- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-15
- Bylos Nr.
- 2S-2311-658/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nerijus Meilutis
- Ieškovas
- L. Š.
- Atsakovas
- L. Š.
- Advokatai
- Inga Karulaitytė
Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2S-2311-658/2012 pagal apeliantės- (pagal pavedimą veikiančios ieškovės L. Š. procesinės atstovės) advokatės Ingos Karulaitytės – Kvainauskienės atskirąjį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2012-09-05 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-825-878/2012 pagal ieškovės – L. Š. ieškinį atsakovui – L. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo bei santuokos metu įgyto turto padalijimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Ginčo esmė
Ginčas kyla dėl procesinių teisės normų taikymo apsprendžiant bylos teismingumą tarp nacionalinių ir užsienio teismų santuokos nutraukimo byloje.
Ieškovė - L. Š. Prienų rajono apylinkės teismui pareiškė ieškinį atsakovui - L. Š. dėl 1990-06-23 Prienų rajono civilinės metrikacijos skyriuje sudarytos santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečio šalių vaiko – M. Š. gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove ir išlaikymo jam priteisimo bei santuokos metu įgyto turto padalijimo.
2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Prienų rajono apylinkės teismas skundžiama 2012-09-05 nutartimi atsisakė priimti ieškinio pareiškimą kaip Prienų rajono apylinkės teismui neteismingą.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iš ieškinio bei prie jo pateiktų duomenų apie šalių darbo vietą bei gaunamas pajamas, kitų faktinių bylos aplinkybių, matyti, kad ieškovė ir atsakovas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, faktiškai gyvenantys ir dirbantys užsienyje - Jungtinėje Karalystėje. Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, L. Š. 2010-11-08 deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę. Taigi, ieškovės pastovi gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, bet užsienyje. Nepilnametis šalių sūnus M. Š. kartu su ieškove gyvena Jungtinėje Karalystėje, ten lanko vidurinę mokyklą, ieškovė šioje šalyje dirba, gauna socialines išmokas. Teismui pareikalavus papildomų duomenų apie vaiko gyvenamąją vietą, lankomą mokymo įstaigą, ieškovės ir atsakovo darbovietes ir gaunamas pajamas, ieškovė drauge su minėtais įrodymais pateiktame lydimajame rašte nurodė atsakovo adresą: (duomenys neskelbtini), paaiškino, kad atsakovas tik dažnai atvyksta į Jungtinę Karalystę, o nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu ieškinyje pateikė informaciją, jog atsakovas dirba Jungtinėje Karalystėje, ten turi jo vardu registruotą automobilį, šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise turi 3000 svarų sterlingų santaupų. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pripažintina, kad abiejų sutuoktinių pastovi gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, bet Jungtinėje Karalystėje, socialiniai ryšiai šalis, ypač ieškovę, sieja būtent su Jungtine Karalyste, o ne su Lietuva (CK 2.16 - 2.17 straipsniai). Nors Lietuvos Respublikoje šalys turi nekilnojamojo turto, kurio padalinimo klausimas turi būti išspręstas, ieškinys reiškiamas ne dėl daiktinių teisinių santykių, o dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių reikalavimų privalomo išsprendimo.
Be to, Prienų rajono apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog byloje inter alia reiškiamas reikalavimas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, todėl byla neabejotinai susijusi su tėvų pareigomis, o remiantis 2003-11-27 Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ 8 straipsniu, bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, jurisdikciją turi tos valstybės teismai, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog ginčas pagal 2003-11-27 Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ 12 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismingas Jungtinės Karalystės kompetentingam teismui; sutinkamai su 2003-11-27 Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ 3 straipsnio 1 punkto a papunkčio nuostata, byla nagrinėtina Jungtinėje Karalystėje, nes ten yra ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta.
Tuo tarpu dėl reikalavimo priteisti nepilnamečiam vaikui išlaikymą, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog išlaikymo pareigos neįeina į 2003-11-27 Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ taikymo sritį (11 ir 12 punktai), nes šiems reikalavimams taikomas Tarybos reglamentas Nr. 44/2001; teismai, turintys jurisdikciją pagal 2003-11-27 reglamentą, paprastai turės jurisdikciją priimti sprendimus dėl išlaikymo pareigų taikydami Tarybos reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 2 dalį. 2000-12-22 Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo“ 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Pagal Tarybos reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 2 dalį, valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl išlaikymo gali būti iškelta kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šios reglamento nuostatos numato alternatyvųjį teismingumą, t. y. pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją arba pagal kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją ar gyvenamąją vietą, todėl kadangi nagrinėjamu atveju ieškovės ir šalių sūnaus (kreditorių) nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, todėl teismas, nagrinėsiantis šalių santuokos nutraukimo bylą, turės jurisdikciją išnagrinėti ir ieškovės pareikštus reikalavimus atsakovui dėl išlaikymo vaikui priteisimo.
3. Apeliantės atskirojo skundo argumentai
Apeliantė su skundžiama Prienų rajono apylinkės teismo 2012-09-05 nutartimi nesutinka, atskiruoju skundu prašo ją panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl nepilnamečio ginčo šalių sūnaus nuolatinės gyvenamosios vietos. Nepilnamečio M. Š. dabartinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, tačiau nuolatinė gyvenamoji vieta – Lietuvos Respublikoje, nes vaikas turi esminį ryšį su Lietuva: jo tėvas – L. Š. turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, vaikas, kaip ir abu jo tėvai, yra Lietuvos Respublikos pilietis, vaikas daug metų gyveno Lietuvoje ir joje lankė mokyklą.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčo nagrinėjimas priklauso ieškovės nuolatinės gyvenamosios vietos teismo, t. y. Jungtinės Karalystės teismo jurisdikcijai, kadangi Reglamento Nr. 2201/2003 normos leidžia sutuoktiniams pasirinkti vieną iš keleto skirtingų jurisdikcijos nustatymo kriterijų. Reglamento Nr. 2201/2003 3 str. įtvirtintame sąraše yra pateikta alternatyvi jurisdikcija, o teisė ją pasirinkti priklauso pareiškėjui. Teismo, kuriam priklauso bylos dėl santuokos nutraukimo nagrinėjimas, jurisdikcijai priklauso ir ginčų dėl tėvų pareigų nagrinėjimas. Reglamento Nr. 2201/2003 3 str. a dalis numato, kad bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta. Teismo jurisdikcijos reikalavimams atitikti pakanka to, kad valstybėje narėje būtų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, arba buvo sutuoktinių paskiausia gyvenamoji vieta, jeigu vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena, arba yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovo – L. Š. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. Atsakovas savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs Prienuose ir nedeklaravo išvykimo dirbti į užsienio valstybę. Ieškovės žiniomis dažnai išvyksta uždarbiauti į Jungtinę Karalystę, kurioje apsistoja pas ten gyvenančią seserį. Tuo tarpu remiantis LR CK 2.12 str. 4 d., asmeniui, laikinai išvykusiam dirbti į užsienio valstybę, jo nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma nepasikeitusi. Tokiais atvejais, teismas turi nustatyti aplinkybes, patvirtinančias asmens nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimą, pavyzdžiui, šeimos teisinių santykių kitoje valstybėje sukūrimą, užsienio valstybės pilietybės įgijimą, nekilnojamojo turto įsigijimą užsienio valstybėje, stojimą kitos valstybės tarnybon. Nagrinėjamoje byloje aplinkybės yra priešingos – atsakovas nėra Jungtinėje Karalystėje įsigijęs nekilnojamojo turto, neįgijęs šios valstybės pilietybės, visas ginčo šalių nekilnojamasis turtas yra Lietuvos Respublikoje (Prienuose).
3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė klausimą dėl jurisdikcijos, kuriai priskirtinas reikalavimo dėl išlaikymo priteisimo nagrinėjimas. Į reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritį išlaikymo pareigos neįeina, nes joms taikomas Tarybos reglamentas Nr. 44/2001. Tarybos reglamento Nr. 44/2001 5 str. 2 d. suponuoja, jog imperatyvaus reikalavimo spręsti ginčus išimtinai tik vaiko (kreditoriaus) gyvenamosios vietos ar įprastinės jo buvimo vietos valstybės narės teisme, nėra. Šios Reglamento nuostatos numato alternatyvųjį teismingumą pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą arba pagal kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją vietą arba gyvenamąją vietą.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, jį tenkina ir grąžina bylą Prienų rajono apylinkės teismui spręsti ieškinio priėmimo klausimą iš naujo. Štai dėl kokių priežasčių.
Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena pagrindinių sąlygų užtikrinti asmens teisę į teisminę gynybą, nes jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui.
CPK 29 str. nustato bendrą taisyklę, kad ieškiniai yra pareiškiami teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Byloje reiškiami reikalavimai dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo. CPK 381 str. nuostatos numato, kad ieškiniai dėl santuokos nutraukimo pareiškiami apylinkės teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą, o tuo atveju jeigu ieškovas turi kartu su juo gyvenančių nepilnamečių vaikų, ieškinys dėl santuokos nutraukimo gali būti pareiškiamas taip pat apylinkės teismui pagal ieškovo gyvenamąją vietą.
Ši byla turi tarptautinį elementą, nes, kaip matyti iš jos medžiagos, ieškovė viešajame registre yra deklaravusi išvykimą į Jungtinę Karalystę, kartu su ja Jungtinėje Karalystėje nepilnametis šalių sūnus, kurio gyvenamosios vietos nustatymo klausimą prašoma išspręsti, todėl teismą saisto pareiga ex officio patikrinti, ar ši byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams (CPK 782 str.).
Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės valstybių sutartys. CPK 780 straipsnyje nustatyta taisyklė, kad CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Lietuvos Respublikai daugiašalės sutarties pagrindu 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos nare, ES teisės aktai taikomi tiesiogiai. Sprendžiant civilinių bylų dėl santuokos ir tėvų pareigų teismingumo klausimus, tarptautinio civilinio proceso šaltinis yra 2003-11-27 Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr.1347/2000“, kuris dar vadinamas reglamentu ,,Briuselis IIa”. Reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse pagal EB steigimo sutarties 110 straipsnio 2 dalį. Nacionalinis teismas negali pakeisti reglamente įtvirtintų teismingumo taisyklių ar atsisakyti jas taikyti. Reglamento „Briuselis IIa“ preambulės 11 punkte nustatyta, kad į jo taikymo sritį neįeina išlaikymo pareigos, nes joms jau taikomas Tarybos reglamentas (EB) Nr.44/2001; teismai turintys jurisdikciją pagal reglamentą „Briuselis IIa“, paprastai turi jurisdikciją priimti sprendimus dėl išlaikymo pareigų, taikydami Tarybos reglamento (EB) Nr.44/2001 5 straipsnio 2 dalį.
2003-11-27 Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ II skyriaus 3 straipsnyje nustatyta bendroji jurisdikcija reikalavimams dėl santuokos nutraukimo. 3 straipsnio a punkte išvardinti šeši alternatyvūs jurisdikcijos kriterijai, kurie susiję su vieno ar abiejų sutuoktinių nuolatine ar paskiausia gyvenamąja vieta.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išsiaiškino ir įvertino faktines aplinkybes bei padarė nepagrįstas išvadas dėl atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos.
LR CK 2.12 str. nurodyta, kad nuolatine asmens gyvenamąja vieta laikoma valstybė ar jos teritorijos dalis, kur asmuo nuolat ar daugiausiai gyvena ir kurią laiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vieta. CK 2.16 str. 1 d. numatyta, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Asmuo faktiškai gali gyventi keliose gyvenamosiose vietose; tokiais atvejais vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta (CK 2.16 str. 2 d.). CK 2.17 str. 1 d. nurodyta, kad nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą.
Pažymėtina, kad tai, kur yra asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, yra fakto klausimas. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas nenustatinėjo faktinių atsakovo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vietos aplinkybių ir nepasisakė, kokią vietą jis pats laiko savo nuolatine gyvenamąja vieta. Atsakovas Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 str. 1 d., 10 str. 2 d. numatyta tvarka nėra deklaravęs išvykimo iš Lietuvos Respublikos. Priešingai, iš byloje esančio išrašo iš Gyventojų registro seka, jog paskutinė atsakovo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbitni) Prienai, Prienų rajono savivaldybė. Tiesa, nors duomenys apie fizinių asmenų gyvenamąją vietą kaupiami viešame Gyventojų registre, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal CK 2.17 str. 1 d. registro duomenys apie fizinio asmens gyvenamąją vietą yra tik vienas iš kriterijų gyvenamajai vietai nustatyti. Kita vertus, byloje nėra jokių kitų patikimų faktinių duomenų apie atsakovo nuolatinį gyvenimą užsienyje – Jungtinėje Karalystėje. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje padarydamas išvadą, jog abiejų sutuoktinių gyvenamoji vieta esanti Jungtinėje Karalystėje, nepagrįstai ignoravo tiek viešajame registre esantį įrašą apie atsakovo paskutinę deklaruotą gyvenamąją vietą bei faktą, jog išvykimo iš Lietuvos atsakovas nėra deklaravęs, taip pat neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikoje yra atsakovui nuosavybės teise bei bendrosios nuosavybės teise drauge su ieškove priklausantis nekilnojamasis turtas (gyvenamosios paskirties patalpos, žemės sklypai), tačiau vienpusiškai ir nepagrįstai sureikšmino tokias, apeliacinės instancijos teismo nuomone, antraeiles aplinkybes kaip tai, kad atsakovo vardu Jungtinėje Karalystėje yra registruota transporto priemonė ar, kad minėtoje valstybėje drauge su ieškove atsakovas turi piniginį indėlį.
Pažymėtina, jog asmens gyvenamoji vieta yra tik vienas iš veiksnių, padedančių nustatyti nuolatinę asmens gyvenamąją vietą, o laikinas buvimas kitoje valstybėje savaime nereiškia, jog jo nuolatinė gyvenamoji vieta pasikeitė. Vadinasi, spręsdamas teismingumo klausimą, teismas privalo aiškintis atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kad atsakovas tik dažnai vyksta uždarbiauti į Jungtinę Karalystę, kur laikinai apsistoja pas ten gyvenančią seserį, tačiau nėra pasirinkęs Jungtinės Karalystės nuolatine gyvenamąja vieta, t. y., privalo tirti, kokiu tikslu ginčo šalis išvyko iš šalies ir, ar tai yra išvykimas nuolat gyventi ir nuolatinai dirbti. Faktiniai duomenys apie šalių nuolatinę gyvenamąją vietą turi būti įvertinti iš naujo išsamiau ir visapusiškiau, esant reikalui, įrodymus išreikalaujant teismo iniciatyva (ex officio), nes teismo vaidmuo šiose bylose yra aktyvus (CPK 376 str.) ir tik po to spręstina, ar byla gali būti neteisminga Lietuvos teismui.
Juo labiau, kad taikant 2003-11-27 Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ 3 straipsnio b punkto kriterijus, ginčas dėl šalių santuokos nutraukimo yra teismingas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai atsižvelgiant į tai, kad abu sutuoktiniai turi Lietuvos Respublikos pilietybę.
Nesutiktina ir su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog bylos nagrinėjimas priklausantis Jungtinės Karalystės teismų jurisdikcijai remiantis Tarybos reglamento Nr. 44/2001 5 str. 2 d. 2000-12-22 Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalis nurodo, kad valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Pagal Tarybos reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 2 dalį, valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl išlaikymo gali būti iškelta kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose arba, jeigu tokia byla yra susijusi su byla dėl asmens statuso, teisme, kuris pagal jam taikomą įstatymą turi jurisdikciją nagrinėti minėtas bylas, jeigu tokia jurisdikcija nėra pagrįsta vien tik vienos iš šalių pilietybe. Vadinasi, šios Reglamento nuostatos numato alternatyvųjį teismingumą, t.y. pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją arba pagal kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją ar gyvenamąją vietą. Tai reiškia, kad imperatyvaus reikalavimo spręsti ginčus dėl išlaikymo išimtinai tik vaiko (kreditoriaus) gyvenamosios vietos ar įprastinės jo buvimo vietos (tos vietos, kurioje yra asmens interesų centras) valstybės narės teisme nėra. Kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė aplinkybes, kurių pagrindu būtų galima padaryti apibrėžtas išvadas dėl atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos, tai tik iš naujo jas aiškinantis, bus galima padaryti ir išvadą, ar ieškovė, pareikšdama ieškininį reikalavimą dėl išlaikymo nepilnamečiam sutuoktinių vaikui priteisimo, tinkamai įgyvendino jai priklausančią alternatyvaus teismingumo pagal ieškovo pasirinkimą teisę ir pagrįstai reiškė tokį reikalavimą Lietuvos Respublikos teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą.
Pažymėtina, kad 2003-11-27 Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ preambulėje yra pažymėta, jog reglamentas priimamas atsižvelgiant į tai, kad Europos bendrija yra iškėlusi sau tikslą sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nuodugniai neišsiaiškinęs atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos klausimo, galimai nepagrįstai apribojo ieškovės teisę reikšti reikalavimus dėl santuokos nutraukimo pagal paskiausiąją sutuoktinių nuolatinę gyvenamąją vietą, kurioje vienas iš sutuoktinių ir toliau gyvena arba pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą ir tokiu būdu ne tik apsunkino teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, bet ir nukrypo nuo aukščiau įvardintų teisės aktuose nurodytų tikslų.
Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus ir vadovaudamasis LR CPK 336 str., 337 str. 1 p., Kauno apygardos teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
patenkinti apeliantės- (pagal pavedimą veikiančios ieškovės L. Š. procesinės atstovės) advokatės Ingos Karulaitytės – Kvainauskienės atskirąjį skundą.
Panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.