- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-26
- Bylos Nr.
- I1-3526-789/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01610-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- Z. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. S. (Z. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), iki reorganizacijos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3, 60–63).
Pareiškėjas skunde neturtinės žalos atsiradimą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2019 m. birželio 26 d. Paaiškina, kad visose kamerose, kuriose buvo kalinamas, tualetas yra gyvenamojoje patalpoje ir nuo likusio kameros ploto (nuo kitų kameroje esančių kalinių) atskirtas ne aukštesne nei 1,5 m aukščio sienele; kai kuriose kamerose sienelė siekia vos 1,2 m. Tualetas įrengtas prie kameros durų, kuriose yra stebėjimo langelis. Dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose buvo pažeistas jo privatumas tiek kartu kameroje esančių asmenų, tiek pareigūnų, tarp kurių yra moterų, atžvilgiu. Pareiškėjas dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu patyrė didelę gėdą, diskomfortą, gilių dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, nevisavertiškumo jausmą, padidėjo baimė bendrauti su kitais asmenimis bei pareigūnais. Pareiškėjas dėl privatumo neužtikrinimo daug kartų kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją, ši žadėjo šią problemą išspręsti. Lukiškių TI-K 2019 m. sanitariniuose mazguose buvo pakabintos užuolaidos, kurios, pasak įkalinimo įstaigos administracijos, užtikrina privatumą. Pareiškėjo teigimu, užuolaidos privatumo neužtikrina, kadangi yra tarpai.
Pareiškėjas pažymi, kad nors Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, tačiau žiemą langai yra užklijuojami ir jų atidaryti neįmanoma, todėl pasinaudojus tualetu kameroje tvyrodavo nemalonus kvapas. Vasarą dėl karščio nemalonus kvapas per langus nepasišalina.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, kad nuo vaikystės turi fiziologinių sutrikimų (lytinių organų išvaizda). Duše kiti kaliniai dėl lytinių organų išvaizdos iš jo juokėsi ir tyčiojosi. Nors tarp dušų įrengtos pertvaros, tačiau eidamas skustis prie veidrodžio, kuris yra prie durų, pareiškėjas buvo matomas kitų kalinių, o atskiro persirengimo kambariuko nebuvo. Pareiškėjas dėl patyčių patyrė itin stiprių neigiamų išgyvenimų, diskomfortą ir baimę, kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją su prašymais jį į dušą vesti vieną (atskirai nuo kitų nuteistųjų), tačiau įkalinimo įstaigos administracija į nusiskundimus neatsižvelgė. Pareiškėjas buvo dažnai priverstas atsisakyti eiti į dušą, jam tekdavo praustis kameroje esančioje kriauklėje šaltu vandeniu.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A-2730-492/2018 sprendime pripažino, kad dėl jo fiziologinių ypatybių (lytinių organų išvaizdos) ir dėl to patiriamų patyčių buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis dušu, tačiau Lukiškių TI-K į minėtą LVAT sprendimą neatsižvelgė.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–15, 75–76).
Pažymi, kad pareiškėjas jau kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl kamerų perpildymo, kamerų įrengimo, antisanitarinių laikymo sąlygų, vėdinimo, sanitarinio mazgo ir privatumo jame ir kt. (administracinė byla Nr. I-2747-244/2018) laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė 60 Eur.
Atsakovės atstovas atsiliepime pateikia gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017 m. lapkričio 28 d. iki 2019 m. birželio 26 d. (2019 m. birželio 26 d. išvežtas į Marijampolės pataisos namus), numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją.
Atsakovės atstovas dėl sanitarinio mazgo kamerose įrengimo nurodo, kad Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o, siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose pakabintos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pažymi, kad priežiūros posto pareigūnas, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisės aktai neįtvirtina reikalavimo kamerose įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimus nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.
Atsakovės atstovas dėl ventiliacijos kamerose paaiškina, kad įstaigos kamerose langai vėdinti buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus.
Atsakovės atstovas nurodo, kad, siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Bendras pertvaros aukštis yra 1,6 m (įskaitant 0,4 metro atstumą tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Į dušines suimtieji ir nuteistieji vedami tos pačios lyties pareigūnų. Toks dušo patalpų įrengimas atitiko higienos normos reikalavimus.
Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2019 m. birželio 26 d.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 13 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2747-244/2018, kurioje pareiškėjas Z. S. neturtinę žalą siejo su Lukiškių TI-K kamerų perpildymu, kamerų įrengimu, antisanitarinėmis laikymo sąlygomis, vėdinimu, sanitarinio mazgu ir privatumu jame ir kt. nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d.
Su šiuo atsakovės atstovo argumentu sutikti negalima, kadangi, kaip matyti iš prie nagrinėjamos administracinės bylos pridėtos administracinės bylos Nr. I-2747-244/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01344-2018-6) ir joje 2018 m. rugpjūčio 13 d. priimto sprendimo, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimo nekildino iš privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo. Minėtame teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendime buvo analizuojamos aplinkybės, susijusios su minimalaus ploto kamerose neužtikrinimu, kamerose buvusios tamsos, nešvarių langų, kurių buvo neįmanoma nuvalyti dėl įrengtų grotų.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, (toliau – ir TIĮET) 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kamerose įrengiamas praustuvas.
Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių?“ 19.3 punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo (EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Iš byloje ir prie šios bylos pridėtoje administracinėje byloje Nr. I-2747-244/2018 esančių duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių matyti, kad pareiškėjas nuo 2017 m. 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. buvo kalinamas vienas kameroje Nr. 283; 2017 m. rugpjūčio 31 d. jis perkeltas į kamerą Nr. 297, kurioje buvo kalinamas su dar vienu asmeniu; nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 5 d. kameroje Nr. 297 buvo kalinami du asmenys; 2017 m. rugsėjo 6 d. kameroje Nr. 297 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d. kameroje Nr. 297 buvo kalinami du asmenys; 2017 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 264, joje buvo kalinamas vienas, vėliau pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 358, joje buvo kalinamas vienas; 2017 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 291, joje buvo kalinamas vienas; nuo 2017 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. rugsėjo 17 d. kameroje Nr. 291 buvo kalinami du asmenys; 2017 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 273, joje jis buvo kalinamas vienas; 2017 m. rugsėjo 19 d. kameroje Nr. 273 buvo kalinami du asmenys; 2017 m. rugsėjo 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 266, joje jis buvo kalinamas vienas; 2017 m. rugsėjo 21 d. kameroje Nr. 266 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. iki 2017 m. spalio 2 d. kameroje Nr. 266 buvo kalinami du asmenys; 2017 m. spalio 3 d. kameroje Nr. 266 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2017 m. spalio 4 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 283, joje buvo kalinami du asmenys; nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2017 m. spalio 8 d. kameroje Nr. 283 buvo kalinami du asmenys; 2017 m. spalio 9 d. kameroje Nr. 283 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2017 m. spalio 10 d. iki 2017 m. spalio 12 d. kameroje Nr. 283 buvo kalinami du asmenys; 2017 m. spalio 13 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 277, joje jis buvo kalinamas vienas; nuo 2017 m. spalio 14 d. iki 2017 m. spalio 25 d. kameroje Nr. 277 buvo kalinami du asmenys; 2017 m. spalio 26 d. kameroje Nr. 277 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2017 m. spalio 27 d. iki 2017 m. lapkričio 7 d. kameroje Nr. 277 buvo kalinami du asmenys; nuo 2017 m. lapkričio 8 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. kameroje Nr. 277 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2017 m. lapkričio 10 d. kameroje Nr. 277 buvo kalinami du asmenys; nuo 2017 m. lapkričio 11 d. iki 2017 m. lapkričio 24 d. kameroje Nr. 277 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2017 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. lapkričio 28 d. kameroje Nr. 277 buvo kalinami du asmenys; 2017 m. lapkričio 29 d. išvežtas į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ąji sektorių; 2017 m. gruodžio 29 d. pareiškėjas atvežtas į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112A, joje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2017 m. gruodžio 30 d. iki 2018 m. sausio 1 d. kameroje Nr. 112A pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2018 m. sausio 2 d. perkeltas į kamerą Nr. 292, joje jis buvo kalinamas vienas; 2018 m. sausio 3 d. perkeltas į kamerą Nr. 277, joje jis buvo kalinamas vienas; 2018 m. sausio 4 d. kameroje Nr. 277 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2018 m. sausio 5 d. pareiškėjas išvežtas į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iąjį sektorių; 2018 m. sausio 19 d. pareiškėjas atvežtas iš Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos 3-iojo sektoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, joje buvo kalinamas vienas; 2018 m. sausio 20 d. kameroje Nr. 105 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2018 m. sausio 21 d. kameroje Nr. 105 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. sausio 22 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 318, joje buvo kalinamas vienas; 2018 m. sausio 23 d. kameroje Nr. 318 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2018 m. sausio 24 d. pareiškėjas išvežtas į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iąjį sektorių; 2019 m. vasario 15 d. pareiškėjas atvežtas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ojo sektoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 205, joje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. vasario 16 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 315, joje jis buvo kalinamas vienas; nuo 2019 m. vasario 17 d. iki 2019 m. vasario 25 d. kameroje Nr. 315 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2019 m. vasario 26 d. iki 2019 m. kovo 3 d. kameroje Nr. 315 buvo kalinami du asmenys; 2019 m. kovo 4 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 323, joje buvo kalinami du asmenys; nuo 2019 m. kovo 5 d. iki 2019 m. balandžio 22 d. kameroje Nr. 323 buvo kalinami du asmenys; nuo 2019 m. balandžio 23 d. iki 2019 m. gegužės 22 d. kameroje Nr. 323 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2019 m. gegužės 23 d. iki 2019 m. birželio 25 d. kameroje Nr. 323 buvo kalinami du asmenys; 2019 m. birželio 26 d. pareiškėjas išvežtas į Marijampolės pataisos namus (b. l. 7–15, administracinės bylos Nr. I-2747-244/2018 b. l. 13–20). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Byloje ginčo dėl šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų nėra.
Taigi, kaip matyti, kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovės atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis minėta teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino jo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.
Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl, teismo įsitikinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas tiek kameroje kartų buvusio asmens, tiek pareigūnų atžvilgiu blogino jo kalinimo sąlygas visą ginčo laikotarpį, t. y. 242 dienas. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo kalinamas vienas, jo teisių pažeidimas nebuvo toks intensyvus.
Pareiškėjas teigė, kad kamerų langai žiemą užklijuojami ir jų būdavo neįmanoma atidaryti, todėl pasinaudojus sanitariniu mazgu kameroje tvyrodavo blogas kvapas, o vasarą blogas kvapas nepasišalindavo per langus dėl karščio.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos higienos normos HN 134:2015 16.10 papunktyje nustatyta, kad kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.10 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad įstaigos kamerose langai vėdinti buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Teismas šiais atsakovės atstovo paaiškinimais neturi pagrindo abejoti.
Pažymėtina, kad duomenų, jog pareiškėjas negalėjo vėdinti kamerų, byloje nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl kamerų vėdinimo būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją ar į kitą kompetentingą instituciją.
Teismas šiuo aspektu pažymi, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar įkalinimo įstaiga, žinodama apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. LVAT yra išaiškinęs, jog, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-246-624/2015). Pabrėžtina, kad teisės aktai neįpareigoja įkalinimo įstaigos administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi nuteistieji, būklės.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo nusiskundimai dėl kamerų vėdinimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat kildina iš to, jog buvo pažeistas jo privatumas naudojantis dušu, kadangi dėl jo fiziologinių ypatybių (lytinių organų išvaizdos) iš jo tyčiojosi kaliniai. Pareiškėjas nurodė, kad, nors tarp dušų įrengtos pertvaros, tačiau apsiskusti prie veidrodžio, esančio prie durų, pareiškėjui tekdavo eiti nuogam matant kitiems asmenims.
Iš Lietuvos informacinėje teismų sistemoje „Liteko“ esančių duomenų nustatyta, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A-2730-492/2020 2018 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą, kuriame, įvertinęs pareiškėjo Z. S. nusiskundimus dėl jo fiziologinių ypatybių (lytinių organų išvaizdos) duše patiriamų patyčių, nusprendė, kad 1,6 m aukščio pertvaros įrengimas Lukiškių TI-K dušo patalpose, nesudarant sąlygų už šios pertvaros patekti, taip pat pasinaudoti veidrodžiu skutantis prisidengus (apsirengus, apsijuosus rankšluosčiu ar pan.) arba neleidžiant pareiškėjui dušu pasinaudoti vienam, sudarė prielaidas jo teisės į privatumą pažeidimui. LVAT šiame sprendime, be kita ko, konstatavo, kad toks privatumo pažeidimas pareiškėjui galėjo sudaryti kliūtis pasinaudoti teise ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. LVAT 2018 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjui už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. dėl nurodytų pažeidimų iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad įkalinimo įstaiga į LVAT 2018 m. spalio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2730-492/2020 neatsižvelgė, jokių pakeitimų nepadarė, pareiškėjas ir toliau buvo priverstas į dušą eiti su kitais asmenimis, dėl patirtų patyčių dažnai atsisakydavo eiti į dušą.
Atsakovės atstovas šių pareiškėjo teiginių nepaneigė, nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kad ėmėsi priemonių pareiškėjo privatumui naudojantis dušu užtikrinti, todėl teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K dušo patalpose, nesudarant sąlygų pasinaudoti veidrodžiu skutantis prisidengus (apsirengus, apsijuosus rankšluosčiu ar pan.) arba neleidžiant pareiškėjui dušu pasinaudoti vienam, sudarė prielaidas jo teisės į privatumą pažeidimui nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2019 m. birželio 26 d.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog visą ginčo laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais bei dušu, patyrė nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Byloje nenustatyta, kad netinkamos laikymo sąlygos pareiškėjui sukėlė sveikatos negalavimų. Įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, t. y. pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į LVAT praktiką (žr., pvz., LVAT 2018 m. spalio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2730-492/2018; 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje A-2299-525/2019, 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2261-502/2019, ir kt.), teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 900 Eur suma (500 Eur dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais ir 400 Eur dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu) yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 14 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo Z. S. (Z. S.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui Z. S. (Z. S.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 900 Eur (devynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.