Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-491-478-2014

Teisėja Indrė Petrokienė Teisminio proceso Nr. 1-80-1-00011-2014-9

2014 m. birželio 13 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Vaidai Litvaitei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nuteistojo E. Š. gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas 2 (dvejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1, 2 dalimis, sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Iš E. Š. priteista nukentėjusiosios E. R. naudai 30,00 Lt (trisdešimt litų) turtinės ir 800,00 Lt (aštuoni šimtai litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Š. nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 16 d., apie 19 val., viešoje vietoje, daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, matant kitiems asmenims, be jokio pateisinamo motyvo, t. y., dėl chuliganiškų paskatų, elgdamasis įžūliai bei demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia vieną kartą dešinės rankos kumščiu kirto E. R. į veido sritį, tuo padarydamas nosies kaulų lūžimą, dėl ko nukentėjusiajai E. R. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Susipažinęs su byloje esančia medžiaga, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas bei bausmė nuteistojo E. Š. atžvilgiu pritaikyti tinkamai. Esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų nenustatyta.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jis neatliko veiksmų, už kuriuos buvo nuteistas, o nukentėjusiąją E. R. anksčiau sužalojo kitas asmuo. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sutinka su teismo išvada, jog E. Š. kaltė dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo yra įrodyta. Ši išvada pagrįsta nukentėjusios E. R. parodymais (b. l. 82), liudytojos L. A. parodymais (b. l. 83-84), liudytojo R. Š. parodymais (b. l. 82-83), kurie nuosekliai patvirtino, kad nuteistasis E. Š. sudavė dešinės rankos kumščiu nukentėjusiajai į nosį, iš kurios pradėjo bėgti kraujas. Analogiškas aplinkybes nukentėjusioji ir liudytojai nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Be to, pats nuteistasis, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, prisipažino, jog priėjo prie E. ir sudavė jai kumščiu vieną smūgį į veidą (b. l. 81-82). Aplinkybę, jog sužalojimus E. R. patyrė anksčiau, paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai: tarnybiniu pranešimu (b. l. 3) nustatyta, kad pagal nukentėjusiosios E. R. iškvietimą 2014-02-16 apie 17.45 val. atvykę policijos pareigūnai rado sužalotą E. R., kuriai iš nosies bėgo kraujas, ant veido matėsi sumušimo žymės, todėl buvo iškviesta GMP, nukentėjusioji paaiškino, kad jai E. Š. sudavė ranka į veidą; tarnybiniu pranešimu (b. l. 4) nustatyta, kad 2014-02-16 policijos įstaigoje buvo gautas VŠĮ Prienų ligoninės priėmimo skyriaus pranešimas, kad buvo pristatyta E. R., kuriai buvo sulaužyta nosis; 2014-02-19 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio išvada Nr. G 181/14 (06), kurioje nurodyta, kad E. R. kreipėsi 2014-02-16 19.08 val. į gydymo įstaigą, skųsdamasi veido ir nosies skausmu, atliktose rentgenogramose stebimas nosies kaulų lūžimas, E. R. nosies kaulų lūžimas galėjo būti padarytas kieto buko daikto poveikyje, galimai prie užduotyje nurodytų aplinkybių ir laiko, t. y. 2014-02-16. Sužalojimas kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl nosies kaulo lūžimo sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 d. laikotarpiui (b. l. 23). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamai ištirti įrodymai yra pakankami E. Š. kaltei dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, pagrįsti.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, labai svarbu įvertinti kaltininko asmenybę. Nuteistojo E. Š. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kurios sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis - terminuotas laisvės atėmimas iki 5 (penkerių) metų. Byloje nustatyta, kad nuteistasis E. Š. teistas aštuonis kartus, tame tarpe ir už labai sunkų smurtinį nusikaltimą, nusikalstamą veiką padarė nepraėjus nė mėnesiui po to, kai buvo paleistas atlikęs laisvės atėmimo bausmę iš Marijampolės pataisos namų, naują nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, todėl BK 27 straipsnio prasme jis laikomas recidyvistu. BK 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nuteistasis padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 2 dalis), atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis turi dvi galiojančias administracines nuobaudas (b. l. 31). Minėtos aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir rodo, kad ankstesni teistumai ir skirtos bausmės įtakos jo elgesiui nepadarė, jis išvadų nedaro ir yra linkęs nusikalsti, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik terminuotas laisvės atėmimas užtikrins BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus - ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. Š. skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios trukmę nustatė mažesnę, nei sankcijos vidurkis. Pažymėtina, kad byla buvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, E. Š. kaltu prisipažino, todėl teismas teisingai taikė BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatas ir pagrįstai paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad už tyčinio apysunkio recidyvinio nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą E. Š. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus, dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę nėra jokio objektyvaus ir teisėto pagrindo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo bausmės vykdymą atidėti. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-404/2007). Šis straipsnis nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmenims, kurie turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau, esant tokiai situacijai, bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, motyvuojant ir atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-445/2010). Šioje byloje jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe nenustatyta. Bausmės vykdymo atidėjimas išreiškia humanizmo, bausmės individualizacijos bei jos ekonomijos principus. Bausmės paskirtį įvardija BK 41 straipsnio nuostatos, todėl atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė bus pakankamai efektyvi, norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Ankstesni apelianto teistumai, tyčinio nusikaltimo padarymas, neišnykus teistumui ir nepraėjus nė mėnesiui po paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, dviejų administracinių teisės pažeidimų padarymas per tą patį laikotarpį rodo, kad jis yra linkęs smurtauti, nevertina visuomenėje priimtų elgesio normų, yra linkęs nusikalsti ir pavojingas visuomenei. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir BK 75 straipsnio taikymo tikslus, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad apylinkės teismas, nesvarstęs galimumo taikyti nuteistajam E. Š. bausmės vykdymo atidėjimą, įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai E. R.. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 straipsnio l dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y., nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir nuosprendyje nurodytus pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais remdamasis teismas nukentėjusiosios civilinį ieškinį tenkino iš dalies, konstatuoja, kad nukentėjusiajai neturtinės žalos atlyginimas priteistas pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino kaltininko kaltę, veikos pavojingumą ir jos pasekmes – nukentėjusiajai tyčia suduotas vienas smūgis, ji patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau sužalota matoma veido dalis; kaltinamojo turtinę padėtį – jis nedirba (b. l. 29), Darbo biržos išmokų negauna (b. l. 28), registruoto nekilnojamojo turto neturi (b. l. 79); taip pat atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, ji patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, nes aplinkiniai žmonės ją įžeidinėjo, pravardžiavo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įstatymo nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į visas svarbias aplinkybes ir, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijais, priteisė E. R. neturtinės žalos atlyginimą, tinkamai nustatydamas jos dydį.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma (b. l. 103), jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos E. Š., išlaidas iki 2014 m. birželio 4 d. sudaro 50 litų dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Pateiktoje Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje nėra suformuluotas prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybės naudai, todėl tokia pažyma traktuojama kaip informacinio pobūdžio ir jokiu būdu neįpareigojanti teismą šias išlaidas priteisti iš kaltinamojo. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo E. Š. nepriteistinos.

Įvertinusi visas aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.