, savaime nėra draudžiamas, t.y. nusikalstamas. Šiuo atveju, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu buvo visiškai ignoruoti duomenys apie tai, jog UAB „L.“ veikė statybų sektoriuje, šioje srityje turėjo savo vardą, buvo atestuota statybų srityje, iki akcijų pirkimo - pardavimo sandorio sudarymo šia veikla vertėsi ne vienerius metus. Esant tokioms aplinkybėms, nepriklausomai nuo įmonės finansinės padėties rodiklių, tiek Apeliantui, tiek ir bet kuriam kitam asmeniui buvo savaime aišku, kad tokia įmonė turėjo galimybę tęsti savo veiklą pasinaudodama savo patirtimi, vardu, turima rinkos dalimi, ir būtent dėl šių priežasčių tokios įmonės akcijų įsigijimas galėjo būti patrauklus potencialiam investuotojui. Tad vien dėl šios priežasties galima teigti, jog įmonės akcijų perleidimas kitiems, tokią veiklą siekiantiems vykdyti (tęsti) asmenims, buvo savaime suprantamas ir pagrįstas. Be to, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, pagal 14 straipsnio 2 dalį, akcininkai neturi kitų turtinių įsipareigojimų bendrovei, išskyrus įsipareigojimą nustatyta tvarka apmokėti visas pasirašytas akcijas emisijos kaina, kas reiškia, jog uždarosios akcinės bendrovės savininkas (akcininkas) nėra atsakingas dėl įmonės skolų ar nuostolių savo turtu ar turtinėmis teisėmis. Kitaip tariant, Apeliantas, būdamas UAB „L.“ akcininku, neturėjo pagrindo siekti perleisti įmonės akcijas iki bankroto kitiems asmenims, vengiant galimos civilinės atsakomybės už įmonės skolas. Vadinasi įmonės akcijų perleidimas kitam asmeniui esminės įtakos įmonės skoloms ar nuostoliams savaime negali turėti. Kartu tai reiškia, kad Įmonės bankroto proceso eiga nepriklauso nuo to, kas yra jos savininkas.
8. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad byloje nebuvo įrodyta, kad objektyviai nebuvo įrodyta, kad nuteistasis, galimai perleisdamas įmonės akcijas nepažįstam ir pirmą kartą matomam asmeniui, suvokė, jog tokiu būdu paslepia įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, numatė, kad dėl to nebus galima nustatyti Įmonės veiklos, turto ar įsipareigojimų ir to siekė. Byloje nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog Apeliantas įmonės dokumentų neperdavė T. M.. Tai, kad galbūt turėjo motyvą (didelės įmones skolos) fiktyviai parduoti įmonę ir tokiu būdu paslėpti dokumentus, nereiškia, kad jis taip ir pasielgė. Teigia, kad byloje esančiais įrodymais Apelianto versija paneigta nebuvo.
9. Taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismui nepagrįstai nekilo abejonių dėl pateikto kaltinimo aiškumo ir išsamumo. Pareikštas kaltinimas turi būti konkretus, turi būti nurodyta, kokiu būdu, kada ir kaip kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, turi būti nurodytos konkrečios aplinkybės. Kaltinimo formuluotė, kad Apeliantas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku, padarė veiką, pažeidžia BPK 21 straipsnio nuostatas žinoti, kuo yra kaltinamas, suvaržo teisę į gynybą. Pateiktas kaltinimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, Apelianto manymu, nebuvo konkretus ir aiškus. Iš kaltinimo neaišku, kada, kur, kokiu būdu, kokiais veiksmais ir kaip šie dokumentai buvo paslėpti. Pažymėtina, kad veikos padarymo būdas „paslėpimas“ yra aktyvus tyčinis veiksmus, kuris, Apelianto nuomone, kaltinime turi būti konkretizuotas ir atskleistas.
Šalies argumentai
10. Teismo posėdžio metu nuteistasis L. B. bei jo gynėjas advokatas R. Rudzinskas palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti, L. B. pagal BK 300 straipsnio dalį, 222 straipsnio 1 dalį išteisinti. Prokurorė prašė L. B. apeliacinį skundą atmesti ir 2017 m. liepos 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Nuteistojo apeliacinis skundas netenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus ir teisme ištirtus bei patikrintus įrodymus, kitus byloje esančius duomenis, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pripažino L. B. kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje. Sprendžiant dėl L. B. kaltės buvo vertinama surinktų įrodymų visuma – paties kaltinamojo, liudytojų parodymai, specialisto išvada, kita rašytinė bylos medžiaga, nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas nuosprendį, teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, todėl abejoti jo objektyvumu nėra teisinio pagrindo.
12. Pirmosios instancijos teismas laikė įrodyta, kad L. B. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis pagamino netiktus dokumentus, t.y. atspausdino žinomai netikrus UAB „L.“ akcijų pirkimo - pardavimo, UAB „L.“ veiklos ir buhalterinės apskaitos dokumentų bei daiktų perdavimo dokumentus: 1) UAB „L.“ 2010-10-05 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje įtvirtino žinomai netikrus duomenis apie tai, kad 2010-10-05 L. B. parduoda, o T. M. perka UAB „L.“ akcijas; 2) UAB „L.“ 2010-10-05 dokumentų perdavimo - priėmimo aktą, kuriame įtvirtino žinomai netikrus duomenis apie tai, kad L. B. perdavė, o T. M. perėmė UAB „L.“ veiklos bei buhalterinės apskaitos dokumentus, antspaudą, AB „SEB“ banko generatorių, AB „Swedbank“ banko generatorių, UAB „L.“ kasą su joje esančiomis piniginėmis lėšomis – 47 842,32 Lt (13 856,09 Eur), po ko už piniginį atlygį šiuos žinomai netikrus dokumentus, t.y. UAB „L.“ 2010-10-05 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį bei tos pačios datos aptariamos įmonės dokumentų perdavimo-priėmimo aktą, 2010-10-05 VĮ Registrų centro, esančio Lvovo g. 25, Vilniuje, patalpose pateikė pasirašyti T. M., tuo patvirtindamas žinomai melagingus duomenis apie UAB „L.“ dokumentų bei turto perdavimą T. M.. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybę, kad paminėti dokumentai buvo suklastoti ir kad L. B. veikė tiesiogine tyčia, patvirtina pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai. Kitaip vertinti skundžiamame nuosprendyje aptariamus įrodymus aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo.
13. Apeliantas L. B. neginčija paties įvykio aplinkybių, t.y. kad jis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, kas sąlygojo bendrovės atsidūrimą ties nemokumo riba, savo turimą įmonę, kurios vienintelis akcininkas nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio buvo būtent jis, parduoti su skolomis už simbolinę, t.y. 1 lito, kainą. Tačiau nuteistasis nuosekliai neigia, jog įmonės akcijų pirkimo pardavimo sutartį sudarė fiktyviai, taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad UAB „L.“ buhalterinių bei kitų dokumentų T. M. neperdavė. Iš esmės, nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodydamas, kad liudytojų T. M. bei R. M. parodymai nebuvo nuoseklūs. Su tokia Apelianto pozicija aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.
14. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka liudytoju buvo apklaustas N. Š.. Jis paaiškino, kad UAB „L.“ kontaktus (dėl įmonės akcijų pirkimo) yra davęs keletui asmenų. Jo žiniomis, R. P. buvo susisiekęs su L. B. dėl įmonės pirkimo, kadangi pastarasis planavo užsiimti statybų veikla. Tuo tarpu, pats nuteistasis, apklaustas pirmosios instancijos teisme, taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai teigė, kad jis, ieškodamas norinčių pirkti įmonę, paskambino skelbime nurodytu telefono numeriu ir su atsiliepusiu vyru pradėjo kalbėti būtent šia tema. Dėl UAB „L.“ akcijų pirkimo su šiuo vyru vyko keli pokalbiai, o pastarasis, kaip prisimena, prisistatė T. M.. Nuteistasis po kelių dienų, įvykus dar vienam pokalbiui, paprašė šio asmens, t.y. T. M. atsiųsti savo duomenis, reikalingus dokumentų paruošimui. O šių duomenų pagrindu ir buvo paruošti kaltinime nurodomi dokumentai. Taigi patvirtino, kad pats kalbėjo su T. M. dėl įmonės akcijų pirkimo, o vėliau, susitikus, perdavė pastarajam įmonės dokumentus bei kitus daiktus, kasoje buvusius pinigus, T. M. dokumentus pasirašė. Taigi, priešingai Apelianto teiginiams, šis liudytojas nepatvirtino aplinkybių, jog L. B. nebuvo žinomi T. M. ar kitų jo vardu veikiančių asmenų ketinimai įsigyti UAB „L.“ akcijas. Vertinant liudytojo N. Š. parodymų objektyvumą ir patikimumą, pažymėtina, kad jis yra Apelianto draugas, pastaruosius praeityje siejo darbo santykiai. Be to, liudytojo N. Š. duoti parodymai nesutampa nei su paties nuteistojo L. B. pirmosios instancijos, ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nei su kitų byloje apklaustų asmenų (T. M., R. M.) parodymais, todėl teismas neturi pagrindo vertinti liudytojo N. Š. parodymų kaip objektyvių. Liudytojas T. M., apklaustas pirmosios instancijos teisme metu, nurodė, kad jis aptariamu laikotarpiu vartojo narkotines medžiagas, vedė asocialų gyvenimo būdą, vienas žmogus (kaip įvardijo ikiteisminio tyrimo metu – R.) jam pasiūlė pasirašyti dokumentus dėl įmonės perrašymo jo vardu, už ką jam buvo pažadėtas piniginis atlygis. Nurodė, kad žmogus, su kuriuo jis buvo Registrų centre ir pasirašė dokumentus dėl minimos įmonės akcijų pirkimo, prisistatė kaip UAB „L.“ direktorius. Kad su pačiu įmonės direktoriumi bendravo, pasirašydamas kaltinime nurodytus dokumentus, ir kad būtent UAB „L.“ vadovas jam sumokėjo žadėtus 500 Lt, liudytojas T. M. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (4 t., b.l. 165-172). Šie jo duoti parodymai buvo pagarsinti nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme ir šių parodymų teisingumą liudytojas patvirtino. Pažymėtina, kad šis liudytojas tiek apklaustas teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai teigė, kad jokie minimos įmonės dokumentai, antspaudas ar kiti daiktai, taip pat pinigai jam perduoti nebuvo, šį sandorį išimtinai sudarė tik siekdamas finansinės naudos, kadangi tuo laikotarpiu jam buvo reikalingi pinigai narkotinėms medžiagoms įsigyti. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. M. patvirtino, kad jis T. M. pasiūlė lengvu būdu užsidirbti pinigų (t.y. kažkoks vyriškis paprašė jo surasti asmenį, galintį pasirašyti tokius dokumentus), pasirašant dokumentus, jog tampa įmonės direktoriumi. Taip pat patvirtino, jog iš Registrų centro T. M. su savimi jokių dokumentų neturėjo (1 t., b.l. 78-79). Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad T. M., priešingai apeliacinio skundo argumentams, suvokė, kad realiai UAB „L.“ vadovu netaps, jokių įmonės buhalterinių ir kitų dokumentų, turto neperims. Tuo tarpu L. B., rengdamas dokumentus ir juose iš anksto įrašydamas T. M., kuris neketino tapti šios įmonės vadovu, reikalingus asmens duomenis, suprato, kad į dokumentus įrašė neteisingą informaciją. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad šie aptartų liudytojų parodymai buvo prieštaringi ir pirmosios instancijos teismas šių prieštaravimų nepašalino. Bylos medžiaga patvirtina, kad abu liudytojai – T. M. ir R. M. buvo apklausti teisiamojo posėdžio metu. Atliekant liudytojų apklausą, buvo pagarsinti ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Nustačius prieštaravimus tarp šių liudytojų teisme duotų parodymų (dėl aplinkybių, susijusių su asmeniu, vardu Saulius, kuris neva laukė jo bei T. M. prie Registrų centro minimų dokumentų pasirašymo dieną), teismas motyvuotai pagrindė, kodėl būtent ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojo R. M. parodymus laiko objektyviais ir atitinkančiais tikrovę, ir jais vadovaujasi, priimdamas nuosprendį. O pastarieji, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, sutampa tarpusavyje. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, net ir apklausiamas teisme liudytojas R. M. vis tik patvirtino aplinkybes, jog T. M. UAB „L.“ akcininkų tapti neketino, jokie įmonės dokumentai bei turtas jam perduoti nebuvo, o šį sandorį sudarė tik dėl to, kad jam už tai buvo pasiūlytas piniginis atlygis 4 t., b.l. 165-172). Teismui pakako duomenų, patvirtinančių kaltinimo aplinkybes, kad UAB „L.“ akcijų pirkimo – pardavimo sandoris buvo fiktyvus, dokumentai T. M. perduoti nebuvo. Tai ne tik liudytojų T. M., R. M. parodymai, bet ir S. L. parodymai, kad įmonės dokumentus ji perdavė L. B. 2010-10-20, t.y. jau po aptariamo neva įvykusio įmonės akcijų perdavimo, taip pat pirmosios instancijos teisme liudytojais apklausų bankroto administratoriaus atstovų D. J., G. U. parodymais, kurie paaiškino, kad jokie įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai jiems perduoti nebuvo. Esant pakankamai objektyvių duomenų tiesai byloje nustatyti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nesant pagrindo vertini liudytojų T. M. ir R. M. parodymus, duotus kitame ikiteisminiame tyrime, atliekamame Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje. Tuo labiau, kad, kaip buvo pažymėta teisiamųjų posėdžių metu, sprendžiant tokio pobūdžio gynybos prašymą, šie liudytojai buvo betarpiškai apklausti teisiamojo posėdžio metu, visiems proceso dalyviams turint galimybę šiems asmenims užduoti klausimus bei pašalinti jiems kylančias abejones dėl tam tikrų aplinkybių.
15. Šiame kontekste pažymėtina, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apkaltinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais, patvirtinančiais L. B. kaltę. Byloje esančių faktinių duomenų pakanka Apelianto kaltei įrodyti. Šie duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Įrodymai, kaip minėta, įvertinti, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
16. Nuteistasis, neigdamas savo kaltę pagaminus netikrus dokumentus, nurodė, kad UAB „L.“ ir toliau, vadovaujama T. M., tęsė savo veiklą, kas neva patvirtina, jog įmonės akcijų pirkimo – pardavimo sandoris atitiko tikrąją šalių valią ir nebuvo fiktyvus. Tokie Apelianto argumentai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.
16.1 Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos 2016-10-26 pateiktų duomenų (4 t., b.l. 81) matyti, kad tarp UAB „J.“ (ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-00050-11, 2016-06-22 perduota teismui) buhalterinių dokumentų buvo rasta daugelio juridinių asmenų vardu išrašytų netikrų sąskaitų – faktūrų ir (ar) kasos pajamų orderių, tame tarpe ir pagamintų UAB „L.“ vardu atitinkamomis datomis, t.y. 2010-10-29, 2010-11-22, 2010-11-23. Tyrimo metu nustatyta, kad UAB „L.“ sąskaitose – faktūrose nurodytos paslaugos įmonei UAB „J.“ realiai suteiktos nebuvo. Taip pat nustatyta, kad UAB „L.“ vardu išrašytuose Kasos pajamų orderių kvituose, serijos KPO Nr. 0003 ir Nr. 0004, ties įvardintu UAB „L.“ vyr. buhalterio T. M. esantys parašai, kaip pinigų gavėjo, bei UAB „L.“ sąskaitoje faktūroje, serijos LIN nr. 34, išrašytos 2010-10-29, kaip UAB „L.“ atstovo T. M., esantys parašai yra ne T. M. parašai. Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, ši informacija, priimant nuosprendį buvo įvertinta. Be to, iš liudytojo T. M. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad jis buvo iškviestas į FNTT, jam buvo parodyti kažkokie dokumentai su parašais, tačiau tie parašai buvo ne jo (4 t., b.l. 168). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia informacija patvirtina priešingas, nei teigia apeliantas, aplinkybes, t.y. ne tik kad UAB „L.“ po 2010-10-05 įmonės akcijų pardavimo veiklos nebevykdė, bet ir tai, kad T. M. šios įmonės vardu taip pat jokių veiksmų neatlikinėjo. Aplinkybę, kad T. M. realiai UAB „L.“ veiklos neperėmė ir jokių veiksmų šios įmonės vardu bei jos naudai neatliko, patvirtino ir pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta buvusi UAB „L.“ bankroto administratoriaus atstovė D. J., nurodžiusi, kad T. M. tapus minimos įmonės vadovu, veikla nebevykdyta, sąskaitose judėjimas nevyko (4 t., b.l. 165-172). Liudytoja apylinkės teisme apklausta buvusi UAB „L.“ buhalterė S. L. parodė, kad faktas, jog įmonėje pasikeitė direktorius (T. M. vietoje L. B.), jai nebuvo pristatytas, T. M. nėra mačiusi, prašymą atleisti iš darbo rašė L. B. (kaip atkreipė dėmesį skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, tokį prašymą darbuotoja rašė jau po 2010-10-05), o visus dokumentus paskutinę darbo dieną perdavė taip pat L. B. (4 t., b.l. 193-199). Vien ta aplinkybė, kad liudytoja S. L. teisme buvo apklausta praėjus kone septyneriems metams po aptariamų įvykių, savaime nesudaro pagrindo abejoti šios liudytojos parodymų objektyvumu ir atitikimu tikrovei. Šios liudytojos parodymai buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu, jie sutampa ir su kitais aptartais apklaustų liudytojų parodymais. Taigi pagrįstai šios liudytojos parodymais buvo vadovaujamasi priimant skundžiamą nuosprendį.
17. BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Kadangi šie BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų. BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą, jų pagrindu sudaromų teisiškai reikšmingų sandorių ar rengiamų kitų dokumentų tikrumą. Tikro dokumento suklastojimas – tai tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento turinio teisingumas, t. y. įrašoma tikrovės neatitinkanti informacija, o žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas – tai dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui. Įstatymas nenustato reikalavimų dokumento formai. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-662/2000, 2K-775/2007, 2K-263/2010, 2K-57/2014).
17.1 Nuteistasis L. B. parengtais dokumentais – UAB „L.“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi, UAB „L.“ dokumentų perdavimo – priėmimo aktu, siekė teisiškai reikšmingų padarinių – nutraukti teisinius santykius su UAB „L.“. Jis neabejotinai suvokė, kad šie dokumentai, pasirašyti T. M., bus panaudoti valstybės institucijoje, įregistruojant juridinį faktą. Nuteistasis suvokė, kad savo veiksmais siekia teisinėje apyvartoje įtvirtinti dokumentus su juose esančia klaidinga informacija ir norėjo taip veikti. Aplinkybė, kad, kaip nuteistasis pabrėžia apeliaciniame skunde, kaltinime nurodytų dokumentų turinys, forma bei sudarymo tvarka atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, jie surašyti suprantama lietuvių kalba bei patvirtinti parašais, negali savaime suponuoti išvados, kad dokumentai nėra suklastoti. Šiuo atveju, kaip nustatyta, aptariamuose dokumentuose buvo įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija, kad L. B. parduoda UAB „L.“ akcijas ir T. M. jas perka, bet kad L. B. perduoda T. M. nurodytos įmonės dokumentus bei turtą, tačiau realiai šie veiksmai atlikti nebuvo. Todėl nuteistojo L. B. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.
18. Nuteistasis L. B. nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvados, kad jis padarė ir BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nurodo, kad byloje nebuvo įrodyta, kad jis, perleisdamas įmonės akcijos, kaip nurodo, nepažįstamam asmeniui, suvokė, jog tokiu būdu paslepia įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus.
18.1 Teisėjų kolegija su tokiais Apelianto argumentais nesutinka. Kaltinimo aplinkybė, jog L. B. realiai T. M. jokių UAB „L.“ buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavė, visiškai pasitvirtino ir teismas dar kartą argumentų, susijusių su šia aplinkybe, nekartoja. Taigi esant tokiai situacijai, kuomet nuteistasis, turėdamas ketinimą nebevadovauti UAB „L.“, galimai dėl susiklosčiusios įmonės nepalankios finansinės padėties, parengdamas dokumentus, kurie neva patvirtina, kad T. M. perka įmonės „L.“ akcijas ir tampa šios įmonės vadovu bei vieninteliu akcininku, taip pat parengdamas dokumentus, kurie neva patvirtina, kad T. M. bus perduoti ir minimos įmonės dokumentai ir turtas, suvokė, kad šis sandoris su T. M. yra fiktyvus ir realiai vykdomas nebus, todėl jokių nurodomų įmonės dokumentų bei turto jis neperdavė. Tokių dokumentų jis neperdavė bankroto administratorių atstovams, iškėlus bankroto bylą teisme. Taigi visi UAB „L.“ buhalterinės veiklos dokumentai už laikotarpį nuo 2008-02-13 iki 2010-10-05 buvo pas L. B., o pastarasis, būdamas realus UAB „L.“ vadovas, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, taip pat būdamas atsakingas už buhalterinių dokumentų išsaugojimą įstatymo nustatyta tvarka, šių reikalavimų nesilaikė ir kaltinime nurodytų buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojo.
18.2 Pirmosios instancijos teismas, vertindamas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį L. B. veiksmuose, atsižvelgė į visą susiklosčiusią situaciją, susijusią su UAB „L.“ veikla, jos finansiniais įsipareigojimais, atsiradusiais sunkumais, dėl ko padarė išvadą, jog L. B. toks įmonės akcijų perleidimas yra parankus, siekiant išvengti pareigos atsiskaityti su kreditoriais, taip pat ir eliminuojant galimybę nustatyti duomenis apie bendrovės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus. Teisėjų kolegija visiškai pritaria skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo padarytai išvadai, jog sudarant apsimestinį sandorį su T. M. ir jam neva perduodant įmonės buhalterinės veiklos dokumentus, tačiau realiai tokių veiksmų neatlikus, buvo siekiama, kad tokiais dokumentais nebūtų siekiama pasinaudoti vėliau tikrinant įmonės veiklą, t.y. buhalterinės apskaitos dokumentai buvo paslėpti. Ir visiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo būtina nustatyti, kokioje vietoje tokie dokumentai buvo paslėpti. Svarbu konstatuoti patį faktą, kad tokie dokumentai buvo paslėpti ir dėl to neliko galimybės iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nenustatymas tikslių, konkrečių veiksmų, kaip, kur buvo slepiami nurodyti buhalterinės apskaitos dokumentai, neleidžia vertinti, kad pareikštas kaltinimas dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo yra neaiškus ir nekonkretus. Minėtoje normoje atsakomybė numatyta už apgaulingą teisės aktų reikalaujamą buhalterinės apskaitos tvarkymą arba paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. L. B. pareikštame kaltinime buvo aiškiai nurodytas laikotarpis, už kurį nebuvo išsaugoti konkretūs buhalterinės apskaitos dokumentai, išvardinti, kokio teisės akto reikalavimų buvo nesilaikyta. Pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų pagrindu pagrįstai L. B. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nustačius visus šios veikos požymius apelianto veiksmuose. Naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo L. B. apeliacinį skundą atmesti.