Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2S-317-227/2015

Irena Stacevičienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00111-2015-1

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 22 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Dzelzienė viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų I. K. ir M. K. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-370-228/2015 pagal pareiškėjų I. K. ir M. K. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas, Utenos rajono apylinkės teismo 2015-02-09 nutartis naikintina, prašymo priėmimo klausimas grąžintinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena pagrindinių sąlygų užtikrinti asmens teisę į teisminę gynybą, nes jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui.

Vadovaujantis CPK 538 str. 2 d. prašymas nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu paduodamas vieno iš sutuoktinių gyvenamosios vietos apylinkės teismui. Ši byla turi tarptautinį elementą, nes pareiškėjas M. K. viešajame registre yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę, Jungtinėje Karalystėje šiuo metu taip pat gyvena ir pareiškėja I. K., todėl teismą saisto pareiga ex officio patikrinti, ar ši byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams (CPK 782 str.).

Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės valstybių sutartys. CPK 780 straipsnyje nustatyta taisyklė, kad CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Lietuvos Respublikai daugiašalės sutarties pagrindu 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos nare, ES teisės aktai taikomi tiesiogiai. Sprendžiant civilinių bylų dėl santuokos ir tėvų pareigų teismingumo klausimus, tarptautinio civilinio proceso šaltinis yra 2003-11-27 T. R. (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr.1347/2000“, kuris dar vadinamas reglamentu ,,Briuselis IIa”. Reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse pagal EB steigimo sutarties 110 straipsnio 2 dalį. Nacionalinis teismas negali pakeisti reglamente įtvirtintų teismingumo taisyklių ar atsisakyti jas taikyti. 2003-11-27 Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ II skyriaus 3 straipsnyje nustatyta bendroji jurisdikcija reikalavimams dėl santuokos nutraukimo. 3 straipsnio a punkte išvardinti šeši alternatyvūs jurisdikcijos kriterijai, kurie susiję su vieno ar abiejų sutuoktinių nuolatine ar paskiausia gyvenamąja vieta. Vadovaujantis Reglamento 3 straipsnio 1 dalies a) papunkčio nuostata, bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, arba buvo sutuoktinių paskiausia nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena, arba yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu paduotas bendras pareiškimas, arba yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip metus iki pareiškimo padavimo, arba yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius iki pareiškimo padavimo ir yra atitinkamos valstybės narės pilietis.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išsiaiškino ir įvertino faktines aplinkybes bei padarė nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjų nuolatinės gyvenamosios vietos.

Civilinio kodekso 2.12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausiai gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (CK 2.16 str. 1, 2 d.). CK 2.17 str. 1 d. nurodyta, kad nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai šiuo metu dirba Jungtinėje Karalystėje, o pareiškėjas M. K. 2012-07-25 išvyko į Jungtinę Karalystę. Remiantis išrašu iš Gyventojų registro tarnybos pareiškėjai nuo 2009-09-11 savo gyvenamąją vietą yra deklaravę adresu (duomenys neskelbtini), savo skunde jie teigia, kad ši vieta ir turi būti laikoma jų nuolatine gyvenamąja vieta. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nors pareiškėjai nurodo dirbantys Jungtinėje Karalystėje, negalima daryti kategoriškos išvados, kad pareiškėjų nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje. Byloje nėra jokių kitų patikimų faktinių duomenų apie pareiškėjo nuolatinį gyvenimą užsienyje – Jungtinėje Karalystėje, nepaneigta jo nurodoma aplinkybė, kad į užsienį yra išvykęs laikinai su tikslu užsidirbti, byloje nėra duomenų, kad jis turi Jungtinėje Karalystėje turto. Pažymėtina, jog asmens gyvenamoji vieta yra tik vienas iš veiksnių, padedančių nustatyti nuolatinę asmens gyvenamąją vietą, o laikinas buvimas kitoje valstybėje savaime nereiškia, jog jo nuolatinė gyvenamoji vieta pasikeitė. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja nėra informavusi Gyventojų registro tarnybos apie savo išvykimą į Jungtinę Karalystę, nepaneigta jos nurodoma aplinkybė, kad į užsienį yra išvykusi laikinai su tikslu užsidirbti, be to svarbia aplinkybe, kurios neįvertino pirmosios instancijos teismas, pripažintina tai, kad pareiškėjai nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje priklauso nekilnojamasis turtas: statinys, esantis adresu (duomenys neskelbtini) ir butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Esant nurodytoms aplinkybėms pripažintina, kad pareiškėjų nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), todėl ieškinys teismingas Utenos rajono apylinkės teismui.

Taip pat pažymėtina, kad taikant 2003-11-27 Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ 3 straipsnio b punkto kriterijų, ginčas dėl šalių santuokos nutraukimo yra teismingas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai atsižvelgiant į tai, kad abu sutuoktiniai turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Reglamento preambulėje yra pažymėta, jog reglamentas priimamas atsižvelgiant į tai, kad Europos bendrija yra iškėlusi sau tikslą sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nuodugniai neišsiaiškinęs pareiškėjų nuolatinės gyvenamosios vietos klausimo, galimai nepagrįstai apribojo jų teisę reikšti prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu pagal sutuoktinių nuolatinę gyvenamąją vietą ir tokiu būdu ne tik apsunkino teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, bet ir nukrypo nuo aukščiau įvardintų teisės aktuose nurodytų tikslų.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjų prašymą atsisakė priimti kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, todėl atskiruoju skundu apskųsta Utenos rajono apylinkės teismo 2015-02-09 nutartis naikintina. Kadangi prašymo dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu priėmimas priskirtinas pirmosios instancijos teismo kompetencijai (CPK 137 str.), klausimas dėl prašymo priėmimo perduodamas tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2015-02-09 nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjų I. K. ir M. K. prašymo dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.