Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Mindaugas Striaukas Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.12.1.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

2014 m. spalio 24 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų Algimanto Valantino ir Leonardos Gurevičienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Ž. ir E. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 172 str. (Lietuvos Respublikos 2007-06-28 d. įstatymo Nr.X-1233 redakcija) jam paskiriant 200 MGL dydžio baudą, ją sumokant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo;

V. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 172 str. (Lietuvos Respublikos 2007-06-28 d. įstatymo Nr.X-1233 redakcija) jam paskiriant 200 MGL dydžio baudą, ją sumokant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir V. G. ir I. S., tačiau jų apeliaciniai skundai negauti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M., V. Ž., V. G. ir I. S. buvo nuteisti už pasikėsinimą trukdyti pasinaudoti rinkimų teise, o būtent:

V. G. ir I. S. veikdami bendrininkų grupėje ir siekdamas papirkti asmenis, kad šie balsuotų už (duomenys neskelbtini) partiją daugiamandatėje rinkimų apygardoje, ir tokiu būdu trukdyti jiems realizuoti savo teisę rinkti 2012 metų Seimo rinkimuose, 2012 metų rugsėjo mėnesio pabaigoje, tiksliai nenustatytą dieną, prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir 2012 m. rugsėjo 27 d., apie 17.20 val., „(duomenys neskelbtini)“ degalinės, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teritorijoje susitiko su L. D., kuri perdavė V. G. ir I. S. informaciją apie tai, kad visas nusikalstamos veikos (trukdymo pasinaudoti rinkimų teise) darymo aplinkybes – paperkamų asmenų buvimo vietas, skaičių ir jų papirkimui naudojamų piniginių lėšų sumas, jų perdavimą, bei konkrečių kandidatų į Seimo narius reitingavimą (pirmumo balsų suteikimą) balsuojant – jie turi aptarti ir derinti su E. M..

2012 m. rugsėjo 28 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini) partijos būstinėje, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, V. G. ir I. S. susitiko su E. M., o 2012 m. spalio 2 d., apie 12 val. 30 min. ir apie 16 val. kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), Vilniuje - su E. M. ir V. Ž.. Šių susitikimų metu bendrininkų grupėje veikiantys V. G., I. S., E. M. ir V. Ž. susitarė už E. M. ir V. Ž. skiriamą 30000 (trisdešimt tūkstančių) litų sumą papirkti 3000 (tris tūkstančius) asmenų, kad šie balsuotų už (duomenys neskelbtini) partiją daugiamandatėje rinkimų apygardoje, taip pat reitinguotų (suteiktų pirmumo balsus) (duomenys neskelbtini) partijos sąraše esančius Ž. P., J. G., S. U., V. G. ir V. Ž., taip trukdant asmenims realizuoti savo teisę rinkti. 2012 m. spalio 2 d., apie 16 val. kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vykusio susitikimo metu V. Ž. perdavė V. G. dalį sutartos ir asmenų papirkimui skirtos pinigų sumos - 5000 (penkis tūkstančius) litų.

Laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2012 m. spalio 11 d. V. G. ir I. S., vykdydami aukščiau paminėtą susitarimą su bendrininkų grupės nariais E. M. ir V. Ž. dėl trukdymo pasinaudoti rinkimų teise, nenustatytiems asmenims žodžiu ir Alytaus pataisos namuose bausmę atliekančiam P. K. telefoninių pokalbių metu perdavė bendrininkų grupės nurodymą papirkti asmenis, kad šie balsuotų už (duomenys neskelbtini) partiją daugiamandatėje rinkimų apygardoje, taip pat reitinguotų (suteiktų pirmumo balsus) (duomenys neskelbtini) partijos sąraše esančius Ž. P., J. G., S. U., V. G. ir V. Ž., tokiu būdu trukdant asmenims realizuoti savo teisę rinkti 2012 metų Seimo rinkimuose. Šiam nurodymui vykdyti V. G. ir I. S. nenustatytiems asmenims perdavė 2700 (du tūkstančius ir septynis šimtus) litų, o P. K. į Alytaus pataisos namų banko sąskaitą, tarpininkaujant D. K., kuris I. S. prašymu savo vardu padarė pinigų pavedimą banke, pervedė 300 (tris šimtus) litų.

Bendrininkų grupėje veikiantys V. G., I. S., E. M. ir V. Ž. nusikalstamos veikos nepabaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, kadangi nenustatyti asmenys ir P. K., kuriems V. G. ir I. S. perdavė bendrininkų grupės nurodymą papirkti ir papirkimui skirtus pinigus, niekam netrukdė pasinaudoti rinkimų teise.

Atkreipia dėmesį, kad byloje nustatyta objektyvi įvykių eiga taip pat rodo, jog joks piniginis atlygis kalinių, kurie turėjo balsuoti, nepasiekė ir net nebuvo bandoma jiems ko nors perduoti. Vienintelis byloje objektyviai užfiksuotas pinigų perdavimas kalinčiam asmeniui - tai 300 Lt pervedimas P. K., kalinčiam Alytaus pataisos namuose. Tačiau pats I. S. paaiškino, jog šiuos pinigus jis pervedė iš asmeninių pinigų savo draugui P. K. kaip asmeninę paramą. Tai, jog jis šiuos pinigus sumokėjo iš asmeninių lėšų rodo ir ta aplinkybė, kad 200 Lt jam paskolino D. K., tai rodo, kad iki to momento I. S. neturėjo neva iš V. Ž. gautų 5000 Lt. Pats P. K. taip pat nurodė, jog pinigus jis gavo kaip iš draugų, jo niekas neprašė tais 300 Lt su kuo nors dalintis, perduoti kokiems nors kaliniams, kad jie balsuotų už (duomenys neskelbtini) partiją ar pan.

Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta eilė veiksmų siekiant nustatyti bent kokį pinigų perdavimo nuteistiesiems faktą, buvo tikrinami pavedimai į pataisos namus ir pan., tačiau nebuvo nustatyta nei vieno atvejo, išskyrus P. K. perduotus 300 Lt, kad V. G. ar I. S. patys ar per kitus asmenis būtų perdavę kokias nors pinigų sumas kalintiems asmenims. Teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai pasirėmė nenuosekliais, nuolat keičiamais ir neįtikinamais V. G. bei I. S. parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu.

Teigia, kad iš šioje byloje ištirtų įrodymų visumos galima daryti pagrįstas prielaidas, jog jo atžvilgiu buvo įvykdyta provokacija. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai jo atžvilgiu nebuvo sankcionuoti, tačiau bylos aplinkybės rodo, jog valstybė ir jos kompetentingi pareigūnai gali būti atsakingi už naujos nusikalstamos veikos sukurstymą, kadangi V. G., kuris iš esmės ir iniciavo nusikalstamos veikos padarymą, galėjo veikti su teisėsaugos institucijų pareigūnų žinia. Pirmosios instancijos teismas nepaneigė provokacijos versijos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d. ir 329 str. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, jog nuteistieji V. Ž., E. M., V. G. ir I. S. nepagrįstai pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 172 str. 1 d..

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmos instancijos teismas konstatatvo, jog V. G. ir I. S. veikdami bendrininkų grupėje ir siekdami papirkti asmenis dėl balsavimo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose susitiko su liudytoja L. D., po ko šiai tarpininkaujant (duomenys neskelbtini) partijos būstinėje su E. M., dar vėliau kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ Vilniuje su E. M. ir V. Ž., šių susitikimų metu tarėsi už pinigus papirkti tam tikrą skaičių asmenų, kad šie balsuotų už (duomenys neskelbtini) partiją daugiamandatėje rinkimų apygardoje, taip pat reitinguotų (suteiktų pirmumo balsus) (duomenys neskelbtini) partijos sąraše esančius Ž. P., J. G., S. U., V. G. ir V. Ž., susitikimo metu kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, buvo perduoti dalis papirkimui skirtos pinigų sumos, po ko V. G. ir I. S. telefoninių pokalbių metu žadėdami materialinį atlygį siekė paveikti įkalintus asmenis, kad šie balsuotų už (duomenys neskelbtini) partiją daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir reitinguotų (duomenys neskelbtini) partijos sąraše esančius kandidatus, tokiu būdu trukdant asmenims realizuoti savo teisę rinkti 2012 metų Seimo rinkimuose. Šiam tikslui V. G. ir I. S. įkalinimo įstaigose esantiems asmenims, tame tarpe Alytaus pataisos namuose bausmę atliekančiam P. K. buvo pervedami pinigai, kuriuos V. G. ir I. S. įgijo iš kartu neteisėto tikslo siekiančių E. M. ir V. Ž.. Nusikalstamo tikslo V. G. ir I. S. veikdami kartu bei vėliau prie jų į bendrininkų grupę prisijungę E. M. ir V. Ž. nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes asmenys, kuriems V. G. ir I. S. perdavė nurodymą papirkti kitus asmenis ir papirkimui skirtus pinigus, niekam netrukdė pasinaudoti rinkimų teise. Tačiau teisėjų kolegijos įsitikinimu, šios nurodytos aplinkybės ir apeliantų atlikta veika negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės.

Abu apeliantai savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į neva nustatytas aplinkybes, kad jie veikė tik agitaciniais tikslais, t.y. be tikslo papirkti rinkėjus, kad teismas nepagrįstai rėmėsi vaizdo ir garso įrašais, padarytais neva su policija bendradarbiaujančių V. G. ir I. S., kurie juos provokavo. Šie apeliantų teiginiai nepagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas nuosprendyje vertino kaltinamųjų V. G. ir I. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Kaip matyti jų parodymai skyrėsi, tačiau apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad šie parodymai buvo skirtingi kai kuriomis detalėmis, tačiau V. G. ir I. S. iš esmės vienodai aiškino aplinkybes apie siekį papirkti teisę rinkti turinčius asmenis, apie dėl to derinamas aplinkybes, apie numatomas pinigų sumas ir realiai gautus pinigus. Taip pat apylinkės teismas, vertindamas vaizdo įrašų patikimumą ir teisėtumą, teisingai įvertino aplinkybę, kad nors vaizdo įrašuose ir nebuvo tiesiogiai užfiksuotas pinigų perdavimo faktas, tačiau pinigų perdavimo faktą, be jau minėtų V. G. ir I. S. parodymų, patvirtina ir V. G. parodymai bei išsakyti žodžiai vaizdo įraše apie tai, kad pinigai buvo perduoti po stalu. Tokiu būdu apylinkės teismas, remdamasis V. G. ir I. S. parodymais, teisingai pripažino, kad be V. G. ir I. S. parodymų, faktines aplinkybes patvirtina iš kelių šaltinių gauti identiški vaizdo ir garso įrašai ir tuo nenbuvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai.

Skundus nagrinėjant apeliacine tvarka, atnaujinus įrodymų tyrimą dalyje, teisme buvo apklaustas nuteistasis V. G., kuris pareiškė, kad jis iš E. M. ar V. Ž. negavo pinigų (5000 Lt.), teigdamas kad tokius melagingus parodymus jis davė Generalinės prokuratūros patalpose įkalbėtas prokuroro M. D.. Šie jo parodymai iš esmės skiriasi nuo jo parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime bei pirmos instancijos teisme. Pirmos instancijos teisme V. G. savo kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo pripažino ir parodė, kad susitikęs su V. M. ir V. Ž. kavinėje, iš pastarųjų gavo biuletenius, pinigus, V. Ž. perdavė 5000 Lt, kurie buvo po 200 Lt, susukti į ruloną. Tai buvo pirma suma priešrinkiminei kampanijai, buvo aišku, kad tie pinigai buvo skirti pirkti rinkėjų balsus. V. G. apeliacinės instancijos teisme taip ir nenurodė, ką jam tuometinis prokuroras M. D. žadėjo už tokius parodymus - ar švelnesnė bausmė jam pačiam (ar net atleidimas nuo bausmės), ar jo bendrininko I. S. paleidimas iš suėmimo. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme buvęs prokuroras M. D. paneigė V. G. parodymus, teigdamas, kad V. G. jis pirmą kartą pamatė tik pirmos instancijos teisme pradėjus nagrinėti šią bylą. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad prokuroras M. D. neatliko V. G. atžvilgiu jokių procesinių veiksmų. V. G. apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad prieš susitikimus su V. Ž. ir E. M. ir jam įrašant šių susitikimų vaizdą bei garsą jo niekas neprašė įrašinėti šių pokalbių, tai jis darė savo iniciatyva. Kaip matyti iš apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolo, bylos medžiagos V. G. tą patį nuosekliai aiškino ir ikiteisminio tyrimo bei bylos nasgrinėjimo metu. Pažymėtina, kad šias aplinkybes, t.y. pinigų gavimą, jis patvirtino prieš ikiteisminio tyrimo pradėjimą, kai jo dar nekontroliavo prokuroras M. D..

Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje nurodytais motyvais, kodėl šie vaizdo ir garso įrašai yra patikimi. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad abejonės dėl įrašų vientisumo ir išsamumo pašalintos kaltinamųjų (visų) parodymais ir paaiškinimais teisme, kuriuose nė vienas jų neneigė savo tapatybės, balso, užfiksuotų aplinkybių ar pasakytų žodžių, nors ir skirtingai interpretavo įrašuose išsakytų frazių kontekstą, taip pat liudytojos L. D. parodymais. Tokiu būdu apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad byloje esantys įrašai yra patikimi duomenys ir atitinka įstatymų nustatytą tvarką jiems rinkti ir gauti, todėl yra teisėti, leistini procese. Kaip matyti šių įrašų gavimas ir patikimumas buvo patikrintas teisme apklausiant tiek kaltinamuosius, tiek liudytojus V. V., R. J., J. G. ir Š. Č.. Pirmos instancijos teismas įvertino ir liudytojų G. P., R. R., D. K. parodymus, o būtent, kad šių liudytojų parodymai patvirtina I. S., V. G. ir E. M. susitikimą (duomenys neskelbtini) partijos būstinėje tarpininkaujant L. D., kad I. S. ir V. G. susitiko su E. M. ir V. Ž. kavinėje, kad buvo pervesti pinigai į pataisos namus. Liudytojai P. K. ir M. M. patvirtino bendravimo telefonu faktus su laisvėje esančiais asmenimis, o liudytojai V. G., J. G., S. U., Ž. P. ir J. P. patvirtino savo kandidatavimą į Seimo narius ir dalyvavimą rinkimuose. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje teisingai įvertino visus duomenis, įrodančius nuosprendžiu nustatytas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodydamas, kad tai patvirtina tyrimo metu atliktų veiksmų protokoluose užfiksuoti duomenys apie atpažintus asmenis, rastus ir išimtus daiktus – nešiojamą V. G. kompiuterį, USB laikmenas, užrašus su skaičiais, (duomenys neskelbtini) partijos lankstinukus, kuriuose atvaizduoti kandidatai Seimo rinkimuose, tokiu būdu siekiant reitinguoti Ž. P., J. G., S. U., V. G. ir V. Ž., o nusikalstamos veikos bendrininkų bendravimą tarpusavyje patvirtina mobilaus ryšio telefoninių įvykių išklotinės, objektyviai atliktą siekimą paveikti rinkėjus juos paperkant patvirtina telefoninių pokalbių įrašai ir išklotinės, kuriuose užfiksuotas V. G. ir I. S. su kalinčiais asmenimis vykusių pokalbių turinys.

Apeliantų teiginiai, kad teismas neįvertino aplinkybių, jog jie buvo provokuojami V. G. ir I. S., kurie jų nuomone veikė ikiteisminio tyrimo pareigūnu iniciatyva ir apeliantai tai vertina kaip teisėsaugos institucijų provokaciją, taip pat nepagrįsti. V. Ž. ir E. M. teiginius apie tai, kad V. G. ir I. S. veikė ikiteisminio tyrimo pareigūnų iniciatyva, teismas įvertino nuosprendyje, nurodydamas, kad tai tėra tik prielaidos ir jokiais duomenimis neparemti teiginiai, prieštaraujantys teisme nustatytiems ir įvertintiems įrodymams. Apeliantai nenurodo jokių pagrįstų motyvų išskyrus tai, kad V. G. prašė prieš pokalbius išnešti mobilaus ryšio telefonus į kitą patalpą ir turėjo įrašymo įrenginį. Kaip matyti iš pirmos instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo, teisme apklaustas V. G. paneigė tokį bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, paaiškino savo veiksmus, o teismas nuosprendyje įvertino šias aplinkybes įrodančius įrodymus. Byloje nėra jokių duomenų apie nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus atlikusius V. G. ir I. S., todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jos buvo taikytos apeliantų atžvilgiu. Apeliantų teiginius apie neva V. G. ar I. S. (ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų) iniciatyvą ar provokacinius veiksmus paneigia ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme nustatytos aplinkybės bei teismo nuosprendžio išvada apie tai, kad būtent pati iniciatyva tokiems susitikimams buvo iš V. Ž., o vėliau ir E. M., pusės.

Tai patvirtino ir apeliacinis teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimądalyje, apklausęs liudytojais ikiteisminį tyrimą atlikusius tyrėjus A. M., S. B., E. P., D. M. ir G. G., kurie tik patvirtino, jog nei V. G., nei I. S. nevykdė kokių nors oficialių ar neoficialių LKPB pareigūnų nurodymų. Kaip matyti iš šių liydytojų parodymų, jie paaiškino aplinkybes apie šios bylos ikiteisminio tyrimo pradžią, apie kratų metų rastus daiktus ir jų tyrimą bei apžiūras, kitas jiems žinomas aplinkybes. Apeliantų ir jų gynėjų skundų teiginiai apie tai, jog tai, kad V. G. ir I. S., įrašydami pokalbius su E. M. ir V. Ž. vykdė neoficialius LKPB pareigūnų nurodymus, patvirtina ta aplinkybė, kad laikmenos su įrašais po jų paėmimo kratos metu į LKPB buvo pristatytos mažiau nei per valandą ir kad jų apžiūra buvo pradėta tą pačią dieną, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teisme visi minėti apklausti liudytojai patvirtino aplinkybes, kuriomis buvo rastos ir pristatytos šios laikmenos, taip pat aplinkybes, kuriomis skubiai buvo atlikta laikmenų apžiūra, tačiau šios aplinkybės patvirtina tik tai, kad šioje situacijoje minėti tyrėjų veiksmai buvo labai operatyvūs ir tokio greitumo ar operatyvumo negalima vertinti kaip Lietuvos Respublikos BPK pažeidimo ar aplinkybės, patvirtinančios I. S. ir V. G. bendradarbiavimą su policijos pareigūnais.

Taip pat teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįsti ir nemotyvuoti apeliant V. Ž. teiginiai apie jo nekaltumo prezumpcijos pažeidimus bei teismo šališkumą, ko pasekoje buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos BPK pažeidimai. Šie teiginiai deklaratyvūs, kadangi apeliantai nenurodė konkrečių faktų ar aplinkybių, kurios patvirtintų tokius pažeidimus ar šališkumą. Šie apeliacinių skundų teiginiai nepagrįsti nei dėl subjektyvaus, nei dėl objektyvaus teismo šališkumo. Apeliantai nenurodė jokių realių faktų, rodančių bylą nagrinėjusių teisėjų šališkumą. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, tokių faktų taip pat nenustatyta. Taip pat apeliantai nepateikė jokių faktų, kad teismas buvo šališkas ir objektyviuoju požiūriu. Iš skundų galima daryti išvadą, kad šie teiginiai atsirado dėl to, kad teismas kritiškai vertino apeliantų parodymus ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teismo proceso tikslas yra nustatyti tiesą byloje ir įvykdyti teisingumą. To teismas ir siekė viso baudžiamojo proceso metu. Tai, kad byloje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nėra teismo šališkumo įrodymas. Be to, kaip jau buvo pažymėta, nuosprendis paremtas byloje surinktais ir išnagrinėtais įrodymais, kuriuos teismas vertino vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatomis.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada dėl nuteistųjų veikos kvalifikavimo, t.y. kad savo veiksmais pasikėsino trukdyti pasinaudoti rinkimų teise.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 172 str. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d. iki 2013 m. sausio 1 d.) baudžiamoji atsakomybė yra taikoma tada, kai asmuo, naudodamas psichinę prievartą arba papirkdamas, arba apgaulės būdu trukdo asmeniui realizuoti savo teisę rinkti. Todėl šiuo nagrinėjamu atveju, vertinant nuteistųjų veiksmus, būtina nustatyti, ar jie pasikėsino atlikti nors vieną iš Lietuvos Respublikos BK 172 str. dispozicijoje numatytų alternatyvių veiksmų, kuriais būtų pasikėsinę trukdyti rinkėjams realizuoti savo teisę rinkti. Būtent BK 172 straipsnyje numatyta nusikalstama veika objektyviai reiškiasi trukdymu asmeniui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam ar dalyvauti referendume naudojant psichinę prievartą arba apgaulę, arba šį asmenį paperkant. Papirkimas, kaip trukdymo asmeniui realizuoti savo teisę rinkti būdas, šiuo atveju gali pasireikšti ne tik tiesioginiu ar netiesioginiu rinkėjų balsų pirkimu, bet ir dovanų ar kitokio atlyginimo teikimu arba pažadu atsilyginti siekiant paveikti rinkėją (rinkėjus), kad jis (jie) dalyvautų arba nedalyvautų rinkimuose ir (arba) balsuotų už arba prieš vieną ar kitą kandidatą. Šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, ar atlygis duodamas, žadamas duoti rinkėjui ar kitam asmeniui, ar atlygis buvo dar duotas iki asmens balsavimo rinkimuose, ar pažadėtas duoti jau prabalsavus. Šiuo atveju svarbu yra nustatyti, kad tokiu būdu yra siekiama papirkti rinkėją, kad jis elgtųsi taip, kaip to pageidauja papirkėjas. Tačiau pats savaime rinkėjo (rinkėjų) papirkimas dar nereiškia nusikalstamos veikos, numatytos BK 172 straipsnyje, padarymą. Kaltininką pripažįstant kaltu padarius minėtą nusikaltimą būtina nustatyti, kad papirkdamas rinkėją (rinkėjus) jis taip trukdė rinkėjui (rinkėjams) realizuoti savo teisę rinkti. Pagal Lietuvių kalbos žodyną trukdyti reiškia daryti kliūtis, neleisti ką daryti, kliudyti. Šiuo atveju veika pasireiškia kaip neteisėtas kliudymas realizuoti savo teisę rinkti arba dalyvauti referendume (aktyvioji rinkimų teisė) ir teisė būti išrinktam (pasyvioji rinkimų teisė). Aiškindamas BK 172 straipsnyje vartojamą formuluotę „trukdymas asmeniui realizuoti savo teisę rinkti“ kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad trukdymas asmeniui realizuoti jo turimą teisę rinkti yra tada, kai veikiant šio straipsnio dispozicijoje nurodytu būdu bent vienam tokią teisę turinčiam asmeniui visiškai neleidžiama ja pasinaudoti arba šios teisės įgyvendinimas pasunkinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393/2013, 2K-52/2014). Šio nusikaltimo objektas – Lietuvos Respublikos piliečių (ir kitų pagal įstatymą atitinkamas teises turinčių asmenų) teisės dalyvauti valstybinės valdžios institucijų, taip pat Europos parlamento rinkimuose ir referendumuose. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. pakanka įrodyti patį papirkimo, kuriuo buvo trukdoma asmeniui (asmenims) įgyvendinti jo (jų) rinkimų teisę, faktą.

E. M., V. Ž., V. G. ir I. S. buvo nuteisti už pasikėsinimą trukdyti pasinaudoti rinkimų teise. Lietuvos Respublikos BK 22 str. numato, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pasikėsinimo metu skirtingai negu rengimosi stadijoje kaltininkas pradeda tiesiogiai kėsintis į nusikalstamos veikos objektą, dalyką ar sukelia jiems realų pavojų ar net padaro žalą (pavyzdžiui, siekdamas pagrobti daiktus iš namo, išdaužia langą ar lenda pro jį). Tokie veiksmai taip pat atskleidžia sumanytos vykdyti veikos esmę, kryptį, be jų pats nusikaltimas nebūtų įmanomas.

Byloje nėra tokių duomenų, liudijančių, kad kokia nors pinigų suma buvo perduota konkrečiam (ar konkretiems) rinkėjui (rinkėjams), kad šis (šie) balsuotų už (duomenys neskelbtini) partiją daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Tiesa, byloje yra duomenų, kad P. K. į Alytaus pataisos namų banko sąskaitą, tarpininkaujant D. K., kuris I. S. prašymu savo vardu padarė pinigų pavedimą banke, pervedė 300 Lt. Liudytojas P. K. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad jis telefonu bendravo su I. S. dėl nuteisėtųjų agitavimo balsuoti, buvo kalbėta, kad už agitavimą bus atlyginta, kad pinigai bus pervesti į jo sąskaitą. Kaip matyti minėta pinigų suma buvo pervesta P. K. ne kaip tiesioginiam rinkėjui, tikslu kad pastarasis balsuotų už tam tikrą partiją ar kandidatus, o kaip asmeniui, galinčiam agituoti kitus asmenis balsuoti už tam tikrą partiją ir kandidatus. Taip pat byloje nėra tokių duomenų, patvirtinančių, kad kaltinime nurodytais nuteistųjų veiksmais buvo pasikėsinta įtakoti rinkėjų netrukdomą ir nekontroliuojamą balsavimą, jų apsisprerndimą dalyvauti rinkimuose ir balsuoti, t.y. realizuoti savo teises rinkti. Nors apeliacinė instancija pripažįsta, kad yra įrodyta, kad nuteistieji siekė papirkti rinkėjus balsuoti už tam tikrą politinę partiją ir jos kandidatus, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad rinkėjai realiai nebuvo papirkti ir nebuvo įtakotas jų apsisprendimas balsuoti už jų pasirinktą politinę partiją ir konkrečius kandidatus, šis nuteistųjų ketinimas nebuvo įgyvendintas, tačiau teisėjų kolegija mano, kad ir nebuvo pasikėsinta trukdyti pasinaudoti rinkimų teise, nes veika nutrūko iki pasikėsinimo stadijos, t.y. rengiantis daryti nusikaltimą, tačiau rengimasis padaryti nusikaltimą yra baudžiamas, tačiau baudžiamoji atsakomybė kyla tik už rengimąsi padaryti sunkų ir labai sunkų nusikaltimą. Kaip žinia, nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 172 str. 1 d., nepriskiriama sunkių ar labai sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl kaltinamiejis negali atsakyti baudžiamąja prasme dėl rengimosi padaryti nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 172 str. 1 d.

Pažymėtina, kad už tą patį nusikaltimą pagal BK 22 str. 1 d., 172 str. (Lietuvos Respublikos 2007-06-28 d. įstatymo Nr.X-1233 redakcija) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu nuteisti ir V. G. bei I. S., tačiau jų atžvilgiu apeliaciniai skundai nepaduoti. Vadovaujantis BPK 320 str. 5 d., apeliacinės instancijos teismas, švelnindamas nuosprendį apeliacinius skundus padavusių nuteistųjų atžvilgiu, privalo atsižvelgti ar nuosprendžio pakeitimo pagrindai susiję ir su kitais nuteistaisiais, kurie apeliacinių skundų nepadavė. V. G., I. S., E. M. ir V. Ž. nuteisti už vieną ir tą patį inkriminuotą nusikaltimą pagal BK 22 str. 1 d., 172 str. (Lietuvos Respublikos 2007-06-28 d. įstatymo Nr.X-1233 redakcija). Nustačius, kad nuteistiesiems E. M. ir V. Ž. nepagrįstai inkriminuotas šis nusikaltimas, nuosprendžio švelninimo pagrindas neatsiejamai susijęs su visais nuteistaisiais ir jiems vienodai taikomas, taip pat ir V. G. bei I. S., kurie apeliacinių skundų nepateikė.

Todėl skundžiamas nuosprendis, kuriuo E. M., V. Ž., V. G. ir I. S. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 172 str. 1 d., naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes jie nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.)

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

E. M. ir V. Ž. apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį:

E. M., V. Ž., I. S., V. G. išteisinti nes jie nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomasias priemones, paskirtas I. S., E. M. ir V. Ž., panaikinti nuosprendį paskelbus.

Daiktus, turinčius reikšmės bylai išnagrinėti: „Pildyk“ kortelės rėmelius (2 vnt.) ir (duomenys neskelbtini) partijos lankstinukus (31 vnt.) – sunaikinti kaip menkaverčius, dvi USB atmintines („Lexar“ ir „Paradies“), užrašų knygutę, pinigų priėmimo kvitą, radijo ryšio stoteles (2 vnt.) ir kompiuterį „HP Compaq“ – grąžinti V. G. ar jo įgaliotam asmeniui.