Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 138 str. 1 d. 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 140 str. 1 d. 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir V. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į V. T. paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013-10-25 iki 2013-10-26 ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014-03-03 iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. iki 2014-06-13.

Nuspręsta bausmės pradžią V. T. skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2014-06-13.

Nuspręsta V. T. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą- palikti nepakeistą iki įsiteisės nuosprendis, o nuosprendžiui įsiteisėjus - panaikinti.

Nuspręsta Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti: priteisti iš V. T. 170,61 Lt žalos atlyginimą Vilniaus teritorinei ligonių kasai.

Nuspręsta priimti E. Ž. atsisakymą dėl civilio ieškinio ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Nuspręsta daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - kirvį, saugomą VA VPK Trakų r. PK daiktų saugojimo kameroje pagal 2012-03-29 tyrėjos nutarimą ir 2012-03-30 priėmimo kvitą serija BBB Nr. 0311, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad jis nežymiai sutrikdė E. R. sveikatą, o būtent: jis 2012-03-09, apie 16.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, sodyboje, esančioje Daniliškių k., Trakų r. sav., kilusių asmeninių tarpusavio nesutarimų su E. R. metu, vieną kartą kirviu sudavė jam per kairę ranką, tuo padarydamas muštinę 1 cm ilgio žaizdą kairėje plaštakoje.

V. T. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. už tai, kad jis nesunkiai sutrikdė E. Ž. sveikatą, o būtent: jis 2012-03-09, apie 16.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, sodyboje, esančioje Daniliškių k., Trakų r. sav., kilusių asmeninių tarpusavio nesutarimų su E. Ž. metu, vieną kartą kirviu sudavė E. Ž. į smakrą, tuo padarydamas muštinę žaizdą apatinės lūpos kairėje pusėje su apatinio žandikaulio lūžiu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis V. T. apeliaciniame skunde prašo jį išteisinti arba sumažinti jam Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas V. T. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl V. T. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Pažymėtina, kad nuteistasis V. T. apeliaciniu skundu neigia padaręs nusikalstamas veikas, kurių padarymu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas apylinkės teismo nuosprendžiu. Taigi apeliantas skundu, nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu sprendimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Visa tai rodo, kad nuteistasis savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo nurodytu vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės lemia, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad V. T. veiksmai atitinka BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų požymius. Nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų bei abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su kuriomis sutinka. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo aptartų įrodymų pagrindu padarytų išvadų dėl V. T. kaltės jam padarius BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas.

Dėl BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos.

BK 140 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. V. T. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad jis nežymiai sutrikdė E. R. sveikatą, o būtent: jis 2012-03-09, apie 16.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, sodyboje, esančioje Daniliškių k., Trakų r. sav., kilusių asmeninių tarpusavio nesutarimų su E. R. metu, vieną kartą kirviu sudavė jam per kairę ranką, tuo padarydamas muštinę 1 cm ilgio žaizdą kairėje plaštakoje.

Apeliantas skunde nurodo, kad jis vengdamas muštynių ir norėdamas, jog jo nebemuštų, išbėgo į lauką. Pasak apelianto, E. R. ir R. V. jį mušė, o apeliantas tik gynėsi, todėl yra nekaltas. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo V. T. gynėja nurodė, kad V. T. veikė esant būtinajai ginčiai. Įvertinus byloje esančių duomenų visumą, nėra pagrindo sutikti su tokiais teiginiais, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams.

Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str. 1 ir 2 d.). Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. (Kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010).

Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, šioje byloje neginčytinai nustatyta, kad sodyboje, esančioje Daniliškių k., Trakų r. sav., 2012-03-09 buvo girtaujama, begeriant įvyko muštynės, kurių metu V. T. kirviu sužalojo nukentėjusiuosius. Nors apeliantas skunde nurodo, kad E. R. ir R. V. jį mušė, o apeliantas tik gynėsi, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad konfliktą iniciavo ir muštynes sukėlė būtent V. T., suduodamas S. Z.. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad V. T. kirviu sužalojo E. R. gindamasis ar gindamas kitą asmenį. Nukentėjusysis E. R. apklaustas pirmosios instancijos teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir paaiškino, kad konfliktą pradėjo V. T., kuris sudavė į veidą S.. E. R. atėjo ginti S., stūmė nuo jo V. T., tačiau jam smūgių nesudavė. Nukentėjusysis rankomis dengėsi veidą ir V. T. sudavė kirviu jam į ranką. Kai jam sužalojo ranką, nukentėjusysis bėgo toliau nuo įvykio vietos, vėliau prie jo pribėgo ir E. Ž., kuris pasakė, kad ir jam kirviu sudavė V. T. (t. 1, b. l. 211). Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes nukentėjusysis E. R. nurodė ir apklausos ikiteisminio tyrimo metu, kai parodė, kad būnant virtuvėje, rūkant jis pamatė, kaip V. T. kumščiu trenkė S. į veidą, todėl atbėgo į kambarį S. apginti, nes pastarasis buvo labai girtas ir po smūgio nukritęs iškart užmigo. Su V. T. prasidėjo susistumdymas ir taip besistumdant jie atsidūrė lauke. Iš kažkur V. T. paėmė kirvį ir bandė suduoti jam į galvą, bet jis kaire ranka užsidengė ir kirvis ašmenimis pataikė į ranką. Pasileidus bėgti keliu tolyn, po kurio laiko atbėgo ir E. Ž. kruvinu veidu, kuris iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kuriai atvykus jie buvo nuvežti į Trakų ligoninės priėmimo skyrių (t. 1, b. l. 32). Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų dėl kurių E. R. būtų šališkas, suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamą asmenį tariamos nusikalstamos veikos padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus, todėl nuosekliais nukentėjusiojo parodymais abejoti nėra jokio pagrindo. Nuteistasis V. T. apklaustas pirmosios instancijos teisme pats patvirtino, kad susiginčijo dėl darbo su S. Z., kilo konfliktas ir nuteistasis jam trenkė ranka (t. 1, b. l. 211). Taigi, nors apeliantas nurodo, kad E. R. ir R. V. jį mušė, o apeliantas tik gynėsi, tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad nukentėjusysis E. R., gindamas S. Z. susistumdė su V. T., dėl ko pastarasis kirviu vieną kartą trenkė E. R. į ranką. Tokios aplinkybės paneigia būtinąją gintį V. T. veiksmuose. Iš dokumentų apžiūros protokolo matyti, kad 2012-03-19 Valstybinės Teismo Medicinos Tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertas J. R., susipažinęs su E. R. medicininiais dokumentais - VŠĮ Trakų ligoninės išrašu iš medicininių dokumentų bei susipažinęs su įvykio aplinkybėmis, davė išvadą, kad, E. R. buvo padaryta muštinė 1 cm ilgio žaizda kairėje plaštakoje. Sužalojimas padarytas paveikus kietu buku daiktu, galimai aptariamo įvykio metu. Sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 36). Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad V. T. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d.

Dėl BK 138 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos.

BK 138 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. V. T. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. už tai, kad jis nesunkiai sutrikdė E. Ž. sveikatą, o būtent: jis 2012-03-09, apie 16.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, sodyboje, esančioje Daniliškių k., Trakų r. sav., kilusių asmeninių tarpusavio nesutarimų su E. Ž. metu, vieną kartą kirviu sudavė E. Ž. į smakrą, tuo padarydamas muštinę žaizdą apatinės lūpos kairėje pusėje su apatinio žandikaulio lūžiu.

Apeliantas skunde nurodo, kad apsigynęs nuo užpuolimo jis bandė įeiti į kambarį, tačiau jo ten neįleido, todėl apeliantas išdaužė langą. Po to apeliantas pamatė, kad prie jo ateina E. Ž., kuris apeliantą užpuolė, griebė už kirvio, įvyko grumtynės, apeliantas neišlaikė kirvio ir jį paleido, tačiau nežino, kokiu būdu susižalojo E. Ž.. Įvertinus byloje esančių duomenų visumą, nėra pagrindo sutikti su tokiais apelianto teiginiais, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams.

Nukentėjusysis E. Ž. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad Daniliškių kaime, Trakų rajone dirbo miško darbus. Vartojant alkoholį įvyko konfliktas tarp E. R., R. V., V. T. ir „R“, kurio pavardės nežino. Jis atidarė namo duris, tada V. T. susikibo ir su juo, tuo metu ir gavo nuo V. T. kirviu į smakrą. Nuo smūgio lūžo žandikaulis ir buvo perkirsta lūpa. Paaiškino, kad V. T. buvo girtas, tačiau galėjo suprasti savo veiksmus, kad turėdamas kirvį gali ką nors sužaloti, kas ir atsitiko (t. 1, b. l. 211-212). Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes nukentėjusysis E. Ž. nurodė ir apklausos ikiteisminio tyrimo metu, kai parodė, kad įvykus konfliktui tarp V. T. ir R. V., R. V. įbėgo į vidų ir užrakino duris, kad V. T. neįeitų. V. T. pasiėmė kieme buvusį kirvį ir pradėjo juo kapoti duris. Nukentėjusysis ėjo į kiemą nusišlapinti, tik pradarė duris, kai V. T. su kirvio pentimi sudavė jam smūgį į smakro kairę pusę ir pradėjo iš lūpos bėgti kraujas. Apie įvykį buvo pranešta policijai (t. 1, b. l. 41-42). Nors nukentėjusiojo parodymuose yra tam tikrų neatitikimų, t. y. ar prieš V. T. suduodant smūgį kirviu nukentėjusiajam jie buvo susikibę, tačiau E. Ž. nuosekliai nurodė, kad V. T. jam vieną sykį trenkė kirviu į smakrą. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis E. Ž. paaiškino, kad V. T. turėjo kirvį rankoje, jie susistumdė ir jis pataikė nukentėjusiajam į žandikaulį. Jis mano, kad ne specialiai trenkė, nes nukentėjusysis bandė ištraukti kirvį iš rankos ir V. T., matyt, kirvį atleido. Kolegijos pirmininkei pagarsinus nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusysis nurodė, kad parodymai daugiau ar mažiau teisingi. Paaiškino, kad V. T. nedavė jam kirvio, jie susikibo. Pradarius duris V. T. jam bandė trenkti, nukentėjusysis atšoko, jie susikibo, E. Ž. bandė atimti kirvį ir jam atleidus V. T. trenkė, sudavė vieną smūgį. Nors nukentėjusysis E. Ž. iš dalies pakeitė savo parodymus, nurodant, kad jis bandė atimti kirvį iš V. T., tačiau pripažino, kad ne jis pats su kirviu susižalojo, o V. T. trenkė, sudavė vieną smūgį į žandikaulį. Tai, kad V. T. vieną kartą kirviu trenkė nukentėjusiajam E. Ž., patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoju apklaustas R. V., kuris parodė, kad V. T. besisukdamas sudavė E. Ž. kirviu per žandikaulį (t. 1, b. l. 212). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoju apklaustas R. V. nurodė, kad V. T. pasiėmęs kirvį pradėjo vaikytis ir pataikė E. Ž. į žandikaulį. Taigi byloje neginčytinai įrodyta, kad V. T. vieną kartą kirviu sudavė E. Ž. į smakrą, tuo padarydamas muštinę žaizdą apatinės lūpos kairėje pusėje su apatinio žandikaulio lūžiu. Iš dokumentų apžiūros protokolo matyti, kad 2012-05-23 Valstybinės Teismo Medicinos Tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertas J. R., susipažinęs su E. Ž. medicininiais dokumentais – VŠĮ Vilniaus Universitetinės ligoninės Žalgirio klinikos gydymo stacionare ligos istorija bei susipažinęs su įvykio aplinkybėmis, davė išvadą, kad E. Ž. buvo padaryta muštinė žaizda apatinės lūpos kairėje pusėje su apatinio žandikaulio lūžiu. Sužalojimas padarytas paveikus kietu buku daiktu galimai aptariamo įvykio metu. Sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimas kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimas vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi dėl žandikaulio lūžio sveikata sutrinka ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (t. 1, b. l. 48). Taigi teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad V. T. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 str. 1 d.

Dėl bausmės.

Apeliaciniame skunde vienas iš nuteistojo V. T. prašymų yra sumažinti jam Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę.

BK 138 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. BK 140 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

Kolegija pažymi, kad teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, vadovaujasi BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. T. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, įvertino ir kitas, bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

V. T. padarė du tyčinius smurtinius nesunkius nusikaltimus, kurių metu nukentėjusiesiems padaryti atitinkami sveikatos sutrikdymai, šios nusikalstamos veikos baigtos, padarytos apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, ir tai pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 9 p.). V. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Reikia pažymėti, kad V. T. padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, iki skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo jis buvo teistas 2 kartus, šioje byloje jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdytos neišnykus teistumui, apeliantas sistemingai daro administracinius teisės pažeidimu (t. 1, b. l. 137-143), nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo. BK 27 str. 1 d. numatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Pažymėtina, kad nuteistasis V. T. skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytą tyčinę nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam teistumui už tyčinius nusikaltimus. BK 56 str. 1 d. numatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Taigi nusikaltimų recidyvas yra aplinkybė, turinti įtakos asmens pavojingumui ir nulemianti skirtinos bausmės rūšį. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo V. T. paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl švelninti ją nėra pagrindo. Kolegijos nuomone, byloje nustatytomis aplinkybėmis laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir atitinka bausmės paskirtį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, V. T. paskirtos bausmės pagrįstai subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nuteistojo V. T. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo V. T. apeliacinį skundą atmesti.