Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkės), Nijolios Indreikienės (pranešėjos), Albinos Rimdeikaitės,

atsakovo V. S. teisių perėmėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui A. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-172-359/2011 pagal ieškovės bankrutavusios V. S. įmonės administratoriaus UAB „Audata“ patikslintą ieškinį atsakovams V. S., Nacionalinei žemės tarnybai, trečiajam asmeniui D. S. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamoje byloje nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atsakovas V. S. (duomenys neskelbtini) mirė (t. 2, b. l. 138), todėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartimi byla buvo sustabdyta iki paaiškės atsakovo V. S. teisių perėmėjai (t. 2, b. l. 140–141). Paaiškėjus, kad 2012-12-10 buvo išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas (t. 2, b. l. 161–182) Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartimi buvo atnaujintas sustabdytos civilinės bylos nagrinėjimas (t. 2, b. l. 184) ir 2014 m. sausio 16 d. nutartimi atsakovas V. S. pakeistas jo procesinių teisių perėmėja Lietuvos Respublikos valstybe, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (t. 2, b. l. 187), kurios atstovas žodinio bylos nagrinėjimo metu atsakovo V. S. skundą palaikė.

Byloje paduotu apeliaciniu skundu keliamas galimybės reikšti šioje byloje netiesioginį ieškinį ir galimumo patvirtinti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį klausimai.

Dėl netiesioginio ieškinio reiškimo sąlygų

Apeliaciniame skunde teigiama, kad šiuo atveju nebuvo įstatyme numatytų sąlygų ieškovės – bankrutavusios V. S. IĮ administratoriui reikšti netiesioginį ieškinį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas V. S. yra faktinis ieškovės įmonės kreditorių skolininkas, ir nustatęs, kad atsakovas V. S. įvykdė visas sąlygas ir atliko visus veiksmus, būtinus žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti, tačiau vengia šį sandorį tinkamai įforminti, sprendė, kad atsakovas, neįgyvendindamas šios savo teisės, pažeidžia kreditorių interesus, nes tokiu būdu siekia išvengti kreditorių reikalavimų patenkinimo, nukreipiant išieškojimą į V. S. priklausantį ginčo turtą. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo netiesioginio ieškinio reiškimo sąlygų buvimą, su kuo nesutinka apeliantas.

CK 6.68 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus (netiesioginis ieškinys). Pareikšti netiesioginį ieškinį galima tik tais atvejais, kai kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais) ir kai iki ieškinio pareiškimo yra suėjęs prievolių įvykdymo terminas (CK 6.68 straipsnio 2 dalis). Taigi, netiesioginis ieškinys gali būti reiškiamas esant šioms sąlygoms: 1) kreditorius turi neabejotiną, galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui; 2) skolininkas turi tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti; 3) skolininko neveikimu ar atsisakymu veikti pažeidžiami kreditoriaus interesai. Netiesioginio ieškinio paskirtis – apsaugoti kreditorių nuo nesąžiningo skolininko neveikimo tais atvejais, kai skolininkas nesuinteresuotas įgyvendinti savo teises į trečiąjį asmenį ir ginti savo interesus. Apelianto teigimu, netiesioginį ieškinį reglamentuojančių teisės normų nuostatos siejamos su jau egzistuojančios prievolės įgyvendinimo reikalavimu, esant suėjusiam jos vykdymo terminui, o byloje pareikštas reikalavimas nesusijęs su prievoliniais teisiniais santykiais, kadangi tokių nebuvo ir tik teismas sprendimu sukūrė pačią prievolę. Tačiau taip teigdamas atsakovas šiuo atveju neatriboja dviejų skirtingų netiesioginio ieškinio reiškimo sąlygų, o būtent, kad kreditorius, reikšdamas netiesioginį ieškinį turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui ir kad skolininkas turi turėti tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti. Akivaizdu, kad apeliantas turi omenyje skolininko – atsakovo V. S. turtinę teisę, siekiant nuosavybės teise įgyti ginčo žemės sklypą, tačiau nepagrįstai tvirtina, kad ši atsakovo teisė neegzistuoja ir ji atsiranda tik teismo sprendimu pripažinus sandorį sudarytu. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui V. S. atlikus visus būtinus žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti veiksmus, tik jo tinkamai neįforminus, jis vengia įgyvendinti savo turtinę teisę, t. y. sudarius sutartį, įgyti turtinę teisę – žemės sklypo nuosavybę, į kurią galėtų būti nukreiptas išieškojimas, tenkinant atsakovės bankrutavusios individualios įmonės kreditorių reikalavimus. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant netiesioginio ieškinio reiškimo sąlygas ir CK 6.68 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų nepažeidė.

Dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta

Kaip nurodyta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui V. S. dėl jam suteikto 24,12 ha žemės sklypo buvo išduotas ir įregistruotas valstybinis žemės nuosavybės aktas, Kauno apskrities viršininko įsakymu buvo leista parduoti jam šį žemės sklypą, sklypas buvo suformuotas ir įregistruotas Registrų centre, o atsakovas V. S. raštu pareiškė savo valią įsigyti nuosavybėn šį žemės sklypą ir už jį sumokėjo. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs šias aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad atsakovai V. S. ir Lietuvos Valstybė yra įvykdę visas būtinas sąlygas nurodyto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti, todėl sandoris faktiškai yra jau įvykęs ir jis pripažintinas sudarytu. Teismas, pripažindamas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį sudaryta, atsižvelgė ir į tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė bylos nagrinėjimo metu pripažino ir patvirtino, kad atsakovas V. S. gali šį sklypą įsigyti nuosavybėn, tik būtina pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir žemės perdavimo-priėmimo aktą. Tokią poziciją ši atsakovė reiškė ir pateiktuose atsiliepimuose į ieškovės pateiktą ieškinį (t. 2, b. l. 19–20, 84–85). Todėl spręstina, kad buvo pagrindas, remiantis CK 6.309 straipsnio 3 dalimi, patvirtinti sutarties sudarymą, nes šioje teisės normoje numatyta, kad kai pirkti ar parduoti daiktą įpareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Be to, ir CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, jo notarine tvarka įforminti nebereikia.

Atsakovas V. S. apeliaciniame skunde teigė, kad sutartis negali būti pripažinta sudaryta, nesant jo laisvai išreikštos valios, o pareigos sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį su valstybe jis neturėjo, todėl teismo sprendimas pažeidžia sutarčių laisvės principą. Iš tikrųjų CK 6.156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Creditum Vilnius“ v. AB „Utenos melioracija“, bylos Nr. 3K-3-318/2011). Svarbios yra ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, jos vykdymu, kitokiais šalių veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. UAB ,,Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010). Todėl nustatant tikrąją atsakovo V. S. valią vertintini visi jo atlikti veiksmai, rengiantis sandorio sudarymui. Šiuo atveju atsakovo V. S. laisvą valią įgyti nuosavybės teise ginčo žemės sklypą patvirtina, remiantis byloje pateiktais įrodymais, nustatyti atsakovo laisva valia atlikti veiksmai, siekiant sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, o būtent faktinis žemės sklypo naudojimas, valstybinio žemės nuosavybės akto gavimas, įmokų už žemės sklypą sumokėjimas ir atsakovo laisva valia raštu pateiktas prašymas parduoti žemės sklypą (t. 2, b. l. 100). Tai rodo akivaizdžią ir aiškią V. S. valią bei siekį įsigyti žemės sklypą, kuri tik nebuvo tinkamai įforminta todėl, kad atsakovas siekė išvengti išieškojimo iš šio turto. Todėl pirmosios instancijos teismas byloje pateiktų įrodymų pagrindu pagrįstai sprendė, kad atsakovo V. S. valia įsigyti ginčo žemės sklypą buvo tinkamai išreikšta, akivaizdi ir aiški.

Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas viršijo kompetenciją, kadangi teismo sprendimu faktiškai sukūrė sandorį, kuriam pagal įstatymą reikalinga notarinė forma, t. y. teismas lyg ir atliko notarinį veiksmą, yra nepagrįsti. CK 6.393 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, išskyrus bankroto proceso metu sudaromas nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, o 2 dalyje įtvirtinta, kad

formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančią. Tačiau, kaip jau nurodyta, CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismui įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu pripažinus sandorį galiojančiu, jo notarine tvarka įforminti nebereikia. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šių teisės normų taikymą, yra nurodęs, jog nustačius, kad šalys atlieka pirkimo–pardavimo sutarčiai būdingus veiksmus, konstatuotina, kad jos būtent ją ir vykdo. Tokiu atveju teismo pripažinimas šalis sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, iš esmės reiškia ir reikalaujamą sutarties formą, kaip būtiną nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties elementą (CK 6.159 straipsnis, 6.309 straipsnio 3 dalis, 6.393 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. D. D., bylos Nr. 3K-3-61/2012).

Dėl sumokėjimo už žemės sklypą pagrindimo

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino rašytinius įrodymus, pagrindžiančius atsakovo atliktus mokėjimus už žemės sklypą, todėl nepagrįstai nustatė, kad atsakovas V. S. už žemę yra sumokėjęs į Lietuvos Respublikos biudžetą. Apeliantas nurodė, kad apylinkės teismas rėmėsi tik piniginių lėšų įmokėjimo į valstybės biudžetą dokumentų nuorašais, patvirtintais administratoriaus (t. 1, b. l. 31–32), tačiau jų originalai byloje nebuvo pateikti, kas kelia abejones dėl jų duomenų tikrumo, neatmetant galimo jų suklastojimo. Apeliacinės instancijos sprendžia, kad byloje pakako duomenų sumokėjimo už ginčo žemės sklypą faktui patvirtinti. Priešingai nei teigė atsakovas V. S., atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba šio fakto neginčijo ir jį pripažino, be to, byloje yra pateiktas Kauno apskrities viršininko administracijos oficialus 2006-06-07 raštas Nr. P7-448, kuriame patvirtinama, kad V. S. už žemės sklypą yra sumokėjęs vienkartinėmis įmokomis, tačiau žemės pirkimo-pardavimo sutartis nesudaryta (t. 1, b. l. 25). Pažymėtina, kad V. S., vengdamas sudaryti ginčo sutartį, galimai turėjo šių mokėjimo dokumentų originalus, nes jis šiuos mokėjimus ir atliko, tačiau jų nepateikė, nors apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nepateikti piniginių lėšų sumokėjimo dokumentai. Tai tik patvirtina atsakovo V. S. tolimesnius kryptingus veiksmus, siekiant išvengti sandorio pripažinimo sudarytu.

Dėl viešo intereso pažeidimo

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo sprendimu pažeidžiamas valstybės turtinis interesas, kadangi bankroto kreditorių interesai šiuo atveju pripažįstami viršesni nei būtinybė išsaugoti valstybės nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad specifinė bankrutuojančios įmonės padėtis, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, lemia viešo intereso šioje byloje buvimą. Tačiau tai nereiškia, kad šiuo atveju buvo pažeistas kitas viešas interesas – ginti valstybės nuosavybės teisę. Bylos nagrinėjimo metu Lietuvos valstybę atstovaujanti institucija ­– Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neginčijo byloje nustatytų žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių ir pripažino, kad yra visos sąlygos pripažinti ją sudaryta. Tai reiškia, kad šiuo atveju nebuvo ir nėra poreikio ginti valstybės nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos taip pat nepadavė ir apeliacinio skundo, tuo pripažindama teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tik bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė išreiškė abejones dėl galimybės sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį su atsakovo V. S. įpėdiniu, kadangi, jos nuomone, tai individuali turtinė teisė, kuri neatskiriamai susijusi su asmeniu ir nepaveldima, todėl byla turėtų būti nutraukta, remiantis CPK 293 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuris numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu mirus fiziniam asmeniui, kuris buvo viena iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas. Tačiau skundžiamu teismo sprendimu buvo tik patvirtinta atsakovo V. S. turtinė teisė – nuosavybės teisė į žemės sklypą, kadangi teismo sprendimu buvo pripažinta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta. Nagrinėjamoje byloje ne įpėdiniai reiškė reikalavimą, kuriuo būtų siekiama realizuoti palikėjo teisę sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, bet buvo reiškiamas reikalavimas sutartį pripažinti jau sudaryta, t. y. faktiškai pripažinti, kad turtinė teisė jau įgyta, ją tereikia tinkamai įforminti. Todėl kolegija sprendžia, kad esant tokioms aplinkybėms pripažintina, jog teismo sprendimu pripažinta ir patvirtinta palikėjo turtinė teisė (teisė įgyti nuosavybėn žemės sklypą) egzistavo ir šiuo atveju sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį nereikia, nes ji jau pripažinta sudaryta teismo sprendimu, ir tai yra palikėjo nuosavybės atsiradimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Teisė nuosavybės teise įgyti žemės sklypą yra turtinė teisė, todėl gali būti paveldima.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.