Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2012-02-29 · Civilinė byla Nr. 2A-453-163/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-29
Bylos Nr.
2A-453-163/2012
Teisminio proceso Nr.
2-24-3-01689-2010-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Žydrūnas Bertašius, Irma Čuchraj, Alona Romanovienė
Ieškovas
I. S.
Atsakovas
O. D.
Kategorijos
  • 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja A. Romanovienė Civilinė byla Nr. 2A-453-163/2012Teisėja E. Pauliukienė (Proceso Nr.2-24-3-01689-2010-8)
Procesinio sprendimo kategorijos: 78.2.1.; 77.4.2; 99.7; 99.9; 121.22. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. vasario 29 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Irmos Čuchraj, Alonos Romanovienės (pirmininkaujanti ir pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. S. ieškinį atsakovei O. D. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir atsakovės O. D. priešieškinį ieškovui I. S. dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo jam priteisimo, teikiančios išvadą byloje institucijos ­– Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas I. S. kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydamas su juo nustatyti nepilnamečio sūnaus V. S., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) su atsakove O. D. susilaukė sūnaus Viktoro. Visa faktinė šeima gyveno ieškovo motinai nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, esančiame sodininkų bendrijoje „Guboja“, tačiau 2010-09-11 atsakovė, ieškovui nepranešusi ir negavusi jo sutikimo, pasiėmė sūnų iš namų ir išėjo gyventi pas savo mamą J. D., gyvenančią Klaipėdoje. Ieškovas ne kartą bandė atsakovę įtikinti grįžti toliau gyventi kartu, tačiau ji, savo poelgio nemotyvavusi, atsisakė, neleido toliau auginti vaiko, taip pat neleidžia ieškovui bendrauti su sūnumi. Ieškovo teigimu, jis turi didesnes galimybes ir deda daugiau pastangų, pasinaudojant valstybės teikiama parama, užtikrinti vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą. Tuo tarpu atsakovė gyvena dviejų kambarių mamos bute kartu su broliu, yra visiškai materialiai priklausoma nuo savo motinos, nes nedirba. Ieškovo manymu, atsakovė dalį lėšų gauna už lytinius santykius iš atsitiktinių pažinčių, ji rūko, girtauja, galimai retkarčiais vartoja narkotikus, vaiku rūpinasi mažai: sūnus atiduodamas darželio, motinos ar brolio priežiūrai, kurie taip pat turi žalingų įpročių, todėl gyvendamas atsakovės šeimoje vaikas nebus apsaugotas nuo neigiamos socialinės aplinkos.

Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti nepilnamečio sūnaus V. S. gyvenamąją vietą su ja, priteisti iš ieškovo I. S. nuo 2010-09-10 kas mėnesį po 1000 Lt sūnaus išlaikymui iki jo pilnametystės bei visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad po sūnaus gimimo apsigyveno ieškovo motinos name, tačiau praėjus dešimčiai dienų po vaiko gimimo, ieškovas buvo sulaikytas, o vėliau teismo suimtas dvejiems mėnesiams. Todėl ji su sūnumi apsigyveno savo močiutės bute, esančiame Klaipėdoje, kur viena augino ir rūpinosi sūnumi. Vėliau, teismui pakeitus ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą į kitą švelnesnę, jis buvo paleistas iš tardymo izoliatoriaus, todėl apsigyveno vėl kartu. Kadangi ji nedirbo, o mokėsi, ieškovas pasisiūlė imti atostogas vaiko priežiūrai iki sūnui sueis du metai, jis materialiai išlaikė ją, vaiką ir savo motiną. 2009-01-06 ji su ieškovu susipyko, todėl su vaiku vėl apsigyveno močiutės bute, vėliau susitaikius, grįžo gyventi pas ieškovą. 2009 m. rudenį ji ieškovą galutinai paliko, nes jis tapo agresyvus, naudojo psichologinį smurtą, grasino panaudoti ir fizinį smurtą. Pradėjus gyventi atskirai, atsakovė nedarė kliūčių ieškovui su sūnumi matytis, siūlė jam dėl bendravimo su vaiku tvarkos susitarti geruoju, tačiau jam netiko jokia siūloma bendravimo tvarka. Nuo pat vaiko gimimo, gyvenant su ieškovu kartu, atsakovė nė karto nebuvo palikusi sūnaus tik ieškovo priežiūrai, išskirtinai sūnumi rūpinosi ji pati. Mano, jog ieškovo argumentai apie jo gerą turtinę būklę ir geresnes gyvenimo sąlygas negali turėti įtakos sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimų. Atsakovė prašė atsižvelgti į vaiko amžių, jos ir vaiko stiprų ryšį. Teigė, jog vaikui gyventi su ja yra visos tinkamos sąlygos: gyvena viename iš keturių kambarių močiutės bute su visais komunaliniais patogumais Klaipėdos mieste, šalia yra vaikų poliklinika ir vaikų darželis – lopšelis. Jos manymu, ieškovas nori nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su juo, kad išvengtų realios griežtos baudžiamosios atsakomybės. Atsakovė taip pat prašė priteisti iš ieškovo vaiko išlaikymui po 1000 Lt kas mėnesį, nes jo materialinė padėtis yra ženkliai geresnė. Nurodė, jog tokia minimali suma buvo skiriama vaikui, kai šalys gyveno kartu. Atsakovė šiuo metu mokosi, gauna našlaitės pašalpą ir iš esmės yra išlaikoma mamos.

Rezoliucinė dalis

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-09-28 sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį iš dalies patenkino. Teismas nusprendė:

nustatyti nepilnamečio V. S. gyvenamąją vietą su motina O. D.;

įsiteisėjus sprendimui, priteisti iš I. S. kas mėnesį po 400,00 Lt, šias lėšas indeksuojant atsižvelgus į infliaciją kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, sūnaus V. S. išlaikymui iki jo pilnametystės; nepilnamečio sūnaus gaunamų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise skiriama O. D.;

priteisti iš ieškovo I. S. 1633,20 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovei O. D.;

įsiteisėjus sprendimui, panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl sūnaus V. S. išlaikymo išieškojimo iš ieškovo I. S. ir bendravimo su vaiku laikinos tvarkos nustatymo;

žyminį 144,00 Lt mokestį valstybei priteisti iš I. S.;

įvykdžius išieškojimą (iki šio sprendimo įsiteisėjimo dienos), atšaukti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo išieškojimo iš I. S. sūnaus V. S. išlaikymui;

nustatyti šalių su nepilnamečiu sūnumi tokią bendravimo tvarką:

ieškovas I. S. turi teisę pirmą ir trečią kiekvieno mėnesio šeštadienį nuo 9.00 val. ryto paimti sūnų V. S. iš jo gyvenamosios vietos ir grąžinti vaiką sekmadienį iki 19.00 val. į O. D. gyvenamąją vietą; pasiimti sūnų V. S. vasarą dviems savaitėms ieškovo I. S. atostogų metu, taip pat per vieną iš didžiųjų metų švenčių (Kalėdas, Velykas) pasirinktinai, nevaržomai vykti su vaiku atostogauti; lankytis ieškovo I. S. tėvų namuose, sūnui V. S. leidžiant pas senelius svečiuotis; I. S. bendrauti su sūnumi V. S. visomis ryšio priemonėmis; I. S. lankytis sūnaus V. S. ugdymo įstaigose ir domėtis jo mokymosi ar lavinimo procesu; atsakovė O. D. privalo ieškovui teikti informaciją apie sūnų V. S. – apie jo lavinimą, sveikatą, gyvenamosios vietos, papildomo ugdymo pasikeitimus. Visas kitas laikas skiriamas vaiko motinai O. D. kartu gyventi, bendrauti su sūnumi V. D. ir juo tinkamai pasirūpinti.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovė stengiasi visais įmanomais būdais gerinti savo ir vaiko gyvenimo sąlygas, rūpinasi jo auklėjimu, gerove ir saugumu. Nustatė, kad ji gali ir nori skirti visą savo laiką sūnaus Viktoro priežiūrai, auklėjimui ir ugdymui. Byloje esanti medžiaga pagrindžia, kad atsakovas, pagal savo gyvenimo būdą, negalėtų nuolat pakankamai pasirūpinti nepilnamečiu sūnumi ar tinkamai jį auklėti, nors materialiai gyvena geriau. Nenustatyta, kad blogesnes gyvenimo sąlygas turinti atsakovė mažiau mylėtų savo sūnų ar būtų amorali, neprincipinga, prastai besirūpinanti savo vaiku. Ieškovo pateiktoji elektroniniu būdu atsakovės susirašinėjimo medžiaga nepatvirtina jo teiginių dėl vaiko motinos (atsakovės) neleistino uždarbiavimo lytiniu keliu ar buvimą amoralia. Taip pat nepasitvirtino ir ieškovo teiginiai dėl galimai atsakovės vartojamų narkotinių medžiagų.

VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centro specialistas – med. psichologė ieškovui, atvykusiam su sūnumi Viktoru, suteikė konsultaciją, kurios metu ieškovui suteikta informacija apie psichosocialinės raidos ypatumus kūdikystėje (0-1 m.), ankstyvoje vaikystėje (2-3 m.). Tačiau ieškovas visiškai nekreipia jokio dėmesio į specialisto nuomonę, jog vaiko atskyrimas nuo mamos, namų aplinkos yra stresinė situacija mažam vaikui. Ieškovas stengėsi ir reikalavo teismo iki bylos išnagrinėjimo patvirtinti kuo ilgesnį bendravimo su vaiku laiką. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į teisėtus vaiko interesus, į tai, kad ankstyvoje vaikystėje mamą ir vaiką sieja ypatingas biologinis ryšys, kad nepilnamečiui būtų sudarytos pastovios sąlygos augti, vystytis bei tobulėti, ir kad užaugtų humanišku bei doru visuomenės nariu, konstatavo, kad yra tikslinga vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su jo motina. Pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad atsakovė prieštarauja jo siekiui matytis su sūnumi, padėti jį auklėti ir tam tikrą laiką gyventi su juo. Priešingai, ieškovė sutiko, kad sūnus teismo nustatytu laiku bendrautų su tėvu, tačiau nuolat gyventų su ja.

Teismas nurodė, kad ginčo šalys dėl asmeninių nesutarimų neužtikrino savo sūnui teisės būti globojamai abiejų tėvų bendru sutarimu, todėl siekdamas apsaugoti vaiko teises į šeimos ryšius, nustatė skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas išimtinai į vaiko interesus ir sudarant galimybę skyrium gyvenančiam tėvui maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad nepilnametis sūnus yra mažametis, ieškovo reikalavimas leisti jam sūnų pasiimti per savaitę keturis kartus, o vaiko motinai palikti bendrauti tris dienas, netenkino. Padarė išvadą, jog toks bendravimas pažeistų vaiko teises į pastovias gyvenimo sąlygas bei ribotų vaiko teisę bendrauti su motina ir jos giminaičiais.

Teismas nurodė, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Konstatavo, kad atsakovė mokosi, gaudama pašalpą viena pilnai patenkinti nors minimalius sūnaus poreikius (ugdymą, lavinimąsi, sveikatos priežiūrą, laisvalaikio organizavimą) dabartiniu metu neturi galimybės. Atsakovas pagal savo turtinę padėtį privalo sūnui teikti materialinę paramą, todėl iš jo priteisė išlaikymą sūnui, kas mėnesį mokamą 400 Lt piniginėmis išmokomis. Pažymėjo, kad atsakovas yra darbingo amžiaus, ir nesant duomenų apie jo ligą, vadinasi, esant veiksniam ir atsakingam savo, kaip esamų ir būsimų vaikų tėvo įsipareigojimams, privalo dirbti tiek, kad dabar ir ateityje galėtų rūpintis visais savo vaikais, juos auklėti, globoti, jiems atstovauti, ginti jų teises ir teisėtus interesus.

Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-09-28 sprendimą panaikinti, patenkinti jo patikslintą ieškinį, t. y. nustatyti sūnaus V. S. gyvenamąją vietą su tėvu I. S. ir atmesti atsakovės priešieškinį. Nurodo, kad teismą pažeidė asmenų lyčių lygybės prieš įstatymą principą, nes vaiko interesus dėl gyvenamosios vietos nustatymo argumentuojant mamos biologiniu ryšiu, suteikiamas mamai lyties pagrindu pranašumas tėvo atžvilgiu. Teismo nurodytame mamos (atsakovės) biologiniame ryšyje su sūnumi, galinčiame sudaryti pastovias sąlygas augti, vystytis bei tobulėti, kad užaugtų humanišku bei doru visuomenės nariu, tėvas niekaip nepasireiškia. Tokiu būdu vyrui neleidžiama lygiomis teisėmis su mama įgyvendinti įstatymuose numatytų vienodų galimybių vaikui augti kiekvieno iš jų gyvenamojoje aplinkoje. Be to, sprendimo priėmimo metu sūnui buvo daugiau nei dveji metai, jis jau elementariai kalba, sugeba išreikšti savo norus, todėl šiuo jo augimo periodu iškyla socialinio, o ne biologinio ryšio reikšmė. Apelianto teigimu, teismo nurodomo tokio ypatingo ryšio tarp atsakovės ir sūnaus nėra – ji sūnui skiria nepakankamo dėmesio, kalba apie vaiką negatyviai, jai mažai rūpi sūnaus interesais, nes vietoje tėvo priežiūros, ji prioritetą skiria vaikų darželiui.

Apelianto teigimu, teismas nesilaikė suformuotos praktikos nagrinėjamos kategorijos bylose, nes nenustatinėjo ir nenustatinėjo visų teisiškai reikšmingų faktų, kurie, kaip nustatyta Įstatymų taikymo teismų praktikoje, nūstant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium, apžvalgoje, yra būtini sprendžiant šios kategorijos ginčus. Šie teisiškai reikšmingi faktai turėjo būti nustatyti abiejų tėvų atžvilgiu ir sulyginimo būdu motyvuotai nusprendžiant, kurie labiau atitinka sūnaus interesus, nes tik iš tokio sulyginimo viseto buvo galima padaryti teisingą išvadą dėl sūnaus gyvenamosios viseto nustatymo su vienu iš tėvų bei priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas nepagrįstais argumentais ar neargumentuotai. Iš byloje dalyvavusių vaiko teisių apsaugos tarnybų nustatytų aplinkybių galima tvirtinti, kad abu tėvai gali suteikti tinkamas sąlygas vaiko priežiūrai. Tuo tarpu Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus nurodymas, kad vaiko gyvenamojo vieta turėtų būti nustatyta su mama, viršijo skyriui suteiktus įgaliojimus, nes atsižvelgiant į šios tarnybos veikos teritoriją, ji galėjo teikti išvadą tik ieškovo aplinkos sąlygų atžvilgiu. Apeliantas taip pat mano, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada yra šališka, nes tarnyba tik vaiko ir mamos ryšio kriterijaus pagrindu nusprendė dėl sūnaus gyvenamosios vietos su mama. Nurodo, kad teismo išvada, jog ieškovė stengiasi visais įmanomais būdais gerinti savo ir vaiko gyvenimo sąlygas, rūpinasi jo auklėjimu, gerove ir saugumu, nemotyvuota, nepagrįsta teismo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, neatitinka bylos įrodymų. Apeliantui neaišku kokiomis aplinkybėmis ir įrodymais pagrįstas teismo teiginys, kad atsakovas pagal savo gyvenimo būdą negalėtų nuolat pakankamai pasirūpinti savo sūnumi ar tinkamai jį auklėti, nors materialiai gyvena geriau. Bylos aplinkybės į įrodymai paneigia šį teiginį. Atsakovo veiksmai taip pat paneigia šį teiginį, nes būtent jis buvo paėmęs vaiko priežiūros atostogas, prižiūrėjo sūnų, kai atsakovė 2009-2010 m. lankė „Žaliakalnio“ gimnazijos 3 klasę. Apeliantui taip pat neaišku kokią įtaką turi VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centro specialisto konsultacija priimant sprendimą. Jis teigia, kad teismas, nustatydamas bendravimo su vaiku tvarką, nepagrįstai ir neteisėtai peržengė ieškinio ir priešieškinio ribas. Teisėjos nurodytas nesutarimas tarp tėvų, kuriuo teisėja išėjo už ieškinio ribų, realiai yra tik atsakovės įstatyme jai nustatytų pareigų ieškovo atžvilgiu nevykdymas. Apeliantas taip pat nesutinka ir su nustatyta bendravimo su vaiku tvarka. Teigia, kad ji nepagrįsta, neteisėta, nes neatitinka nei įstatymų reikalavimų, nei tėvų bei sūnaus interesų, neužtikrina tėvų valdžios lygybės principo įgyvendinimo, o taip pat ir nemotyvuota. Sprendimu nustatyta bendravimo tvarka yra blogesnė ieškovo atžvilgiu, nei bylos nagrinėjimo metu taikytomis laikinosiomis priemonėmis nustatyta bendravimo tvarka, kurią teismas laikė pagrįstas ir kuri šalių buvo vykdoma, atsakovė dėl jos pretenzijų nereiškė. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nes teismo išvados padarytos remianti ne byloje surinko įrodymų viseto vertinimu, bet pavieniais įrodymais.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Juo prašo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011-09-28 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, nes sūnus su ja gyvena nuo 2010-09-11, t. y. nuo pat išsikyrimo su ieškovu. Daugiau nei metus laiko vaikas yra tinkamai prižiūrėtas, aprūpintas bei saugus, lanko darželį „Žemuogėlė“, esantį šalia namų. Vaikas yra pakankamai prisirišęs prie mamos bei savo namų, todėl keisti jo gyvenamąją vietą po tiek laiko negalima, nes tai gali neigiamai paveikti jo psichiką. Atsakovė neprieštarauja, kad vaikas matytųsi ir bendrautų su tėvu. Ji savo iniciatyva pati pasiūlo vaiką ieškovui pasiimti anksčiau nei nustatyta bendravimu su vaiku tvarkoje.

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).

Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamo šalių ginčo santykių teisinis reglamentavimas grindžiamas prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Dėl šios atitikties sprendžiama, įvertinant kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, tėvo ir motinos asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius bei jų pobūdį, vaiko norus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2008; 2008 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-383/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010; 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-195/2011). Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota, ši praktika orientuoja teismus nagrinėjant bylą, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamojoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2004; 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005; 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009). Sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo metu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Aplinkos keitimas vaikui padaro tam tikrą socialinę, psichologinę žalą, sukelia emocinių išgyvenimų. Tarptautinės ir nacionalinės teisės normos užtikrina vaiko šeimos aplinkos apsaugą ir nesant būtino reikalingumo bei aiškaus, pakankamo pagrindo, nenumato vaiko šeimos aplinkos keitimo net ir tais atvejais, kai vaikui aplinka buvo sukurta pažeidžiant tam tikrus teisės normų reikalavimus (Europos Žmogaus teisių Teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Mihailova v. Bulgarija). Kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas, bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs pastovus emocinis ryšys su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jo vystymuisi reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusiųjų kasdieninių rūpesčių ir pan. Tarptautinė ir Lietuvos teismų praktika orientuota į ilgesnį nei vienerių metų gyvenimą vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas. Viena iš tokių situacijų nustatyta CK 3.169 straipsnio 3 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija ne kartą yra konstatavusi, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006).

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad atsakovė O. D. nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. kartu su vaiku, apsigyveno močiutės keturių kambarių bute, kuriame be jų dar gyvena O. D. mama ir jaunesnis brolis. Gyvenimo sąlygos šiame bute pilnai atitinka vaiko poreikius, tai patvirtina Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada (b. t. 1, b. l. 36), ieškovo pateikta medžiaga filmuota bute. Pagal suformuotą teismų praktiką, tam, kad nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu, būtina nustatyti, kad esanti aplinka nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi. Tačiau tokių įrodymų byloje nėra pateikta. Ieškovo pateikta atsakovės asmeninio susirašinėjimo su draugėmis medžiaga neduoda pagrindo teigti, kad ji, kaip nurodo ieškovas, užsiiminėja prostitucija, girtuokliauja, naudoja narkotikus ir pan. Pokalbiuose su draugėmis atsakovė vartoja keiksmažodžius, kartais parašo vulgariai ar dviprasmiškai, tačiau matosi, kad tai tik jaunatviškas maksimalizmas, bravūriškas noras pasirodyti, o iš esmės iš jos moralinės nuostatos pakankamai tvirtos. Kad atsakovė rimtai žiūri į gyvenimą, į savo ir vaiko ateitį matyti ir iš to, kad ji susilaukusi kūdikio būdama nepilnamete, sugebėjo savarankiškai baigti gimnaziją (baigė gimnazijos 3 ir 4 klases), įstojo į Socialinių mokslų kolegiją ir ten mokosi (t. 1, b. l. 11, 38). Tai paneigia ieškovo teiginius, kad atsakovė negali suprasti mokymosi ir lavinimosi reikšmės sūnaus vystymuisi. Atsakovė, turėdama tik minimalių pajamų, geba tinkamai prižiūrėti ir auklėti sūnų. Iš ieškovo pateiktos filmuotos medžiagos matyti, kad berniukas žvalus, lengvai bendraujantis, turi visus, atitinkančius jo amžių, socialinius įgūdžius. Tai patvirtina, kad jis prižiūrimas ir auklėjamas tinkamai. Be to, ir pats ieškovas 2010 m. spalio 10 d. paaiškinime, duotam Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei, nurodė, kad nusiskundimų dėl blogos vaiko priežiūros neturi, tik nenori, kad sūnus gyventų pas motiną, nes ten blogesnės materialinės sąlygos (t. 1, b. l. 43). Tačiau ieškovas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde per daug sureikšmina savo ir nepagrįstai sumenkina atsakovės materialinę padėtį bei galimybes teikti vaikui materialinį išlaikymą. Atsakovė nors ir neturi nuosavo gyvenamojo ploto (pagal jos amžių tai normalu), gyvendama su mama ir broliu močiutei priklausančiame 4 kambarių bute, turi geras gyvenimo ir buities sąlygas. Ji su sūnumi turi atskirą kambarį, gauna našlaičio pensiją, jai materialiai padeda jos mama, kuri taip pat padeda prižiūrėti vaiką. Teismo posėdžio metu ieškovas atsakovės šeimą (motiną ir brolį) įvertino kaip normalią (t. 5, b. l. 12). Ieškovas savo nekilnojamojo turto taip pat neturi, būdamas beveik 40 metų gyvena pas motiną jai nuosavybės teise priklausančiame name. Uždaroji akcinė bendrovė „Vingida“, kurios akcininkas ir darbuotojas yra ieškovas, šiuo metu veiklos nevykdo, LITEKO duomenimis baudžiamojoje byloje Nr. 1-44-360/2012, kuri šiuo metu nagrinėjama Klaipėdos apygardos teisme, atsakovui pareikšti kaltinimai pagal LR BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, todėl jo materialinė padėtis iš esmės gali pasikeisti. Ieškovo motinos namas yra (duomenys neskelbtini), sodų bendrijoje „Guboja“. Šioje gyvenamojoje vietovėje nėra nei poliklinikos, nei vaikų darželio. Ieškovas gyvena su motina. Kaip teismo posėdžio metu nurodė pats ieškovas, o motina nėra pajėgi prižiūrėti vaiką (t. 5, b. l. 13), todėl, vaikas į darželį turėtų būti vežamas į kitą vietovę. Ieškovui dėl kokių tai priežasčių (išvykęs, susirgęs ir pan.) negalint to padaryti, su vaiko priežiūra būtų problemos. Ieškovas ypatingai pabrėžia tą aplinkybę, kad jis išėjo vaiko priežiūros atostogų. Atsakovė nurodė, kad tai buvo padaryta iš materialinių paskaičiavimų, kadangi ji nebūtų gavusi motinystės pašalpos. Tai, kad ieškovas išėjo vaiko priežiūros atostogų dėl atsakovės nurodytos priežasties, patvirtina jo paties pasakymas, kad jeigu vaikas gyvens pas motiną, jis turės eiti į darbą, iš Sodros pinigų nebegaus, vaiko materialinė padėtis labai pablogės (t. 1, b. l. 52). Neatitinka tikrovės ir ieškovo motyvas, kad vaikui nesaugu pas atsakovę, nes namuose pastoviai įjungtas senos konstrukcijos akis gadinantis televizorius. Iš ieškovo pateiktos filmuotos medžiagos matyti, kad jam filmuojant savo susitikimą su vaiku atsakovės namuose, televizorius buvo įjungtas tik vieną kartą. Kambaryje tuo metu buvo tik ieškovas ir vaikas, todėl ieškovas turėjo galimybes televizorių išjungti. Tuo tarpu ieškovo savo namuose filmuotoje medžiagoje matyti, kad televizorius, tiesa, naujos konstrukcijos ir labai didelis, įjungtas visą laiką. Be to, iš filmuotos medžiagos matyti, kad ieškovas, kiekvieną kartą filmuodamasis su vaiku atsakovės namuose, iš labai mažo atstumo (vaikas sėdėdamas ieškovui ant kojų, pats „maigo“ ant tų pačių kojų padėto kompiuterio klaviatūrą) per atsineštą kompiuterį rodo vaikui multiplikacinius filmus, o tai iš tikrųjų kenkia vaiko sveikatai. Neįrodytas ir ieškovo teiginys, kad vaikas labiau prisirišęs prie ieškovo, kad pabendravęs su tėvu nenori grįžti pas motiną. Iš filmuotos medžiagos matyti, kad ieškovas pats stengiasi išprovokuoti tokias situacijas. Pvz., pasiūlo sūnui eiti į parduotuvę ir šiam sutikus, po to pareiškia, kad jis eis pas mamą; po pabendravimo su vaiku, šiam jau būnant motinai ant rankų, „graudena“ sūnų, kad tėvelis išeina ir pan. Nufilmuotos situacijos byloja ne apie vaiko nenorą būti su mama, o apie ieškovo nevisai tinkamą ir sąžiningą elgesį atsakovės atžvilgiu.

Ieškovas ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su motina, motyvuoja, kad teismas pažeidė asmenų lyčių pagal įstatymą principą. Teismo sprendimo iš tikrųjų negali nulemti tėvų lytis, t.y. teismas negali suteikti tėvui ar motinai privilegijų, spręsdamas jų ginčą dėl to, su kuriuo iš jų nustatytina vaiko gyvenamoji vieta. Tačiau mažametis, dar nesulaukęs 3 metų, vaikas paskutinius 1,5 metų gyvena su motina, yra prie jos pripratęs ir prisirišęs, todėl, pakeitus jo gyvenamąją vietą, nukentėtų vaiko psichologinė savijauta, tai prieštarautų vaiko interesams. Be to, šiame gyvenimo etape, vaiko raidai reikšmingiausias yra nuolatinis, nenutrūkstamas motinos ir vaiko bendravimas. Mažametį vaiką ir jo motiną sieją ypač stiprūs emociniai ryšiai, motina yra natūralus ir svarbiausias mažamečio vaiko socialinis partneris, todėl mažamečiam vaikui yra reikalinga didesnė motinos globa. Dėl šios aplinkybės motina, esant kitoms tėvų sąlygoms vienodoms, turi pirmenybės teisę auklėti mažametį vaiką ir tai nėra asmenų lyčių lygybės prieš įstatymą principo pažeidimas, o tik geriau užtikrinami vaiko interesai.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ir priešieškinio ribas, nes nei viena šalis neprašė teismo nustatyti bendravimo su vaiku tvarką. LR CPK XIX skyrius numato bendrųjų ieškinio nagrinėjimo taisyklių išimtys taikomas visoms šeimos byloms. Šio skyriaus 376 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t.y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Ieškovas nurodo, kad jis tik prašė teismo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis buvo nustatyta bendravimo tvarka ir pakeisti nustatytą bendravimo tvarką. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis bendravimo tvarka buvo nustatyta dar nežinant koks bus priimtas sprendimas, t.y. dar nenustačius su kuriuo iš tėvų bus nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Nustačius vaiko gyvenamąją vietą, netikslinga spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių keitimo, o teisinga ir pagrįsta sprendimu nustatyti šalių bendravimo tvarką su vaiku. Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai parinko ir nustatė bendravimo tvarką. Nustatytas ieškovo bendravimas tiek savaitgaliais, tiek švenčių dienomis, tiek atostogų metu, leidžiama vaikui svečiuotis pas senelius. Atsakovė įpareigota teikti ieškovui informaciją apie sūnaus lavinimą, sveikatą, gyvenamosios vietos, papildomo ugdymo pasikeitimus. Bendravimas nustatytas ne toks intensyvus kaip norėtų ieškovas, bet, nustatant tokią tvarką kaip siūlo ieškovas, vaikas nesuprastų kur jo pastovi gyvenamoji vieta, blaškytus tarp abiejų tėvų, būtų pažeistas jo psichologinis stabilumas, nukentėtų vaiko interesai.

Nepagrįstas ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neargumentuotas. Teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, pats ieškovas apeliaciniame skunde yra nurodęs pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, tik su jais nesutinka ir nurodo, kad jie nepagrįsti. Tačiau tai, kad teismas byloje surinktus įrodymus vertina ne taip, kaip juos vertina ieškovas, nereiškia, kad sprendimas yra be motyvų.

Ieškovo papildomai pateikti įrodymai, kad po teismo sprendimo priėmimo, vedant vaiką į darželį jis sirgo, neįrodo, būtinybės keisti vaiko gyvenamosios vietos. Vaikas yra tokio amžiaus, kad jo imuninė sistema dar tik formuojasi, todėl, kol ji pilnai nesusiformuos, virusinės ligos lankant vaikų darželį praktiškai neišvengiamos, nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų gyvens vaikas. Ieškovo kaltinimas, kad atsakovė vesdavo į darželį pilnai nepasveikusį vaiką taip pat nepagrįstas, nes apie tai, kada po ligos vaikas gali lankyti darželį, sprendžia gydantis gydytojas, o ne tėvai. Ieškovas, teigdamas kad vaikui nesaugu su motina, papildomai nurodė, kad po teismo sprendimo priėmimo vaikas susižeidė galvą bei pateikė tai patvirtinančias nuotraukas bei išrašą iš medicininių dokumentų. Iš medicininio išrašo matyti, kad vaikas šoko nuo lovos ir atsitrenkė į stalą, tačiau nuo tokių atvejų nėra apsaugotas niekas ir šiuo atveju remiantis negalima teigti, kad vaikui nesaugu su motina. Atvirkščiai, tai, kad vaikas buvo iš karto nuvežtas į vaikų ligoninę rodo, kad juo rūpinamasi tinkamai.

Nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas ištyrė faktines aplinkybes, abiejų tėvų santykius, materialinę padėtį, gebėjimą vykdyti tėvų pareigas. Pirmosios instancijos teismo išvados atitinka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą. Ieškovo motyvų nepakanka keisti vaikui gyvenant su motina jau nusistovėjusią jo šeimos aplinką, kuri užtikrina dabartinių jo poreikių tenkinimą, suteikia emocinį saugumą ir stabilų sūnaus ir motinos ryšį. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl 2,5 metų berniuko teisės augti jam jau įprastoje aplinkoje, kurioje užtikrintas jo vystymasis, atitinka tarptautinės ir nacionalinės teisės normas bei teismų praktiką taikant CK 3.169 straipsnio 2 dalį. Apeliacinis skundas netenkintinas ir vaiko gyvenamoji vieta paliktina su motina, nes keisti vaiko gyvenamosios aplinkos šiuo momentu nėra būtina ir pateisinama bei reikalinga vaiko teisių ir interesų apsaugai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateikė du prašymus- 2011-07-25 ir 2011-08-09- dėl laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo, tačiau pirmosios instancijos teismas jo prašymų neišnagrinėjo ir sprendimų nepriėmė, todėl prašo apeliacinės instancijos teismą išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą pagal ieškovo ir atsakovės 2011-07-27 susitarimą arba 2011-08-09 ieškovo prašymą. Laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos iki priimant sprendimą pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teisme nustačius vaiko gyvenamąją vietą ir bendravimo su juo tvarką, o apeliacinėje instancijoje palikus sprendimą galioti, nėra teisinio pagrindo spręsti laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atmesti ieškovo I. S. prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones.

Teisėjai Žydrūnas BertašiusIrma ČuchrajAlona Romanovienė