Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kelia ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN ir KD, dėl to, kad jam atvykus į Vilniaus PN, iki 2021 m. lapkričio 17 d. nebuvo atliekamas nusikalstamo elgesio rizikos vertinimas.

6. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis numato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3 teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

8. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Kodeksas) (ginčui aktuali iki 2023 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) 136 straipsnis numato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja Kalėjimų departamentas, įgyvendina pataisos įstaigų administracijos, įtraukdamos į šią veiklą valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas, organizacijas, asociacijas, religines bendruomenes ir bendrijas, kitus juridinius asmenis ar jų padalinius ir savanorius (1 dalis).

Kodekso 137 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistųjų socialinė reabilitacija grindžiama nuteistųjų nusikalstamo elgesio rizikos valdymu ir atkuriamojo teisingumo įgyvendinimu. Nuteistųjų socialinės reabilitacijos tikslai:1) mažinti nuteistųjų nusikalstamo elgesio riziką; 2) motyvuoti nuteistuosius ir ugdyti jų gebėjimus socialiai reabilituotis, taip pat savo gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis; 3) užtikrinti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, nukentėjusio asmens ir nuteistojo sutaikinimą (2 dalis).

Kodekso 137 straipsnio 3 dalis numato, kad nuteistųjų socialinės reabilitacijos veiksmai: 1) nusikalstamo elgesio rizikos vertinimas; 2) kriminogeninių veiksnių nustatymas; 3) priemonių, kuriomis šalinami kintamieji kriminogeniniai veiksniai, nustatymas ir įgyvendinimas.

Kodekso 137 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis.

Siekiant palankesnės nuteistųjų socialinės reabilitacijos, pataisos įstaigų ar kardomojo kalinimo vietų specialiuose padaliniuose (pusiaukelės namuose) nuteistieji intensyviai rengiami lygtiniam paleidimui iš pataisos įstaigų. Nuteistiesiems, kuriems Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 51 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė buvo pakeista terminuoto laisvės atėmimo bausme, bet nebuvo pritaikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, vienerius metus iki terminuoto laisvės atėmimo bausmės pabaigos turi būti taikoma sustiprinta socialinė reabilitacija (intensyvus rengimas paleidimui iš pataisos įstaigos, taikant sustiprintus socialinės reabilitacijos veiksmus ir priemones) (Kodekso 137 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamo elgesio rizika vertinama vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus aprobuotomis metodikomis ir programomis (6 dalis).

Kodekso 137¹ straipsnio 1 dalis numato, kad socialinė reabilitacija vyksta pagal nuteistajam sudarytą individualų socialinės reabilitacijos planą. Sudarant šį planą, turi dalyvauti nuteistasis. Sudarant individualų socialinės reabilitacijos planą gali būti įtraukiamos šio Kodekso 136 straipsnyje nurodytos organizacijos ir asmenys, kurių dalyvavimas įgyvendinat socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones gali padėti nuteistajam socialiai reabilituotis. Individualus socialinės reabilitacijos planas sudaromas atsižvelgiant į nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos mastą, kriminogeninius veiksnius, numatytas kriminogeninių veiksnių šalinimo priemones, pataisos įstaigos, kurioje atlieka bausmę nuteistasis, režimą. Nepilnamečiams nuteistiesiems individualus socialinės reabilitacijos planas sudaromas atsižvelgiant ir į jų socialinę brandą, asmenybės ugdymo poreikius (137¹ straipsnio 2 dalis).

Kodekso 137¹ straipsnio 4 dalis numato, kad individualus socialinės reabilitacijos planas turi būti sudarytas ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų nuo nuteistojo atvykimo į pataisos įstaigą. Nuteistasis su individualiu socialinės reabilitacijos planu supažindinamas pasirašytinai (5 dalis). Individualus socialinės reabilitacijos planas gali būti tikslinamas, atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes (6 dalis). Individualaus socialinės reabilitacijos plano formą ir jo rengimo metodiką tvirtina Kalėjimų departamento direktorius (7 dalis).

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktorius 2015 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. V-313 patvirtino Individualaus socialinės reabilitacijos plano rengimo metodiką, kurios 4 punktas reglamentuoja šiuos plano rengimo veiksmus: 4.1. pirminis pokalbis su naujai į įstaigą atvykusiu nuteistuoju; 4.2. pirminis psichologinis asmenybės įvertinimas; 4.3. duomenų, esančių nuteistojo asmens byloje, įvertinimas; 4.4. nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimas; 4.5. nuteistojo statinių kriminogeninių veiksnių ir kintamųjų kriminogeninių poreikių nustatymas; 4.6. prevencinių ir / ar intervencinių socialinių reabilitacijos priemonių, mažinančių riziką pakartotinai nusikalsti, nustatymas; 4.7. individualaus socialinės reabilitacijos plano sudarymas ir vykdymas; 4.8. nuteistojo elgesio bausmės vykdymo metu stebėjimas, pokyčių elgesyje fiksavimas; 4.9. nuolatinis individualaus socialinės reabilitacijos plano koregavimas.

Metodikos 5 punkte nurodyta, kad individualus socialinės reabilitacijos planas sudaromas kiekvienam naujai į pataisos įstaigą atvykusiam nuteistajam, o 9 punkte nurodyta, kad individualus socialinės reabilitacijos planas yra tęstinis dokumentas, nuolatos prižiūrimas ir koreguojamas, atsižvelgiant į jame numatytų prevencinių ir / ar intervencinių socialinės reabilitacijos priemonių įgyvendinimo rezultatus. Metodikos 10 punkte nurodyta, kad individualaus socialinės reabilitacijos plano priemonės aptariamos su nuteistuoju, nustatomi jų įgyvendinimo terminai, išaiškinami priemonės įgyvendinimo vertinimo rezultatai. Nuteistasis savo susipažinimą su individualiu socialinės reabilitacijos planu patvirtina parašu. Per vieną mėnesį nuo naujai į pataisos įstaigą atvykusio nuteistojo paskyrimo į nuteistųjų būrį dienos atliekamas nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimas. Atsižvelgiant į taikytos nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metodikos rezultatus nustatomi kintamieji kriminogeniniai poreikiai, turintys įtakos nusikalstamo elgesio rizikai, parenkamos prevencinės ir / ar intervencinės socialinės reabilitacijos priemonės ir šia informacija papildomas individualus socialinės reabilitacijos planas.

9. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlieka nuo 2021 m. sausio 22 d. Remiantis turimais duomenimis (PRISONIS informacine sistema), 2021 m. sausio 25 d. pareiškėjas iš Vilniaus aps. VPK buvo perkeltas į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3 sektorių. 2021 m. balandžio 12 d. konvojuotas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3 sektoriaus į Šiaulių tardymo izoliatorių. 2021 m. gegužės 3 d. iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus perkeltas į Vilniaus PN ir Vilniaus PN direktoriaus 2021 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 7-148 jis priskirtas paprastajai grupei.

11. Iš byloje esančios individualaus darbo su nuteistuoju knygelės matyti, kad su pareiškėju socialinės reabilitacijos klausimais Vilniaus PN bendrauta nuo 2021 m. gegužės 5 d., vertintos jo asmeninės savybės, standartiniame blanke pateikta adaptacijos programa (14 lapas, 9 punktai), taip pat pataisos programos vykdymo eiga (20 lapas). Kadangi duomenų, jog Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje ar Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjui būtų atliktas nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimas, Vilniaus PN gauta nebuvo, todėl Vilniaus PN, susipažinus su Ž. S. kriminalinės patirties ypatumais ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartyje pateikiamais duomenimis, padaryta išvada, kad Ž. S. elgesį Probacijos tarnyba kontroliuoja nuo 2019 m. gegužės 23 d., o pagal teisės pažeidėjo vertinimo metodiką OASys nuteistojo rizika pakartotinai nusikalstai – vidutinė (90 iš 168).

Vilniaus PN pripažįsta, kad nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimas (jo atnaujinimas) Vilniaus PN buvo atliktas tik 2021 m. lapkričio 18 d., o iki jo atlikimo, remiantis nuteistojo asmens bylos duomenimis, ankstesniu nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimo rezultatu, nuteistojo kriminalinio elgesio patirties analize, jo elgesio stebėsena ir kitais bausmės atlikimo metu formuotais dokumentais, buvo identifikuoti aktualūs kriminogeniniai poreikiai bei numatytos tikslinės intervencinės bei prevencinės priemonės, su kuriomis jis buvo supažindintas. Vilniaus PN nurodo, kad nuo pareiškėjo atvykimo į Vilniaus PN buvo pradėtas vykdyti Ž. S. socialinės reabilitacijos procesas, t. y. 2021 m. gegužės 5 d. pareiškėjas buvo iškviestas pirminiam psichologiniam įvertinimui po perkėlimo į nuteistųjų būrį.

Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus Lietuvos valstybės atstovų paaiškinimus ir kitą rašytinę bylos medžiagą, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjui individualus socialinės reabilitacijos planas buvo sudarytas jam atvykus į Vilniaus PN 2021 m. gegužės mėnesį. Nors buvo kalbėta su pareiškėju ir jam pateikti bendros formos adaptacijos planas ir pataisos programos vykdymo eiga, to negalima laikyti individualiu socialinės reabilitacijos planu, nes individualus planas nebuvo sudarytas.

Šioje situacijoje yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo argumentai aptariamu aspektu yra pagrįsti, nes Vilniaus PN netinkamai įvykdė Kodekso 137¹ straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytus reikalavimus ir pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN, resocializacijos proceso vykdymo eiga nebuvo užtikrinama tinkamai.

12. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad Vilniaus PN integracijos individualizavimas vykdomas tik formaliai, kad nuteistųjų reabilitacijos planai pildomi mechaniškai ir nuteistieji dažniausiai neturi galimybės daryti įtakos reabilitacijos proceso eigai. Toks pareiškėjo argumentavimas laikytinas tik subjektybiu manymu (nuomone), kuris niekuom nepagrįstas, nes, kaip jau byloje nustatyta, Vilniaus PN nuo 2021 m. rugsėjo 3 d. ėmėsi priemonių pradėti vykdyti individualų Ž. S. socialinės reabilitacijos procesą: Ž. S. buvo kviestas individualiam pokalbiui, 2021m. rugsėjo 9 d. buvo informuotas apie nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimo tikslus bei procedūrą ir jis pasirašytinai sutiko dalyvauti nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimo tyrime; buvo susipažinta su nuteistojo nusikalstamos patirties istorija, asmens byla, praeities, vertinimo metu prieinamais teismo nuosprendžiais bei jų turiniu, kitais bausmės atlikimo metu formuotais dokumentais, buvo tikslinamas nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimas, interviu metu renkami papildomi įvertinimui reikšmingi duomenys, o 2021 m. lapkričio 18 d. pareiškėjas pasirašytinai supažindintas su galutiniu įvertinimo rezultatu, jam paaiškinant, kad jo nusikalstamo elgesio rizika šiuo metu yra aukšta, o tokį pokytį sąlygojo tai, kad lyginant su ankstesniu atliktu įvertinimu, buvo nustatyti negatyvūs jo kriminalinės patirties pokyčiai: jis buvo pakartotinai nuteistas, jam buvo panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas; 2021 m. lapkričio 18 d. vykusio individualaus pokalbio pareiškėjas nusiskundimų ar nesutikimo su įvertinimo rezultatais neišreiškė, priėmė jam teikiamą informaciją bei rekomendacijas dėl tolesnių nusikalstamo elgesio rizikos. Taigi teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl netinkamų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų, jam siekiant įsitraukti į reabilitacijos procesą.

13. Dėl pareiškėjo argumentų, kad KD tinkamai nevykdo jam priskirtas funkcijas, nesiima jokių priemonių pašalinti ar bandyti pašalinti susiklosčiusią problemą, teismas pasisako, kad iš esmės savo tokių teiginių pareiškėjas nekonkretizavo, todėl jie laikytini tik pareiškėjo asmeniniu vertinimu (pamąstymais) ir teismas negali jų vertinti. Teismų praktikoje paisoma nuostatos, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).

14.1. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

14.3. Teismas pažymi, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

14.4. Be kita ko, pastebėtina, kad teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį turi įrodyti asmuo, prašantis žalos atlyginimo. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir pan., ir šie padariniai priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais. Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Esant aplinkybėms, kai tuo pačiu laikotarpiu asmenį veikia keli neigiami veiksniai, siekiant nustatyti, kuris būtent veiksnys asmeniui buvo stipriausias ir galėjo sukelti pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti vertinamos kaip neturtinė žala, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į visuotinai pripažintus atitinkamų reiškinių ir vertybių vertinimo moralinius ir etinius standartus (žr. pvz., 2012 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146–1509/2012; 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–342/2012).

14.5. Šioje situacijoje teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo ir atsakovės atstovų paaiškinimus, byloje esančius įrodymus apie pareiškėjai paskirtą gydymą ir duomenis apie tolimesnę sveikatos būklę, daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių pagrįstų įrodymų, jog dėl to, kad nebuvo sudarytas jo individualus socialinės reabilitacijos planas iki 2021 m. lapkričio 18 d., realiai pablogėjo jo sveikata. Pareiškėjas visiškai nedetalizavo, kokią būtent žalą šiuo atveju jam sukėlė jos nurodytos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į laisvės atėmimo vietos administraciją dėl kilusių sveikatos sutrikimų. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl to, kad jo individualus socialinės reabilitacijos planas nėra sudarinėjamas. Kaip rodo į bylą pateikti duomenys, jam atvykus į Vilniaus PN pareiškėjo asmens savybės, įskaitant anksčiau, 2019 m. atliktą nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimą, buvo įvertintos, adaptacijos programa su juo buvo aptarta, pareiškėjas turėjo galimybę bendrauti su resocializacijos specialistais, buvo įdarbintas, t. y. Vilniaus PN ėmėsi tam tikrų aktyvių veiksmų užtikrinti pareiškėjo resocializacijai. Esant tokiai situacijai, konstatuotina, jog pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos kilimo fakto. Įrodymų, kad atsakovės atstovai – tiek Vilniaus PN, tiek KD būtų sąmoningai siekę kaip nors diskriminuoti pareiškėją, pažeminti jo orumą, į bylą nepateikta.

15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas konstatuoti valstybės institucijos neteisėtą elgesį, tačiau nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagal CK 6.271 straipsnį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž. S. skundą tenkinti iš dalies. Pripažinti, kad Vilniaus pataisos namams, nesilaikant Bausmių vykdymo kodekso 137¹ straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytų reikalavimų, buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.