Šiaulių apygardos teismo nutartis

2021-06-23 · Civilinė byla Nr. e2S-476-856/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-06-23
Bylos Nr.
e2S-476-856/2021
Teisminio proceso Nr.
2-29-3-00054-2015-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjas
Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė (pirm.)
Suinteresuotas asmuo
Plus Plus Capital AS, "Swedbank", AB, "PlusPlus Baltic" OU, "SAURIDA", "Turto bankas", "General Financing", "Ignitis", PLUSPLUS CAPITAL AS, Arvico, UAB „Admituras“, "Valstybinis studijų fondas", „Mažeikių šilumos tinklai“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Swedbank, AB
Civilinė byla Nr. e2S-476-856/2021Teisminio proceso Nr. 2-29-3-00054-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos (S) 3.3.2.3; 3.3.2.4; 3.3.2.5.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 23 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Plus Plus Capital AS atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. balandžio 22 d.nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-376-715/2021 pagal bankroto administratoriaus G. M. prašymą dėl fizinio asmens L. Ž. bankroto bylos užbaigimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Bankrutuojančio fizinio asmens L. Ž. bankroto administratorius G. M. kreipėsi į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos pabaigos. Prašyme nurodė, jog 2015 m. rugpjūčio 21 d. teismo nutartimi buvo patvirtintas bankrutuojančio fizinio asmens L. Ž. mokumo atkūrimo planas, kuris yra įvykdytas nepažeidžiant plane nustatytos tvarkos, iš viso kreditoriams buvo sumokėta 13 904,36 Eur, kas sudaro 38,93 procentų nuo visų patvirtintų kreditorinių reikalavimų sąrašo. Nurodė, jog 2020 m. rugsėjo 3 d. įvyko kreditorių susirinkimas, kuriame kreditoriai buvo supažindinti su bankroto proceso eigos ataskaita ir mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo aktu. Nutarimai dėl pabaigos akto pasirašymo ir fizinio asmens pabaigos nebuvo priimti. Prašo užbaigti fizinio asmens L. Ž. bankroto bylą ir likusius nepatenkintus kreditorinius reikalavimus nurašyti.

Atsiliepimas

2. Suinteresuotas asmuo PlusPlus Capital AS, Lietuvoje atstovaujamas PlusPlus Baltic OU Lietuvos filialo, atsiliepimu prašė prašymo dėl bankroto bylos pabaigos netenkinti, nurodė, jog bankrutuojantis asmuo L. Ž. dalį lėšų panaudojo savo reikmėms, kurios visiškai nebuvo būtinos, aktyviai keliavo, ne kartą lankėsi Stokholme, pirko skrydžio bilietus, buvo nuvykusi į Barseloną, Milaną, Jeruzalę, Tel Avivą, dideles lėšų sumas sumokėjo už apgyvendinimą, taigi, nedėjo pastangų, kad šiomis lėšomis būtų dengiami kreditorių reikalavimai. Informacija apie bankrutuojančio asmens keliones kreditoriams nebuvo žinoma ir nebuvo pateikiama su ataskaitomis už ataskaitinius laikotarpius, taip pat nebuvo pateikta jokių įrodymų, iš kurių būtų aišku, ar šios kelionės buvo būtinos, kokia buvo kelionių sąmata, ar jų metu buvo patirta papildomų išlaidų ir pan. Dideles pinigų sumas bankrutuojančiam asmeniui pervesdavo tretieji asmenys, mokėjimo paskirtyse neatsispindi, kokiu tikslu pervedamos lėšos. Bankroto administratorius išliko pasyvus, nesigilino į esančius prieštaravimus, taip pat nesistengė jų pašalinti, nepateikė savo pozicijos ar siūlymų dėl kreditoriaus pareikštų pastabų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2021 m. balandžio 22 d. nutartimi užbaigė fizinio asmens L. Ž. bankroto bylą, nurašė šiuos nepatenkintus L. Ž. kreditorių reikalavimus: UAB „General Financing“ – 1 183,87 Eur, VĮ Turto bankas – 1 515,97 Eur, „PlusPlus Capital“ AS, Lietuvoje atstovaujamas „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvos filialo – 15 353,92 Eur, UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ – 1 238,03 Eur, antstolė E. M. – 149,41 Eur, UAB „Saurida“ – 141,02 Eur, UAB „Ignitis“ (buv. UAB „Lietuvos energijos tiekimas“) – 68,49 Eur, Valstybinis studijų fondas – 1 675,53 Eur, antstolis S. D. – 491,07 Eur.

4. Įvertinęs fizinio asmens L. Ž. mokumo plano nuostatas, bankroto administratoriaus pateiktą informaciją ir byloje esančius rašytinius duomenis apie mokumo plano įgyvendinimą, teismas nustatė, jog L. Ž. vykdė mokumo atkūrimo plane numatytas priemones, laikėsi kreditorinių reikalavimų mokėjimo grafiko, bankroto proceso metu dirbo, gavo planuotų pajamų, o kreditorinių reikalavimų buvo patenkinta netgi daugiau, nei buvo planuota, tačiau byloje kilo klausimas dėl bankrutuojančio fizinio asmens sąžiningumo ir pastangų maksimaliai patenkinti kreditorių reikalavimus.

5. Teismas nurodė, kad teismų praktikoje nėra tiksliai detalizuota, kokios išlaidos tenkina būtinuosius poreikius, įstatyme nenustatyta reikalavimo fizinio asmens poreikių būtinumą patvirtinti rašytiniais ar kitokiais įrodymais. Bankroto proceso metu L. Ž. kelionėms išleido beveik 4 000 Eur sumą, iš kurios apie 600 Eur išleista dar iki mokumo plano įgyvendinimo dienos, mokumo plano įgyvendinimo laikotarpiu kelionėms išleista apie 3 330 Eur suma, kas sudaro apie 666 Eur per metus. Atsižvelgiant į fizinio asmens bankroto proceso esmę, skolininko patiriamos kelionės išlaidos neturėtų būti priskiriamos prie būtinųjų poreikių tenkinimo, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti individualias bylos aplinkybes.

6. Teismas nurodė, kad mokumo plano įgyvendinimo laikotarpiu bankrutuojančiai L. Ž. buvo patvirtinta 858 Eur suma, reikalinga jos būtinųjų poreikių tenkinimui kas mėnesį, iš kurių 300 Eur skiriama būsto išlaikymui, 200 Eur skiriama maistui, 100 Eur - aprangai, 60 Eur - telefono sąskaitoms, 60 Eur - privalomajam draudimui, 58 Eur - gyvybės draudimui, 80 Eur - sveikatos priežiūros išlaidoms ir nenumatytoms išlaidoms. Tokia suma buvo nustatyta atsižvelgiant į tai, jog jos gyvenamoji ir darbo vieta yra Prancūzijoje. Teismas pažymėjo, jog pagal būtinųjų poreikių lentelę L. Ž. kas mėnesį galėjo skirti 80 Eur sveikatos priežiūros išlaidoms ir nenumatytoms išlaidoms, kas iš viso sudaro 4 800 Eur sumą per penkerius metus. Kelionėms išleistos išlaidos nėra didesnės nei ši suma, be to, kelionės buvo tik kelios per penkerių metų laikotarpį, jos buvo trumpos (3-5 dienų). Teismas atkreipė dėmesį, jog L. Ž. gyvenamoji ir darbo vieta yra Prancūzijoje, tad kai kurios kelionės buvo į Lietuvą.

7. Teismas nurodė, kad pagal bankroto administratoriaus pateiktus duomenis, mokumo plano įgyvendinimo laikotarpiu L. Ž. gavo 61 349,82 Eur darbinių pajamų, iš kurių 51 480 Eur galėjo skirti būtiniesiems poreikiams tenkinti, tačiau asmeninėms reikmėms iš tikro panaudojo mažesnę sumą, nes 16 927,20 Eur skyrė kreditorinių reikalavimų dengimui ir administravimo išlaidų mokėjimui. Iš bankroto byloje esančių duomenų teismas nustatė, jog bankroto administratorius teikdavo ataskaitas apie mokumo plano vykdymo eigą, tačiau per penkerius metus nebuvo ginčyta nei L. Ž. būtiniesiems poreikiams reikalinga suma, nei buvo gauta prašymų dėl mokumo atkūrimo plano pakeitimo.

8. Teismas sprendė, jog kelionėms išleistos išlaidos neviršijo būtinųjų poreikių lentelėje esančios nenumatytų išlaidų grafos dydžio, kelionėms išleistos išlaidos neturėjo esminės įtakos L. Ž. mokumo atkūrimui. Taigi, teismas konstatavo, jog byloje nėra nustatyta bankrutuojančios L. Ž. nesąžiningumo, piktnaudžiavimo bankroto procesu bei kreditorių interesų pažeidimų.

9. Teismas nurodė, kad byloje yra duomenų apie L. Ž. 1 900 Eur pajamas, gautas iš trečiųjų asmenų. Teismo posėdyje L. Ž. paaiškino, kad kartais pasiskolindavo piniginių lėšų tam, kad galėtų laiku atlikti įmokas pagal mokumo atkūrimo planą. Iš B. B. gautas 400 Eur pavedimas buvo skirtas vaistams nupirkti Prancūzijoje ir persiuntimui į Lietuvą; iš R. K. gautas 1 500 Eur pinigų pervedimas buvo pinigų grąžinimas už sumokėtas prekes. Iš D. S. buvo gautas 500 Eur avansas už atostoginius pagal darbo sutartį, kuri kreditoriams buvo pateikta. Nors šie paaiškinimai nėra visiškai pagrįsti rašytiniais įrodymais, vis tik įvertinus pajamų iš trečiųjų asmenų gavimo periodiškumą, dydį, teismas padarė išvadą, jog iš esmės tai buvo vienkartiniai mokėjimai, pajamos, gautos nereguliariai, jos yra santykinai nedidelės ir neturi esminės įtakos L. Ž. mokumui atkurti, byloje nėra nustatyta, jog šias pajamas buvo stengiamasi tyčia nuslėpti, ar kad tai gali pakenkti kreditorių interesams, tad nėra pagrindo nutraukti bankroto bylą pagal FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

10. Teismas nurodė, kad fizinio asmens L. Ž. mokumo planas buvo patvirtintas 5 metų laikotarpiui, ji vykdė mokumo planą 5 metus, nesiūlė trumpinti mokumo plano įgyvendinimo laikotarpio, nors turėjo tokią teisę, laiku ir pagal grafiką mokėjo įmokas, neviršijo būtiniesiems poreikiams reikalingų sumų, visą laiką dirbo, gavo darbines pajamas, padengė apie 40 procentų kreditorinių reikalavimų sumos. Įvertinęs šias aplinkybes, remdamasis sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais, šalių pusiausvyros principu, teismas sprendė, jog fizinis asmuo L. Ž. tinkamai įgyvendino fizinio asmens mokumo atkūrimo planą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

11. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo Plus Plus Capital AS prašo Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. balandžio 22 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – nutraukti L. Ž. bankroto bylą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Informacija apie L. Ž. keliones, vykusias bankroto proceso laikotarpiu, kreditoriams nebuvo žinoma. Ši informacija paaiškėjo atsitiktinai, kreditoriui gavus mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo aktą bei papildomai bankroto administratoriaus užklausus duomenų, pagrindžiančių akte išdėstytas aplinkybes. Būtent dėl to, jog informacija apie L. Ž. vykusias keliones buvo nuslėpta ir kreditoriui nebuvo žinoma, kreditoriui nebuvo pagrindo byloje ginčyti ar teikti prieštaravimus dėl netinkamai panaudojamų būtiniesiems poreikiams skirtų lėšų. 2021-04-12 įvykusio teismo posėdžio metu pats bankroto administratorius patvirtino, jog jam nebuvo žinomas faktas apie L. Ž. keliones.

11.2. L. Ž. mokumo atkūrimo plane buvo konkrečiai nurodyta, kokioms išlaidų grupėms bus skiriamos lėšos, tačiau jokių lėšų antraeiliams poreikiams tenkinti, pvz., poilsiui, laisvalaikiui, kelionėms, plane numatyta nebuvo. Teismų praktikoje nurodoma, jog asmens mokslo, poilsio, laisvalaikio poreikiai gali būti laikomi antraeiliais poreikiais, kuriems užtikrinti piniginės lėšos skiriamos tik kreditorių pritarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Šioje bankroto byloje L. Ž. kreditoriai nebuvo išreiškę pritarimo būtiniesiems poreikiams skirtas lėšas naudoti antraeiliams poreikiams tenkinti, todėl šios lėšos turėjo būti panaudotos išimtinai mokumo atkūrimo plane nurodytų būtinųjų poreikių tenkinimui, o ne bankrutuojančio asmens pasirinkimu.

11.3. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog „kasdienės išlaidos, nepriklausomai nuo to, kokios buvo patvirtintos mokumo atkūrimo plane, gali kisti, todėl susidaręs galimai didesnis pajamų ir išlaidų skirtumas leidžia patenkinti didesnę kreditorių skolos dalį, pervedant šią sumą į depozitinę sąskaitą. Dėl pakitusio pajamų ir išlaidų skirtumo susidariusios lėšos negali būti savaime skiriamos fizinių asmenų poreikiams tenkinti“ (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-336219/2020). Akivaizdu, jog šioje bankroto byloje bankrutuojantis asmuo susidariusį gautų ir faktiškai būtiniesiems poreikiams panaudotų lėšų skirtumą traktavo kaip savo „sutaupytas lėšas“, kurias skyrė ne kreditorių reikalavimų patenkinimui, o naudojo savo nuožiūra ir tenkino savo antraeilius poreikius – vyko į keliones, kur savo lėšomis atsiskaitinėjo už prekes ir paslaugas. Kreditoriaus vertinimu, tokiu elgesiu bankrutuojantis asmuo pažeidė skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą, panaudodamas susidariusį lėšų perviršį kelionėms, o dėl to kreditoriai savo kreditorinių reikalavimų tenkinimui negavo papildomai ne mažiau kaip 3 332,18 Eur.

11.4. Pirmosios instancijos teismo argumentai, jog kelionėms išleistos išlaidos neviršijo būtinųjų poreikių lentelėje esančios nenumatytų išlaidų grafos dydžio, o kelionėms išleistos išlaidos neturėjo esminės įtakos L. Ž. mokumo atkūrimui, prieštarauja tiek FABĮ nuostatoms, tiek kasacinio teismo praktikai. Priešingas aiškinimas reikštų, jog bankrutuojančio asmens neribotų jokie kreditorių susirinkimo sprendiniai, kadangi jam išliktų teisė panaudoti lėšas, skirtas būtinųjų poreikių tenkinimui, savo nuožiūra, o ne mokumo atkūrimo plane nurodyta tvarka, ir tokiu atveju nukentėtų teisėti kreditorių interesai.

11.5. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas išaiškėjusį faktą apie bankrutuojančio asmens keliones mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpiu, nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos analogišku klausimu. Nagrinėjant analogiškas situacijas teismų praktikoje yra išaiškinta, jog situacija, kai bankrutuojantis asmuo perka/ar jam yra perkamos kelionės ar duodami pinigai kelionės išlaidoms nesiekiant atsiskaityti su kreditoriais, kelia abejonių dėl tokio asmens nemokumo, taip pat tokia situacija nėra suderinama su pareiga užtikrinti teisingą skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Fizinio asmens bankroto procesas reiškia didesnius finansinius suvaržymus bankrutuojančiam asmeniui, todėl tai kartu apriboja ir jo galimybes savanoriškai prisiimti ir vykdyti nebūtinus turtinius įsipareigojimus. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog tokie bankrutuojančio asmens veiksmai yra nesąžiningi ir bankroto bylą nutraukė (žr. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-411-479/2019).

Žemesnės instancijos teismas

12. Atsiliepdamas į apeliantės skundą bankroto administratorius G. M. prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Fizinis asmuo per visą bankroto proceso laiką laikėsi patvirtinto plano reikalavimų ir taupė pinigines lėšas, skirtas asmeniniams poreikiams tenkinti, kad maksimaliai atsiskaityti su kreditoriais pagal planą.

12.2. Kreditorius PliusPlius Capital, AS į kreditorių sąrašą buvo įrašytas 2018 m. rugsėjo 4 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų nutartimi ir per visą fizinio asmens bankroto procesą nei ankstesnysis kreditorius AB „Swedbank“, nei naujas kreditorius administratoriui jokių paklausimų, kad fizinis asmuo netinkamai vykdo mokumo atkūrimo planą, nebuvo pateikę ir nebuvo pasiūlymų koreguoti fizinio asmens nokumo atkūrimo planą.

12.3. Kasacinio teismo praktikoje nėra tiksliai detalizuota ir nenustatyta reikalavimo, kokios lėšos tenkina būtinuosius poreikius. FABĮ nenumato jas tvirtinti rašytiniais ar kitokias įrodymais.

Atsiliepimas

13. Bankrutuojantis asmuo L. Ž. atsiliepimu prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. L. Ž. bankroto administratoriui viso bankroto proceso metu tinkamai ir laiku mokėjo įmokas kreditorių reikalavimams ir administravimo išlaidoms dengti bei pagal mokumo atkūrimo plano nuostatas bankroto administratoriui teikė savo sąskaitų išrašus, taip pat bankroto proceso metu 2016-03-08, 2018-09-04, 2018-12-05 ir 2019-07-29 teismas nutartimis tvirtino patikslintus bankrutuojančio asmens L. Ž. kreditorinius reikalavimus. Šių teismo nutarčių apeliantas neskundė, nors turėjo galimybę susipažinti su pateiktais dokumentais ir atitinkamai skųsti teismo nutartis. FABĮ 24 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę: kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka gauti iš bankroto administratoriaus informaciją apie bankroto bylos eigą. Iš to seka, jog apeliantas viso bankroto proceso metu turėjo teisę ir galimybę gauti informaciją apie L. Ž. buvusias keliones ir kelionių metu patirtas išlaidas bei tokį klausimą iškelti bankroto byloje teikiant pareiškimus, prašymus ar apskundžiant aukščiau minėtas teismo nutartis, tačiau to nepadarė. Toks kreditoriaus elgesys, keliant klausimą dėl L. Ž. kelionių praėjus daugiau nei 5 metams po teismo nutarties patvirtinti bankrutuojančio asmens L. Ž. mokumo atkūrimo planą, vertintinas netinkamu ir nesąžiningu procesiniu elgesiu.

13.2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. Akivaizdu, jog bankrutuojantis asmuo taip pat turi teisę į poilsį savo bankroto proceso metu. Dirbančio asmens poilsis, laisvalaikis ir kasmetinės atostogos yra sietinos su asmens sveikata, todėl L. Ž. bankroto proceso metu įvykusios kelionės savo trumpalaikių atostogų metu laikytinos esminiais ir neišvengiamais poreikiais, kurie susiję su bankrutuojančio asmens sveikata. Pagal mokumo atkūrimo planą buvo numatyta, jog L. Ž. būtiniesiems poreikiams bus skiriama 858 Eur suma kas mėnesį, t. y. per 5 metus L. Ž. būtiniesiems poreikiams buvo numatyta ne mažiau nei 51 480 Eur suma. Apeliantas nurodė, jog bankroto proceso metu L. Ž. 3 948,17 Eur išleido keliaudama Italijoje, Izraelyje, Švedijoje ir kitose šalyse, todėl ši suma sudaro tik apie 7,7 procentus iš būtiniesiems poreikiams skirtos sumos. Taip pat vertintina, jog 3 948,17 Eur suma buvo panaudota ne tik kaip išlaidos sveikatai, tačiau ši suma buvo leidžiama ir kitų būtinųjų poreikių tenkinimui – maistui, būstui kelionės metu.

13.3. Byloje nustatyta, jog L. Ž. per penkerius metus atostogavo tik 31 dieną bei kelionėms per metus išleisdavo tik apie 700 Eur. Akivaizdu, jog tokią sumą, kuri sudaro tik apie 7-8 procentus nuo sumos, mokumo atkūrimo plane nustatytos kaip suma būtinųjų poreikių tenkinimui, bankrutuojantis asmuo L. Ž. turėjo galimybę sutaupyti maisto ir rūbų sąskaita, todėl toks apelianto teiginys, jog šias maisto ir rūbų sąskaita sutaupytas lėšas bankrutuojantis asmuo privalėjo skirti savo skolų mažinimui bei savo sveikatos sąskaita tenkinti kreditorinius reikalavimus didesne apimtimi, nei numatyta mokumo atkūrimo plane, laikytinas mažų mažiausiai neetišku ir prieštaraujančiu asmens prigimtinėms teisėms.

13.4. Apeliantas netinkamai bando pritaikyti bankrutuojančio asmens L. Ž. atžvilgiu kasacinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-336-219/2020 pateiktą išaiškinimą, jog dėl pakitusio pajamų ir išlaidų skirtumo susidariusios lėšos negali būti savaime skiriamos fizinių asmenų poreikiams tenkinti, kadangi L. Ž. pajamų ir išlaidų skirtumas nekito, jos būtinieji poreikiai išliko tie patys ir jokių papildomų lėšų ji negavo.

13.5. Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2S-411-479/2019 buvo sprendžiamas klausimas, kai pirmos instancijos teismas nepatvirtino bankrutuojančio asmens mokumo atkūrimo plano bei bankroto bylą nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje pasisakė dėl galimo kreditorių teisių pažeidimų ateityje, tai yra žiūrint į perspektyvą, tuo tarpu šioje byloje pagal atskirąjį apelianto skundą nagrinėjami bankrutuojančio asmens veiksmai iš retrospektyvinės pusės, t. y. bankrutuojančiam asmeniui jau faktiškai įvykdžius absoliučiai visus mokumo atkūrimo plane nustatytus elementus ir netgi viršijus numatytą kreditorinių įsipareigojimų padengimo mąstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

15. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad fizinio asmens L. Ž. bankroto byla buvo iškelta 2015 m. vasario 27 d. teismo nutartimi, 2015 m. rugpjūčio 21 d. patvirtintas mokumo atkūrimo planas. Pagal mokumo atkūrimo planą buvo numatyta, jog L. Ž. būtiniesiems poreikiams bus skiriama 858 Eur suma kas mėnesį, o kreditoriams ir administravimo išlaidoms numatoma skirti 270 Eur per mėnesį, buvo planuojama, jog liks nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai 14 113,98 Eur sumai. Telšių apylinkės teismo 2019 m. liepos 29 d. nutartimi į bankrutuojančio asmens L. Ž. kreditorių sąrašą įtrauktas Valstybės studijų fondas ir patikslintas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas. Patvirtinto mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmė 5 metai. Mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpis baigėsi 2020 m. rugpjūčio 24 d.

16. Laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2020 m. rugpjūčio 24 d. turėjo būti atlikta 13 401,99 Eur mokėjimų kreditoriams, faktiškai atlikta 13 904,36 Eur mokėjimų. Iš viso teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudaro 35 718,67 Eur, vadinasi, bankroto proceso metu L. Ž. padengė 38,93 procentus kreditorinių įsipareigojimų. Bankroto proceso metu L. Ž. dirbo, gavo darbinių pajamų, iš viso iš jos į depozitinę sąskaitą gauta 16 927,20 Eur lėšų, iš kurių 3 022,84 Eur buvo skirta administravimo lėšoms apmokėti, 13 904,36 Eur pervesta kreditoriams.

17. Teismui pateiktame 2020 m. rugpjūčio 24 d. bankrutuojančio fizinio asmens L. Ž. mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo akte nurodyta, kad bankrutuojantis fizinis asmuo, nepažeisdamas nustatytos mokėjimo plane tvarkos ir pagal plane patvirtintą mokėjimų kreditoriams grafiką, iš viso nuo mokumo atkūrimo plano patvirtinimo apmokėjo kreditoriams 13 904,36 Eur, tai sudaro 40 procentų patvirtintų kreditorinių reikalavimų (be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų). Fizinis asmuo įvykdė patvirtintą mokumo atkūrimo planą. Numatytos fizinio asmens mokumo atkūrimo plano sąlygos yra įvykdytos.

Dėl ginčo esmės

18. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria užbaigta fizinio asmens bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, kadangi bankrutuojantis fizinis asmuo elgėsi nesąžiningai naudodamas būtinųjų poreikių tenkinimui skirtas lėšas kelionėms. Kreditoriai nebuvo išreiškę pritarimo būtiniesiems poreikiams skirtas lėšas naudoti antraeiliams poreikiams tenkinti, todėl šios lėšos turėjo būti panaudotos išimtinai mokumo atkūrimo plane nurodytų būtinųjų poreikių tenkinimui, o ne bankrutuojančio asmens pasirinkimu.

19. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi, pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015). Dėl to paaiškėjus, kad asmuo, kuriam jau iškelta bankroto byla, neatitinka reikalavimų, įstatyme keliamų siekiančiam bankrutuoti asmeniui, arba bankrutuojančiam asmeniui nevykdant įstatyme jam nustatytų pareigų ar mokumo atkūrimo plane prisiimtų įsipareigojimų, bankroto byla gali būti nutraukta – Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 10 straipsnis nustato sąlygas, kurių nors vieną konstatavęs teismas priima nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-219/2019).

20. Teismas priima nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, pajamas, įsipareigojimus, nemokumo priežastis ar kita, ir dėl to plane numatytos priemonės gali būti neįvykdytos (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nurodytoje įstatymo nuostatoje numatytos dvi sąlygos, kurių visetui esant fizinio asmens bankroto byla gali būti nutraukiama: 1) fizinis asmuo pateikė neteisingą informaciją apie bankroto bylai svarbias aplinkybes, t. y. savo turtą, pajamas, įsipareigojimus, nemokumo priežastis ar kita; 2) dėl pateiktos neteisingos informacijos gali būti neįvykdytos plane numatytos priemonės. Tai reiškia, kad bankroto bylos nutraukimas FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu galimas tik esant rizikai, jog mokumo atkūrimo planas gali būti vykdomas netinkamai (neįvykdytas). FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad teismas priima nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo nevykdo kitų FABĮ nustatytų reikalavimų.

21. Pažymėtina, jog civilinėje byloje skolininko sąžiningumas yra preziumuojamas. Ši prezumpcija taikytina ir nagrinėjant fizinio asmens bankroto bylas, todėl šioje byloje pirmiausia kreditoriai turėjo procesinę pareigą įrodyti aplinkybes, patvirtinančias bankrutuojančio fizinio asmens nesąžiningumą ir sudarančias FABĮ numatytą pagrindą nutraukti jo bankroto bylą (CPK 178 straipsnis).

22. Apeliantas nurodė, jog bankroto proceso metu L. Ž. 3 948,17 Eur išleido keliaudama Italijoje, Izraelyje, Švedijoje ir kitose šalyse. Byloje neginčijami nustatyta, kad mokumo plano įgyvendinimo laikotarpiu bankrutuojančiai L. Ž. buvo patvirtinta 858 Eur suma, reikalinga jos būtinųjų poreikių tenkinimui kas mėnesį, iš kurių 300 Eur skiriama būsto išlaikymui, 200 Eur skiriama maistui, 100 Eur - aprangai, 60 Eur - telefono sąskaitoms, 60 Eur - privalomajam draudimui, 58 Eur - gyvybės draudimui, 80 Eur - sveikatos priežiūros išlaidoms ir nenumatytoms išlaidoms. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, L. Ž. gavo 61 349,82 Eur darbinių pajamų, iš kurių 51 480 Eur ji galėjo skirti būtiniesiems poreikiams tenkinti, tačiau asmeninėms reikmėms panaudojo mažesnę sumą, nes 16 927,20 Eur skyrė kreditorinių reikalavimų dengimui ir administravimo išlaidų mokėjimui. Kelionėms išleistos išlaidos nėra didesnės nei ši suma, be to, kelionės buvo tik kelios per penkerių metų laikotarpį, jos buvo trumpos.

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad suinteresuotas asmuo vienų būtinųjų poreikių sąskaita (maisto ir rūbų sąskaita) pakeitė kitą poreikį, negali būti vertinama kaip asmens nesąžiningumas ir piktnaudžiavimas bankroto procesu. Juolab sutiktina su L. Ž. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytu argumentu, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija neriboja bankrutuojančio asmens teisės į poilsį bankroto proceso metu.

24. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pagal kasacinio teismo praktiką, susidaręs didesnis pajamų ir išlaidų skirtumas leidžia patenkinti didesnę kreditorių skolos dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-336219/2020). Šiuo atveju L. Ž. neviršijo mokumo atkūrimo plane nustatytos sumos būtinųjų poreikių tenkinimui, taip pat byloje nėra duomenų, jog būtų nuslėpusi gautas didesnes pajamas, todėl iš vienos būtinųjų poreikių išlaidų rūšies sutaupytos lėšos negali būti skirtos patenkinti kreditorių finansiniams reikalavimams.

25. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog bankrutuojantis asmuo tinkamai įvykdė patvirtintą mokumo atkūrimo planą, kelionėms išleistos išlaidos neviršijo būtinųjų poreikių lentelėje esančios nenumatytų išlaidų grafos dydžio, pagrįstai sprendė, kad kelionėms išleistos išlaidos neturėjo esminės įtakos L. Ž. mokumo atkūrimui.

26. Analizuojant apelianto argumentus, susijusius su bankrutuojančio asmens nesąžiningumu netinkamai vykdant mokumo atkūrimo planą, atsižvelgtina į kasacinio teismo praktiką, kurioje konstatuota, jog bankroto proceso terminas, numatytas mokumo atkūrimo plane, ir jame nurodytos priemonės fizinio asmens mokumui pagerinti, įskaitant mokėjimus kreditoriams, yra mokumo atkūrimo plano sąlygos, sudarytos kaip susitarimo su kreditoriais išraiška. Dėl to, siekiant teisingos kreditorių ir skolininko (fizinio asmens) interesų pusiausvyros, turi būti paisoma plane nurodytų sąlygų ir jų įgyvendinimo. Kitais atvejais, kai plano iš esmės gali būti laikomasi, bet atsiranda poreikis pakeisti plano dalį, t. y. keisti tam tikras plano sąlygas, šiuo tikslu gali būti pateikiamas teismui prašymas pakeisti planą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra pažymėta, kad visais atvejais plano (ir jo pakeitimo) tvirtinimas yra teismo kompetencija, teismas kiekvienu atveju turėtų vertinti, ar plane numatytos priemonės atitinka skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-969/2017).

Žemesnės instancijos teismas

27. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog jeigu pasikeičia bankrutuojančio asmens finansinė padėtis ir jis galėtų didesnes įmokas mokėti kreditorių reikalavimams tenkinti, FABĮ numatyta galimybė tikslinti mokumo atkūrimo planą. Kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę: dalyvauti ir ginti savo interesus kreditorių susirinkimuose; kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka gauti iš bankroto administratoriaus informaciją apie bankroto bylos eigą; teisės aktų nustatyta tvarka reikalauti atlyginti fizinio asmens bankroto proceso metu dėl fizinio asmens ar bankroto administratoriaus kaltės patirtus nuostolius; teikti pasiūlymus fiziniam asmeniui ir bankroto administratoriui dėl plano; kreiptis į kreditorių susirinkimą dėl bankroto administratoriaus veiklos ar jo pakeitimo ir (ar) siūlyti kitą bankroto administratoriaus kandidatūrą; apskųsti teismui kreditorių susirinkimo priimtus sprendimus per 14 dienų nuo tos dienos, kai sužinojo arba turėjo sužinoti apie šiuos sprendimus; su motyvuotu prašymu kreiptis į teismą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo ir pasiūlyti naują bankroto administratoriaus kandidatūrą (FABĮ 24 straipsnio 2, 3, 5–8, 10 punktai). Taigi, įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodęs, kad kreditoriai bankroto proceso gali teikti savo pastabas ir pasiūlymus.

28. Pažymėtina, kad kreditoriai bankroto proceso metu turėjo galimybę tiek pakoreguoti bankrutuojančio fizinio asmens išlaidų būtiniesiems poreikiams rūšis (pvz., sukonkretinti išlaidų rūšis), tiek jų dydžius (pvz., kai kurias išlaidas sumažinti, kai kurias padidinti). Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad bankroto administratorius teikdavo ataskaitas apie mokumo plano vykdymo eigą, tačiau per penkerius metus nebuvo ginčyta nei L. Ž. būtiniesiems poreikiams reikalinga suma, nei buvo gauta prašymų dėl mokumo atkūrimo plano pakeitimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas bankroto proceso metu naudodamasis savo teisėmis nebuvo aktyvus. Pažymėtina, kad bankroto proceso metu kreditoriai turėjo galimybę mokumo atkūrimo plano vykdymo kontrolės funkcijas, tačiau, turėdami visus anksčiau aptartus duomenis, kreditoriai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo tuo pagrindu, jog buvo viršyta ar neteisingai paskirstyta būtiniesiems poreikiams tenkinti nustatyta lėšų suma, taip pat nesikreipė į teismą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo tuo pagrindu, jog bankroto administratorius teikė kreditoriams klaidingą informaciją apie fizinio asmens pajamas.

29. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantas apeliacinio skundo argumentais neįrodė, kad fizinis asmuo pateikė neteisingą informaciją apie bankroto bylai svarbias aplinkybes, (savo turtą, pajamas, įsipareigojimus, nemokumo priežastis ar kita) ar dėl pateiktos neteisingos informacijos gali būti neįvykdytos plane numatytos priemonės (planas, beje, jau yra įvykdytas).

30. Pažymėtina, kad bankroto administratoriaus pateikta informacija bei paaiškinimai dėl plano įgyvendinimo akto yra išsamūs. Bankroto administratorius pateikė teismui duomenis apie pareiškėjos gautą darbo užmokestį, viso bankroto proceso laikotarpio banko sąskaitų išrašus, išlaidas. Atsižvelgiant į bankrutuojančio fizinio asmens bankroto bylos stadiją, bankrutuojančio asmens elgesį ir pateiktus paaiškinimus, bankroto proceso trukmę, mokumo atkūrimo plane numatytų lėšų kreditoriams sumokėjimą, byloje nenustatyta pagrindų nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė nutartį baigti fizinio asmens bankroto bylą (FABĮ 30 straipsnio 2 dalis).

31. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Taigi, nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos teismo nesaisto apelianto atskirajame skunde nurodytos Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-411-479/2019 išaiškinimai, kadangi nagrinėdamas šią bylą apeliacinės instancijos teismas yra saistomas tik kasacinio teismo analogiškose bylose suformuotų precedentų.

32. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

33. Esant nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl jos keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. Netenkinus atskirojo skundo, iš apelianto L. Ž. priteisiamos 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Plus Plus Capital AS, juridinio asmens kodas 11919806, L. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 200 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė