- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-07
- Bylos Nr.
- e2A-15-567/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36160-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Jūra Marija Strumskienė, Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Ieškovas
- R. Paknio
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Jūros Marijos Strumskienės ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2127-595/2018 pagal ieškovo R. Paknio leidyklos ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl lėšų, skirtų išsinuomoto turto pagerinimams atlikti, priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. Paknio leidykla pateikė ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 35 706,11 Eur išlaidas, patirtas nuomojamų patalpų, esančių Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. 18, pagerinimui. Nurodė, kad 2006 m. gruodžio 15 d. nuomos sutarties pagrindu iki 2011 m. gruodžio 20 d. išsinuomojo iš atsakovo 27,06 kv. m ploto patalpas už 101,88 Eur per mėnesį nuomos mokestį. 2007 m. sausio 16 d. atsakovas davė sutikimą patalpose atlikti remonto darbus, pritaikant patalpas sandėliavimui. Atlikus remontą, 2007 m. spalio 5 d. atsakovui buvo pateikta atliktų darbų sąmata 36 011,76 Eur sumai. 2007 m. spalio 23 d. atsakovas priėmė sprendimą dėl 36 011,76 Eur sumos ieškovui kompensavimo. 2008 m. rugsėjo 16 d. atlikus patalpų vertinimą buvo nustatyta, kad turto vertė padidėjo 97,91 procento. 2008 m. rugsėjo 15 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą su prašymu leisti privatizuoti nuomojamas patalpas tiesioginių derybų būdu, tačiau derybos nepavyko. 2017 m. gegužės 3 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą, prašydamas sumokėti lėšas už patalpų pagerinimą, tačiau atsakovas atsisakė jas išmokėti, nes nuomos santykiai pasibaigė 2011 m. gruodžio 20 d. (CK 6.501 str. 1 d.).
Atsiliepimas
2. Atsakovas prašė ieškinį atmesti, nurodydamas, kad ginčo patalpos buvo parduotos 2017 m. gegužės 12 d. aukciono būdu, nuomos santykiai su ieškovu pasibaigė dar 2011 m. gruodžio 20 d. Galiojantys teisės aktai nenumato nuomininkui atlyginti išlaidas, patirtas pagerinus išsinuomotas patalpas (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 str. 7 d.; Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 str. 13 d.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu tenkino ieškinį ir priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovo R. Paknio leidyklos naudai 35 706,11 Eur sumą patalpų pagerinimo išlaidoms atlyginti ir 1 708,83 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp šalių buvo susiklostę terminuotos nuomos teisiniai santykiai ir, kad ieškovas, turėdamas atsakovo leidimą, investavo savo lėšas ir pagerino išnuomotą turtą. Patalpų vertė po remonto padidėjo 97,91 procentais arba 36 011,76 Eur. Ieškovas buvo atleistas nuo nuomos mokesčio mokėjimo 3 mėnesius, t. y. nuo 305,65 Eur sumos mokėjimo, todėl ieškinio sumą sudarė 35 706,11 Eur.
5. Teismas nurodė, kad, galiojant šalių sudarytai nuomos sutarčiai, nuomininko teisė į jo padarytas investicijas išnuomoto turto pagerinimui buvo nustatyta Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme. Šio įstatymo 10 straipsnio 13 dalis nustatė, kad nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka vertinant tokį privatizavimo objektą turi būti nustatytas vertės padidėjimas procentais dėl šiam objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų. Gaunamos iš privatizavimo sandorio lėšos, atitinkamai jas sumažinus dėl privatizavimo objekto vertės padidėjimo, pervedamos į Finansų ministerijai atidarytą privatizavimo fondo sąskaitą (jei privatizavimo objektas nuosavybės teise priklauso savivaldybei, – į savivaldybės specialiąją sąskaitą). Likusi privatizavimo lėšų dalis pervedama nuomininkui, išskyrus tą dalį, kuri buvo įskaityta į nuomos mokestį. Ši lėšų dalis pervedama į privatizavimo objekto valdytojo sąskaitą. Nurodyta įstatymo nuostata neteko galios 2014 m. spalio 1 d.
6. Teismas nustatė, kad šiuo metu galiojančioje Lietuvos Respublikos valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymo redakcijoje nėra nurodyta, kad 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojęs reglamentavimas, kuriuo panaikinama nuostata dėl nuomininko teisės į privatizuoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, galiotų iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, kad atsakovo pozicija, paremta teisės aktų nuostatų galiojimu atgal, yra nepagrįsta.
7. Teismas konstatavo, kad ieškovas nuomos sutarties vykdymo metu įgyvendino visus būtinuosius reikalavimus dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo ir turėjo atsakovo garantijas, kad išlaidos bus atlygintos. Atlikdamas turto pagerinimus, turėjo raštiškus turto savininko leidimus, su juo suderino patalpų remonto projektą ir sąmatą, atsakovas savo sprendimais patvirtino patalpų remonto pagerinimo procentą, atsakovas savo sprendimais patvirtino ieškovui grąžintiną privatizuoto turto lėšų sumą.
8. Teismas pažymėjo, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme nuomininko padarytų turto pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimas turto privatizavimo atveju yra reglamentuotas specialiai, todėl Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimu juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalis ginčo santykiams netaikytina.
9. Teismas nurodė, kad aplinkybė, kad patalpos buvo privatizuotos praėjus daugiau kaip 5 metams po nuomos teisinių santykių pasibaigimo ir tai, kad privatizavimo momentu jau negaliojo įstatymo nuostata, numatanti, kad nuomininkui yra atlyginamos jo turėtos investicijos į išnuomotą privatizuotą turtą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovo prievolė, prisiimta jo paties sprendimais, atlyginti ieškovo patirtas išlaidas tampa negaliojanti.
10. Teismas pažymėjo, kad atsakovo prievolė iš patalpų privatizavimo metu gautų lėšų atlyginti ieškovui turėtas turto pagerinimo išlaidas atsirado dar nuomos sutarties galiojimo metu, kadangi buvo įvykdytos visos sąlygos pagerinto turto išlaidoms atlyginti. Šios prievolės įgyvendinimas buvo susietas su tam tikra ateityje įvyksiančia aplinkybe – patalpų privatizavimu ir privatizavimo lėšų atsakovui sumokėjimu. CK 6.33 str. 2 d. numatyta, kad prievolė su atidedamuoju terminu yra egzistuojanti prievolė, kuri nevykdytina tol, kol nesuėjo tam tikras terminas ar nebuvo tam tikros aplinkybės. Tai, kad aplinkybė įvyko jau pasibaigus nuomos teisiniams santykiams ir, kad pasikeitė įstatyminis reglamentavimas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pasibaigė šalių prievolės, kadangi įstatymas neturi atgalinės galios.
11. Teismas nurodė, kad ieškovas po patalpų remonto kreipėsi į atsakovą prašydamas leisti jam privatizuoti suremontuotas patalpas tiesioginių derybų būdu su vieninteliu pirkėju, tačiau toks jo prašymas nebuvo tenkintas. Atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad būtų egzistavę objektyvūs trukdžiai, leidžiantys priimti sprendimus dėl patalpų privatizavimo pagal ieškovo pateiktą prašymą, todėl teismas konstatavo, kad ieškovas negalėjo patalpų privatizuoti dėl paties atsakovo neveikimo.
12. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškinys yra pagrįstas ir ieškovui iš atsakovo priteisė 35 706,11 Eur sumą, skirtą patalpų pagerinimui atlikti (CK 6.33 str. 2 d., 6.501 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Esminė sąlyga, suteikianti ieškovui teisę į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą, t. y. sąlyga, jog turtas turi būti privatizuotas, nei nuomos sutarties galiojimo metu, nei Lietuvos Respublikos privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu, taip ir neatsirado. Remonto darbų atlikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 str. 13 d. nuostata numatė, kad nuomos metu dėl privatizavimo objekto pagerinimo padarytas išlaidas nuomininkui Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigydamas privatizavimo objektą. Taigi, nuomininko atliktų pagerinimų išlaidų atlyginimo momentas buvo siejamas ne su pačių išlaidų padarymu, bet su išnuomoto turto privatizavimu, todėl jei turtas nebūdavo parduodamas (privatizuojamas), investuotos lėšos taip pat nebūdavo atlyginamos. Nurodytai įstatymo nuostatai 2014 m. spalio 1 d. netekus teisinės galios, ieškovo teisė į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą neatsirado.
13.2. Pasibaigus nuomos sutarties terminui, taikytinos CK 6.501 str. nuostatos, o kadangi CK numatyta išlyga, nukreipianti į kitus įstatymus ir nuomos sutarties turinį, pirmiausia taikomos pačioje nuomos sutartyje įtvirtintos nuostatos, kad nuomininkui, pagerinusiam patalpas, už patalpų pagerinimą neatlyginama (sutarties 4 p.).
13.3. Teismas laikėsi visiškai nepagrįstos pozicijos, kad tarp šalių susiklostė prievolė su atidedamuoju terminu, numatyta CK 6.33 str. 2 d. Nagrinėjamu atveju joks patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo terminas neegzistavo, šalių nebuvo sutartas ir nuomos sutartyje nebuvo įtvirtintas. Nagrinėjamu atveju įstatymo nuostata, kad patalpų pagerinimo išlaidos atlyginamos patalpas privatizuojant, negali būti laikoma atidedamuoju terminu, kadangi patalpų privatizavimas gali ir neįvykti.
13.4. Teisinio reglamentavimo pokyčiai nuo apelianto nepriklauso, todėl jam negali būti perkeliama finansinė našta dėl pasibaigus įstatymo galiojimui likusių neprivatizuotų patalpų remonto išlaidų atlyginimo, prisidengiant tariamai atidedamųjų prievolės terminų egzistavimu.
13.5. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 str. 7 d. įtvirtina imperatyvų draudimą atlyginti valstybės (savivaldybės) ilgalaikio materialiojo turto nuomininkui už padarytus išsinuomoto turto pagerinimus. Tai yra imperatyvi teisės norma, nesuteikianti galimybių savivaldybei pačiai spręsti kitaip.
13.6. Apeliantas prievolės atlyginti ieškovui patalpų remonto išlaidas niekada neprisiėmė, tokių tariamų apelianto sprendimų ir pačiame skundžiamame sprendime nėra nurodyta, o nuomos sutartimi atsakovas atvirkščiai, nei nurodo pirmos instancijos teismas, kaip tik atsiribojo nuo bet kokio jam adresuoto reikalavimo atlyginti patalpų remonto ar pagerinimo išlaidas.
13.7. Teismas, nepagrįstai neįvertino, kad ieškovas dar prieš išsinuomodamas ginčo patalpas, turėjo visas galimybes apžiūrėti patalpas, įvertinti patalpų būklę, įvertinti, ar yra pajėgus patalpas pritaikyti savo veiklai. Akivaizdu, kad ieškovą tokia situacija tenkino ir patalpos buvo remontuojamos patenkinti paties ieškovo poreikius, žinant, kad padarytos investicijos galėtų būti susigrąžintos tik įvykus patalpų privatizavimui pagal privatizavimo metu galiojančius teisės aktų reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
13.8. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015, kadangi nurodytoje byloje kasacinis teismas pasisakė apie atvejus, kai privatizavimo įstatymo galiojimo metu turtą įsigyja pats pagerinimus atlikęs asmuo, o nagrinėjamu atveju pasikeitus teisiniam reglamentavimui turtą įsigijo ne pats ieškovas, o kitas su buvusiais patalpų nuomos santykiais visiškai nesusijęs asmuo. Šiai bylai nurodytoje kasacinio teismo byloje yra reikšmingi tik išaiškinimai, susiję su pagerinimo išlaidų dydžio nustatymu, tačiau teismas nevertino, ar ieškovo prašomos priteisti išlaidos buvo patirtos patalpų pagerinimui.
13.9. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija 2007 m. gegužės 8 d. posėdyje leido atlikti pastato paprastąjį remontą pagal nustatyta tvarka suderintą projektą ir pateiktą sąmatą, investuojant 22 890,24 Eur. Teismas neatsižvelgė, kad nors komisija jau po patalpų remonto sutiko, kad investicijos į ginčo patalpas, jas privatizuojant, ieškovui būtų atlygintos, tačiau tai nereiškia, jog apeliantui leista atlikti 36 011,76 Eur dydžio investicijas. Šioje byloje ginčas kilo dėl to, ar turi pareigą apeliantas atlyginti ieškovui investuotas į patalpų remontą lėšas, kai įstatymai tokios teisės apeliantui nesuteikia, todėl aplinkybės, susijusios su šalių derybomis dėl turto privatizavimo, jokios neturi teisinės reikšmės ginčo dalykui. Teismas išėjo už ieškovo suformuotų bylos nagrinėjimo ribų, kadangi padarė išvadą, kad atsakovas į bylą nepateikė jokią įrodymų, pagrindžiančių, kad būtų egzistavę objektyvūs trukdžiai, leidžiantys priimti sprendimus dėl patalpų privatizavimo pagal ieškovo pateiktą prašymą, ir konstatavo, kad ieškovas negalėjo patalpų privatizuoti dėl paties atsakovo neveikimo.
Atsiliepimas
14. Ieškovas R. Paknio leidykla atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Sprendimas yra teisėtas ir įgyvendinantis bendruosius sąžiningumo ir teisingumo principus. Apeliaciniame skunde bandoma pateisinti atsakovo siekį neteisėtai praturtėti ieškovo sąskaita.
14.2. Ieškovas, sudarydamas nuomos sutartį, realiai vertino ne tik nuomos sutarties nuostatas, tačiau ir tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, kuris numatė jo teisę su atsakovo sutikimu suremontuoti patalpas ir vėliau jas privatizuoti arba privatizavus kitam asmeniui atgauti savo patirtas išlaidas. Atsižvelgiant į tai, taikant pasikeitusio reglamentavimo nuostatas ir negrąžinant ieškovui jo patirtų išlaidų, būtų pažeistas ieškovo teisėtų lūkesčių principas.
Šalies argumentai
14.3. Apeliantas nepagrįstai nurodė, kad turto pagerinimo išlaidos gali būti atlygintos tik tada, jei patalpos yra privatizuojamos dar nuomos teisinių santykių egzistavimo laikotarpiu, nes nuomos sutarties 14.3 punkte šalys susitarė, kad nuomos sutartis nutraukiama patalpas įtraukus į privatizuojamų objektų sąrašą. Pagal apelianto aiškinimą investuotos lėšos niekada nebūtų atlyginamos, nes, įtraukus patalpas į privatizuojamų objektų sąrašą, nuomos sutartis būtų nutraukta ir ieškovo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išnyktų, privatizavus patalpas.
14.4. Apeliantas nepagrįstai remiasi nuomos sutarties ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimu juo įstatymo nuostatomis, kurios, kaip teisingai nurodoma ir pirmosios instancijos teismo sprendime, šiuo atveju nėra aktualios, nes ieškovo teisė gauti patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą iš privatizavimo lėšų yra kildinama tiesiogiai iš nuomos santykių metu galiojusių specialiųjų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatų.
14.5. Esminės ieškovo teisės, o kartu ir atsakovo prievolės atsiradimo sąlygos yra ieškovo atliktas patalpų pagerinimas, kuriam pritarė ir kurio išlaidas sutiko grąžinti atsakovas. Būtent šios aplinkybės tarp šalių sukuria prievolinius santykius, kurių vykdymas yra atidėtas iki tol, kol bus gautos patalpas privatizuojančio asmens sumokamos lėšos.
14.6. Ieškovas byloje yra pateikęs visus būtinus įrodymus dėl atlikto remonto darbų ir kainų, o atsakovas sutiko ieškovo patirtas išlaidas atlyginti 2007 m. spalio 17 d. iš privatizuotų lėšų. Visi ieškovo atlikti remonto darbai buvo būtini saugiam patalpų naudojimui atkurti ir pagerino patalpas iš esmės. Jokių specifinių darbų, pritaikant patalpas išskirtinei ieškovo veiklai, nebuvo atlikta. Patalpos buvo naudojamos kaip sandėlis, kurio naudojimui specialių pritaikymo darbų nereikia.
14.7. Patalpų ieškovui nepavyko privatizuoti dėl nepagrįsto atsakovo neveikimo. 2009–2014 metais skelbtose patalpų privatizavimo programose niekada nebuvo nurodomos ieškovo patirtos pagerinimų išlaidos, kurias patalpas privatizuojantis asmuo turėtų tiesiogiai pervesti ieškovui. Nesąžiningais atsakovo veiksmais buvo apribotos abi įmanomos ieškovo galimybės atgauti jo investuotas lėšas į patalpas, t. y. tiek jas privatizuojant, tiek gaunant privatizuotų patalpų kainos dalį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
16. Apeliacijos objektą sudaro pirmos instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo tenkintas ieškovo reikalavimas priteisti 35 706,11 Eur savivaldybės patalpų pagerinimo išlaidas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
17. Apeliantas nurodė, kad ieškovui teisė gauti patirtų išlaidų atlyginimą galėjo atsirasti tik patalpų privatizavimo pagal tuo metu galiojusias Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatas atveju, tačiau patalpos nebuvo privatizuotos, todėl tokia teisė ieškovui neatsirado. Apeliantas taip pat nurodė, kad šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme įtvirtintas imperatyvus draudimas atlyginti valstybės (savivaldybės) ilgalaikio materialiojo turto nuomininkui už padarytus išnuomoto turto pagerinimus.
18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis ir ginčui aktualias teisės normas, sprendžia, jog nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais.
19. Pagal CK 6.501 str. 1 d. nuostatą, kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita.
20. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 str. 13 d. (redakcija, galiojusi iki 2014 m. spalio 1 d.) nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka vertinant tokį privatizavimo objektą, turi būti nustatytas vertės padidėjimas procentais dėl šiam objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų.
21. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtintų Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklių (galiojusių iki 2014 m. spalio 24 d.) 32 punktą, kai privatizuojami valstybei (savivaldybei) nuosavybės teise priklausantys objektai (statiniai), kuriems pagerinti buvo patirta išlaidų, nuomininkui gali būti atlyginama tik objektui (statiniui) pagerinti pagal nustatytąja tvarka suderintą projektą patirtos būtinos išlaidos.
22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek pagal specialiuosius teisės aktus, kuriuose nustatyta patalpų vertės padidėjimo išlaidų nustatymo ir atlyginimo tvarka, tiek pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą nuomininkui, kuris teisėtai pagerino nuomotas patalpas, jų privatizavimo metu atlyginamos ne patirtos šiam tikslui būtinos išlaidos, o dėl šio pagerinimo patalpų vertės padidėjimo procentas, t. y. atlyginama ne tai, kiek lėšų asmuo įdėjo, o tai, kiek dėl tų įdėjimų geresnis (brangesnis) tapo pats daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis Nr. 3K-3-394/2010).
23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad leidimo atlikti nuomojamo daikto pagerinimus davimas savo esme yra sandoris, nes šiuo veiksmu siekiama tam tikrų teisinių padarinių. Sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012).
24. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, privatizuojant valstybės (savivaldybės) turtą, dėl materialiosios teisės, t. y. nuomos sutarties šalių teisių ir pareigų dėl turto pagerinimo išlaidų turi būti sprendžiama pagal CK įtvirtintą nuomininko turėtų turto pagerinimo išlaidų atlyginimo reglamentavimą. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 str. 13 d. nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo atveju nuomininko teisėtai, turint nuomotojo leidimą, patirtos būtinos turto pagerinimo išlaidos jam būtų kompensuotos pagal CK 6.501 str. įtvirtintas taisykles. Tuo atveju, kai privatizuojamą turtą įsigyja trečiasis asmuo, turto nuomininkui už pagerinimus atlygina jis. Kai pagerintą turtą įsigyja pats pagerinimus padaręs nuomininkas, jo teisė į turto pagerinimo išlaidų atlyginimą išlieka ir turi būti ginama: tokiu atveju turto pagerinimo išlaidas turi kompensuoti buvęs privatizuoto turto savininkas (valstybė ar savivaldybė). Priešingas įstatymo aiškinimas ir taikymas reikštų nepagrįstą savivaldybės (valstybės) praturtėjimo nuomininko sąskaita įteisinimą, todėl prieštarautų bendriesiems teisės ir civilinių santykių teisinio reglamentavimo principams. Tvarkant valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo santykius, negali būti paneigiami CK 1.2 str. įtvirtinti civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai, valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo procese turi būti užtikrinta teisinga pusiausvyra tarp privatizavimo tikslo gauti iš privatizavimo didesnių pajamų ir tikslo gerinti privataus verslo sąlygas, apsaugant nuomininką nuo jo teisėtų interesų pažeidimo. Šių interesų pusiausvyrai užtikrinti tiek nuomininkas, investuodamas privatų kapitalą į išsinuomotą turtą ir siekdamas jį privatizuoti, tiek nuomotojas, rengdamas nuomojamą objektą privatizuoti, turi elgtis sąžiningai, laikytis įstatymo reikalavimų, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principų, bendradarbiauti priimant bei įgyvendinant nuomos sutarties šalių teisiniams santykiams reikšmingus sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015).
25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip teisingai nurodė apeliantas, šios bylos ir aukščiau nurodytos kasacine tvarka išnagrinėtos bylos Nr. 3K-3-69/2015 faktinės aplinkybės (turtą privatizavo pats nuomininkas) skiriasi, tačiau kasacinio teismo išaiškinimai nagrinėjimu atveju yra svarbūs tuo, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 str. 13 d. nuostatos gali būti aiškinamos plečiamai, vadovaujantis bendraisiais civilinių teisinių santykių reglamentavimo principais bei siekiant apginti savivaldybės patalpų nuomininko teisėtus interesus į turėtų patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą.
26. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys 2006 m. gruodžio 15 d. sudarė Savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 2065, kurios pagrindu ieškovui buvo išnuomotos 27,06 kv. m ploto patalpos, pažymėtos 1-(1-4), Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. 18, naudoti sandėliavimui, už 101,88 Eur atlyginimą. 2007 m. sausio 16 d. ieškovas gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus vedėjo raštą, kuriame nurodyta, kad savivaldybės Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija nutarė leisti ieškovui atlikti patalpų remonto darbus, pritaikant patalpas sandėliavimui. 2007 m. gegužės 15 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus vedėjo rašte nurodyta, kad ieškovui buvo leista investuoti į projektą 22 890, 23 Eur. 2007 m. liepos 5 d. šalys pasirašė nuomos sutarties pakeitimą, kuriuo ieškovas atleistas nuo nuomos mokesčio mokėjimo laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d. 2007 m. spalio 5 d. ieškovas pateikė atsakovui atliktų remonto darbų sąmatą, kurioje nurodyta, kad patalpų remontui išleido 36 011,76 Eur. 2007 m. spalio 23 d. atsakovas informavo ieškovą, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija nustatė, kad objekto privatizavimo metu ieškovui būtų kompensuojama 36 011,76 Eur, nustačius objekto vertės padidėjimo procentą dėl įdėtų lėšų patalpų pagerinimui. 2008 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus vedėjas informavo ieškovą, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija svarstė nepriklausomų turto vertintojų nustatytą nekilnojamojo turto objekto vertės padidėjimo procentą dėl padarytų investicijų į objekto pagerinimą ir nusprendė pritarti, kad turto vertė padidėjo 97,91 proc. (36 011,76 Eur) ir paprašė nurodyti, ar ieškovas sutinka su komisijos sprendimu bei nurodyti sąskaitos numerį dėl priklausančios lėšų dalies už privatizavimo objektą pervedimo. 2008 m. rugsėjo 26 d. raštu ieškovas patvirtino, kad tokiam turto vertės padidėjimo procentui pritaria ir nurodė sąskaitos numerį dėl lėšų pervedimo. 2008 m. rugsėjo 15 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą su prašymu leisti privatizuoti nuomojamas patalpas tiesioginių derybų būdu su vieninteliu pirkėju. 2017 m. gegužės 3 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą su prašymu sumokėti jam priklausančią privatizavimo lėšų dalį už patalpų pagerinimą. 2017 m. liepos 28 d. raštu atsakovas nurodė ieškovui, kad prašomų grąžinti lėšų jam neišmokės, kadangi nuomos santykiai pasibaigė 2011 m. gruodžio 20 d., o patalpos privatizuotos tik 2017 m. gegužės 12 d., tai yra daugiau kaip po 5 metų po nuomos santykių pasibaigimo, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostata, numačiusi nuomininko teisę gauti turto pagerinimo išlaidų atlyginimą iš privatizuoto turto lėšų, yra panaikinta. Ieškovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad derybos su nuomotoju dėl nuomininkui nežinomų priežasčių nepavyko ir ieškovas neturėjo galimybės privatizuoti jo iš esmės pagerintų patalpų.
27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovas savo sprendimais iš esmės sutiko kompensuoti ieškovui patalpų pagerinimo išlaidas (36 011,76 Eur), nes visos ieškovo išlaidos nuomojamų patalpų pagerinimui buvo patirtos atsakovui iš anksto pritarus ir leidus bei dar nepasikeitus teisiniam reglamentavimui. Akivaizdu, kad atsakovas leidęs ieškovui pagerinti patalpas ir sutikęs už tai atlyginti, sudarė ieškovui pagrįstą ir teisėtą lūkestį tikėtis, kad atsakovas kompensuos ieškovo patirtas išlaidas. Ieškovas kreipėsi į atsakovą su prašymu leisti privatizuoti nuomojamas patalpas tiesioginių derybų būdu, tačiau atsakovas sprendimo leisti ieškovui privatizuoti patalpas nepriėmė iki pat 2017 m., kai patalpos buvo parduotos kitam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybės, kad patalpos buvo privatizuotos kito asmens, praėjus 6 metams po nuomos teisinių santykių pasibaigimo, kad privatizavimo ir ieškovo kreipimosi dėl patalpų pagerinimo išlaidų grąžinimo momentu jau negaliojo Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostata, nustatanti, kad nuomininkui yra atlyginamos jo turėtos investicijos į išnuomotą privatizuotą turtą, savaime nereiškia, kad ieškovas prarado teisę gauti išlaidų patalpų pagerinimui atlyginimą nurodyto teisinio reglamentavimo kontekste, o atsakovo prisiimta prievolė atlyginti ieškovo patirtas išlaidas tapo negaliojanti.
28. Pagal ieškovo kreipimosi į atsakovą dėl tiesioginių derybų pradėjimo galiojusio Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 str. 5 d. nustatė, kad tiesioginių derybų būdu gali būti privatizuojami valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantys pastatai ar patalpos, kuriuos (kurias) nuomininkas nuomotojo leidimu pagerino. Šiuo atveju Vyriausybės nustatyta tvarka tiesioginės derybos su vieninteliu pirkėju – šių pastatų ar patalpų nuomininku ar asmeniu, turinčiu nuomininko reikalavimo teisę į būtinųjų išlaidų atlyginimą, gali būti vykdomos, jei yra tenkinamos šios sąlygos: 1) teisės aktų nustatyta tvarka nuomininkas ar kitas asmuo turi reikalavimo teisę į būtinųjų išlaidų, nuomotojo leidimu nuomininko patirtų pastatams ar patalpoms pagerinti, atlyginimą ir šių atlygintinų išlaidų suma yra didesnė negu 1/2 išsinuomotų pastatų ar patalpų ir jiems priskirto žemės sklypo rinkos vertės. Tiesioginės derybos nevedamos, jei iki sprendimo dėl tiesioginių derybų vedimo priėmimo momento reikalavimo teisė į būtinųjų išlaidų atlyginimą sumažėja tiek, kad neviršija 1/2 išsinuomotų pastatų ar patalpų ir jiems priskirto žemės sklypo rinkos vertės; 2) pastatai ar patalpos atitinka bent vieną iš šių sąlygų: pakeista ne mažiau kaip 1/2 jų pagrindinių konstrukcijų; bendras jų plotas ar tūris padidintas daugiau kaip 1/3; pakeista daugiau kaip 1/2 jų inžinerinių komunikacijų ar įrengtos naujos inžinerinės komunikacijos; taip pat juose atlikta šių darbų dalis ir (arba) sumontuota technologinė įranga ir gamybiniai įrenginiai, kuriuos išmontuojant būtų padaryta esminės žalos įrangai, įrenginiams, pastatui arba patalpoms.
29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios, todėl teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Ši taisyklė yra svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises bei pasitikėjimą valstybės priimtais teisės aktais ir pačia valstybe. Teisės akto, veikiančio atgaline tvarka, priėmimas yra galimas, jei tai būtų nurodyta teisės akte ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties arba jų padėtį pagerintų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2014).
30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusi Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 str. 7 d., numatanti draudimą atlyginti valstybės (savivaldybės) ilgalaikio materialiojo turto nuomininkui už padarytus išsinuomoto turto pagerinimus, negali turėti įtakos iki šio įstatymo priėmimo galiojusiam teisiniam reglamentavimui ir atsakovo savanoriškam įsipareigojimui kompensuoti ieškovui patalpų pagerinimo išvadas, kadangi priešingu atveju būtų pažeistas įstatymo negaliojimo atgal principas.
31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015 išaiškino, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas yra specialus teisės aktas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo atžvilgiu. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 17 str. 2 d. 1 p. nustatyta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas kitų subjektų nuosavybėn gali būti perduodamas, jį privatizuojant pagal įstatymus.
32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas reiškia, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo normos yra specialiosios, t. y. joms teikiant pirmenybę Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo atžvilgiu, todėl, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatos dėl draudimo atlyginti nuomininkui jo patirtas išlaidas, pagerinant nuomotas ir savivaldybei priklausančias patalpas, įsigaliojusios 2014 m. spalio 1 d., nagrinėjamu atveju netaikomos.
33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal šalių sudarytos nuomos sutarties metu galiojusią Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatas ieškovo išlaidas privalėjo atlyginti turtą privatizavęs asmuo. Tačiau atsakovas nuomos sutarties galiojimo metu pats savo sprendimais leido atlikti remonto darbus ir įsipareigojo dalį privatizuoto turto kainos grąžinti ieškovui, atidedant pagerinimo išlaidų sumokėjimą iki turto privatizavimo momento.
34. CK 6.33 str. 2 d. nurodyta, kad prievolė su atidedamuoju terminu yra egzistuojanti prievolė, kuri nevykdytina tol, kol nesuėjo tam tikras terminas ar nebuvo tam tikros aplinkybės.
35. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas ieškovo nuomotas patalpas 2017 m. gegužės 12 d. pardavė kitam asmeniui. Atsižvelgiant į atsakovo sprendimus leisti atlikti patalpų pagerinimo darbus ir grąžinti ieškovui turėtas pagerinimo išlaidas bei tai, kad atsakovas neturėjo teisės į privatizuotojo sumokamų lėšų dalį, kurios vertė yra lygi ieškovo atliktų patalpų pagerinimų vertei, laikytina, kad po ieškovo nuomotų patalpų pardavimo atsakovas privalėjo sumokėti ieškovui turėtų turto pagerinimo išlaidų dalį, nepriklausomai nuo įstatyminio reglamentavimo pasikeitimo. Priešingu atveju, t. y. atsakovui negrąžinus ieškovui jo turėtų patalpų pagerinimo išlaidų, būtų pagrindas spręsti apie atsakovo nepagrįstą turto gavimą ar nepagrįstą praturtėjimą (CK 6.237 str., 6.242 str.).
36. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotos atsakovo pareigos kompensuoti ieškovui patalpų pagerinimo išlaidas.
37. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad ieškovas negalėjo patalpų privatizuoti dėl paties atsakovo neveikimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo dėl ieškovo teisės ir atsakovo pareigos atlyginti ieškovui investuotas į patalpų remontą lėšas. Byloje nėra pareikštas reikalavimas dėl patalpų privatizavimo sandorio sudarymo, todėl iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies šalinami pirmosios instancijos teismo argumentai apie atsakovo neveikimą, kaip nesusiję su šioje byloje pareikštu ieškinio reikalavimu.
38. Teisėjų kolegijai daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, o apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas iš esmės nepakeistas, pašalinant iš motyvuojamosios dalies pastraipą apie atsakovo neveikimą dėl patalpų privatizavimo. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija jų nevertina (CK 6.501 str., CPK 178 str., 185 str.).
39. Teisėjų kolegija netenkina ieškovo prašymo priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovo R. Paknio leidyklos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes jų dydį patvirtinantys dokumentai apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti (LR CPK 93 str., 98 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą iš esmės nepakeistą.
Pašalinti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. motyvuojamosios dalies argumentus:
„Pažymėtina, kad ieškovas po patalpų remonto kreipėsi į atsakovą prašydamas leisti jam privatizuoti suremontuotas patalpas tiesioginių derybų būdu su vieninteliu pirkėju, tačiau toks jo prašymas nebuvo tenkinamas. Atsakovas į bylą nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad būtų egzistavę objektyvūs trukdžiai, leidžiantys priimti sprendimus dėl patalpų privatizavimo pagal ieškovo pateiktą prašymą, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovas negalėjo patalpų privatizuoti dėl paties atsakovo neveikimo.“