Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Donato Vansevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos ir Mefodijos Povilaitienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. S. (Z. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyręs Lukiškių TI-K dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. liepos 20 d.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m. vienam asmeniui.

LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017 pažymėjo, kad nustatant, kiek laiko pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, būtina įvertinti ir kameros plotą, tenkantį sanitariniam mazgui. Pagal LVAT praktiką turi būti įvertinama, kiek laiko pareiškėjui buvo skirta asmeninio ploto, mažesnio nei 3 kv. m, daugiavietėse kamerose, ir asmeninio ploto nuo 3 kv. m iki 3,6 kv. m., atskaičius sanitariniam mazgui tenkantį plotą. Vertinant, kokie veiksniai gali paneigti ne tik ribotą asmeninio ploto, mažesnio nei 3 kv. m, skyrimą daugiavietėse kamerose, tačiau ir riboto asmeninio ploto nuo 3 kv. m iki 3,6 kv. m (nacionalinis vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto dydis), pažeidimą, Konvencijos 3 straipsnio prasme, atsižvelgtina ir į kitų pareiškėjo kalinimo sąlygų (ne)adekvatumą: ribojimo trukmę ir apimtį, judėjimo laisvę ir užimtumo už kameros ribų tinkamumą, taip pat – bendrą kalinimo įstaigos tinkamumą.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų (b. l. 10–11) matyti, kad, apskaičiavus visą ginčo laikotarpį (nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. liepos 20 d.), pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso: 174 paras. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, nebuvo užtikrintas 57 paras (pareiškėjui būnant kameroje Nr. 124, kurios plotas 7,31 kv. m, kartu su dar 1 asmeniu (1 parą), kameroje Nr. 163, kurios plotas 7,56 kv. m, kartu su dar 1 asmeniu (16 parų), kameroje Nr. 331, kurios plotas 7,21 kv. m, kartu su dar 1 asmeniu (40 parų)). Minėti duomenys taip pat patvirtina, kad nagrinėjamu atveju 117 parų Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido, nepažeidžiant jo teisės į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, nebuvo užtikrintas 57 paras, daro išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 2010) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nėra nustatęs pažeidimų dėl netinkamo sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo gyvenamosios patalpos arba įrengimo bei, vadovaujantis minėtomis teisės aktų nuostatomis, pripažintina, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji) besinaudojant tualetu gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016).

Pabrėžtina, kad tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Šiuo aspektu pasisakyta ir EŽTT praktikoje – Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr., pvz., Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 97 p., pareiškimo Nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 p., 2007 m. lapkričio 15 d., Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 p., ECHR 2002-VI).

Nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose atskirais laikotarpiais su kitais asmenimis, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma 2015) 17 punktą, kameros vėdinamos per langus. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka minėtų Higienos normų reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus, išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi.

Įvertinus Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus ir dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolus (b. l. 44–56, 59–60) matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant kameroje Nr. 139 pažeidimų nenustatyta. Duomenų apie kitas kameras ir jų būkles teismui nepateikta. Bylos duomenimis, pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai (tarakonai) Lukiškių TI-K yra naikinimai, nes administracija yra sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą (b. l. 20–21). Teismui nėra pagrindo abejoti tokiais institucijos pateiktais duomenimis, todėl pareiškėjo argumentas dėl tarakonų veisimosi kamerose yra atmestinas kaip neįrodytas.

Vertinant pareiškėjo argumentą, kad kamerose nebuvo pakankamai baldų, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatoriaus įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje yra nurodymas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. Pagal šias taisykles kameroje turi būti privirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas, taburetės (suoliukai). Visose kamerose yra gultai, kurie vienodi. Taip pat kamerose yra lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti stalai su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams susidėti, pakabos viršutiniams drabužiams pakabinti. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad kamerose nėra pakankamai baldų, nes teisės aktai aiškiai numato, kaip turi būti įrengtos kameros. Atsižvelgiant į tai, kad aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi, todėl valstybei civilinė atsakomybė šiuo aspektu nekyla.

Taip pat pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę ir dažnai nebūdavo šilto vandens.

Lukiškių TI-K teigia, kad įstaigoje yra įrengta sanitarinė švarykla su dušine ir dezinfekcijos kamera. Teismui nėra pagrindo abejoti pateikta atsakovo informacija. Higienos normos 2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiškos nuostatos taip pat įtvirtintos Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme. Pažymėtina ir tai, kad administracinėje byloje Nr. I-5005-473/2017 teismas jau išnagrinėjo pareiškėjo argumentus dėl laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. netinkamai įrengtų dušų ir vedimo į juos tvarkos. Teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Taigi plačiau apie šiuos teiginius nepasisakytina.

Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščioti jis buvo išvedamas ribotą laiką (vieną valandą).

Remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore, todėl šiuo atžvilgiu pažeidimas nėra nustatytas.

Pabrėžtina, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad tiekiamas maistas nekokybiškas, netinkamai patiekiamas, tačiau iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala dėl minėtos aplinkybės. Jo teiginiai yra abstraktūs ir neparemti detalizuotais, nuosekliais paaiškinimais, todėl laikytini neįrodytais ir nepagrįstais. Byloje nėra duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, sąlygotus dėl netinkamo maisto ginčo laikotarpiu. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A14-225/2007, A575-662/11). LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Iš to seka, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu.

Taip pat atmestinas pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo perkelti jį į kitą kamerą, kuri atitiktų teisės aktų keliamus reikalavimus. Akcentuotina tai, kad EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Byloje nėra duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju konstatuotas ploto, tenkančio vienam asmeniui pažeidimas (iš viso: 57 paras), taip pat nustatyta, kad pažeistas asmens privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, tačiau kitų kameroms keliamų higienos reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Įvertinus Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybes, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, darytina išvada, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas.

Taigi teismas, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 450,00 Eur.

Pareiškėjas nepateikė, kokias bylinėjimosi išlaidas patyrė ir nepagrindė savo prašymo dėl jų priteisimo, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų pritesimo paliekamas nenagrinėtu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnis).

Atsakovė atstovas prašo priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, konstatuotina, jog Lukiškių TI-K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas atmetamas. Be kita ko, pažymėtina, jog LVAT laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą (2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas

nusprendžia:

pareiškėjo Z. S. (Z. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui Z. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 450,00 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.