Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo K. D. ir jo gynėjo Aido Mažeikos apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rūmų 2020-11-26 nuosprendžio, kuriuo K. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį bausmės atlikimo metu nekeisti gyvenamosios vietos be bausmę vykdančios institucijos žinios, pradėti legaliai dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje; būti namuose nuo 23.00 val. iki 5. 00 val., jeigu tai nesisiję su darbu, gydymu ar mokslu, per penkis mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytą nukentėjusiajam K. B. 368, 35 Eur ir VSDFV Klaipėdos skyriui 182.41 Eur turtinę žalą.

- nukentėjusiajam K. B. 368, 35 Eur turtinei ir 3000 Eur neturinei žalai atlyginti bei 1750 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

- Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 771,80 Eur turtinei žalai atlyginti.

- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui 182,41 Eur turtinei žalai atlyginti;

- Valstybės naudai Vilniaus regiono apylinkės teismo 56,08 Eur turėtas išlaidas liudytojo E. K. kelionei apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl nuteistojo K. D. veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

8. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes nagrinėjamoje byloje šis teismas apie nustatytus objektyviuosius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nesunkaus nusikaltimo požymius, tarp jų ir priežastinį ryšį, sprendė atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo teisme metu pasitvirtinusias aplinkybes apie renginio ,, (duomenys neskelbtini)“ laikinoje stovyklavietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), K. K. g., (duomenys neskelbtini) apie 4 val., įvykusį konfliktą tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, prieš nukentėjusįjį K. B. panaudotus smurtinius veiksmus, nukentėjusiojo patirtus kūno sužalojimus ir motyvuotai atmesdamas kitas byloje iškeltas įvykio versijas.

9. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo aplinkybės ir šio nusikaltimo sudėtis nustatyta įvertinus teisme patikrintų bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai išspręsti teisingai.

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie nuteistojo parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek kiekvienas iš šių įrodymas atskirai, tiek byloje esančių šių įrodymų visuma lėmė, kad pirmosios instancijos teismas pripažino K. D. kaltu dėl jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog nėra visiškai paneigta galimybė, kad nukentėjusysis sužalojimus galėjo patirti krisdamas dėl vartoto alkoholio, atmestini kaip nepagrįsti.

13. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo liudytojų D. P., Z. S., E. T., D. K. parodymais, pažymėtina, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-587/2015, 2K-189/2016, 2K-23/2019). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

13.1. Šiame kontekste pažymėtina, jog apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme liudytojas D. P. parodė, kad 2018 m. birželio 24 d. dalyvavo (duomenys neskelbtini) varžybose „(duomenys neskelbtini)“. K. D. jam pažįstamas, jie turi bendrą hobį. Nukentėjusiojo iki įvykio nėra matęs. 2018-06-25 nukentėjusysis K. B. buvo išgėręs ir prie visų kabinėjosi. Pradėjo reikšti savo nepasitenkinimą rusiška muzika, sakė, kad čia ne Rusija ir reikia perjungti muziką, keikėsi necenzūriniais žodžiais, pradėjo kabinėtis prie K. D., ir žodinis konfliktas baigėsi susistumdymu. Jis (liudytojas) nuvedė K. D. link automobilio, toliau nuo konflikto. Grįžo pasiimti savo daiktų, nes ruošėsi išvažiuoti. Kiti asmenys irgi buvo prie palapinės. Nukentėjusysis ten irgi buvo, vėl agresyviu tonu pradėjo keiktis, pradėjo mosikuoti rankomis, bandė K. D. suduoti smūgį. Liudytojas pasakė K. D., kad su juo neprasidėtų, nes akivaizdžiai matėsi, jog kalbėtis su juo yra beprasmiška – nukentėjusysis K. B. tiesiog kurstė konfliktą, šoko, bandydamas smūgiuoti, mosikavo rankomis. Šalia nukentėjusiojo buvo jo draugai. Nukentėjusysis buvo akivaizdžiai apsvaigęs nuo alkoholio, o jis (liudytojas) ir K. D. buvo blaivūs. Nukentėjusysis sumuštas nebuvo ir nebuvo nukritęs. Kas ir kokiomis aplinkybėmis sumušė K. B., jis nematė (t. 1, b. l. 156-159, t. 2, b. l. 144, 147-148).

13.2. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme liudytoju Z. S. (Z. S.) parodė, kad 2018 m. birželio pabaigoje per Jonines dalyvavo (duomenys neskelbtini), vykusiose automobilių varžybose. Nukentėjusysis jam pažįstamas tik iš matymo. Kažkokiu momentu atėjo trys vyrai, vienas iš jų - nukentėjusysis ir pradėjo kabinėtis, priekaištauti, kad groja rusų muzika. Nukentėjusysis buvo nusiteikęs nelabai maloniai, jis buvo neblaivus. Du šio vyro draugai jį nuvedė į šoną ir jokių muštynių nebuvo. Po to jie susiruošė važiuoti namo, nuėjo link automobilio ir pamatė, kad nėra kelių jų daiktų. Grįžo į palapinę pasiimti daiktų. Paėmė daiktus, ėjo link savo automobilio ir vėl sutiko juos. Nukentėjusysis kumščiais puolė prie K. D. ir sudavė pastarajam į veidą. Matė ant K. D. veido kraują. K. D. nukentėjusiajam nesudavė. Kad K. B. buvo sumuštas, jo nestebina, nes šis kabinėjosi prie žmonių, elgėsi agresyviai. K. B. draugai ar pažįstami sakė, kad jis išgėręs nemoka bendrauti. Sužaloto nukentėjusiojo jis nematė. Kas šį galėjo sumušti, nežino, nematė (t. 1, b. l. 147-148, t. 2, b. l. 145, 150-151).

13.3. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme liudytojas E. T. (E. T.) parodė, kad 2018 m. birželio 24 d. dalyvavo (duomenys neskelbtini) varžybose „(duomenys neskelbtini)“. Naktį 2018-06-25 jis su draugais: K. D., D. P., Z., kurio pavardės nežino, D. K. buvo laikinojoje stovykloje. Naktį prie jų priėjo K. B. ir pareiškė savo nepasitenkinimą dėl rusiškos muzikos. Jis priėjo prie K. D. ir tarp jų prasidėjo barnis dėl muzikos. D. P. pradėjo raminti. K. D. buvo blaivus, nieko nedarė, jokių muštynių nebuvo. Nukentėjusysis buvo stipriai neblaivus ir agresyviai nusiteikęs. Jis staiga priėjo prie K. D. ir bandė šiam suduoti. Muštynių, kaip tokių, nebuvo, nors matė ant K. D. veido kraują. Kad nukentėjusysis būtų sumuštas, tuo momentu nematė. Antrajame epizode D. P. juos išskyrė, visi išėjo link automobilių ir K. D. su Z. S. išvažiavo. Kad vyktų dar kokios muštynės, nežino, nieko nematė. Kitą dieną nukentėjusiojo nematė. Varžybos dar tęsėsi ir kitą dieną, bet nieko negirdėjo apie jokias muštynes (t. 1, b. l. 161-164, t. 2, b. l. 145, 151-152).

13.4. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme liudytojas D. K. nurodė, kad K. D. – jo draugas. 2018 m. birželio 23-24 d. dalyvavo „(duomenys neskelbtini)“ renginyje, kuris (duomenys neskelbtini). Po varžybų su draugais K. D. ir E. T. sėdėjo palapinėje prie bendro stalo. Apie 4 val. buvo prie palapinės, kur grojo rusiška muzika, jie šoko. K. D. buvo blaivus, nes vairavo automobilį ir ketino važiuoti į Vilnių. Kažkokiu momentu prie jų priėjo nukentėjusysis ir dar du nepažįstami vyrai. Nukentėjusysis buvo stipriai girtas. Pradėjo keiktis, priekaištauti, kad groja rusiška muzika, įžeidinėti. K. D. buvo arčiau to vyro ir šiam atsakė, palauk, baigsis daina ir įjungsim tavo. Tuomet tas vyras pirmas puolė K. D., norėdamas suduoti smūgį. Jis tikrai matė, kad nei K. D. tam vyrui, nei tas vyras K. D. smūgio nesudavė, nes juos iškart išskyrė. Kad to vyro veidas būtų kruvinas ar kad griūtų, nematė. K. D. su D. P. nuėjo prie savo automobilių, nes nutarė važiuoti namo, kad šis girtas vyras vėl neprisikabintų. Jie išėjo, bet greitai grįžo, nes pamiršo palapinėje kažkokius savo daiktus. Tuomet iš už palapinės išėjo tas girtas vyras ir puolė K. D., matė, kai bandė suduoti K. D., taip pat matė, kad pas pastarąjį ant veido atsirado žaizdelė, įdrėskimas, ir bėgo kraujas. Kad K. D. suduotų smūgį, nematė. Taip pat nematė, kad jį užpuolęs vyras būtų pargriautas. Nukentėjusiojo K. B. draugai atitraukė jį (nukentėjusįjį), o D. P. atitraukė K. D.. Tuomet jie kartu nusileido prie automobilių ir K. D. išvažiavo. Po to išvažiavo D. P., o jis liko su E. T., nes kitą dieną vėl dalyvavo varžybose (t. 1, l. 166-167, t. 3, b. l. 19, 24-25).

14. Teisėjų kolegija sprendžia, kad liudytojų D. P., Z. S., E. T., D. K. parodymai, viena vertus, nėra informatyvūs, nes minėti liudytojai patvirtino, jog nematė, kas ir kokiu būdu sužalojo K. B., kita vertus, šių liudytojų parodymai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, juose neigiama, kad K. B. muštynių metu sužalojo K. D., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo, vertindamas juos, kaip siekį palaikyti K. D. gynybinę poziciją ir tuo pačiu padėti pastarajam išvengti baudžiamosios atsakomybės.

15. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Teismų praktikoje pažymėta, jog nustatant faktines aplinkybes ir sprendžiant dėl kaltininko veikos atitikties inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-348-303/2015). Šiame kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog aptartų aplinkybių visumos pirmosios instancijos teismui pakako, kad būtų padaryta neabejotina išvada dėl K. D. tyčios, suduodant nukentėjusiajam smūgius rankomis ir kojomis, ir šie nusikalstami veiksmai yra priežastiniame ryšyje su nukentėjusiajam K. B. padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs visus byloje esančius įrodymus (paties nuteistojo parodymus, liudytojų parodymus, specialisto išvadas, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolus, kitus rašytinius įrodymus) bei juos įvertinęs tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje, ir kokie įrodymai pagrindžia nuteistojo K. D. kaltę, taip pat aptarta nuteistojo gynybos versija. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, ir pagal šias nustatytas aplinkybes K. D. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Dėl nukentėjusiajam K. B. priteistos neturtinės žalos dydžio

16. Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas ginčija priteistos nukentėjusiajam 3000 Eur neturtinės žalos dydį. Teigia, jog teismų praktikoje asmenims, patyrusiems nesunkų sveikatos sutrikdymą, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 500 iki 3000 EUR. 3000 EUR ir išimtinais atvejais didesnės sumos (ar net mažesnės) neturtinei žalai atlyginti esant nesunkiam sveikatos sužalojimui buvo priteisiamos tik esant žymiai sunkesniems sužalojimams.

17. Šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad neturtinės žalos dydis daugiau yra fakto, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-225-895/2016, 2K-155-511/2017, 2K-168-511/2018, 2K-289/2019 ir kt.). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: spręsdamas šį klausimą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinti ir nukentėjusiojo, ir kaltojo asmens interesus, siekdamas proporcingos jų pusiausvyros. Be to, pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje, be kita ko, yra išaiškinta, jog, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, reikėtų paisyti jau sukurtų teismo precedentų, kita vertus, dėl padarytos neturtinės žalos dydžių sveikatos sužalojimo atvejais visiškai suvienodinti teismų praktikos iš esmės neįmanoma, kiekvienu konkrečiu atveju jis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias tos bylos aplinkybes, jų tarpusavio santykį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-419/2011, 2K-202-693/2015, 2K-300-222/2017, 2K-53-693/2018).

17.1. Sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydį lemiantis esminis kriterijus – nukentėjusiojo patirti neigiami padariniai sveikatai, kuriuos parodo ne tik sveikatos sutrikdymo mastas, jo sunkumas (sunkus, apysunkis ar kt.), jo pobūdis, bet ir kitos aplinkybės, apibūdinančios žalos ypatumus. Didesnė žala (ir atitinkamai jos įvertinimas pinigais) yra tais atvejais, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam sužalotojo gyvenimui, kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusio asmens gyvenimo srityse, pvz., būdamas jauno darbingo amžiaus jis praranda darbingumą, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprasta veikla, patiria fizinį skausmą, kitokius sveikatos sutrikimus, atsiradusius po patirto sveikatos sužalojimo, ir t. t. Taip pat turi reikšmę (yra pakankamai svarbios aplinkybės) žalą padariusio asmens kaltė, nusikaltimo sunkumas ir pan. Kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro tyčia, kai jo neteisėti veiksmai rodo didesnį pavojingumą, tokiais atvejais taikytina didesnė atsakomybė (kaip žalos dydžio išraiška) nei neatsargios, mažiau pavojingos nusikalstamos veikos atveju. Kaltininko turtinė padėtis, kitos aplinkybės, susijusios su jo interesų gynimu, nėra lygiareikšmės nusikaltimo pasekmėms, todėl negali turėti esminės įtakos žalos dydžiui. Nors nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį į tokias aplinkybes turi būti atsižvelgiama ir kaltininko interesai neturi būti ignoruojami, tačiau, kaip minėta, visų pirma būtina įvertinti nusikaltimo pasekmes,

17.2. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, teismų išvados (kaip ir kiekvienu sprendžiamu klausimu) turi būti motyvuotos. Tai reiškia, kad nepakanka formaliai konstatuoti žalą apibūdinančias aplinkybes, išvardyti kriterijus, kuriais vadovaujamasi. Iš teismo išvadų turi būti aiški tokių kriterijų diferenciacija, tarpusavio santykis, kartu ir tai, kokios aplinkybės konkrečiu atveju lemia žalos dydį ir kiek turi reikšmės aplinkybės, dėl kurių tas dydis yra mažinamas ar didinamas. Pažymėtina, kad absoliučiai objektyviai įvertinti pinigine išraiška neturtinės žalos dydį neįmanoma, tačiau išsamus visų aplinkybių išnagrinėjimas, motyvuotas ir tinkamas jų įvertinimas suponuoja teisingo sprendimo priėmimą.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, sumažindamas civiliniame ieškinyje prašomos neturtinės žalos dydį nuo 8000 Eur iki 3000 Eur, atsižvelgė į tai, kad K. D. savo veiksmais – suduotais smūgiais kumščiu bei koja nukentėjusiajam K. B. į veidą – padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, dėl to nukentėjusysis patyrė žalos sveikatai, fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, buvo atlikta žandikaulio operacija, net sugijus žandikauliui liko netaisyklingos dantų pozicijos, kurios turės būti koreguojamos brangiu ir ilgalaikiu odontologiniu gydymu. Apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į K. D. turtinę padėtį, įvertino priešingų interesų pusiausvyrą, vadovavosi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad nukentėjusiajam priteista suma (3000 Eur) neturtinei žalai atlyginti nelaikytina per didele ir atitinka tokio pobūdžio bylose priteistinas sumas (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-289/2019 ir kt.).

19. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rūmų 2020-11-26 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. D. ir jo gynėjo Aido Mažeikos apeliacinį skundą atmesti.