Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. S. (Z. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. ir dėl to kilusios 8 500 Eur neturtinės žalos priteisimo.

Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje Z. S. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Pažymėtina, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje privalo tikrinti, ar nėra procesinės prielaidos, kuriai esant ginčo nagrinėjimas teisme yra negalimas, t. y. teismas privalo tikrinti, ar teisme nėra išnagrinėtas ginčas, tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1194-14).

Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2017 m. lapkričio 8 d. priimtas sprendimas administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. S. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 2 d. iki 2017 m. liepos 20 d. Administracinėje byloje buvo nagrinėjamas klausimas be kita ko ir dėl minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, pažeidimo, taip pat ant langų esančių grotų, kurios trukdė išsivalyti langus. Sprendimu pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, pareiškėjui priteisiant 450 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Sprendimas yra įsiteisėjęs.

Nustačius nagrinėjamos bylos bei jau išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-4637-208/2017 dalyko, pagrindo bei šalių tapatumą, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamos administracinės bylos I-2747-244/2018 dalis dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. liepos 20 d. dėl to, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimas, taip pat ant langų buvo uždėtos grotos, kurios trukdė išsivalyti langą, nutrauktina ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu (teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį).

Atsižvelgiant į tai, teismas nagrinėja pareiškėjo reikalavimą dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 20 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Muršič prieš Kroatiją byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m² bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m² iki 4 m² gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m², ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai (b. l. 14) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 21 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus daro išvadą, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas nebuvo pažeistas.

Pareiškėjas skunde teigia, kad didžiąją gyvenamojo ploto dalį kamerose užima baldai bei sanitarinis mazgas, jų plotas turėtų būti išskaičiuojamas iš bendro gyvenamojo ploto.

Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-48-552/2018). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojami baldai ir sanitarinio mazgo plotas, atmetami kaip nepagrįsti.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės numato, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele (14.1 punktas), kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 punktas). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės numato, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 buvo patvirtinta Higienos norma 134:2015 (toliau – ir Higienos norma 134:2015). Higienos norma 134:2015 įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras atliko periodinius patikrinimus Lukiškių TI-K kamerose (b. l. 32–110). 2017 m. rugsėjo 25 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte (b. l. 32–34) nustatyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas ir pareiškėjas (Nr. 320, 324, 404) buvo vizualiai nešvarūs langų stiklai. 2017 m. lapkričio 3 d. grįžtamuoju patikrinimo aktu (b. l. 37–38) nustatyta, kad pažeidimai buvo pašalinti, langai vizualiai buvo švarūs.

2017 m. lapkričio 13 d. patikrinimo akte (b. l. 81–83) nustatyta, kad kameroje Nr. 277 buvo vizualiai nešvarūs lango stiklai. 2017 m. gruodžio 11 d. grįžtamajam patikrinimo akte (b. l. 86–87) nustatyta, kad pažeidimas pašalintas, kameroje Nr. 277 langai buvo švarūs.

Byloje esantys rašytiniai duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą su skundu. 2017 m. rugsėjo 26 d. pateiktame atsakyme nurodyta, kad kamerose Nr. 320, 324, 404 buvo nešvarūs langų stiklai (b. l. 6–7). 2017 m. lapkričio 16 d. raštu (b. l. 3–4) dėl pareiškėjo skundo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras taip pat pateikė atsakymą, kad patikrinimo metu kameroje Nr. 277 buvo vizualiai nešvarūs lango stiklai.

Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus konstatuotina, kad nors pareiškėjas ir buvo tam tikru laikotarpiu laikomas kamerose Nr. 320, 324, 404, 277, kuriose buvo konstatuotas higienos normos pažeidimas, tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas šiose kamerose buvo laikomas iki pažeidimų nustatymo dienos (2017 m. rugsėjo 25 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas). Vis tik pažymėtina, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 277 laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. tuo metu, kai joje 2017 m. lapkričio 13 d. patikrinimo aktu buvo nustatytas higienos normų pažeidimas. Nors byloje esanti medžiaga ir patvirtina, kad šie pažeidimai buvo ištaisyti, tačiau darytina išvada, kad tokie pažeidimai, sukliudę tinkamą natūralios šviesos patekimą į kamerą, neabejotinai lėmė stipresnių nei įprasta kalinimo įstaigai neigiamų padarinių pareiškėjui kilimą.

Kitų pažeidimų, susijusių su dirbtiniu apšvietimu, byloje esančia medžiaga nustatyta nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad Lukiškių TI-K vykdė savo teisės aktuose įtvirtintą pareigą įtaisyti grotas ant langų (Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešimas (b. l. 29–30)), todėl dėl šio argumento nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų.

Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į nustatytus pažeidimus, o būtent, kad pareiškėjui ilgiau nei vieną mėnesį teko būti kameroje, kurioje nebuvo užtikrintas tinkamas natūralios šviesos patekimas į kamerą, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat į LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 60 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų piktybiškai nesilaikius teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo prašoma 8 500 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, 103 straipsnio 2 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo Z. S. (Z. S.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui Z. S. (Z. S.) 60 Eur (šešiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutraukti administracinės bylos dalį dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. liepos 20 d., atlyginimo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.