Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regiono administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. U. skundą atsakovei Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Administracijos Komisijos Protokolo 29 punkto nutarimo ir Administracijos Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Taip pat pagrindo įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą bei priimti sprendimą, tenkinantį pareiškėjo Prašymą.

Nustatyta, kad pareiškėjas pateikė Administracijai Prašymą, kuriame prašė įrengti kelio ženklus Nr. 552 „Gyvenamoji zona“ ir Nr. 553 „Gyvenamosios zonos pabaiga“. Pareiškėjas nurodė rengimo, pakeitimo arba demontavimo vietą (gatvės/kelio pavadinimas): (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) g., dalis (duomenys neskelbtini) g. ir dalis (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) raj., (duomenys neskelbtini) sen. Pareiškėjas paaiškino, kad šiose gatvėse gyvena labai daug vaikų, yra vaikų žaidimo aikštelė, futbolo stadionas. Tik nedidelėje atkarpoje gatvės pradžioje yra įrengtas šaligatvis, tad ir vaikams, ir suaugusiems tenka eiti važiuojamąja dalimi. Vaikai dažnai vaikšto keliu, važinėja paspirtukais, riedlentėmis, dviračiais, riedučiais. Vasarą greitai lekianti girto vyro vairuojama mašina buvo net partrenkusi vaiką, kuris buvo vos 1 žingsnį žengęs į kelią. Kelias yra asfaltuotas, todėl be tokių ženklų niekas greičio nemažina. Tai yra labai pavojinga. Taip pat pareiškėjas pateikė techninių eismo reguliavimo priemonių išdėstymo schemą.

Administracija 2023 m. vasario 14 d. raštu Nr. A33(1)-1491 informavo pareiškėją, kad techninių eismo reguliavimo priemonių nagrinėjimas numatomas 2023 metų I ketvirtyje Techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimo Vilniaus rajono savivaldybėje komisijos posėdyje.

Administracijos Sprendimu pareiškėjas informuotas, kad Komisijos posėdyje buvo nagrinėtas pareiškėjo Prašymas, bei pateikta Komisijos Protokolo 29 punkte nurodyta analogiško turinio informacija.

Savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra savarankiška savivaldybių funkcija (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas).

Kelių įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad keliai, atsižvelgiant į transporto priemonių eismo pralaidumą, socialinę ir ekonominę jų reikšmę, skirstomi į valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelius.

Kelių įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės kelių sąrašus tvirtina savivaldybių tarybos.

Pagal Tvarkos aprašo 12 punktą, kelio ženklus Nr. 552 „Gyvenamoji zona“ ir 553 „Gyvenamosios zonos pabaiga“ galima įrengti kai: 12.1. tai yra gatvė; 12.2. gatvė baigiasi aklakeliu; 12.3. teritorija palei gatvę yra visiškai urbanizuota.

Pareiškėjas skunde teigė, kad atsakovė Sprendime nurodė aplinkybes, nesusijusias su pėsčiųjų eismo saugumu, nurodytos aplinkybės eismo saugumo neįtakoja, todėl mano, kad atsakovė Prašymo neišnagrinėjo. Taip pat pareiškėjas skunde pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomas ženklinimas gyvenvietėje pripažintinas pagrįstu. Akcentavo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 3-83 patvirtintų Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių 192 p. ir 193 p., kadangi šis reguliavimas paneigia atsakovės nurodytą kelio ženklo įrengimo sąlygas, kad kelio ženklas Nr. 522 įrengiamas jei tai yra gatvė ir gatvė baigiasi aklakeliu. Mano, kad atsakovė neteisėtai, prieštaraudama aukštesnės galios teisės aktui, nustatė naujas Kelio ženklų Nr. 552 ir Nr. 553 įrengimo taisyklės, viršydama jai suteiktą kompetenciją.

Kaip minėta, nustatyta, kad pareiškėjo Prašymas netenkintas dėl to, jog kelio ženklai Nr. 552 „Gyvenamoji zona“ ir Nr. 553 „Gyvenamosios zonos pabaiga“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini) r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. (Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) g. (Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) g. (Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) g. (Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) g. (Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Teritorija), neatitiktų Tvarkos aprašo 12 punkto reikalavimų, o tiksliau 12.2 papunkčio reikalavimo. Dėl gatvės, esančios (duomenys neskelbtini) r. sav. (duomenys neskelbtini) sen. (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini) g. (toliau – ir Gatvė) nurodyta, jog ji nėra įtraukta į Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2020 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. T3-170 patvirtintą Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą (toliau – ir Sąrašas), todėl tokioje teritorijoje techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimą, keitimą ar demontavimą savo lėšomis inicijuoja patys teritorijų savininkai ar valdytojai.

Pagrindinis pareiškėjo Prašymo tikslas buvo prašymas įrengti kelio ženklus Nr. 552 ir Nr. 553 Teritorijoje ir Gatvėje, o Prašymo motyvai susiję su eismo saugumo užtikrinimu. Taigi, šiuo atveju atsakovė, nagrinėdama pareiškėjo Prašymą, iš esmės turėjo įvertinti, ar yra pagrindas įrengti minėtus kelio ženklus pareiškėjo prašomose įrengti gatvėse, esančiose (duomenys neskelbtini) r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. ((duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) g.). Iš viešai prieinamų Sąrašo duomenų matyti, jog gatvės, esančios Teritorijoje, yra įtrauktos į Sąrašą, todėl tai reiškia, jog šios gatvės yra vietinės reikšmės. Gatvė minėtame Sąraše nėra įtraukta.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog gatvės, esančios Teritorijoje, nesibaigia aklakeliu. Komisijos posėdyje ir Sprendime buvo vertintas pagrindas įrengti kelio ženklus Nr. 552 ir Nr. 553, kas ir buvo pareiškėjo Prašymo dalykas. Pareiškėjo Prašyme nurodytos aplinkybės, susijusios su eismo saugumu, yra Prašymo motyvai, kuriais pareiškėjas pagrindė, jo nuomone, būtinumą įrengti minėtus kelio ženklus. Teismo vertinimu, atsakovė, nagrinėdama pareiškėjo Prašymą, jį nagrinėjo pateikto Prašymo ribose, kadangi esminis Prašymo tikslas buvo įvertinti tai, ar Teritorijoje bei Gatvėje yra būtinumas ir galimybė įrengti pareiškėjo Prašyme prašomus įrengti kelio ženklus. Vien tai, jog atsakovė papildomai nei Komisijos posėdžio Protokolo 29 punkte, nei Sprendime nepasisakė dėl eismo saugumo, nereiškia, jog į pareiškėjo Prašymą nebuvo išsamiai atsakyta. Tiek Komisijos Protokolo 29 punkte, tiek Sprendime įvertinta galimybė įrengti kelio ženklus Nr. 552 ir Nr. 553 Teritorijoje bei Gatvėje, nustatyta, jog Teritorija nesibaigia aklakeliu, kaip tai nustatyta Tvarkos aprašo 12.2 papunktyje, todėl atsakovė pagrįstai sprendė, jog Teritorijoje esančiose gatvėse joms nesibaigiant aklakeliu, nėra pagrindo įrengti kelio ženklus Nr. 552 ir Nr. 553. Dėl Gatvės tiek Komisijos Protokolo 29 punkte, tiek Sprendime įvertinta tai, jog ši Gatvė nepatenka į Sąrašą, todėl dėl pareiškėjo prašomų įrengti kelio ženklų Nr. 552 ir Nr. 553, turi inicijuoti patys teritorijų savininkai ar valdytojai. Tai reiškia, jog dėl Gatvėje prašomų įrengti kelio ženklų Nr. 552 ir Nr. 553, Administracija nėra atsakinga tiesiogiai spręsti, kadangi tokį projektą turi inicijuoti patys teritorijų savininkai ar valdytojai, suderinę su Savivaldybe, ir (ar) valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektais (patikėtiniais). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Administracijai nustačius, jog Teritorija neatitinka Tvarkos aprašo 12.2 papunkčio reikalavimų, o Gatvė nėra įtraukta į Sąrašą, Administracija pagrįstai netenkino pareiškėjo Prašymo.

Pareiškėjas skunde akcentuoja Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 3-83 patvirtintų Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (redakcija, galiojusi ginčijamų sprendimų priėmimo metu) 192 p. ir 193 p.

Teismas atkreipia dėmesį, kad Taisyklių 194 punktas nustato, jog ženklas Nr. 552 „Gyvenamoji zona“ naudojamas teritorijai, kurioje nustatomi Kelių eismo taisyklių reikalavimai, skirti gyvenamosioms zonoms, pažymėti. Jis įrengiamas visuose į zoną vedančiuose keliuose; o 195 punktas nurodo, kad ženklas Nr. 553 „Gyvenamosios zonos pabaiga“ naudojamas ženklu Nr. 552 pažymėtos teritorijos pabaigai pažymėti ir įrengiamas visuose iš jos vedančiuose keliuose (pareiškėjas skunde nurodė nebeaktualios Taisyklių redakcijos punktų numerius).

Šiuose Taisyklių reikalavimuose yra reglamentuojamas kelio ženklų Nr. 552 ir Nr. 553 paaiškinimas dėl gyvenamųjų zonų žymėjimo. Tačiau, tai nereiškia, jog šie ženklai turi būti įrengiami bet kuriose teritorijose ar gatvėse. Šiuo atveju būtina vadovautis Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies ir Kelių įstatymo 6 straipsnio 4 dalies nuostatomis, kurios įpareigoja vietinės reikšmės kelių sąrašą nusistatyti savivaldybių taryboms, todėl Administracija, nustačiusi, jog Teritorijoje esančios gatvės yra įtrauktos į Sąrašą, turėjo pagrindą vadovautis joms nustatytu reguliavimu, t. y. Tvarkos aprašo nuostatomis. Kadangi Teritorijoje esančios gatvės nesibaigia aklakeliu, todėl Administracija, vadovaudamasi Tvarkos aprašo 12.2 papunkčiu, turėjo pagrindą atsisakyti įrengti pareiškėjo prašomus įrengti kelio ženklus Nr. 552 ir Nr. 553. Kadangi Gatvė nėra įtraukta į Sąrašą, todėl Administracija neturėjo pareigos vertinti minėtų kelio ženklų įrengimo pagrįstumo, nes ji nėra tinkamas subjektas inicijuoti tokį projektą. Pareiškėjui buvo išaiškinta, jog nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais valdomų teritorijų ribose techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimą, keitimą ar demontavimą savo lėšomis turi inicijuoti patys teritorijų savininkai ar valdytojai, parengę ir suderinę schemą ar projektą su Savivaldybe (Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2023 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A27(1)-855 buvo patvirtinti Techninių eismo reguliavimo priemonių derinimo Vilniaus rajono savivaldybės vidaus keliuose ir gatvėse komisija, reglamentas ir aprašas) ir (ar) valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektais (patikėtiniais). Fizinių ir juridinių asmenų iniciatyva įrengtos stacionarios ir laikinos techninės eismo reguliavimo priemonės prižiūrimos iniciatorių lėšomis. Esant nurodytoms aplinkybėms, priešingai nei pareiškėjas nurodo skunde, aukščiau minėtos Taisyklių nuostatos nepaneigia kelio ženklų įrengimo sąlygų, nesuteikia išimties Administracijai nesivadovauti Tvarkos aprašo nuostatomis. Administracija, vadovaudamasi Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies ir Kelių įstatymo 6 straipsnio 4 dalies nuostatomis, turėjo pagrindą nusistatyti Tvarkos aprašo nuostatas bei jomis vadovautis, todėl šiuo aspektu pažeidimas nenustatytas.

Minėta, kad savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra savarankiškoji savivaldybių funkcija. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 puntą, savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus savivaldybės bendruomenei ir šios interesais. Savivaldybės, įgyvendindamos šias funkcijas, turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose.

Taigi ir įgyvendindama saugaus eismo organizavimo funkciją, savivaldybė turi įgyvendinimo laisvę, kurią saisto ne atskirų visuomenės narių nuomonė, pageidavimai, o įstatymų nustatyti reikalavimai.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (redakcija, galiojusi ginčo sprendimų priėmimo metu) 10 straipsnio 8 dalyje, nustatyta, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės meras arba jo įgaliotas savivaldybės administracijos direktorius: 1) vadovaudamasis nacionalinėse plėtros programose suplanuotomis valstybinės eismo saugumo užtikrinimo politikos įgyvendinimo priemonėmis, tvirtina savivaldybės eismo saugumo užtikrinimo priemones ir projektus; 2) iš savivaldybės administravimo subjektų ir valstybinio administravimo subjektų savivaldybėje, nevyriausybinių organizacijų atstovų sudaro savivaldybės eismo saugumo komisiją, tvirtina jos nuostatus. Savivaldybės pagrįstu prašymu valstybinio administravimo subjektai turi deleguoti atstovus į savivaldybės saugaus eismo komisiją; 3) sprendžia eismo organizavimo klausimus miestų ir kaimų gyvenamosiose vietovėse, vietinės reikšmės keliuose; 4) organizuoja vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, transporto infrastruktūros objektų projektavimą, statybą, gatvių tiesimą, taisymą ir rekonstravimą, kelių saugumo audito, juodųjų dėmių nustatymo, tyrimo ir šalinimo atlikimą vietinės reikšmės keliuose ir gatvėse, medicinos pagalbos teikimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims, gali organizuoti savivaldybei priklausančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių poveikio kelių saugumui vertinimą, reguliarų kelio saugumo patikrinimą, kelių darbo vietų aptvėrimo saugumo patikrinimą ir viso kelių tinklo saugumo vertinimą; 5) įgyvendina švietėjišką mokomąją veiklą eismo saugumo srityje; 6) atlieka kitas funkcijas, susijusias su eismo saugumo užtikrinimu savivaldybės teritorijoje.

Nurodytų įstatymų nuostatos nevaržo savivaldybės sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvės, priešingai būtent savivaldybės institucijoms suteikti įgaliojimai spręsti eismo organizavimo klausimus miestų ir kaimų gyvenamosiose vietovėse, vietinės reikšmės keliuose. Taigi savivaldybė turėjo ir teisę patvirtinti Tvarkos aprašą, o jį patvirtinusi – pareigą juo vadovautis.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, jog atsakovės argumentas, kad Gatvė nėra įtraukta į Sąrašą ir atsakovė nėra atsakinga už kelio ar gatvių ženklinimą yra nepagrįstas, kadangi tai prieštarauja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatai. Gatvių ir kelio nuosavybės teisė priklauso Vilniaus rajono savivaldybei ir tai lemia, kad subjektinės teisės, kiek tai susiję su ginčo kelio įtraukimu/neįtraukimu į vietinės reikšmės kelių sąrašą, priklauso Vilniaus rajono savivaldybei. Nors Vilniaus rajono savivaldybė de facto nėra įtraukusi kelio į Sąrašą, kaip teigia atsakovė, tačiau ji yra atsakinga už eismo saugumo organizavimą gyvenvietėje ir privalo vadovautis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu principu, kad eismo dalyvių sveikatos ir gyvybės užtikrinimas svarbiau negu ūkinės veiklos ekonominiai rezultatai.

Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 3 punktą, užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės meras arba jo įgaliotas savivaldybės administracijos direktorius sprendžia eismo organizavimo klausimus miestų ir kaimų gyvenamosiose vietovėse, vietinės reikšmės keliuose. Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde akcentuoja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 3 punkto nuostatą, nors skunde įvardina Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, kurios nėra šiame įstatyme. Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog pareiškėjas atliko techninio pobūdžio klaidą, todėl teismas pasisakys dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 3 punkto nuostatos taikymo.

Įvertinus Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 3 punkto nuostatą, teismas nenustatė prieštaravimo dėl atsakovės atsisakymo įrengti Gatvėje pareiškėjo prašomus įrengti kelio ženklus. Kaip numatyta Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 3 punkte, eismo organizavimo klausimai yra sprendžiami vietinės reikšmės keliuose. Kadangi, kaip minėta, Gatvė nėra įtrauktą į Sąrašą, todėl atsakovė nėra atsakinga už eismo saugumo organizavimą Gatvėje. Šiuo atveju pareiškėjas netinkamai interpretuoja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą eismo saugumo užtikrinimo principą, kadangi Administracija nėra atsakinga už Gatvę, kuri nėra įtraukta į Sąrašą. Kaip teisingai nurodyta Protokolo 29 punkte ir Sprendime, patys teritorijų savininkai ar valdytojai, turi inicijuoti projektą dėl kelio ženklų Nr. 552 ir Nr. 553 įrengimo, savomis lėšomis, tokį projektą suderinus su Savivaldybe ir (ar) valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektais (patikėtiniais). Pastebėtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad toks kelio ženklų įrengimo projektas Gatvėje būtų inicijuotas pareiškėjo ar kitų suinteresuotų asmenų, turinčių nekilnojamojo turto objektus Gatvėje. Administracija nėra atsakinga už kelio ženklų Nr. 552 ir Nr. 553 Gatvėje įrengimą, kadangi Gatvė nėra įtraukta į Sąrašą, todėl ji nėra įgaliota spręsti dėl eismo saugumo užtikrinimo Gatvėje.

Teismas pažymi, kad iš Protokolo ir Sprendimo matyti, kad buvo vertinamos visos Prašyme nurodytos gatvės, pasisakyta dėl jų atitikties Tvarkos aprašo nustatytiems kriterijams. Prašymas buvo suformuluotas pakankamai konkrečiai - buvo prašoma įrengti kelio ženklus Nr. 552 „Gyvenamoji zona“ ir Nr. 553 „Gyvenamosios zonos pabaiga“, todėl pasisakyti dėl kitų galimų eismo saugumą užtikrinančių priemonių įgyvendinimo Teritorijoje, atsakant į Prašymą, nebuvo pagrindo. Kita vertus, teismas atkreipia dėmesį, kad ir Prašyme pareiškėjas niekaip nepagrindžia, kad prašomi įrengti kelio ženklai iš esmės pakeistų eismo saugumo situaciją Teritorijoje, kodėl prašoma įrengti būtent kelio ženklus Nr. 552 „Gyvenamoji zona“ ir Nr. 553 „Gyvenamosios zonos pabaiga“, o ne, pavyzdžiui, greitį mažinančius kalnelius.

Aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje nustatyta, jog Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Gero administravimo principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė atsiliepime paaiškino, jog buvo nuvykta į vietą, pateiktas Komisijos posėdžio protokolas. Taigi, nesutiktina su pareiškėjo skunde nurodomais argumentais, jog eismas ginčo Teritorijoje nebuvo vertinamas. Pats pareiškėjas nepaaiškino, kokiais paskaičiavimais ir (ar) specialistų paaiškinimais turėjo vadovautis atsakovė. Nustačius, jog Teritorijoje esančios gatvės nesibaigia aklakeliu, vadovaujantis Tvarkos aprašo 12.2 papunkčio nuostata, atsakovė neturi pagrindo įrengti kelio ženklus Nr. 552 ir Nr. 553. Atitinkamai, atsakovė neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo Prašymo dėl Teritorijoje esančių gatvių ženklinimo minėtais kelio ženklais. Dėl Gatvės atsakovė paaiškino, jog ji nėra įtraukta į Sąrašą, todėl patys teritorijų savininkai ar valdytojai turi inicijuoti projektą dėl kelio ženklų Nr. 552 ir Nr. 553 įrengimo, tai neapima Administracijos diskrecijos vertinti pagrindą įrengti minėtus kelio ženklus Gatvėje.

Teismo vertinimu Protokolo 29 punktas ir Sprendimas yra išsamūs, motyvuoti, pagrįsti teisės aktų nuostatomis, atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kuris susietas su galiojančiu teisiniu reguliavimu. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog Protokolo 29 punktas ir Sprendimas yra atitinkantys VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Nagrinėjamu atveju VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyto įstatymo viršenybės bei VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto išsamumo principo pažeidimai nenustatyti. Pareiškėjo Prašyme nurodytų aplinkybių (Teritorijos ir Gatvės) vertinimas atliktas nuvykus į vietą, bei nustačius, jog Teritorijos nesibaigia aklakeliu, o Gatvė nėra įtraukta į Sąrašą. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog Administracija pareiškėjo Prašymą išnagrinėjo Prašymo ribose, pateikė išsamų ir motyvuotą Protokolo 29 punktą bei Sprendimą, kurių pareiškėjo skunde nurodomais motyvais, panaikinti nėra teisinio pagrindo, todėl šie pareiškėjo skundo argumentai dėl ginčo Protokolo 29 punkto bei Sprendimo neatitikimo VAĮ reikalavimams yra atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas pateiktame skunde taip pat siūlė teismui suabejojus Administracijos direktoriaus 2023 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. A27(1)-855 (toliau – ir Įsakymas) taikymu, remiantis ABTĮ 113 straipsnio 3 dalimi, pradėti norminio akto teisėtumo tyrimą savo iniciatyva.

Teisės doktrinoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje.

ABTĮ 113 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai nėra pagrindo atmesti prašymą arba kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualiosios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti tyrimą. Kitais atvejais taikomas šio įstatymo 114 straipsnis. Teismo nutartis pradėti tyrimą turi atitikti šio įstatymo 108 straipsnyje nustatytus reikalavimus, joje turi būti aiškiai nurodyta, kokio norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumu teismas suabejojo, taip pat turi būti išdėstyti šias abejones pagrindžiantys teisiniai motyvai. Administracinio teismo teisėjas, dalyvavęs priimant nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, negali dalyvauti iš esmės nagrinėjant norminio administracinio akto teisėtumo bylą.

Įsakymu buvo patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vidaus kelių reglamentas (toliau – Reglamentas), kuris nustato techninių eismo reguliavimo priemonių derinimo komisijos veiklos tvarką Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės vidaus keliuose ir gatvėse, kurie nėra įtraukti į Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą, patvirtintą Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu, taip pat Techninių eismo reguliavimo priemonių derinimo Vilniaus rajono savivaldybės vidaus keliuose ir gatvėse tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), kuris nustato techninių eismo reguliavimo priemonių (toliau – Priemonės) derinimo tvarką Savivaldybės vietinės reikšmės vidaus keliuose ir gatvėse, kurie nėra įtraukti į Savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą, patvirtintą Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu.

Pažymėtina, jog Reglamento ir Aprašo nuostatos nei Protokolo 29 punkte, nei Sprendime tiesiogiai nebuvo taikytos, todėl nėra pagrindo pradėti norminio teisės akto (Įsakymo) teisėtumo tyrimo.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad atsakovė iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Protokolo 29 punktą bei Sprendimą, todėl Protokolo 29 punktas bei Sprendimas paliekami nepakeisti. Netenkinus šio pareiškėjo skundo reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas teismo prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad skundas atmetamas kaip nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnis).

Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. U. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.