Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei D. K., ieškovės atstovui Valdui Rutkauskui, atsakovo atstovui Vytautui Kaminskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovui Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos dėl skolos priteisimo regreso tvarka,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Rašytiniai įrodymai bei teismų informacinės sistemos LTEKO duomenys patvirtina, kad 2013-08-01 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu nuspręsta priteisti solidariai iš atsakovių I. P., a.k. (duomenys neskelbtini) ir D. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 60000 Lt skolos, 15000 Lt palūkanų, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos (75000 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme 2012-10-24 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei D. S., a.k. (duomenys neskelbtini) Priteisti iš atsakovės I. P., a.k. (duomenys neskelbtini) 1637,54 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei D. S., a.k. (duomenys neskelbtini) Priteisti iš D. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 892,34 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei D. S., a.k. (duomenys neskelbtini) Nurodytas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir vykdytinas. Šio sprendimo vykdymui yra užvestos vykdomosios bylos: antstolio Sauliaus Mulevičiaus bylos Nr. 0170/14/01303 dėl piniginių sumų išieškojimo iš D. K.; vykdomoji byla dėl piniginių sumų išieškojimo iš I. P. nutraukta skolininkei mirus.

Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį.

Ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nas – tai įsta­ty­mų nusta­ty­tas lai­ko tar­pas, per ku­rį as­muo ga­li ap­gin­ti sa­vo pa­žeis­tas tei­ses pa­reikš­da­mas ieš­ki­nį. Pla­či­ą­ja pras­me ieš­ki­nio se­na­ti­mi vi­so­ke­rio­pos ci­vi­li­nių tei­sių teis­mi­nės gy­ny­bos prin­ci­po vei­ki­mas yra ri­bo­ja­mas, taip pat tam tik­ra ap­im­ti­mi kiek­vie­nu kon­kre­čiu atve­ju ri­bo­ja­mos as­mens tei­sės į pa­žeis­tų jo tei­sių teis­mi­nę gy­ny­bą. Pa­si­bai­gus ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nui ga­li­my­bė pri­vers­ti­nai, vals­ty­bės prie­var­tos pa­gal­ba, įgy­ven­din­ti sub­jek­ti­nes tei­ses iš­nyks­ta. Ci­vi­li­nių teisi­nių san­ty­kių da­ly­viams ga­ran­tuo­ja­ma, jog su­ėjus įsta­ty­mo nu­sta­ty­tam terminui jų sub­jek­ti­nės tei­sės teis­mi­ne tvar­ka ne­ga­lės bū­ti nu­gin­čy­tos ir jiems ne­bus pa­skir­ta tam tik­ra pa­rei­ga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką civilinėse byloje ir aiškindamas ieškinio senaties esmę suformulavo taisyklę, „jei­gu su­in­te­re­suo­ta­sis as­muo, ži­no­da­mas ar­ba tu­rė­da­mas ži­no­ti apie sa­vo tei­sės pažeidi­mą, per vi­są ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­ną nesi­krei­pė į teis­mą su ieš­ki­niu, kad ap­gin­tų pa­žeis­tą tei­sę ar­ba įsta­ty­mo sau­go­mą in­te­re­są, prie­šin­ga teisinio san­ty­kio ša­lis ga­li pa­grįs­tai ti­kė­tis, jog toks as­muo ar­ba at­si­sa­ko nuo sa­vo tei­sės, ar­ba ne­ma­no, jog jo tei­sė yra pa­žeis­ta.

Civiliniame kodekse numatyta teisė teismui atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas kiekvienoje byloje turi spręsti atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000-09-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000), taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CPK 11 str. 6 d., CK 1.5 str.).

Aiškindamas CK 5.63 str. nustatytos tvarkos bei terminų reikšmę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, yra nurodęs, kad palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 str. prasme tikslas – suteikti įpėdiniui informacijos apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009). Kasacinės instancijos teismo taip pat pažymėta, kad CK 5.63 str. nuostatomis siekiama, ne tik informuoti įpėdinius apie kreditorių reikalavimus, bet ir sudaryti prielaidas civilinių teisinių santykių stabilumui bei apibrėžtumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011). Dėl to kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę nustatytus terminus, praranda galimybę įgyvendinti savo teises prieš palikimą priėmusius įpėdinius, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012). Taigi, kai kreditorius pareiškia reikalavimą palikimą priėmusiems įpėdiniams praleidęs įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą, teismui svarbu nustatyti, dėl kokių priežasčių šis terminas praleistas ir ar jos gali būti pripažįstamos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti (pratęsti) terminą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas CK 5.63 straipsnio taikymo ir aiškinimo praktiką ir ją plėtodamas, yra ne kartą nurodęs, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra specialusis, skirtas kreditoriaus teisei įgyvendinti ir yra kreditoriaus teisės nukreipti reikalavimą į skolininko įpėdinius įgyvendinimo sąlyga, be to, nėra laikytinas ieškinio senaties terminu, nes nenustato laiko, per kurį turi būti kreipiamasi į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Trijų mėnesių terminą kreditoriaus reikalavimams pareikšti teismas gali pratęsti, jeigu jis praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 str. 4 d.)

Įstatymų leidėjas, termino atnaujinimo pagrindu nurodydamas svarbią priežastį, nedetalizuoja šios sąvokos ir palieka teismų diskrecijai kiekvienu konkrečiu atveju vertinti termino praleidimo priežasčių svarbumą. Spręsdami, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismai visų pirma turi įvertinti svarbia priežastimi nurodomų aplinkybių pobūdį: tai gali būti tam tikri įvykiai (pvz., nenugalimos jėgos aplinkybės, liga ir pan.), kurie nepriklauso nuo asmens valios, trečiųjų asmenų, susijusių (pvz., giminaičiai, atstovai ir pan.) arba nesusijusių (pvz., teismas, kitos institucijos ir pan.) su terminą praleidusiu asmeniu, taip pat paties terminą praleidusio asmens veiksmai ir šių veiksmų nulemtos aplinkybės. Svarbia įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastimi laikytinos tik termino eigos metu buvusios aplinkybės, nepriklausančios nuo terminą praleidusio asmens valios ir objektyviai sutrukdžiusios jam laiku pačiam ar per atstovą atlikti teisinį veiksmą, kuriam nustatytas terminas, pvz., nenugalimos jėgos aplinkybės, ūmios ligos, teismų ar kitų valstybės institucijų veiksmai. Be to, vertindami termino praleidimo priežastis, teismai privalo atsižvelgti ir į nustatyto termino tikslus, nes dažnai termino praleidimas sukelia svarbius teisinius padarinius ne tik jį praleidusiajam, bet ir kitiems asmenims, kurių elgesį gali lemti terminą praleidusio asmens pasinaudojimas ar nepasinaudojimas įstatymo suteikiamomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-20/2015; Nr. 3K-3-296/2009). Be to, svarbia priežastimi negali būti pripažintos aplinkybės, kurios priklausė nuo kreditoriaus valios, priešingu atveju kreditorius įgytų nepateisinamą galimybę kontroliuoti savo reikalavimo tenkinimo apimtis, kurias lemia įpėdinio jau pasirinkto palikimo priėmimo būdas. Tokia situacija neatitiktų vieno iš pamatinių civilinės teisės principų – subjektų lygiateisiškumo (CK 1.2 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009). Kartu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėta ir tai, kad teismas, spręsdamas dėl termino atnaujinimo CK 5.63 str. 4 d. nustatyta tvarka, turi įvertinti ne tik termino praleidimo priežasčių svarumą, bet ir padarinius, atsirandančius palikimą priėmusiam įpėdiniui, jei terminas būtų atnaujintas, pvz., įvertinti, ar palikimą sudarantis turtas yra išlikęs ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2014). Įpėdiniams priėmus palikimą, susiformuoja nauji nuosavybės teisiniai santykiai (CK 4.47 str. 2 p.), kurių stabilumo užtikrinimas turi būti derinamas su kreditorių teisių apsauga.

Šiuo atveju susipažinus su civilinės bylos medžiaga, išklausius šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu teismas daro išvadą, kad nurodytas specialusis terminas, numatytas kreditoriui reikalavimams pareikšti žymiai praleistas. Gyventojų registro tarnybos (b. l. 26) duomenimis I. P. mirė 2014-09-07.

Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai).

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008.).

Šiuo atveju teismui nepateikta jokių įrodymų, kad ieškovė kreipėsi į Valstybę (atstovaujamą Valstybinės mokesčių inspekcijos) kaip kreditorius dėl palikėjo skolų nei po I. P. mirties nei šios bylos nagrinėjimo metu. Jokių termino praleidmo priežasčių pareiškėja nenurodė. Be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės matyti, kad pareiškėja nesikreipė į teismą dėl nurodyto termino atnaujinimo. Nurodytais motyvais yra pagrindas pripažinti ieškovės ieškinį nepagrįstu.

Šiai bylai, kita vertus, svarbi ir kitą įstatymų garantuojama teisė mirusiojo įpėdiniams.

CK 5.3 str. 1 d. nustatyta, jog palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Nepriklausomai nuo to, kada įpėdinis priėmė palikimą ar kada įforminamas mirusiojo turto perėjimas valstybei, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 str. 3 d.). Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks, ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, kad įgytų palikimą, turi jį priimti, tačiau tai reiškia ne tai, kad ji privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, jog ji privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus. Taigi valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, valstybei palikimas pereina ir pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 str. 1 d.). Nepriklausomai nuo to, kada įpėdinis priėmė palikimą ar kada įforminamas mirusiojo turto perėjimas valstybei, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos. Dėl to palikimą priėmusiems įpėdiniams ar paveldimą turtą perėmusiai valstybei tenka pareiga vykdyti tiek iki palikėjo mirties atsiradusias prievoles, t. y. paveldėtus įsipareigojimus, tiek ir po palikėjo mirties atsiradusius įsipareigojimus, susijusius su paveldimu turtu. Prievolės, atsiradusios po palikėjo mirties, nėra palikėjo prievolės. Tai yra naujo turto savininko (įpėdinio) prievolės, atsiradusios dėl jo, kaip turto savininko, ir kitų asmenų prievolinių teisinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

Pažymėtina ir tai, jog tuo atveju, kai palikimas pereina valstybei dėl to, kad neatsirado įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, valstybė priima palikimą tik pagal paveldimo turto apyrašą ir už palikėjo skolas atsako tik jai perėjusio paveldėto turto verte (CK 5.2 str. 3 d., 5.62 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Vilniaus energija“ pareiškimą dėl termino kreditoriaus reikalavimams pareikšti pratęsimo, bylos Nr. 3K-3-63/2011).

Mirusioji I. P. neturėjo registruotino kilnojamojo turto (b. l. 47) ar nekilnojamojo turto (b. l. 46). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų galima daryti išvadą, kad mirusiajai užvestos 19 vykdomųjų bylų, iš kurių užbaigtos 4, piniginių lėšų mirusioji banko sąskaitose neturės (pastarosios jau būtų išieškotos ir padalintos kreditorių naudai).

Kadangi ieškovė neįrodė, kad valstybė paveldėjo turto, kuriuo turėtų atsakyti už mirusios skolas, ieškovės ieškinys laikytinas nepagrįstu ir yra atmestinas visiškai.

Ieškinyje ieškovė ne kartą akcentavo, kad skola išieškoma tik iš jos turto, jai papildomai išaiškintina, kad esminis solidarumo požymis, kad solidarieji bendraskoliai neturi teisės reikalauti pasidalyti prievolę, nes kiekvienas yra atsakingas už visos prievolės įvykdymą. Pažymėtina, kad, esant solidariai skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d., 6.76 str. 1 d.). Nurodyta materialiosios teisės norma suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo teisių gynybos būdą, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo (CPK 5 str., CK 6.6 str. 4 d.). Dėl šios priežasties išieškojimas tik iš ieškovės kaip solidarios skolininkės turto yra teisėtas ir pagrįstas.

Kiti šalių argumentai ar pateikti įrodymai esminės reikšmės bylai neturi, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Ieškinį atmetus iš atsakovo ieškovui nėra atlygintinos patirtos jos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.).

Kadangi atsakovas teismui nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, ieškovo ieškinį atmetus atsakovui pastarosios nėra atlygintinos 9CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovo D. K. ieškinį dėl skolos priteisimo atmesti.

Šalys turi teisę per 30 dienų apskųsti sprendimą Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.