- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-06
- Bylos Nr.
- eA-1926-629/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02751-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Milda Vainienė (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos
- Pareiškėjas
- J. N., A. N., K. N., atstovaujamos J. N.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. N., A. N., K. N., atstovaujamos J. N., G. K., G. K., T. B. ir G. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys: Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“) dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai J. N., A. N., K. N., atstovaujama J. N., G. K., G. K., T. B. ir G. P. (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2017 m. rugpjūčio 11 d. kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija), priteisti: 1) J. N., A. N., K. N., G. K. ir G. K. – po 330,04 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) T. B. ir G. P. – po 301,37 Eur turtinei žalai atlyginti; bei 3) 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos.
2. Pareiškėjai paaiškino, kad jie su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartis ir pagal jas kelionių organizatoriui sumokėjo už kelionę mokėtiną sumą. J. N., A. N., K. N., G. K. ir G. K. pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004589 sumokėjo 1 736,27 Eur, tačiau, kelionei neįvykus dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo, jiems buvo išmokėta 86,06 Eur, liko nesumokėta 1 650,21 Eur (po 330,04 Eur žmogui). G. P. ir T. B. pagal turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004062 sumokėjo 636,59 Eur, tačiau, kelionei neįvykus dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo, jiems buvo išmokėta 33,85 Eur, liko nesumokėta 602,74 (po 301,37 Eur žmogui). Atsižvelgdami į teismų suformuotą praktiką, pareiškėjai į prašomą priteisti turtinės žalos dydį neįtraukė kelionės vizų mokesčių. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nebuvo užtikrinta 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, todėl jie patyrė turtinę žalą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas teigė, kad teisės aktai teismui nesuteikia įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Nei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai priimant Turizmo įstatymą, nei Turizmo įstatymas negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnyje nurodytos kompetentingos institucijos (Europos Komisija ir / ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas) nėra nustačiusios, kad atsakovas neįvykdė kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant Direktyvos vykdymą). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jai galėtų kilti atsakomybė ir pareiškėjų naudai būtų priteisiama turtinė žala, todėl šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovas tvirtino, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostata, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet iš esmės pažodžiui. Turizmo įstatyme yra nurodyta, kad šis įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą, vadinasi, valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / ar įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjams atsirado dėl to, jog atsakovas neįvykdė ar netinkamai įvykdė Direktyvą. Akivaizdu, kad pareiškėjai žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų.
5. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjų teismui pateiktos tariamai sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutartys nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą, nes jos nėra šalių pasirašytos. Be to, pareiškėjai pinigų sumas pervedė atitinkamai į UAB „Cherry Media LT“ ir UAB „Dealcraft“ banko sąskaitas, tačiau šie subjektai nėra paslaugų sutarčių šalimis, be to, pinigai buvo pervesti anksčiau nei buvo sudarytos paslaugų sutartys. Iš mokėjimo paskirties taip pat nėra aišku, kad buvo mokėta už keliones pagal paslaugų sutartis. Atsakovas pažymėjo, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje.
Atsiliepimas
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.
7. Departamento nuomone, Turizmo įstatyme yra įtvirtinta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus. Įgyvendinant Direktyvą, Departamentui buvo pavesta perkelti dalį Direktyvos nuostatų į Departamento direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V patvirtintas Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas (toliau – ir Standartinės sąlygos), dėl kurių šioje byloje ginčo nėra. Kitų Direktyvos nuostatų perkėlimas buvo pavestas įstatymų leidėjui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Departamentas pritarė Ministerijos pozicijai dėl Direktyvos tinkamo perkėlimo ir jos atsiliepime išdėstytiems argumentams. Be to, Departamentas teigė, kad pareiškėjai patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 10 d. sprendime pareiškėjų skundą tenkino, t. y. priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, J. N., A. N., K. N., G. K. ir G. K. – po 330,04 Eur turtinei žalai atlyginti, T. B. ir G. P. – po 301,37 Eur turtinei žalai atlyginti, taip pat kiekvienam pareiškėjui 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugpjūčio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
9. Teismas nustatė, kad už kelionę Vilnius–Hurgada ir atgal pagal su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarytas turizmo paslaugų teikimo sutartis pareiškėja J. N. 2014 m. lapkričio 11 d. sumokėjo UAB „Cherry Media Lt“ 5 995 Lt (1 736,27 Eur), o pareiškėja G. P. 2014 m. spalio 31 d. į UAB „Dealcraft“ sąskaitą pervedė 2 198 Lt (636,59 Eur), tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki.
10. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galbūt neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos. Departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino pažymėjimo Nr. 13769 galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d.
11. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 17 d. J. N. sumokėjo 86,06 Eur, o G. P. – 33,85 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Pareiškėjams J. N., A. N., K. N., G. K. ir G. K. liko negrąžinta 1 650,21 Eur suma (po 330,04 Eur žmogui), o pareiškėjams G. P. ir T. B. – 602,74 Eur (po 301,37 Eur žmogui).
12. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogiškas bylas, konstatavo, jog Direktyvos 7 straipsnio nuostatos buvo netinkamai perkeltos į nacionalinę teisę (Turizmo įstatymo 8 straipsnį), ir nenustatęs pagrindo nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos, pripažino, kad nagrinėjamos bylos kontekste atsakovui kyla pareiga atlyginti pareiškėjams jų patirtą žalą.
13. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, susijusiais su pareiškėjų pateiktų įrodymų netinkamumu. Akcentavo, kad Turizmo įstatyme nėra imperatyvaus nurodymo, jog sandorio formos neatitinkančios sutartys yra negaliojančios. Pareiškėjai tiek mokėjimą pagal sutartį, tiek ir paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje. Pareiškėjai sandorių sudarymo faktą įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog jiems fiziškai pasirašyti paslaugų sutartis objektyviai nebuvo reikalinga. Pareiškėjai UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę pirko per UAB „Cherry Media LT“ valdomą interneto svetainę „beta.lt“ bei UAB „Dealcraft“, todėl tai, kad piniginės lėšos sumokėtos ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o prekybos agentams, nepaneigia fakto, jog pareiškėjai sumokėjo už ginčo keliones, o sumokėtos sumos jiems turėjo būti grąžintos kelionėms neįvykus dėl kelionių organizatoriaus nemokumo. Pagal Turizmo įstatymą, paslaugų sutartys galėjo būti sudaromos ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentus, atitinkamai ir mokėjimai už turistines keliones galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentams, kurie, nebūdami paslaugų sutarties šalimis, veikė UAB „Freshtravel“ naudai. Be to, teismas pastebėjo, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką pareiškėjams dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad paslaugų sutartys tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudarytos, o pareiškėjai už kelionę laikomi sumokėję tinkamu būdu bei tinkamam asmeniui.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas priėjo išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas tenkinti pareiškėjų prašymą ir priteisti iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą, taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos (skundas priimtas 2017 m. rugpjūčio 21 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
III.
15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų J. N., A. N., K. N., atstovaujamos J. N., G. K., G. K., T. B. ir G. P. skundą atmesti.
16. Atsakovas tvirtina, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą. Teismas sprendime nenurodė, ar egzistuoja būtinųjų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tokios sąlygos nagrinėjamoje byloje neegzistuoja. Atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė ir imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjams atsirado ne dėl to, kad valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Žala pareiškėjams galėjo kilti tik dėl Bendrovės veiksmų (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintos pareigos nevykdymo), todėl tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjų patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio.
Atsiliepimas
17. Atsakovas teigia, kad teismas pareiškėjams turtinės žalos atlyginimą priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, papildomai pažymėdamas, kad aplinkybė, jog J. N. ir G. P. atitinkamai UAB „Cherry Media LT“ ir UAB „Dealcraft“ sumokėjo tokias pinigų sumas, kokios nurodytos turizmo paslaugų teikimo sutartyse, negali būti vertinama kaip šių sutarčių sudarymą patvirtinantis faktas. Byloje nėra jokių įrodymų apie susitarimą tarp UAB „Freshtravel“ ir UAB „Cherry Media LT“ ar UAB „Dealcraft“ dėl komercinio atstovavimo paslaugų teikimo, juolab kad turizmo paslaugų teikimo sutartyje Nr. PT004062, pagal kurią esą sumokėjo G. P., UAB „Freshtravel“ agentu nurodyta „Plius Travel“. Draudimo išmokų išmokėjimas taip pat savaime nepatvirtina, jog pareiškėjai buvo sudarę sutartis su „Freshtravel“, administraciniai teismai nėra saistomi privačių juridinių asmenų (šiuo atveju – ERGO Insurance SE Lietuvos filialo) sprendimų. Pareiškėjai A. N., K. N., G. K., G. K. ir T. B. teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jie atliko kokius nors mokėjimus už UAB „Freshtravel“ organizuotas keliones. Be to, atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjams suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes G. P. finansinis reikalavimas 682,92 Eur sumai ir J. N. finansinis reikalavimas 1 736,27 Eur sumai buvo patvirtinti jas įtraukiant į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016.
18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą sutinka su jame išdėstytais argumentais ir prašo jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjams kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo.
20. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 29 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2019 m. sausio 1 d., Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos pavadinimas yra pakeistas į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją, todėl šio atsakovo atstovo pavadinimas yra pakeičiamas ir šioje nutartyje.
21. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjams kilo turtinė žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas neįvykdė Direktyvos 7 straipsnyje nustatytos pareigos, dėl ko pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurios atlyginimas yra priteistinas iš atsakovo. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus apie teismo kompetenciją, turtinę žalą patvirtinančių įrodymų nepakankamumą, kartu pažymėdamas, kad ne visi pareiškėjai realiai patyrė kelionės išlaidas ir kad pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų nustatymo, dėl Europos Sąjungos teisės taikymo ir teismo kompetencijos bei dėl įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų patirtą turtinę žalą.
23. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra akivaizdžiai ir detaliai pasisakyta dėl Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi gausia ir vieninga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurią aiškiai nurodė sprendime ir kurioje konstatuota, jog tokio pobūdžio bylose egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, žala – pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, t. y. jie patyrė nuostolius, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos – kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, pareiškėjams už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jų sumokėtos sumos. Atsakovą minėtose bylose atstovavo Ministerija, kuri kai kuriose iš jų dalyvavo ir kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai yra viešai prieinami, taigi, nors pirmosios instancijos teismo sprendimas turi tam tikrų motyvavimo trūkumų, šie trūkumai nėra esminiai ir, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nesudarė reikšmingų kliūčių atsakovui suprasti, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.
24. Dėl atsakovo teiginių, kad šiuo atveju neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, akcentuotina, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306).
25. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir tikėtino repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. nutartį Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32).
26. Turizmo įstatymo (aktuali redakcija, t. y. redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), nes UAB „Freshtravel“ apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą paskelbė 2014 m. lapkričio 14 d.) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija) (toliau – ir Aprašas).
27. Aprašo 33 punkte nustatyta, kad, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausiai mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.
28. Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje Nr. eA-1204-556/2018). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
30. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Impact). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395; 2004 m. spalio 5 d. sprendimą (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą (sujungtose bylose) Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428; 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717).
31. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad 1) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, ir kad 2) Valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjams galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.
32. Atsakovo pozicija, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausiai turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., minėtą sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad tarp minėtų neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų ir pareiškėjų patirtos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio, irgi yra atmetami.
33. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad byloje nėra jokių tinkamų įrodymų apie pareiškėjų turtinės žalos patyrimo faktą. Tačiau, įvertinus byloje esančius dokumentus ir nustatytas aplinkybes (žr. nutarties 9–11 p.; turizmo paslaugų teikimo sutartis, b. l. 11, 23–26; pinigų priėmimo kvitą ir operacijos išrašą, b. l. 12, 47; kuponus, kurių pagrindu įsigytos kelionės, b. l. 13–17, 27–44; su draudimo išmokomis susijusius dokumentus, b. l. 18–20, 48–50), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjai atitinkamai 2014 m. lapkričio 13 d. ir 22 d. turizmo paslaugų teikimo sutartimis iš UAB „Freshtravel“ per tarpininkus UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media“), kuris yra interneto svetainės beta.lt valdytojas (remiantis viešai prieinamais duomenimis, t. y. paslaugų teikimo interneto svetainėje beta.lt taisyklėmis), ir UAB „Dealcraft“, kuris, remiantis viešai prieinamais duomenimis, taip pat yra susijęs su UAB „Beta Media“ valdomomis interneto svetainėmis beta.lt ir grupinis.lt, įsigijo turizmo paslaugas, už kurias sumokėjo atitinkamai 5 995 Lt (1 736,27 Eur) ir 2 198 Lt (636,58 Eur). Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigė, kad turizmo paslaugų teikimo sutartyse UAB „Freshtravel“ agentu yra nurodytas kitas juridinis asmuo – „Plius travel“ (ant šių sutarčių iš tiesų yra „Plius travel“ ženklas), Juridinių asmenų registre nėra duomenų apie tokį juridinį asmenį, o iš viešai prieinamų duomenų internete manytina, kad „Plius travel“ yra UAB „Freshtravel“ prekės ženklas, todėl šie atsakovo argumentai atmestini. Kadangi, nupirktai kelionei neįvykus ir UAB „Freshtravel“ tapus nemokia, pareiškėjoms J. N. ir G. P. buvo grąžintos tik atitinkamai 86,06 Eur ir 33,85 Eur sumos, pareiškėjai patyrė atitinkamai 1 650,21 Eur ir 602,73 Eur bendrą turtinę žalą. Būtent šias sumas pareiškėjai skunde prašė priteisti iš atsakovo, jas proporcingai padalydami kiekvienam pareiškėjui: J. N., A. N., K. N., G. K. ir G. K. – po 330,04 Eur, o G. P. ir T. B. – po 301,37 Eur. Atsakovo argumentas, kad pareiškėjai neįrodė patirtos turtinės žalos, nes pateiktos turizmo paslaugų teikimo sutartys nėra pasirašytos, o mokėjimai už paslaugas atlikti prieš sudarant šias sutartis, tokio teismo vertinimo nekeičia, nes iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog turizmo paslaugų teikimo sutartys realiai buvo sudarytos ir jose numatyta pareiškėjų prievolė sumokėti už įsigytas paslaugas buvo įvykdyta. Byloje nėra ginčo, jog 2014 m. lapkričio 13 d. ir 22 d. turizmo paslaugų teikimo sutartimis įsigytas paslaugas apmokėjo J. N. ir G. P., kurios yra pareiškėjos nagrinėjamoje byloje, atsakovas nepaaiškino, kuo nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti yra reikšmingas faktinis kelionės išlaidų paskirstymas tarp pareiškėjų, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų A. N., K. N., G. K., G. K. ir T. B. patirtas kelionės išlaidas, nepateikimu teismui nelaikytini teisiškai reikšmingais. Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, aplinkybė, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialas J. N. ir G. P. išmokėjo draudimo išmokas dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, savaime nepatvirtina tarp UAB „Freshtravel“ ir pareiškėjų egzistavusių sutartinių teisinių santykių, tačiau šiuo atveju pareiškėjų patirta turtinė žala buvo įrodyta kitais leistinais įrodymais.
34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o jo padaryti proceso teisės normų pažeidimai (iš dalies nepakankamas motyvavimas) nėra esminiai, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.