Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2020-09-08 · Civilinė byla Nr. e2A-1504-803/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-09-08
Bylos Nr.
e2A-1504-803/2020
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-35505-2019-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
Suinteresuotas asmuo
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas
H. L. R.
Civilinė byla Nr. e2A-1504-803/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35505-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos
: 3.3.1.14; 3.3.1.18; 3.3.1.20; 3.4.5.2(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjos H. L. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja H. L. R. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelė B. R. R. (mergautinė pavardė – K.) (toliau – pareiškėjos senelė), gimusi (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė.

2. Pareiškime nurodė, kad suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – suinteresuotas asmuo arba Migracijos departamentas) pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėja prašyme dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nurodė bei suinteresuotam asmeniui pateikė turimus dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjos senelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Suinteresuotas asmuo 2019 m. spalio 25 d. raštu informavo, kad pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti pareiškėjos senelės iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktą.

3. Pareiškėjos teigimu, pareiškėjos senelės iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktą patvirtina šios aplinkybės:

3.1. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. liepos 26 d. pažyma Nr. R4-1785 „Dėl B. (B. R.) K. gyvenimo Lietuvoje ir pilietybės“ bei kartu gauti dokumentai – Šiaulių apskrities viršininko archyviniame fonde, susirašinėjimo byloje, esantys 1921 m. „Klausymų lapas“, 1921 m. liepos 5 d. prašymas ir (duomenys neskelbtini) žydų bendruomenės tarybos 1921 m. birželio 6 d. liudijimo Nr. 80 nuorašas. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gauti dokumentai patvirtina šias aplinkybes: pareiškėjos senelė, senelės tėvas – Z. K., jos seserys – J. ir P. gimė, gyveno (duomenys neskelbtini) iki 1915 metų; pareiškėjos prosenelis Z. K. turėjo (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto; pareiškėjos prosenelis Z. K. su vaikais (tarp jų ir pareiškėjos senele) Pirmojo pasaulinio karo metais (1915 metais) su savo tuo metu dar nepilnamečiais vaikais pasitraukė iš Lietuvos į Rusiją; 1921 metais buvo rengiami dokumentai dėl pareiškėjos prosenelio Z. K., pareiškėjos senelės bei jos seserų J. ir P., kaip Lietuvos piliečių, grąžinimo į jų tėvynę Lietuvą. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje nurodoma, kad daugiau žinių, patvirtinančių, jog pareiškėjos senelė gyveno (duomenys neskelbtini) ir buvo Lietuvos Respublikos pilietė, jos asmens dokumentų vidaus ar užsienio pasams gauti, pačių pasų, jų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių, kad ji iki 1940 m. birželio 15 d. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, archyve saugomuose fonduose nerasta. Aplinkybę, kad prašymas dėl pareiškėjo senelės, jos tėvo ir seserų grąžinimo į Lietuvą buvo patenkintas, netiesiogiai patvirtina faktas, kad pareiškėjo senelės sesuo J. K., Z. duktė, (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką Mažeikiuose. Įrašas apie pareiškėjos senelės sesers santuokos sudarymą Lietuvoje saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve – šį faktą patvirtina plačiai archyvinių duomenų paieškai naudojamoje svetainėje www.jewishgen.org esantys duomenys;

3.2. Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve saugomas (duomenys neskelbtini) Keleivių, vykusių į Pietų Afriką laivu, pavadinimu „B. C.“, sąrašas, į kurį įrašyta pareiškėjos senelė, pareiškėjos senelės sesuo P. K. ir tėvas Z. K.. Šiame dokumente nurodoma, kad pareiškėjos senelė, pareiškėjos senelės sesuo ir jų tėvo Z. K. pilietybė yra Lietuvos;

3.3. pareiškėjos senelės Pietų Afrikos Respublikos pasas, išduotas (duomenys neskelbtini), bei pareiškėjos motinos Pietų Afrikos Respublikoje išduotas nesutrumpintas gimimo liudijimas, kurie patvirtina, kad pareiškėjos senelės mergautinė pavardė – K., gimimo data ir vieta – (duomenys neskelbtini);

3.4. 2018 m. rugpjūčio 14 d. Pietų Afrikos Respublikos Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) raštas, patvirtinantis, jog B. R. R. ir B. K. (Z. K. duktė, gimusi (duomenys neskelbtini)) yra vienas ir tas pats asmuo, bei kad pareiškėjos senelė gyveno (duomenys neskelbtini) ir atvyko į Pietų Afriką būdama Lietuvos Respublikos piliete.

4. Pareiškėjos nuomone pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjos senelė, jos šeima gimė ir gyveno Lietuvoje, turėjo Lietuvoje nekilnojamojo turto, buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, po Pirmojo pasaulinio karo buvo grąžinti į jų tėvynę Lietuvą, pareiškėjos senelė su tėvu ir seserimi į Pietų Afriką atvyko iš Nepriklausomos Lietuvos 1922 metais būdami Lietuvos Respublikos piliečiais. Remdamasi pateiktų įrodymų visuma, teigė, kad yra pagrindas nustatyti, jog pareiškėjos senelė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė.

Atsiliepimas

5. Suinteresuotas asmuo prieštaravo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Nurodė, kad Migracijos departamentas 2019 m. spalio 25 d. raštu Nr. (15/3-10)10K-45523 informavo pareiškėją, jog nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjos senelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 ,,Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 8 punktu, sustabdė pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą. Pareiškėjai 2019 m. spalio 25 d. raštu taip pat nurodyta pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius pareiškėjos senelės turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., ir nustatyti išvykimo iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. datą. Pažymėjo, kad 2019 m. lapkričio 13 d. pareiškėja pateikė papildomą dokumentą – (duomenys neskelbtini) keleivių vykusių į Pietų Afriką sąrašo kopiją su vertimu į lietuvių kalbą, tačiau minėtas dokumentas nepatvirtino, kad pareiškėjos senelė turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Papildomų duomenų apie minėto asmens gimimo faktą, nekilnojamąjį turtą, darbą ar gyvenimą Lietuvoje pareiškėja suinteresuotam asmeniui nepateikė.

6. Pagal pareiškėjos pateiktus duomenis, pareiškėjos senelė nuo gimimo iki 1915 metų gyveno Lietuvoje. Pirmojo pasaulinio karo metu, (duomenys neskelbtini) išvyko iš Lietuvos į Vitebsko miestą Rusijoje (dabartinė Baltarusijos teritorija). S. K. 1921 m. liepos 5 d prašymu (įrašyta B. 20 metų amžiaus) kreiptasi į (duomenys neskelbtini) žydų bendruomenę, buvo prašoma, kad prašyme nurodyti asmenys būtų gražinti į Lietuvos Respubliką, bet pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad šis prašymas būtų patenkintas. Pažymėjo, kad S. K. prašymas ir (duomenys neskelbtini) žydų bendruomenės 1921 m. liepos 5 d. liudijimas ne įrodo, kad pareiškėjos senelė turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos turėdama Lietuvos Respublikos pilietybę, o paliudija faktą, kad dar (duomenys neskelbtini) gyveno Vitebske, todėl abejotina, ar pareiškėjos senelę galima laikyti asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos archyvų išduoti dokumentai nepatvirtino, jog pareiškėjos senelė turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi šie archyvai jokių duomenų apie pareiškėjos senelės gimimą, gyvenimą, mokymąsi ar darbą Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. neturi.

Atsiliepimas

7. Suinteresuoto asmens teigimu, jeigu pareiškėjos senėlė galėjo būti laikoma Lietuvos Respublikos piliete pagal 1919 m. sausio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę (toliau – Laikinasis įstatymas) 1 paragrafą, ji, išvykusi iš Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini), vadovaujantis šio įstatymo 6 paragrafu, privalėjo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo dienos, t. y. nuo 1922 m. birželio 22 d., įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje, ir pristačiusi savo pilietybės įrodymus, išsiimti Lietuvos pasą, o to nepadarius per nurodytą laikotarpį, ji būtų galėjusi atgauti Lietuvos pilietybę tik pagal Laikinojo įstatymo 3 ir 4 paragrafus (t. y. kaip svetimšaliai), tačiau pažymėjo, kad dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos senelė įsiregistravo pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje ir gavo Lietuvos pasą ar įgijo Lietuvos pilietybę pagal Laikinojo įstatymo 3 ir 4 paragrafus, pareiškėja nepateikė. Suinteresuotas asmuo, atsižvelgęs į nurodytą, teigė, kad pareiškėjos senelė negali būti laikoma asmeniu, turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.

8. Kadangi pareiškėjos senelė išvyko į Pietų Afrikos Respubliką (duomenys neskelbtini), nuo 1922 m. birželio 22 d. Laikinojo įstatymo papildymo paskelbimo per 6 mėnesius neįsiregistravo pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje, negavo Lietuvos paso bei neįgijo Lietuvos pilietybės, duomenų apie jai išduotus Lietuvos vidaus ir užsienio pasus Lietuvos valstybės archyvuose nėra, taip pat ji pragyveno Pietų Afrikoje daugiau kaip 2 metus be pertraukos, ten sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, suinteresuotas asmuo darė išvadą, kad jeigu pareiškėjos senelė ir būtų įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę, atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo 22 straipsnio nuostatas, ji galėtų būti prilyginta asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės.

9. Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismas) yra religine santvarka paremta institucija, suinteresuoto asmens vertinimu, ji neturi oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, tame tarpe ir faktą dėl Lietuvos Respublikos iki 1940 m. birželio 15 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškimą tenkino – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė; juridinis faktas pareiškėjai nustatytas tikslu įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę.

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog pareiškėjos senelė gimė ir iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvoje, patvirtino pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai, kurie, teismo vertinimu, yra pakankami konstatuoti pareiškėjos senelės gimimą ir nuolatinį gyvenimą Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d.: Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. liepos 26 d. pažyma Nr. R4-1785 „Dėl B. (B.R) K. gyvenimo Lietuvoje ir pilietybės“ ir kartu su ja pateikti papildomi dokumentai – Šiaulių apskrities viršininko archyviniame fonde, susirašinėjimo byloje, esantys 1921 m. „Klausimynų lapas“, 1921 prašymas ir (duomenys neskelbtini) žydų bendruomenės tarybos 1921 m. birželio 9 d. liudijimo Nr. 80 nuorašas, iš kurių matyti, kad pareiškėjos senelė, senelės tėvas Z. K., pareiškėjos senelės seserys J. ir P. gimė, gyveno (duomenys neskelbtini) iki 1915 metų; pareiškėjos prosenelis turėjo nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) ir su vaikais Pirmojo pasaulinio karo metais 1915 metais pasitraukė iš Lietuvos į Rusiją. 1921 metais pareiškėjos senelės tėvo Vidaus reikalų ministerijai pateiktas prašymas grąžinti Lietuvos piliečius pareiškėjos prosenelį su dukromis į Lietuvą, pirmosios instancijos teismo vertinimu patvirtino, jog pareiškėjos senelės tėvas save ir dukras laikė Lietuvos piliečiais; (duomenys neskelbtini) valsčiaus liudijime liudijama, kad Z. K. ir dukros J., B. ir P. tikrai gyveno (duomenys neskelbtini), turėjo žemės sklypą, nekilnojamąjį turtą. Taip pat iš pareiškėjos pateiktos paieškos rezultato Lietuvos žydų interesų grupėje teismas nustatė, kad pareiškėjos senelės sesuo J. K. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką (duomenys neskelbtini). Teismui pateiktą Jungtinės Karalystės Nacionaliniame archyve saugomą (duomenys neskelbtini) Keleivių, vykusių į Pietų Afriką laivu, pavadinimu „B. C.“, sąrašą teismas vertino kaip įrodantį, kad pareiškėjos senelės, jos sesers P. K. ir tėvo Z. K. pilietybė nurodyta Lietuvos, amžius sutampantis su asmenų gimimų datomis. Pareiškėjos senelė pase, išduotame (duomenys neskelbtini), ir pareiškėjos motinai Pietų Afrikos Respublikoje išduotame gimimo liudijime nurodoma, kad pareiškėjos senelės gimimo data ir vieta – (duomenys neskelbtini). Atkreipė dėmesį, kad Pietų Afrikos Respublikos Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pateiktame rašte nurodoma, kad B. R. R. (mergautinė pavardė K., gimusi (duomenys neskelbtini)) ir B. K. (Z. K. duktė, gimusi (duomenys neskelbtini)) yra vienas ir tas pats asmuo, gyveno (duomenys neskelbtini), Lietuvoje ir atvyko į Pietų Afrikos Respubliką būdama Lietuvos Respublikos pilietė.

12. Atsižvelgęs į nurodytą, pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjos pateikti įrodymai neprieštarauja vienas kitam ir jų turinys vieningai patvirtina, kad pareiškėjos senelė gimė, gyveno Lietuvoje, jos šeima Lietuvoje turėjo nekilnojamojo turto, buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, po Pirmojo pasaulinio karo buvo grąžinti į Lietuvą ir pareiškėjos senelė su tėvu ir seserimi į Pietų Afrikos Respubliką atvyko iš Nepriklausomos Lietuvos 1922 metais, būdama Lietuvos Respublikos piliete. Rašytinių įrodymų visuma sudarė pagrindą išvadai, jog pareiškėjos senelė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Teismo vertinimu, prašytas nustatyti faktas sukeltų pareiškėjai realių teisinių pasekmių, jog teismo sprendimu patvirtinus prašomą nustatyti juridinį faktą, Migracijos departamentas galėtų spręsti pareiškėjos prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Atsižvelgęs į nurodytas priežastis ir susiklosčiusias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas motyvavo pareiškėjos prašymo tenkinimą.

13. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad duomenų, kurių pagrindu būtų galima suabejoti S. K. 1921 m. liepos 5 d. (įrašyta B. 20 metų amžiaus) prašymo tenkinimu suinteresuotas asmuo nepateikė, tokių nenustatė ir teismas.

14. Teismas pažymėjo, jog suinteresuotas asmuo ginčydamas Žydų konfesinio teismo išduoto dokumento įrodomąją reikšmę nepateikė ir nenurodė kitokio teisės turinio nei įrodinėja pareiškėja bei neargumentavo, kodėl šis įrodymas neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų.

15. Teismas atmetė suinteresuoto asmens argumentus, jog pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos senelė įsiregistravo pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje ir gavo Lietuvos pasą ar įgijo Lietuvos pilietybę pagal Laikinojo įstatymo 3 ir 4 paragrafus, kadangi padarė išvadą, jog pareiškėjos senelė buvo Lietuvos Respublikos pilietė iki išvykimo į Pietų Afrikos Respubliką.

16. Teismo vertinimu, pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (paskelbto „Valstybės žiniose“ Nr. 656 1939 m. rugpjūčio 8 d.) nuostatas vien aplinkybė, jog pareiškėjos senelė išvyko į Pietų Afrikos Respubliką (duomenys neskelbtini) bei pragyveno Pietų Afrikoje daugiau kaip 2 metus be pertraukos, ten sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, nepatvirtina Lietuvos Respublikos pilietybės praradimo, nesant duomenų apie įstatymo nustatytos pilietybės praradimo procedūros vykdymą jos atžvilgiu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

17. Suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. pareiškėjos Migracijos departamentui ir pirmosios instancijos teismui pateikti dokumentai neįrodo, kad pareiškėjos senelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjos pateikti dokumentai leidžia daryti prielaidą, kad pareiškėjos senelė (duomenys neskelbtini) gimė carinėje Rusijoje ir (duomenys neskelbtini) išvyko gyventi į Vitebską (dabartinė Baltarusijos teritorija) kartu su tėvu ir seserimis. Iš pareiškėjos pateiktų dokumentų negalima tiksliai nustatyti, ar pareiškėjos sesuo kartu su šeima po 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Valstybės atkūrimo grįžo gyventi į nepriklausomą Lietuvą, ar gyveno Lietuvoje (archyvuose tokie dokumentai nebuvo rasti). J. K. santuokos išrašas patvirtina tik tai, kad ji ne vėliau kaip iki (duomenys neskelbtini) grįžo į Lietuvą ir ten susituokė, tačiau šis dokumentas nėra pakankamas patvirtinti aplinkybę, jog kartu su J. K. jos tėvas ir jos pilnametės seserys taip pat grįžo į gyventi į Lietuvą;

17.2. pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą prielaidą remdamasis išimtinai vienu dokumentu, netinkamai vertindamas įrodymus ir neatsižvelgdamas į faktą, kad J. K. 1922 m. jau buvo 25 metų, suaugusi moteris, kuri galėjo priimti sprendimą grįžti ar negrįžti savarankiškai, nepriklausomai nuo tėvo ar seserų. Atkreiptinas dėmesys, kad ji nėra įrašyta tarp keleivių, (duomenys neskelbtini) vykusių į Pietų Afriką laivu, pavadinimu „B. C.“ sąrašą ir nevyko kartu su tėvu ir seserimis į Pietų Afrikos Respubliką, o galimai kartu su sutuoktiniu liko gyventi Lietuvoje. Šios išvardintos aplinkybės leidžia daryti prielaidą, kad J. K. grįžo iš Vitebsko į Lietuvą, o kiti šeimos nariai, tarp kurių buvo ir pareiškėjos senelė, emigravo į Pietų Afrikos Respubliką;

17.3. pirmosios instancijos teismo teigimu, pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjos senelė gimė, gyveno Lietuvoje, jos šeima turėjo nekilnojamo turto, buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir po pirmojo pasaulinio karo buvo grąžinti į Lietuvą, tačiau teismas nenurodė, pagal kokius tuometinius tarpukario Lietuvos teisės aktus pareiškėjos senelė galėjo būti laikoma Lietuvos piliete. To nenurodė ir pareiškėja, pateikusi pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo;

17.4. dėl pareiškėjos senelės pilietybės nepateiktas nei vienas dokumentas, kuris įrodytų prielaidą, jog ji buvo laikoma Lietuvos Respublikos piliete pagal tuometinius teisės aktus. Skundžiamame sprendime nurodomos aplinkybės, kad pareiškėjos senelė gimė ir gyveno Lietuvoje, o jos tėvas galimai turėjo nekilnojamo turto Lietuvoje, jokios įtakos nuo 1915 metų užsienyje gyvenusios pareiškėjos senelės pilietybės įgijimui neturi. Pirma, tuo metu galiojusiais įstatymais nebuvo nustatytas gimimo vietos principas, kuris leistų nustatyti pareiškėjos senelės pilietybę pagal jos gimimo liudijime nurodytą gimimo vietą, t.y. pareiškėjos pateiktas senelės gimimo liudijimas, kuriame nurodyta pareiškėjos senelės gimimo vieta – Lietuva, savaime nereiškia, kad ji buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Gimimo vietą nurodantys duomenys neįrodo pareiškėjos senelės turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., o Laikinasis įstatymas nenustato, kad Lietuvos piliečiais laikomi visi asmenys gimę Lietuvos teritorijoje. Antra, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjos senelės tėvas Z. K. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir yra daroma tik prielaida, kad turėjo pilietybę, nes pagal archyvo duomenis turėjo nekilnojamo turto Lietuvoje. Asmeniui, gyvenančiam užsienyje, pilietybė galėjo būti suteikta atskiru administraciniu aktu, kurio buvimą pareiškėja privalo įrodyti, taikydama teisės normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, tačiau teismui tokių duomenų nėra pateikta. Teismui jokių įrodymų dėl pareiškėjos senelės naudojimosi pilietinėmis Lietuvos Respublikos piliečio teisėmis iki 1940 m. birželio 15 d. taip pat nepateikta;

17.5. nesutinkant su pirmosios instancijos teismo Beth-Din žydų konfesinio teismo pažymos (informacinio pranešimo) vertinimu, pažymima, kad teismas netinkamai vertino įrodymus. Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismas) yra religinis (judaizmo) teismas, turintis jurisdikciją tik žydų bendruomenės gyvenime. Atsižvelgiant į tai, kad Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismas) yra religine santvarka paremta institucija, manytina, kad ji neturi oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, tame tarpe ir faktą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. Johanesburgo Beth-Din raštą vertinant kaip teismo sprendimą, nustatantį juridinę reikšmę turintį faktą, šiam dokumentui turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) numatyta užsienio teismų sprendimų pripažinimo tvarka;

17.6. dėl Johanesburgo Beth-Din pažymos apie pareiškėjos senelę nesutiktina su teismo pozicija, kad šis dokumentas gali būti laikomas netiesioginiu įrodymu, patvirtinančiu asmens gyvenimą Lietuvos Respublikoje ir galimai turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Pirma, vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Byloje nėra duomenų, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas būtų suformavęs praktiką dėl Žydų konfesinio teismo išduotų dokumentų. Antra, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šio dokumento vertinimo ir jo įrodomosios galios. Teismas taip pat nepasisakė, ar šį dokumentą vertina kaip teismo sprendimą. Taip pat byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad Beth-Din vertinamas kaip archyvas, o jo išduoti dokumentai – kaip archyviniai dokumentai;

17.7. teismo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, turint ypatingai mažai duomenų, galinčių pagrįsti pareiškėjų tėvų, senelių, protėvių iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalimi ir jos aiškinimo teisės doktrina, kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti išimtiniai.

Atsiliepimas

18. Pareiškėja atsiliepime į suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. suinteresuoto asmens kvestionuojama pirmosios instancijos teismo išvada dėl grįžimo į Lietuvą aplinkybės padaryta teismui tinkamai įvertinus visumą byloje esančių duomenų, jų tarpusavio santykį (neprieštaringumą), taip pat atsižvelgiant į įrodinėjimo šios kategorijos bylose ypatumus bei istorinį įrodinėjamų aplinkybių pobūdį;

18.2. skundžiamame sprendime pagrįstai nurodyta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių, prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių, įrodymų, jam nereikėtų kreiptis į teismą;

18.3. iš byloje pateiktuose rašytiniuose įrodymuose esančių duomenų matyti, kad 1921 m. liepos 5 d. prašymas buvo pateiktas dėl visos šeimos grąžinimo į Lietuvą: tėvo ir trijų dukterų. J. K., Z. duktė, (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką (duomenys neskelbtini). Todėl nėra pagrindo abejoti, kad šios pareiškėjos senelės sesers atžvilgiu prašymas buvo patenkintas. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra tikėtina, kad šis prašymas galėjo būti nepatenkintas kitų šeimos narių atžvilgiu. Kaip pažymėta skundžiamame sprendime, duomenų, kurių pagrindu būtų galima suabejoti tokio prašymo tenkinimu, suinteresuotas asmuo nepateikė, tokių nenustatė ir teismas. Konkrečių duomenų, kurių pagrindu būtų galima suabejoti nurodyta išvada, suinteresuotas asmuo nepateikė ir su apeliaciniu skundu. Suinteresuotas asmuo tik nurodo, kad J. K. nėra įrašyta tarp keleivių, (duomenys neskelbtini) vykusių į Pietų Afriką laivu, pavadinimu „B. C.“ sąrašą, ir nevyko kartu su tėvu ir seserimis į Pietų Afrikos Respubliką, o galimai kartu su sutuoktiniu liko gyventi Lietuvoje. Toks teiginys nepaneigia aplinkybės, kad visa pareiškėjos senelės šeima iš Vitebsko buvo grįžusi į Lietuvą, ir tik patvirtina galimą priežastį, dėl kurios viena iš pareiškėjos senelės seserų pasiliko Lietuvoje;

18.4. pareiškėjos pateiktų netiesioginių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos senelė po 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Valstybės atkūrimo grįžo gyventi į nepriklausomą Lietuvą ir vėliau išvyko į Pietų Afriką iš Lietuvos. Pažymėtina, kad teismas dėl šios aplinkybės nustatymo sprendė ir kitų bylos duomenų kontekste – kad pareiškėjos senelė turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, su šeima išvyko į Pietų Afriką kaip Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat darant išvadą, kad po Pirmojo pasaulinio karo Pareiškėjos senelė su šeima buvo grąžinti į jų tėvynę Lietuvą ir į Pietų Afriką išvyko iš Nepriklausomos Lietuvos;

18.5. nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma, įskaitant ir 1921 m. S. K. prašymą. Vertinant pastarąjį įrodymą, aplinkybė, kas yra prašymo autorius, bylai nesudaro esminės reikšmės, kadangi turėtos Lietuvos pilietybės faktui nustatyti reikšmingas yra šio prašymo bei kartu su juo pridėtų liudijimų turinys;

18.6. suinteresuotas asmuo ignoruoja aplinkybę, kad teismas juridinę reikšmę turintį faktą nustatė remdamasis konkrečiais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kuriuose tiesiogiai nurodyta pareiškėjos senelės turėta Lietuvos Respublikos pilietybė. Vienas iš įrodymų – Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve saugomas (duomenys neskelbtini) Keleivių, vykusių į Pietų Afriką laivu, pavadinimu „B. C.“, sąrašas, į kurį įrašyta pareiškėjos senelė, jos sesuo P. K. ir tėvas Z. K.. Šiame dokumente nurodoma, kad pareiškėjos senelės ir Z. K. pilietybė yra Lietuvos;

18.7. apeliacinio skundo argumentai dėl Beth-Din žydų konfesinio teismo pažymos nepagrįsti. Pirma, Žydų konfesinio teismo rašte nurodoma, kad B. R. R. (mergautinė pavardė K., gim. (duomenys neskelbtini)) ir B. K. (Z. K. duktė, gimusi (duomenys neskelbtini)) yra vienas ir tas pats asmuo, bei kad pareiškėjos senelė gyveno (duomenys neskelbtini) ir atvyko į Pietų Afriką būdama Lietuvos Respublikos piliete. Teismas šio įrodymo nelaikė teismo sprendimu, kuriuo oficialiai nustatyti juridiniai faktai. Teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą pagal savo vidinį įsitikinimą, remdamasis visuma byloje esančių įrodymų, o ne išskirtinai Pietų Afrikos Respublikos Johanesburgo Beth-Din (žydų konfesinio teismo) nurodyta informacija kaip vieninteliu įrodymu. Antra, aptariamo rašytinio dokumento, kaip įrodymo, patikimumą patvirtina ir šios kategorijos bylose teismų išreiškiama pozicija dėl Žydų konfesinio teismo raštų. Šios kategorijos bylose teismai laikosi nuoseklios pozicijos dėl Žydų konfesinio teismo raštų kaip tinkamos įrodinėjimo priemonės pilietybei nustatyti. Trečia, kritiškai vertintini apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijama Žydų konfesinio teismo kompetencija išduoti atitinkamus raštus bei teigiama, kad teismas turėjo analizuoti, kokiu pagrindu Žydų konfesinis teismas nurodė atitinkamą informaciją. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas nėra kompetentingas vertinti ir kvestionuoti kitų (užsienio ar Lietuvos) institucijų įgaliojimų išduoti atitinkamo turinio dokumentus. Be to, suinteresuoto asmens nurodomas faktas, kad Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinis teismas) yra žydų konfesinė institucija tik patvirtina, kad ši institucija disponuoja įvairia archyvine informacija. Teismų praktikoje konstatuota, kad pagal viešai skelbiamą informaciją, tarptautiniu mastu pripažįstamas Beth-Din (Žydų konfesinis teismas) priklauso Ortodoksų sinagogų sąjungai, kuri yra didžiausia Žydų organizacija Pietų Afrikoje, ir teikia specializuotas paslaugas žydų religiniame gyvenime, tai apima, be kita ko, šeimos teisę, teisinius ir finansinius ginčus. Atsižvelgiant į tai, Johanesburgo Beth-Din raštai išduoti apie pareiškėjo šeimą priimti Johanesburgo Beth-Din kompetencijos ribose ir yra vertintini kaip tinkami rašytiniai įrodymai. Byloje nėra pateikta Žydų konfesinio teismo pažymoje nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų;

18.8. pareiškėjos pateikti dokumentai yra tinkami rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, jog pareiškėjos senelė turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis kasacinio teismo praktikoje suformuotais įrodymų vertinimo principais, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus visas reikšmingas bylos aplinkybes, yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjai atitinkant įstatymų leidėjo nustatytas sąlygas, kai asmuo gali kartų būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, nėra jokio pagrindo vertinimui, kad tai prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja H. L. R. (mergautinė pavardė – M.) yra C. S. R. duktė. Pareiškėjos motinos C. S. R. motina (pareiškėjos senelė) yra B. R. R., mergautinė pavardė K., gimė (duomenys neskelbtini), gimimo vieta – gimė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos senelė gyveno (duomenys neskelbtini) iki gimė (duomenys neskelbtini) išvyko iš Lietuvos į Vitebsko miestą Rusijoje.

20. Nesant tiesioginių pareiškėjos senelės pilietybę patvirtinančių dokumentų, kurių pagrindu pareiškėja galėtų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškėja siekė įrodyti šio juridinio fakto egzistavimą pateikdama tokius įrodymus: S. K. 1921 m. liepos 5 d. prašymą, kuriuo kreiptasi į Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamentą, kad prašyme nurodyti Lietuvos piliečiai (Z. K. su dukromis J., B. ir P.) būtų gražinti iš Rusijos į Lietuvą. Pareiškėjos senelės sesuo K. /(K.) J., jaunosios tėvas – Z., (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) keleivių, vykusių į Pietų Afriką laivu, sąraše nurodyti pareiškėjos senelė, pareiškėjos senelės sesuo P. ir tėvas Z. K., šalis, kurios piliečiais jie yra nurodyta Lietuva. Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) 2018 m. rugpjūčio 14 d. rašte nurodyta, kad B. R. R. atvyko į Pietų Afrikos Respubliką būdama Lietuvos Respublikos pilietė.

21. Apeliacinėje byloje sprendžiama, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelė B. R. R. (mergautinė pavardė – K.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Juridinis faktas pareiškėjai nustatytas tikslu įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę.

22. Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas įstatymo 1 straipsnis). Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio (Lietuvos Respublikos pilietybės) įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo2 straipsnio 10 dalis). Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio (Lietuvos Respublikos pilietybės) įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo2 straipsnio 17 dalis). Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis).

23. Asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio (Lietuvos Respublikos pilietybės) įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo12 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Lietuvių kilmės asmenims jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami jų lietuvių kilmę patvirtinantys dokumentai. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reguliuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnis.

24. Asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai, kurie turi būti pateikiami norint patvirtinti, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalis). Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017-11-29 nutarimu Nr. 988 patvirtintu nutarimu „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1.1 papunktį)) konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).

25. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės skyriaus 2019 m. spalio 25 rašte Nr. (15/3-10)10K-45523 nurodyta, kad pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtina pareiškėjos senelės B. R. K., gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Taigi pareiškėja turi galimybę pasinaudoti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyta teise kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjos senelė B. R. R. (mergautinė pavardė – K.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė nustatymo.

26. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008).

27. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja įrodinėja, kad jos senelė B. R. R. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikoma Lietuvos Respublikos piliete.

28. Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-1-969/2018).

29. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad B. R. R. gimė (duomenys neskelbtini) ir 1915 m. gegužės 4 d. išvyko gyventi į Vitebsko miestą Rusijoje. Visuotinai žinoma, jog Lietuva 1795-1915 metais buvo Carinės Rusijos imperijos sudėtyje. Taigi pareiškėjos senelės gimimo metu Lietuva buvo Carinės Rusijos imperijos sudėtyje. Lietuvos valstybė buvo atkurta 1918 m. vasario 16 d. Pareiškėja įrodinėja, kad jos senelė po Lietuvos valstybės atkūrimo buvo grįžusi į Lietuvą ir (duomenys neskelbtini) išvyko į Pietų Afriką kaip Lietuvos pilietė.

30. Nagrinėjamoje byloje aktualaus 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnyje buvo numatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais.

31. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad B. R. R. sesuo J. K. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką (duomenys neskelbtini), o tai netiesiogiai patvirtina, kad šeima grįžo gyventi į Lietuvą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pareiškėjos senelės sesers J. K. santuokos išrašas patvirtina tik tai, kad į Lietuvą grįžo ir susituokė J. K.. Sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad šis dokumentas nėra pakankamas patvirtinti aplinkybę, jog kartu su J. K. į Lietuvą taip pat grįžo ir jos sesuo (pareiškėjos senelė). Aplinkybė, kad 1921 m. liepos 5 d. buvo kreiptasi į Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamentą dėl prašyme nurodytų asmenų grąžinimo į Lietuvą, net ir preziumuojant, kad prašymas buvo patenkintas, taip pat nepatvirtina nei pareiškėjos senelės nei pareiškėjos senelės tėvo grįžimo į Lietuvą.

32. Nagrinėjamu atveju pagrindus dokumentais arba nustačius teismo sprendimu juridinę reikšmę turintį faktą dėl pareiškėjos senelės B. R. R. pilietybės, pareiškėjos senelė būtų laikoma įsigijusia pilietybę pagal Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 punkto nuostatas. Teismas sutinka su suinteresuoto asmens atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad pareiškėjos senelė B. R. R. turėjo teisę įgyti Lietuvos pilietybę, jeigu būtų grįžusi į Lietuvą gyventi ir būtų savarankiškai kreipusi dėl Lietuvos pilietybės įgijimo. Tačiau byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad B. R. R. grįžo gyventi į Lietuvą. Priešingai, net ir darant prielaidą, kad pareiškėjos senelė kartu su šeima grįžo į Lietuvą iš Vitebsko, jų sugrįžimas buvo laikinas, galimai trūkęs vos kelis mėnesius ir neorientuotas į gyvenimą Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu iš byloje esančių duomenų matyti, kad d pareiškėjos senelės ryšys su Lietuva buvo nutrūkęs. Lietuvos centriniame valstybės archyve rasti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjos senelė karo laivu išvyko iš Lietuvos 1915 m. gegužės 4 d. Duomenų apie pareiškėjos senelės grįžimą į Lietuvą ir gyvenimą Lietuvoje nėra. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. liepos 26 d. pažymoje Nr. R4-1785 nurodyta, kad daugiau žinių, patvirtinančių, kad B. R. (B., B.) K. (K.) gimusi (duomenys neskelbtini), gyveno (duomenys neskelbtini) ir buvo Lietuvos Respublikos pilietė archyve saugomuose fonduose nerasta.

33. Pareiškėja pateikė į bylą Beth-Din Johanesburg (Žydų konfesinio teismo) 2018 m. rugpjūčio 14 d. pažymą, kurioje, be kita ko, nurodoma, kad pareiškėjos senelė B. R. R. (kitaip dar žinoma, kaip B. K. (K.)) gyveno (duomenys neskelbtini), Lietuvoje ir atvyko į Pietų Afrikos Respubliką būdama Lietuvos Respublikos piliete. Tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad kiekviena valstybė pati savo teisės aktais nustato, kas yra jos piliečiai, t. y. apibrėžia pilietybės įgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitus su pilietybe susijusius santykius. Pilietybė – kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, 17 punktas). Tuo tarpu Beth-Din Johanesburgo (Žydų konfesinio teismas) yra religinis (judaizmo) teismas, turintis jurisdikciją tik žydų bendruomenės gyvenime, todėl Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) 2018 m. rugpjūčio 14 d. pažyma gali būti laikoma netiesioginiu įrodymu, kad pareiškėjos senelė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad į bylą nėra pateikta kitų įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjos senelė remiantis 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo nuostatomis, tai yra juridiniu pagrindu, galėtų būti laikoma Lietuvos pilietė, sprendžia, jog šis įrodymas nėra pakankamas pagrįsti pareiškėjos senelės pilietybę (CPK 185 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties

34. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad iš pateiktų į bylą duomenų negalima daryti motyvuotos prielaidos, kad pareiškėjos senelė B. R. R. iš Vitebsko grįžo gyventi į Lietuvą ir tokiu būdu atitiko 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo, reguliavusio pilietybės klausimus bei apibrėžiančio asmenis, kurie yra laikomi Lietuvos piliečiais, sąlygas. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, todėl suinteresuoto asmens apeliacinis skundas tenkinamas – skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir pareiškėjos prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

35. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Įvertinusi visus kitus apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi, todėl dėl jų atskirai nepasisako. Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos H. L. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Vaclovas PaulikasRūta PetkuvienėInga Staknienė