Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2021-03-18 · Civilinė byla Nr. e2-420-585/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-03-18
Bylos Nr.
e2-420-585/2021
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00532-2017-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjas
Vytautas Zelianka (pirm.)
Suinteresuotas asmuo
VĮ Turto bankas, V. J., A. L., L. R.
Ieškovas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Atsakovas
Vilniaus futbolo klubas Alfa
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-420-585/2021Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00532-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 18 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal bankrutavusios asociacijos Vilniaus futbolo klubas „Alfa“ nemokumo administratoriaus Rimvydo Sakavičiaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 15 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti bankrutavusios asociacijos Vilniaus futbolo klubas „Alfa“ nemokumo administratoriaus Rimvydo Sakavičiaus pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys VĮ Turto bankas, V. J., A. L., L. R.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi asociacijai Vilniaus futbolo klubas „Alfa“ (toliau – ir atsakovė, asociacija) iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratoriumi paskyrė Rimvydą Sakavičių.

Šalies argumentai

2. Nemokumo administratorius Rimvydas Sakavičius pateikė teismui pareiškimą, prašydamas asociacijos bankrotą pripažinti tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalyje 1 ir 5 punktuose nustatytais pagrindais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 15 d. nutartimi nemokumo administratoriaus Rimvydo Sakavičiaus pareiškimą dėl asociacijos bankroto pripažinimo tyčiniu atsisakė priimti.

4. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 23 d. nutartimi netenkino nemokumo administratoriaus Rimvydo Sakavičiaus pareiškimo dėl asociacijos bankroto pripažinimo tyčiniu. Netenkindamas pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teismas be kita ko nurodė, kad byloje nėra nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje 1, 4 ir 5 punktuose numatyti tyčinio bankroto kriterijai, bankrotas neatitinka ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies sąvokos.

5. Atsižvelgęs į tai, kad jau yra priimta ir įsiteisėjusi teismo nutartis, kuria išnagrinėtas nemokumo administratoriaus pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje 1 ir 5 punktuose nustatytais pagrindais, teismas sprendė, kad yra pagrindas atsisakyti priimti tapatų pareiškimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

III. Atskirojo skundo argumentai

6. Pareiškėjas bankrutavusios asociacijos Vilniaus futbolo klubas „Alfa“ nemokumo administratorius Rimvydas Sakavičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą priimti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

6.1. Pareiškėjas 2021 m. vasario 3 d. pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčinių pateikė teismui atlikęs papildomą įmonės veiklos tyrimą, nustatęs eilę naujų bei svarbių aplinkybių. Papildomas asociacijos veiklos tyrimas ir naujų įrodymų rinkimas buvo atliktas remiantis Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartyje nurodytais trūkumais, kad administratorius nepakankamai ištyrė asociacijos veiklą.

6.2. Naujame (pakartotiniame) prašyme dėl asociacijos bankroto pripažinimo tyčiniu papildomai buvo akcentuota, kad paskutinis asociacijos vadovas V. J. atsisakė sudaryti asociacijos balansą bankroto bylos iškėlimo dienai (2017 m. gegužės 2 d.), o pats prašymas grindžiamas tik dviem pagrindais (skirtingas dalykas) (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktais)

6.3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 23 d. nutartis negali turėti res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios ar riboti nemokumo administratoriaus teisę pareikšti pakartotinį prašymą dėl bankroto proceso pripažinimo tyčiniu, jei buvo nustatytos naujos aplinkybės, kurios patvirtina esant aiškius ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose numatytus požymius.

6.4. Dėl asociacijoje galimai vykdytos apgaulingos apskaitos ir paramos piniginių lėšų pasisavinimo nuo 2021 m. vasario 15 d. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos Vilniaus apygardos valdyboje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas yra nauja ir svarbi aplinkybė, sprendžiant klausimą dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto požymio buvimo bei priskaičiuojant papildomas sumas kreditorei Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

8. Kartu su atskiruoju skundu apeliantas pateikė naujus įrodymus – 2021 m. vasario 15 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Vilniaus apygardos valdybos pranešimą ir 2020 m. balandžio 13 d. pareiškimą dėl asociacijos bankroto pripažinimo tyčiniu.

9. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje vyraujantį viešąjį interesą ir į tai, kad kartu atskiruoju skundu pateiktas 2021 m. vasario 15 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Vilniaus apygardos valdybos pranešimas yra gautas po skundžiamos nutarties priėmimo, šį naujai pateiktą įrodymą priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).

10. Apelianto pateiktas 2020 m. balandžio 13 d. pareiškimas dėl asociacijos bankroto pripažinimo tyčiniu jau yra byloje, todėl pakartotinai nepriimamas.

Dėl atskirojo skundo argumentų

11. Vienas iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų yra teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris reiškia, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad yra pažeistos jo teisės, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Kita vertus, teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, todėl teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio (savo iniciatyva) išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (pareiškimą).

12. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas vienas iš atsisakymo priimti ieškinį pagrindų: teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Ši proceso teisės norma taikoma, kai tam tikru konkrečiu atveju asmuo pasinaudojo savo teise kreiptis į teismą, o teismas kreipimąsi jo nurodytu pagrindu išnagrinėjo, t. y. asmuo savo teisę kreiptis į teismą su konkrečiu reikalavimu realizavo visa apimtimi.

Žemesnės instancijos teismas

13. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti apelianto pareiškimą dėl asociacijos bankroto pripažinimo tyčiniu CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, konstatavęs, kad tapatus pareiškimas jau išnagrinėtas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu – Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartimi. Apeliantas nesutikimą su skundžiama nutartimi grindžia tuo, kad naujame (pakartotiniame) prašyme dėl asociacijos bankroto pripažinimo tyčiniu papildomai buvo nurodytos naujos aplinkybės (skirtingas faktinis pagrindas).

14. Iš bankroto bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 23 d. nutartimi netenkino apelianto pareiškimo dėl asociacijos Vilniaus futbolo klubas „Alfa“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad byloje nėra nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje 1, 4 ir 5 punktuose numatyti tyčinio bankroto kriterijai, bankrotas neatitinka ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies sąvokos. Apeliantas, nesutikdamas su šia teismo nutartimi, pateikė atskirąjį skundą. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi nustatė apeliantui terminą iki 2020 m. rugpjūčio 10 d. atskirojo skundo trūkumui pašalinti. Apeliantui nepašalinus atskirojo skundo trūkumų, Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi laikė atskirąjį skundą nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui, o pradėtą apeliacinį procesą nutraukė.

15. Apeliantas skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodydamas, kad skundžiamoje nutartyje klaidingai išspręstas išnagrinėto ir naujai pareikšto pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu faktinio pagrindo tapatumo klausimas, nurodydamas, kad dėl naujai nurodomų faktinių aplinkybių naujai pareikšto pareiškimo faktinis pagrindas nėra tapatus teismo išnagrinėtajam.

16. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d.nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010), kad išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. CPK 18 straipsnis įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., registro funkcijas atliekanti įmonė privalo įregistruoti teismo sprendimu nustatytus reikšmingus faktus; sprendimas pripažinti asmenį neveiksniu yra privalomas visiems asmenims, kuriems reikalinga nustatyti asmens statusą, ir pan.). Materialusis teismo sprendimo res judicata padarinys yra toks, kad šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje.

17. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuluota, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Naujas ieškinio pagrindas yra tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-290/2010; Nr. 3K-3-362/2010; Nr. 3K-3-300-421/2015 ir kt.). CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte išdėstytos normos paskirtis ir atsisakymo priimti ieškinį pagrindai yra grindžiami draudimu tapačius reikalavimus teisme nagrinėti pakartotinai, o taip pat teisine įsiteisėjusio teismo sprendimo galia, kai asmuo, manantis, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas, turi teisę jį skųsti ar kitaip siekti jį peržiūrėti įstatymuose nustatyta tvarka, bet negali pakartotinai reikšti tapataus reikalavimo (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-647/2013; Nr. 3K-3-393/2014).

18. Iš apelianto pateiktų 2020 m. balandžio 15 d. ir 2021 m. vasario 4 d. pareiškimų dėl asociacijos bankroto pripažinimo tyčiniu matyti, kad abejuose yra nurodytos tos pačios šalys, todėl abejonių dėl ginčo šalių tapatumo byloje nekyla. Byloje taip nėra ginčo, kad apelianto pateiktų pareiškimų dalykas – asociacijos bankroto pripažinimas tyčiniu – taip pat sutampa. Taigi, nagrinėjamu atveju vertintina, ar sutampa apelianto pateiktų pareiškimų pagrindas.

19. Ieškinio pagrindas – tai aplinkybės, patvirtinančios ieškovo subjektinę teisę ir reikalavimo pagrįstumą. Ieškovo reikalavimas atsakovui išplaukia iš konkretaus teisinio santykio, iš subjektinės ieškovo teisės. Taigi ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Tai faktai, su kurių (ne)buvimu teisės aktai sieja teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą arba pasibaigimą, tokie, kaip, pvz., sutarties sudarymas, žalos padarymas ir pan. Nors CPK nenustatytas reikalavimas, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų teisės normas, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą, tačiau faktai juridinę reikšmę įgauna tik tuo atveju, jei būtent su jais materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčo teisinį santykį, sieja juridinių faktų atsiradimą, t. y. šalis siejančių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą, pasibaigimą. Vadinasi, ieškovas, ieškinyje nurodydamas esminius faktus, turi atsižvelgti į atitinkamas materialiosios teisės normas, taip pat į proceso teisės normas pagal bylos kategoriją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440-687/2016).

20. Iš apelianto 2020 m. balandžio 15 d. pateikto pareiškimo dėl asociacijos bankroto pripažinimo tyčiniu turinio matyti, kad pareiškimą jis grindė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktuose nurodytais tyčinio bankroto požymiais. Kaip jau buvo minėta, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartimi apelianto pareiškimą atmetė, konstatavęs, kad byloje nėra nustatyti minėti tyčinio bankroto požymiai. Apeliantas 2021 m. vasario 4 d. pateiktą pareiškimą, kurį skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, grindžia ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, t.y. kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu, t. y., kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Taigi, apelianto pateiktas pakartotinis pareiškimas grindžiamas tyčinio bankroto požymius atitinkančių veiksmų, dėl kurių Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia 2020 m. birželio 23 d. nutartimi jau pasisakė, padarymu. Tokie veiksmai sudarė teismo išnagrinėto prašymo ir sudaro apelianto naujai reiškiamo reikalavimo bankrotą pripažinti tyčiniu faktinį pagrindą ir abiem atvejais nurodyti faktiniai pagrindai nėra sudaryti iš teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų iš esmės skirtingos, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad naujas reikalavimas pareikštas skirtingu faktiniu pagrindu, bet yra pagrindas konstatuoti, kad abiejų prašymų faktiniai pagrindai yra tapatūs.

21. Apeliantas nurodo, kad 2021 m. vasario 4 d. pareiškimą teismui pateikė po atlikto papildomo įmonės veiklos tyrimo, kurio metu, pasak apelianto, buvo nustatytos naujos aplinkybės, patvirtinančios, kad asociacija prie bankroto privesta tyčia. Apelianto teigimu, papildomas asociacijos veiklos tyrimas ir naujų įrodymų rinkimas buvo atliktas remiantis Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartyje nurodytais trūkumais, kad administratorius nepakankamai ištyrė asociacijos veiklą. Tačiau vien tai, kad apeliantas atliko papildomus veiksmus ir gavo naujus duomenis tik dėl to, kad kaip jis pats nurodo, teismas išnagrinėjęs pirmąjį pareiškimą, konstatavo, kad bankroto administratorius nepakankamai gerai atliko savo pareigas, nes nepakankamai ištyrė asociacijos veiklą, nesudaro pagrindo spręsti, kad naujai pateikto ir papildomais duomenimis grindžiamo pareiškimo faktinis pagrindas skiriasi nuo jau išnagrinėto apeliantės pareiškimo. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2013). Todėl darytina išvada, kad naujai pateikto pareiškimo nagrinėjimas šiuo atveju reikštų jau priimtos bei įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. nutarties revizavimą, o ne naujo ginčo išsprendimą.

22. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kuria atsisakė priimti apelianto pareiškimą dėl asociacijos bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Vytautas Zelianka