Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Fomičiovos ir Gedimino Užubalio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. F. A. (M. F. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. F. A. (M. F. A.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 24S78329 (toliau – ir Sprendimas). Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškina, kad atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo jam buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2027 m. kovo 12 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties‘‘ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalimi. Kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis teritorijoje iki 2027 m. kovo 12 d.

Pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, todėl atvyko į Lietuvą. Vieną mėnesį gyveno viešbutyje, bet per tą laikotarpį jo darbdavys su juo darbo sutarties nesudarė ir darbo vietos nesuteikė, todėl pareiškėjas išvyko atgal į savo šalį. Pareiškėjas neskundė atsakovo sprendimo kurio jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, kadangi jis turėjo būti panaikintas, nes darbdavys nesuteikė pareiškėjui darbo vietos. Tačiau tai nesudaro jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas teikdamas prašymą leidimui laikinai gyventi gauti. Priešingai, pareiškėjas sužinojęs, kad nebus įdarbintas išvyko iš šalies.

Tvirtina, kad leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas įvairiais pagrindais t. y. padarant nusikalstamą veiką, pateikiant suklastotus oficialius dokumentus arba tiesiog nutraukus darbo sutartį ir kt. UTPĮ 133 straipsnis numato tik atsakovo teisę asmeniui įtraukti draudimą atvykti į Lietuvą tuo atveju, kai yra panaikindamas leidimas laikinai gyventi, o ne absoliučią pareigą daryti tai visais atvejais, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Atsakovas nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių. Akivaizdu, kad pritaikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos ir nelogiškos, bet ir neproporcingos susidariusiai situacijai. Šiuo atveju nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai.

Mano, jog remiantis teisės aktais ir LVAT praktika, atsakovas neturėjo teisės priimti Sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti pareiškėjas. Šiuo atveju, asmeniui neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbdavį, darbdaviui taip pat neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbuotoją, todėl vien darbo sutarties nutraukimas arba jos nepasirašymas negali sukelti asmeniui tokių padarinių dėl kurių būtų ribojamas jo judėjimas visoje Europos Sąjungoje.

Pažymi, kad atvykus į Lietuvą pats darbdavys negalėjo pasiūlyti pareiškėjui darbo vietos. Tuo pačiu pareiškėjas nurodo, jog atvykęs į Lietuvą taip pat suprato, kad jis negalės dirbti tokiomis klimato sąlygomis, todėl dirbti pas darbdavį nepradėjo.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos (toliau – VSAT IS) duomenimis pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką 2023 m. gruodžio 16 d. per Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą. Duomenų, kad pareiškėjas būtų išvykęs iš Lietuvos Respublikos, kirsdamas išorinę Europos Sąjungos sieną, VSAT IS nėra. Pareiškėjas taip pat nėra pateikęs Migracijos departamentui duomenų apie savo išvykimą (pvz., paso puslapio su atžyma apie išvykimą kopijos). Tokių duomenų nėra pateikta ir su pareiškėjo skundu. Taip pat pareiškėjas nėra pateikęs ir gyvenimo kokiame nors viešbutyje duomenų ar kokio nors tai įrodančio dokumento. Todėl yra pagrindas pagrįstai išvadai, kad pareiškėjas arba neišvyko iš Lietuvos Respublikos, arba iš Lietuvos išvyko į kurią nors kitą Europos Sąjungos valstybę narę. Tarpininkavimo raštą pateikusi bendrovė UAB „Solikar Group“ savo pranešime nurodė, kad pareiškėjas neatvyko dirbti, ir, be kita ko, pažymėjo, kad bandymai susisiekti su pareiškėju buvo nesėkmingi.

Šiuo atveju, pareiškėjas, gavęs leidimą darbo pagrindu, neinformavo Migracijos departamento, kad nepradėjo dirbti, taip pat pareiškėjas nepateikė Migracijos departamentui duomenų apie savo išvykimą iš Lietuvos. Tai sudaro pagrindą Migracijos departamentui vertinti, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, nes užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje, turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas.

Migracijos departamentas priima sprendimus įvertinęs individualias su užsieniečiais susijusias aplinkybes, o ne vien todėl, kad priimamas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Nurodydamas kaip pagrindą sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi priėmimą Migracijos departamentas vertina, kad pareiškėjas, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi ir nesudaręs darbo sutarties su darbdaviu, galimai atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas kitą tikslą, nei nurodė, prašydamas leidimo laikinai gyventi.

Nurodo, jog pagal galiojančius teisės aktus svarbu užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema ir atvykstantys gyventi į Lietuvą užsieniečiai imtųsi realios teisėtos veiklos, kuri yra pelninga arba naudinga (kai nesiekiama pelno), arba dirbtų pagal darbo sutartį, kad turi būti laikomasi nuostatos, kad realios veiklos nevykdysiantys arba nevykdantys užsieniečiai neturi galimybės įgyti teisės būti ir gyventi Lietuvoje ar ją išsaugoti, taip pat atsižvelgiant į tai, kad užsieniečių neteisėtos migracijos iš trečiųjų šalių poveikis Lietuvai nesilpnėja. Ginčijamame Sprendime yra nurodytos sprendimui turėjusios įtakos aplinkybės bei motyvai, teisinis ir faktinis pagrindas, t. y., kad pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, nes buvo nustatyta, jog kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi asmuo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

VSDFV IS duomenimis, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje įdarbintas nebuvo. Todėl Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas neturi ekonominių ryšių su Lietuva. Nebuvo nustatyta ir pareiškėjo šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Įvertinant tai, kad pareiškėjas leidimą laikinai gyventi gavo pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis, mano, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra pakankamas pagrindas pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Be to, įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas gali ir ateityje nesąžiningus būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimo, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslais pasiekiamas tik įvedant perspėjimą į SIS dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, buvo nuspręsta pareiškėjo duomenis iš nacionalinio sąrašo teikti SIS.

Pažymi, jog įstatymų leidėjas paliko galimybę vertinti ne vien sunkias nusikalstamas veikas ar tokias nusikalstamas veikas, už kurias baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme, bet ir atskirai išskyrė bandymus apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę, o būtent ši aplinkybė ir yra reikšminga pareiškėjo atveju. Pareiškėjo veiksmai vertintini kaip nelegalios migracijos grėsmė.

Migracijos departamentui priėmus Sprendimą įvesti perspėjimą į SIS buvo gauta informacija iš Prancūzijos, kur pareiškėjas kreipėsi 2024 m. lapkričio 5 d., norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi ar vizą, ir Portugalijos, kur pareiškėjas atvyko 2024 m. rugsėjo 10 d., siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi. Tiek į Portugaliją, tiek į Prancūziją pareiškėjas vyko neteisėtai, todėl tikėtina, kad pareiškėjas vis dar naudojasi negrąžintu leidimu laikinai gyventi. Pareiškėjas šio leidimo laikinai gyventi negrąžino, leidimas paskelbtas negaliojančiu, tačiau pačiame dokumente yra nurodyta galiojimo data – iki 2025 m. rugsėjo 18 d. Todėl mano, kad Migracijos departamento vertinimas dėl galimos pareiškėjo nelegalios migracijos buvo pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 24S78329 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).

Atsižvelgiant į tai, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo UAB „Solikar group“ pagrindu, tačiau užsienietis, 2023 m. lapkričio 28 d. atsiėmęs leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. gruodžio 16 d. atvykęs į Lietuvos Respubliką, darbo sutarties su UAB „Solikar group“ nesudarė, atsakovas konstatavo, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Tuo pagrindu Migracijos departamentas 2024 m. vasario 9 d. priėmė sprendimą Nr. 24S46742, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Migracijos departamentas 2024 m. kovo 13 d. priėmė sprendimą Nr. 24S78329 (ginčijamą šioje byloje), kuriuo uždraudė atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius bei įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams.

Pareiškėjas nesutikdamas su ginčijamu sprendimu kreipėsi į teismą.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Įstatymas, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka). Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024; 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024; 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024).

Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a papunktyje ir 2 dalies c papunktyje nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, vadovaudamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas dėl draudimo atvykti ir įvedimo į SIS sistemą priimtas iš esmės vadovaujantis Migracijos departamento 2024 m. vasario 9 d. sprendimu, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo leidimas gyventi Lietuvoje. Konkrečiai, buvo atsižvelgiama į šiame sprendime nurodytus leidimo panaikinimo pagrindus, įtvirtintus Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte (remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu) ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Taigi, esant šiems pagrindams bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu ir Taisyklių 15 punktu, tai iš esmės sudaro pagrindą taikyti 3 metų draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti atitinkamą perspėjimą į SIS.

Kitaip tariant, ginčijamu Sprendimu draudimas 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įtraukimas į SIS pareiškėjui buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas konstatavus, jog jis, kreipdamasis dėl leidimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o ši išvada savo ruožtu buvo padaryta nustačius faktą, kad pareiškėjas atsiėmęs leidimą laikinai gyventi darbo sutarties su UAB „Solikar group“ nesudarė.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu atvyko į šalį. Vieną mėnesį jis gyveno viešbutyje, laukė kol jį įdarbins, tačiau per šį laikotarpį jo darbdavys nesudarė su juo darbo sutarties, todėl pareiškėjas išvyko atgal į savo šalį. Mano, kad šios aplinkybės patvirtina, jog Sprendime nepagrįstai konstatuota, jog kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Tačiau teismas su šiais pareiškėjo argumentai nesutinka visų pirma dėl to, kad jie nėra pagrįsti į bylą pateiktas įrodymais, t. y. nors pareiškėjas nurodo, kad jis atvykęs į Lietuvą vieną mėnesį gyveno viešbutyje, tačiau nepateikia jokių šį faktą patvirtinančių duomenų (pvz. viešbučio rezervacijos dokumentai). Visų antra, bylos medžiaga patvirtina, kad ne darbdavys nesudarė su juo darbo sutarties, o pats pareiškėjas nebuvo suinteresuotas pradėti dirbti UAB „Solikar Group“. Tai matyti iš byloje esančio UAB „Solikar Group“ 2023-12-01 pranešimo Nr. 2313-PRNŠ-0162, kuriuo įmonė informavo, kad pareiškėjas neatvyko dirbti ir pažymėjo, kad bandymai susisiekti su pareiškėju buvo nesėkmingi, todėl prašo panaikinti išduoti leidimą laikinai gyventi. Šią aplinkybę savo skunde patvirtina ir pats pareiškėjas nurodydamas, kad atvykęs į Lietuvą suprato, kad jis negalės dirbti tokiomis klimato sąlygomis, todėl dirbti pas darbdavį nepradėjo.

Be to, pažymėtina, jog iš byloje esančios Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos 2024 m. kovo 13 d. pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką 2023 m. gruodžio 16 d. 12:07:58 per Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą. Duomenų, kad pareiškėjas būtų išvykęs iš Lietuvos Respublikos, kirsdamas išorinę Europos Sąjungos sieną (grįžęs į kilmės šalį), VSAT IS nėra. Taigi, pareiškėjo argumentai, kad jis negavęs darbo UAB „Solikar Group“ grįžo atgal į savo kilmės šalį taip pat yra nepagrįsti.

Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo išdavimo, teikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Šiuo atveju byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, nesudarė darbo sutarties su UAB „Solikar Group“ ir nepradėjo vykdyti darbo veiklos, nes pareiškėjas net ir neturėjo ketinimo įmonėje dirbti. Šią išvadą patvirtina aplinkybė, kad, kaip minėta, darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta dėl pareiškėjo kaltės, kadangi jis neatvyko įsidarbinti, nesusisiekė su darbdaviu.

Atitinkamai, nustačius, jog pareiškėjas leidimą laikinai gyventi gavo pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis bei atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte nustatyta teisinį reguliavimą, teismas vertina, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui nustatė 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Be to, šiuo atveju, priimant Sprendimą dėl uždraudimo atvykti, buvo įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, t. y. nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Be to, pareiškėjas šiuo metu Lietuvoje nėra įdarbintas.

Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, 3 metų draudimo atvykti laikotarpis teismo vertintinas kaip atitinkantis Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus, adekvatus ir protingas bei nepažeidžiantis pareiškėjo skunde minimo proporcingumo principo.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog atsakovas neturėjo teisės priimti Sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti pareiškėjas. Taip pat nurodo, jog tiek darbuotojas turi teisę pasirinkti darbdavį, tiek darbdavys – darbuotoją, todėl vien darbo sutarties nepasirašymas ar nutraukimas neturėtų lemti jo judėjimo ribojimų visoje Europos Sąjungoje.

Teismas pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad, prieš įvedant į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju Migracijos departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus; Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).

Teismas atkreipia dėmesį, jog atsakovas pateikė į bylą duomenis, iš kurių matyti, jog Migracijos departamentui priėmus Sprendimą įvesti perspėjimą į SIS buvo 2024 m. rugsėjo 10 d. gauta informacija iš Portugalijos, jog pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 10 d. atvyko į Portugaliją, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi. Byloje pateiktoje SIRENE Portugalijos nacionalinio skyriaus N formoje nėra nurodyti, kad pareiškėjas atvyko į Portugaliją turėdamas vizą. Nesant duomenų, kad pareiškėjas būtų turėjęs kitos valstybės išduotą leidimą laikinai gyventi ar vizą, pritartina atsakovui, jog yra pagrindas vertinti, kad pareiškėjas atvyko į Portugaliją būtent su Lietuvoje išduotu leidimu laikinai gyventi. Be to, atsakovas pateikė į bylą duomenis, iš kurių matyti, jog 2024 m. lapkričio 5 d. buvo gauta informacija ir iš Prancūzijos, kur pareiškėjas kreipėsi 2024 m. lapkričio 5 d., norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi ar vizą. Atsakovas gavęs tokius duomenis, taip pat darė prielaidą, jog pareiškėjas būdamas Prancūzijoje prašė suteikti jam leidimą laikinai gyventi ar vizą, tačiau priimant jį, buvo nustatytas SIS perspėjimas. Taigi, prieš tai nurodytos aplinkybes patvirtina, jog pareiškėjas į minėtas šalis vyko neteisėtai, neturėdamas šių valstybių išduoto dokumento, todėl tikėtina, kad pareiškėjas vykdamas į šias šalis naudojosi negrąžintu leidimu laikinai gyventi. Kaip nurodė atsakovas, pareiškėjas šio leidimo laikinai gyventi negrąžino, leidimas paskelbtas negaliojančiu, tačiau pačiame dokumente yra nurodyta galiojimo data – iki 2025 m. rugsėjo 18 d.

Įvertinęs ginčijamo Sprendimo dalį dėl draudimo įvedimo į SIS, teismas konstatuoja, kad šiuo atveju yra teisinis pagrindas palikti galioti draudimą atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje. Kaip jau minėta, pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nesudarė darbo sutarties su UAB „Solikar Group“, nors teikdamas prašymą dėl leidimo išdavimo nurodė ketinantis dirbti šioje bendrovėje. Tai rodo, kad jis nevykdė leidimo išdavimo sąlygų ir pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, turėdamas 2023 m. rugsėjo 18 d. Lietuvoje išduotą leidimą laikinai gyventi, kuris nuo 2024 m. vasario 9 d. buvo pripažintas negaliojančiu, 2024 m. rugsėjo 10 d. nuvyko į Portugaliją, o 2024 m. lapkričio 5 d. – į Prancūziją, kur siekė gauti naujus leidimus gyventi ir/ar vizas. Tačiau jis neturėjo teisėto pagrindo būti šiose valstybėse.

Teismo vertinimu, šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas sąmoningai piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis. Šiuo atveju, priešingai nei teigia pareiškėjas, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad jo veiksmai sudaro pagrindą vertinti jį kaip keliantį grėsmę migracijos kontrolės sistemai. Pareiškėjas, apeidamas nacionalinės teisės ir Europos Sąjungos reikalavimus dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją bei kitas Šengeno erdvės valstybes, piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis, o tai sudaro pagrindą jo atžvilgiu taikyti atitinkamas teisines priemones.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas sistemingai pažeidinėjo migracijos taisykles, nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų šias aplinkybes, ir neįrodė, kad draudimo įvedimas į SIS būtų neproporcinga ar nepagrįsta priemonė, teismas daro išvadą, kad atsakovo priimtas Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS 36 mėnesiams (3 metams) yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismo vertinimu, skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas Sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų Sprendimo panaikinimo pagrindų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. 24S78329 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestas, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. F. A. (M. F. A.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.