Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1270-653/2013

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-06-06
Bylos Nr.: 2A-1270-653/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-02-3-07724-2011-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Jelena Šiškina
Pareiškėjas: UAB „Gatvių statyba“

Kategorijos

35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
54.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinės bylos Nr. 2A-1270-653/2013

Proceso Nr. 2-02-3-07724-2011-1Procesinio sprendimo kategorija: 35.5; 54.1;121.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. birželio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Jelena Šiškina rašytine apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (pareiškėjo) UAB „Gatvių statyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-473-817/2012 pagal pareiškėjo UAB „Gatvių statyba“ pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąjį senatį fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

pareiškėjas prašė nustatyti nuosavybės teises į statinį – sandėlį, unikalus Nr. 4400-2176-2398, esantį adresu Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Šv. Stepono g. 41, įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

Nurodė, jog statinys buvo pastatytas 1940 m., juo nuo statybos pradžios naudojosi organizacijos, kurių reorganizavimo procese (Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo valdyba Nr. 1 buvo reorganizuota į VĮ „Gatvių statyba“, o pastaroji - į UAB „Gatvių statyba“) buvo įsteigtas pareiškėjas, perduodant jam visą turtą, teises ir pareigas. 1989 m. statinys, kartu su kitais nekilnojamojo turto objektais, esančiais adresu Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Algirdo g. 48, Lietuvos TSR Komunalinio ūkio ministerijos Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto komunalinio ūkio valdybos Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo tresto valdytojo 1989-06-28 įsakymu Nr. 108 buvo perduotas iš Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo valdybos Nr. 4 į Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo valdybos Nr. 1 balansą ir jame apskaitomas. Nekilnojamojo turto objektai buvo perduoti smulkiai nedetalizuojant konkrečių objektų, įvardijant jų visumą kaip gamybines patalpas, įrengimus, buitines patalpas ir ūkinį kiemą Algirdo g. 48. Į VĮ „Gatvių statyba“ balansą buvo perduotas ir jame apskaitomas Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo valdybos Nr. 1 turtas, įskaitant minimą statinį. 1994 m. reorganizavus VĮ „Gatvių statyba“, buvo įsteigta UAB „Gatvių statyba“, kuriai nuosavybės teise perduotas reorganizuojamos įmonės turtas, teisės ir pareigos. Tokiu būdu pareiškėjas (įskaitant asmenis, kurių teises pareigas ir turtą jis perėmė) statinį valdė nuosavybės teise nuo 1989 m. Perduotas nekilnojamasis turtas buvo inventorizuotas, apskaitomas pareiškėjo balanse, o 1994-04-07 buvo įregistruotos pareiškėjo nuosavybės teise (gamybinis pastatas, unikalus Nr. 1094-0011-3102; gamybinis pastatas, unikalus Nr. 1094-0011-3113; gamybinis pastatas, unikalus Nr. 1094-0011-3168; pastatas-katilinė, unikalus Nr. 1094-0011-3179; pastatas-dirbtuvės, unikalus Nr. 1094-0011-3196), išskyrus statinį. Statinys buvo inventorizuotas kaip pagalbinis ūkinis pastatas (kitų pastatų priklausinys). Statinys yra pažymėtas (plane lJVp) 1992 m. gruodžio mėn. Namų valdos techninės apskaitos byloje, buvo inventorizuotas, apskaitomas pareiškėjo balanse, be to, už 1,03 ha ploto žemės sklypą, kuriame yra pareiškėjui nuosavybės teise perduoti nekilnojamojo turto objektai, įskaitant statinį, pareiškėjas moka žemės nuomos mokestį, statiniui yra suformuota Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, pagal kurią statinys priskiriamas adresui Šv. Stepono g. 41, Vilniaus m., plane pažymėtas 22Fl/p., pastatytas 1940 m., t.y. statinys suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, jam suteiktas unikalus numeris. 1994-01-01 VĮ „Gatvių statyba“ pagrindinių priemonių sąraše statinys atskirai nėra įvardintas, nes buvo kito pastato priklausinys.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Vyriausybės, atsiliepimu į pareiškimą prašė pareiškimo netenkinti. Pareiškėjas nurodė, jog statinį valdė nuosavybės teise nuo 1989 m., nes 1989 m. perduotas nekilnojamasis turtas buvo inventorizuotas, apskaitomas pareiškėjo balanse, tačiau iš tokių teiginių neaišku, kodėl pareiškėjas pareiškė šį pareiškimą, jeigu teigia, kad dar 1989 m. jis ginčo objektą valdė nuosavybės teise. Pažymėjo, jog įstatai nereglamentuoja ir negali apspręsti bei numatyti, kokias teises ir pareigas perims naujai steigiamas juridinis asmuo. Be to, dėl turto perdavimo, pvz., formuojant įstatinį juridinio asmens kapitalą, visais atvejais privalėjo būti priimtas steigėjo sprendimas. VĮ „Gatvių statyba“ turėjo valstybės perduoto turto, todėl jis netapo įmonės privačiu turtu ir, pagal VĮĮ 4 str. 6 d., įmonėje kaupiamas (laikomas) valstybinis kapitalas į akcijas nedalijamas. Jis atskiriamas kaip valstybės (vietos savivaldybės) įnašas į įmonę ir apskaitomas atskiroje įmonės valstybinio kapitalo sąskaitoje. Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog buvo valstybės įgaliotos institucijos sprendimas savo dalį VĮ „Gatvių statyba“ privatizuoti ir perleisti privatiems asmenims. Įgyjamosios senaties institutas yra netaikomas valstybės turtui, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčo turtas tapo privačia nuosavybe.

Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę buvo vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją. Tokia skirtinga viešąja ir privačiąja nuosavybe esančių daiktų savininko apsauga nuo nuosavybės teisės praradimo kitam asmeniui sąžiningai įgijus daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdant jį visą įgyjamosios senaties terminą išryškina draudimo įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausantį turtą griežtumą. Teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 str. 3 d. nuostata. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 str. 3 d. draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

Teritorijos prie Šv. Stepono g. bažnyčios detaliajame plane, patvirtintame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007-04-04 sprendimo Nr. 1-1609, Statinys Šv. Stepono g. 41, Vilniuje, pažymėtas kaip griautinas, be to Vilniaus miesto valdybos 1993-11-25 potvarkio Nr. 2163V „Dėl kvartalo tarp Šv. Stepono, Panerių ir Algirdo gatvių skirstymo sklypais“ 1.1 p. nustatyta kapinių teritorija, 1.2 p. - Šv. Stepono bažnyčios ir šventoriaus sklypas, o šio potvarkio 2 p. minėtuose sklypuose esančių pastatų naudotojai buvo įpareigoti iki 1995-01-01 nugriauti juose esančius statinius, sutvarkyti teritorijas ir nustatyta tvarka perduoti Vilniaus miesto valdybai (ta pati nuostata akcentuota Vilniaus miesto valdybos 1994-05-19 potvarkio Nr. 989V „Dėl žemės sklypų dydžio ir ribų nustatymo“ 1.12.2 p.). Remiantis šiais Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimtais sprendimais, ginčo statinys pareiškėjui nuosavybės teise nepriklauso ir negali būti įgyjamas nuosavybėn įgyjamosios senaties fakto nustatymo pagrindu, nes yra numatytas jo nugriovimas. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog iki šiol niekas daugiau neįgyvendino savo teisių į minėtą objektą, nes daiktas nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens vardu. Aplinkybė, jog šiuo metu NTR nėra įregistruotos nuosavybės ar kitos daiktinės teisės į statinį Šv. Stepono g. 41, Vilniuje, nepatvirtina fakto, kad šis statinys savininko apskritai neturi, tai tik patvirtina, kad minėto statinio savininkas nėra išviešintas. Jei turtas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo privatizuotas ar kitaip perduotas pareiškėjo nuosavybėn įgaliotos valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimu, pareiškėjas negali šio turto įgyti nuosavybėn kitu būdu.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM atsiliepimu prašė pareiškimo netenkinti. Nurodė, jog jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 str. 3 d. draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Statinys 1J1/p Namų valdos techninės apskaitos kortelėje yra nurodytas kaip atskiras pagalbinis statinys, o ne kito statinio priklausinys, be to Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje tas pats statinys pažymėtas 22Fl/p yra nurodytas kaip pagrindinis statinys. Pagal NTR išrašą UAB „Gatvių statyba“ turi nuosavybės teises į du pastatus, esančius Algirdo g. 48, statytus 1940 m., t.y. pastatas-gamybinis (unikalus Nr. 1094-0011-3168) ir pastatas-katilinė (unikalus Nr. 1094-0011-3179), į Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo valdybos Nr. 1 balansą buvo perduoti tik du statiniai, pastatyti 1940 m. 1989 m. buvo perduoti du statiniai 1940 m. statybos, kurie dabartiniu metu yra įregistruoti kaip pareiškėjo nuosavybė, o pareiškėjo nurodomas statinys irgi yra 1940 m. statybos, todėl statinys nepateko tarp objektų, kurie 1989 m. buvo perduoti Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo valdybai Nr. 1.

Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad Statinys bei teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos, prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra.

Suinteresuotas asmuo Vilniaus arkivyskupija atsiliepimu į pareiškimą prašė pareiškimą atmesti. Teigė, kad detaliojo plano Teritorijos prie šv. Stepono bažnyčios byloje yra Detaliojo plano teritorijos planas ir tvarkymo režimo pagrindinių sprendinių aprašomoji lentelė, kurioje pastatas, kuris identifikuojamas kaip pažymėtas 22Fl/p, pažymėtas, kad turi būti nugriaunamas. Taigi pastatas, kuris pažymėtas plane 22F1/P ir kurį pareiškėjas nori nustatyti įgyjamosios senaties būdu negali būti registruotas, nes detaliajame plane yra numatytas jo nugriovimas. Dėl visuomeninio žemės naudojimo būdo visai planuojamai teritorijai, skirtingų tvarkymo režimų (reglamentų) ir jų vietos, kelio servituto nustatymo buvo susitarta 2005-12-05 Miesto plėtros departamente vykusiame pasitarime, kuriame buvo pateikti detaliojo plano sprendiniai, pasitarimo protokolą pasirašė UAB „Gatvių statyba“ atstovas J. L., todėl pareiškėjas negali būti vertinamas kaip sąžiningas šio pastato valdytojas, nes remiantis savivaldybės valdymo institucijų sprendimais turėjo nugriauti šį pastatą.

Suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į pareiškimą prašė pareiškimą atmesti, nurodė, kad Šv. Stepono bažnyčia yra registruota Kultūros vertybių registre kaip kultūros paveldo objektas. Statinys nėra registruotas Kultūros vertybių registre ir nėra susijęs su Šv. Stepono bažnyčios paskirtimi. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007-04-04 sprendimu Nr. 1-1609 patvirtino teritorijos prie Šv. Stepono bažnyčios detalųjį planą, kurio sprendiniuose numatyta Statinį nugriauti. Statinys priklauso valstybei, nes pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad šis statinys teisės aktų nustatyta tvarka buvo jam perduotas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2012 m. balandžio 2 d. Vilniaus m. 2 apylinkės teismas sprendimu pareiškimą atmetė.

Teismas nustatė, kad Namų valdos techninės apskaitos byloje, pradėtoje 1992 m. gruodžio mėn., Žemės sklypo plane statinys, į kurį pareiškėjas prašo nustatyti nuosavybės teisę, yra pažymėtas indeksu 1J1/p. Namų valdos techninės apskaitos bylos Namų valdos techninės apskaitos kortelėje nurodyta, kad statinys, pažymėtas indeksu 1J1/p yra ūkinis pastatas, statytas iki 1940 m., inventorizacijos data – 1993-01-18, šis statinys yra įrašytas Pagalbinių pastatų skiltyje. Statinys bei teisės į Statinį Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos (ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra). Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto komunalinio ūkio valdybos Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo tresto valdytojas 1989-06-28 priėmė įsakymą Nr. 108, kuriuo Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo valdybos Nr. 4 viršininkui buvo pavesta iki 1989 m. liepos 1 d. perduoti į Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo valdybos Nr. 1 balansą gamybines patalpas, įrengimus, buitines patalpas ir ūkinį kiemą Algirdo g. 48 pagal pridedamą priedelį. Šio įsakymo priedelyje yra nurodyti du 1940 m. statybos statiniai – įrengimų pastatas ir katilinės pastatas, šie pastatai šiuo metu yra įregistruoti NTR kaip UAB „Gatvių statyba“ nuosavybė, ginčo statinys minėtame priedelyje nenurodytas, šią aplinkybę patvirtino ir pareiškėjo atstovas. Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo valdyba Nr. 1 perregistruota ir tęsė veiklą kaip VĮ „Gatvių statyba“, 1994 m. reorganizavus VĮ „Gatvių statyba“, buvo įsteigta UAB „Gatvių statyba“. 1994-01-20 patvirtintas Aktas, kuriame nurodyta, kad valstybės įmonė „Gatvių statyba“ perduoda, o UAB „Gatvių statyba“ priima akte nurodytą kapitalą, šio Akto priedas yra Pagrindinių priemonių sąrašas, šiame Pagrindinių priemonių sąraše Statinys nėra nurodytas (šią aplinkybę patvirtino ir pareiškėjo atstovas). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007-04-04 sprendimu Nr. 1-1609 buvo patvirtintas teritorijos prie Šv. Stepono bažnyčios detalusis planas, kuriame statinys yra pažymėtas kaip griaunamas pastatas.

Statinys, pastatytas iki 1940 m., buvo Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto komunalinio ūkio valdybos Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo tresto valdytojo 1989-06-28 įsakyme Nr. 108 nurodytame kieme, esančiame adresu Algirdo g. 48, Vilnius (dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra). Minėtame 1989-06-28 įsakyme Nr. 108 yra aiškiai nurodyta, kad gamybinės patalpos, įrengimai, buitinės patalpos ir ūkinis kiemas Algirdo g. 48 į Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo valdybos Nr. 1 balansą turi būti perduodamas pagal prie įsakymo pridedamą priedelį. Šiame priedelyje statinys nenurodytas. Statinys taip pat nenurodytas ir į bylą pateiktame 1994-01-20 patvirtintame Akte, kuriuo VĮ „Gatvių statyba“ perdavė, o UAB „Gatvių statyba“ priėmė akte nurodytą kapitalą, bei šio Akto priede „Pagrindinių priemonių sąrašas“. Teismas konstatavo, kad statinys nebuvo perduotas nei Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo valdybai Nr. 1, nei VĮ „Gatvių statyba“, nei UAB „Gatvių statyba“, todėl iki šiol nuosavybės teise priklauso valstybei. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad statinys nebuvo atskirai išskirtas minėtuose perdavimo aktuose, nes buvo kito statinio priklausinys, nes byloje nėra nustatytas ir įrodytas šio statinio nuolatinis, funkcinis ryšys (t.y., kad daiktas pagal savo savybes tarnauja pagrindiniam daiktui) su kitu (pagrindiniu) pastatu, be to teismo posėdžio metu liudytojas J. L. nurodė, kad statinys nėra funkciškai susijęs su jokiu kitu pastatu, tokio ryšio teismo posėdžio metu nenurodė ir kiti liudytojai. 1989-06-28 įsakymo Nr. 108 Priedelyje, taip pat 1994-01-20 Akto priede „Pagrindinių priemonių sąrašas“ yra išsamiai nurodyti ne tik perduotini statiniai, bet ir kitoks turtas, toks kaip cisternos, staklės ir pan., todėl toks išsamus turto išdėstymas leidžia daryti išvadą, kad juose yra nurodyti visi perduotini statiniai. Namų valdos techninės apskaitos byloje esančioje Namų valdos techninės apskaitos kortelėje, sudarytoje 1998-11-17 (t.y. jau tuomet, kai veiklą vykdė UAB „Gatvių statyba“) yra aiškiai nurodyti UAB „Gatvių statyba“ valdomi statiniai, šių statinių sąraše ginčo statinio nėra, šioje Namų valdos apskaitos kortelėje statinys nėra nurodytas ir kortelės grafoje „Pagalbiniai statiniai“. Teismas konstatavo, kad iki pareiškėjo nurodyto valdymo pradžios, statinys priklausė valstybei nuosavybės teise, šios nuosavybės pasibaigimo pagrindas byloje nenustatytas ir neįrodytas, todėl yra taikytinas CK 4.69 str. 3 d. nustatytas draudimas dėl valstybės turto įgijimo nuosavybės teise įgyjamąja senatimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas UAB „Gatvių statyba“ pateikė apeliacinį skundą (III t., b.l.1-3), kuriuo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti visiškai; priteiti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog nėra pagrindo teismo išvadai, jog statinys Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto komunalinio ūkio valdybos Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo tresto valdytojo 1989-06-28 įsakymu Nr. 108 nebuvo perduotas. Tokia teismo išvada prieštarauja faktinėms aplinkybėms, liudytojų parodymams, įrodymams. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog statinys, statytas iki 1940 m., buvo Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto komunalinio ūkio valdybos Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo tresto valdytojo 1989-06-28 įsakyme Nr. 108 nurodytame kieme, esančiame adresu Algirdo g. 48, Vilnius bei patvirtina, jog dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra. Teismas taip pat nurodė, jog minėtame 1989-06-28 įsakyme Nr. 108 yra aiškiai nurodyta, kad gamybinės patalpos, įrengimai, buitinės patalpos ir ūkinis kiemas Algirdo g. 48 perduodami į Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo valdybos Nr. 1 balansą. Mano, jog akivaizdu, jog statinys buvo perduotas Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo valdybai Nr. 1, kurios veiklą po reorganizavimų tęsia pareiškėjas. Šiuo atveju taikytina CK 4.71 str.2 d. Apelianto teigimu, aplinkybė, jog statinys nebuvo atskirai minimas ir išskirtas dokumentuose jį perduodant, yra nulemta fakto, kad statinys buvo pagalbinis ūkinis pastatas. Tokiu būdu pastatas nenurodytas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, tačiau buvo perduotas kartu su pagrindiniais pastatais, kaip pagalbinis objektas, esantis ūkiniame kieme. Be to perduoti objektai nebuvo aiškiai identifikuoti. Neaišku kuo pirmosios instancijos teismas vadovavosi teigdamas, jog statinys priklauso valstybei, nes statinys nebuvo registras NTR kaip valstybės nuosavybė. Valstybė statiniu niekuomet nesinaudojo, į jį nepretendavo. Statinys buvo apskaitomas kaip neatsiejam ūkinio –gamybinio komplekso dalis, susietas su pareiškėjui priklausančiais pastatais funkciniu ryšiu. Kiti civilinėje byloje dalyvavę asmenys neprašė pripažinti, kad statinys jiems priklauso nuosavybės teise, todėl teismas išėjo už pareiškimo ribų, pripažindamas statinį valstybės nuosavybe (faktiškai jį nacionalizuodamas). Apeliantui nesuprantama, kodėl teismas pripažino nuosavybės teisę į statinį valstybei, bet ne savivaldybei, kaip nurodyta CK 4.69 str. 3 d. Mano, jog iš visų sprendimo dalių turi būti pašalinto nuorodos, jog statinys nuosavybės teise priklauso ar turi priklausyti valstybei. Pažymi, jog pareiškėjo atstovas niekada nepripažino, jog statinys nenurodytas 1989-06-28 įsakymo priedėlyje ar 194-01-20 Akto priedėlyje, nes pareiškėjo atstovas nurodė, jog minėtais dokumentais statinys perduotas, tačiau atskirai neišskirtas.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti (III t., b.l.15-18). Nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, įgyjamoji senatis laikytina pirminiu nuosavybės įgijimo būdu, o ne valdymo nuosavybės teisės patvirtinimu, todėl nesuprantama, kokiu pagrindu apeliantas teismo prašo nustatyti nuosavybės teisės į ginčo statinį įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, jei laikosi pozicijos, kad šis statinys valstybės jam buvo perduotas ir jau yra jo valdomas nuosavybės teise. Apeliantas neginčija aplinkybės, kad ginčo turtu disponavo Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto komunalinio ūkio valdybos Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo tresto valdytojas, kurio 1989-06-28 įsakymu Nr. 108 vadovaujasi apeliantas, grįsdamas teisę į ginčo statinį. Mano, jog iš pateiktų dokumentų matyti, jog šis turtas apeliantui perduotas nebuvo, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad statinys išliko valstybės nuosavybe. Pažymi, jog apeliantas nepagrįstai nutyli, jog Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto komunalinio ūkio valdybos Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo tresto valdytojo 1989-06-28 įsakymu Nr. 108 gamybinės patalpos, įrengimai, buitinės patalpos ir ūkinis kiemas į Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo valdybos Nr.1 balansą turi būti perduodamos pagal prie įsakymo pridedamą priedėlį. Mano, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikomas įgyjamosios senaties institutas (CK 4.69 str. 3 d.).

Suinteresuotas asmuo Vilniaus arkivyskupija atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti (III t., b.l.21-24). Nurodė, kad statinys nesusijęs nuolatiniu funkciniu ryšiu su visais kieme esančiais pastatais, nes apeliantas nenurodo esminės aplinkybės, jog bendrai naudojamame suformuotame sklype stovi pastatas – bažnyčia. Apeliantas neįrodė, jog statinys nepriklauso valstybei. Apeliantas pripažįsta, kad jam buvo perduoti statiniai Algirdo g.48, Vilnius, tačiau ginčo statinys yra Stepono g.41, Vilnius. Taigi apeliantas klaidina teismą, teigdamas, jog jam buvo perduoti visi žemės sklype stovintys statiniai, neišskiriant jokių turto objektų, nes kaip minėta, tame pačiame žemės sklype yra Vilniaus arkivyskupijai priklausantis pastatas –bažnyčia, kur buvo perduota 1992-06-03 Savivaldybės tarybos sprendimu.

Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Vyriausybės, atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti (III t., b.l.27-30). Nurodė, kad teismas pagrįstai vadovavosi CK 4.69 str. 3 d. bei suformuota teismų praktika, jog įgyjamosios senaties institutas yra netaikomas valstybės turtui. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad ginčo turtas tapo privačia nuosavybe.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo negaliojimo absoliutumo nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad iki pareiškėjo nurodyto valdymo pradžios, statinys priklausė valstybei nuosavybės teise, šios nuosavybės pasibaigimo pagrindas byloje nenustatytas ir neįrodytas, todėl taikė CK 4.69 str. 3 d. nustatytą draudimą dėl valstybės turto įgijimo nuosavybės teise įgyjamąja senatimi ir tuo pagrindu ieškinį atmetė.

Apeliantas apeliacinį skundą grindžia argumentais, jog statinys buvo perduotas Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo valdybai Nr. 1, kurios veiklą po reorganizavimų tęsia pareiškėjas, todėl taikytina CK 4.71 str.2 d.; aplinkybė, jog statinys nebuvo atskirai minimas ir išskirtas dokumentuose jį perduodant, yra nulemta fakto, kad statinys buvo pagalbinis ūkinis pastatas, todėl nenurodytas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, tačiau buvo perduotas kartu su pagrindiniais pastatais, kaip pagalbinis objektas, esantis ūkiniame kieme.

CK normos reglamentuoja ne tik nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygas, štai CK 4.69 str. 3 d. nustatytas ir imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011, 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Taigi, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią (ne)buvimą.

Apeliantas mano, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pats konstatavo, jog 1989-06-28 įsakyme Nr. 108 yra aiškiai nurodyta, kad gamybinės patalpos, įrengimai, buitinės patalpos ir ūkinis kiemas Algirdo g. 48 perduodami į Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo valdybos Nr. 1 balansą. Mano, jog iš šio dokumento yra akivaizdu, kad statinys buvo perduotas Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo valdybai Nr. 1, kurios veiklą po reorganizavimų tęsia apeliantas.

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto komunalinio ūkio valdybos Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo tresto valdytojas 1989-06-28 priėmė įsakymą Nr. 108, kuriuo Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo valdybos Nr. 4 viršininkui buvo pavesta iki 1989 m. liepos 1 d. perduoti į Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo valdybos Nr. 1 balansą gamybines patalpas, įrengimus, buitines patalpas ir ūkinį kiemą Algirdo g. 48 pagal pridedamą priedėlį (I t., b. l. 41). Šio įsakymo priedėlyje yra nurodyti du 1940 m. statybos statiniai – įrengimų pastatas ir katilinės pastatas, t.y. pastatai, kurie šiuo metu yra įregistruoti NTR kaip apelianto UAB „Gatvių statyba“ nuosavybė (I t., b. l. 53-57). Pažymėtina, jog ginčo statinys minėtame priedėlyje nenurodytas (I t., b. l. 42-44). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, jog ginčo statinys taip pat nenurodytas ir į bylą pateiktame 1994-01-20 patvirtintame Akte, kuriuo VĮ „Gatvių statyba“ perdavė, o UAB „Gatvių statyba“ priėmė akte nurodytą kapitalą (I t., b. l. 46), bei šio Akto priede „Pagrindinių priemonių sąrašas“.

Apeliantas akcentuoja tą aplinkybę, jog statinys neišskirtas, nes buvo pagalbinis ūkinis pastatas, esantis ūkiniame kieme, o pagal sąrašą perduodami objektai nebuvo jame itin aiškiai identifikuojami, nurodant tik abstrakčius pavadinimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog byloje nėra nustatytas ir įrodytas šio statinio nuolatinis, funkcinis ryšys (t.y., kad daiktas pagal savo savybes tarnauja pagrindiniam daiktui) su kitu (pagrindiniu) pastatu. Kaip matyti iš 2012-03-12 – 2013-04-02 teismo posėdžio protokolo (II t., b. l. 168-181), liudytojas J. L. nurodė, kad statinys nėra funkciškai susijęs su jokiu kitu pastatu, tokio ryšio nenurodė ir kiti liudytojai. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 1989-06-28 įsakymo Nr. 108 priedėlyje, taip pat 1994-01-20 Akto priede „Pagrindinių priemonių sąrašas“ yra išsamiai nurodyti ne tik perduotini statiniai (įrengimų pastatas, katilinės pastatas, plytų tvora ir pan.), bet ir kitoks turtas, toks kaip cisternos, staklės ir pan. (nurodyti pastatų statybos, objektų pagaminimo metai), todėl toks išsamus turto išdėstymas pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, jog minėtuose dokumentuose yra detaliai nurodyti visi perduotini statiniai.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog Namų valdos techninės apskaitos byloje esančioje Namų valdos techninės apskaitos kortelėje, sudarytoje 1998-11-17 (t.y. jau tuomet, kai veiklą vykdė UAB „Gatvių statyba“) yra aiškiai nurodyti UAB „Gatvių statyba“ valdomi statiniai, šių statinių sąraše ginčo statinio nėra, šioje Namų valdos apskaitos kortelėje ginčo statinys nėra nurodytas ir kortelės grafoje „Pagalbiniai statiniai“ (II t., b.l. 18-19). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentą, kad ginčo statinys buvo perduotas, nors ir nebuvo atskirai išskirtas minėtuose perdavimo aktuose, nes buvo kito statinio priklausinys (pagalbinis objektas).

Dėl tų pačių aplinkybių sutiktina ir su ta pirmosios instancijos teismo išvada, jog dėl to, kad ginčo statinys nebuvo perduotas nei Kelių statybos, remonto ir eksploatavimo valdybai Nr. 1, nei VĮ „Gatvių statyba“, nei UAB „Gatvių statyba“, šis statinys iki šiol nuosavybės teise priklauso valstybei. Pažymėtina ir tai, jog kasacinis teismas laikosi pozicijos, jog teisės į daiktus neįregistravus valstybės ar savivaldybės vardu, nesudaro pagrindo vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 str. 3 d. nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Ta aplinkybė, kad Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos nuosavybės ar kitos daiktinės teisės į ginčo statinį, patvirtina tik tai, kad minėto pastato savininkas nėra išviešintas. Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs dėl teisinės registracijos tikslų ir reikšmės. Šiuo atveju reikšmingi kasacinio teismo išaiškinimai apie tai, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją; kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011, 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Todėl nepagrįstas apelianto teiginys, jog statiniui nesant įregistruotam NTR kaip valstybės nuosavybė, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nepagrįstai konstatavo, jog statinys priklauso nuosavybės teise valstybei.

Apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo argumentu, kad valstybė statiniu niekada nesinaudojo, neprižiūrėjo, nepretendavo į jį. Šį apelianto argumentą apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta, nes kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t.y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

Atmestinas ir tas apelianto argumentas, jog kiti civilinėje byloje dalyvavę asmenys neprašė pripažinti, kad statinys jiems priklauso nuosavybės teise, todėl teismas išėjo už pareiškimo ribų, pripažindamas statinį valstybės nuosavybe. Pirmosios instancijos teismas, vertinęs byloje esančius įrodymus CK 4.69 str. 3 d. aspektu, pagrįstai konstatavo, jog tas pastatas buvo valstybės nuosavybė ir nebuvo perduotas apeliantui, todėl išliko valstybės nuosavybe. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas privalėjo ištirti aplinkybę ar ginčo daiktas gali būti įgyjamas nuosavybėn įgyjamąja senatimi (CK 4.69 str.), todėl nustatydamas aplinkybę, kad daiktas priklauso valstybei, neperžengė ginčo nagrinėjimo ribų.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas yra nenuoseklus, reikšdamas reikalavimą pagal CK 4.68 str., nes šį reikalavimą grindžia aplinkybėmis dėl daikto valdymo nuosavybės teise nuo 1989 m., t.y. aplinkybėmis nesusijusiomis su turto įgijimu pagal įgyjamąja senatį pagrindais. Taigi, ir dėl to pareikimas negalėjo būti tenkinamas.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja.

Vadovaudamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, nurodytų teisės normų sisteminė analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, teisingumo bei protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindų.

Esant tokiai bylos baigčiai apeliacinės instancijos teisme apelianto prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teisme nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., teismas

nutarė

Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Jelena Šiškina