Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ugnė Gailiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo D. Č. (toliau – ir pareiškėjas) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 30 d. nutarties, kuria 3 (trims) mėnesiams, t. y. nuo 2025 m. sausio 31 d. iki 2025 m. balandžio 30 d., pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo D. Č. priklausančiam turtui – butui, esančiam (duomenys neskelbtini), terminas, leidžiant šiuo turtu naudotis, tačiau uždraudžiant atlikti veiksmus, kurie sumažintų šio turto vertę, šį turtą parduoti, įkeisti, išnuomoti, kitaip perleisti kitam asmeniui ar kitokiu būdu keisti jo teisinę padėtį, turto saugotoju paliekant D. Č..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-148-1057/2025, kurioje D. Č. kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 30 d. nutartimi laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas pratęstas 3 (trims) mėnesiams, t. y. nuo 2025 m. sausio 31 d. iki 2025 m. balandžio 30 d.

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

4. Skundu D. Č. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 30 d. nutartį.

4.1. Pareiškėjas skunde pažymi, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 113 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

4.2. Pareiškėjas nurodo, kad pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reiškiamą reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-809-236/2018 ir kt.).

4.3. Remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo praktika civilinėse bylose pareiškėjas paaiškina, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Sprendžiant dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procese, teismui reikalinga įsitikinti tuo, kad ieškinys pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, teisiniais argumentais ir pridedamais įrodymais. Šiuo atveju ieškinyje nurodytos tiek faktinės, tiek teisinės aplinkybės, pridėti priedai, pagrindžiantys ieškovo reikalavimą, nėra pagrindo išvadai, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga egzistuoja.

4.4. Visgi, pareiškėjo teigimu, nukentėjusysis ir jo atstovė, prokurorė ir teismas niekuo nepagrindė kaltinamojo galimo nesąžiningumo, dėl kurio teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, byloje taip pat nepateikta jokių įrodymų apie tai, kad kaltinamasis, sužinojęs apie nukentėjusiojo (ieškovo) reikalavimus, perleido kitiems asmenims, įkeitė ar kitokiu būdu apsunkino savo turimą kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, nutraukė vykdomą ūkinę veiklą, siekė nuslėpti ar sumažinti gaunamas pajamas ir pan. Pareiškėjas remiasi Lietuvos apeliacinio teismo praktika civilinėse bylose ir nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą, kitaip jį apsunkinti ar apie kitokį jo elgesį, nesuderinamą su sąžiningo asmens elgesio principu. Asmens nesąžiningumas nėra preziumuojamas, todėl asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga jį įrodyti. Be to, laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal byloje priimtą jam nepalankų teismo sprendimą.

4.5. Skunde nurodoma, kad iš bylos duomenų matyti, jog A. M. automobilį Mercedes-Benz CLS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo už 7 000 Eur ir, remiantis pirkimo – pardavimo sutartimi, automobilį pardavė už 7 000 Eur. S. D. teigia, kad kaltinamajam atidavė 5 000 Eur grynais. Anot pareiškėjo, nukentėjusieji jokiais įrodymais nepagrindė, kad pardavę už 7 000 Eur įsigytą automobilį galėjo gauti 10 000 Eur pelną. Ieškinyje nenurodytas ir reikalavimo priteisti neturtinę žalą bei negautą pelną pagrindas, nepateikti jokie įrodymai, todėl šis reikalavimas (dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo) yra akivaizdžiai nepagrįstas. Pareiškėjas apibendrino, kad civilinio ieškinio reikalavimo suma negali viršyti 12 000 Eur. Visgi teismo nutartimi areštuoto buto rinkos vertė viršija 140 000 Eur. Šis butas įsigytas 2020 m. spalio 10 d. banke gavus paskolą, taigi, ne už nusikalstamu būdu gautą turtą, be to, butas įkeistas hipoteka, todėl kaltinamasis ir be teismo nutartimi apribotos jo nuosavybės teisės buto negali parduoti ar kitaip suvaržyti teisių į jį.

4.6. Pareiškėjas akcentuoja ir tai, kad pats kaltinamajam pareikštas kaltinimas nagrinėjamoje byloje yra nepagrįstas, nes, anot pareiškėjo, iš kaltinimo galima suprasti, jog kaltinamojo panaudota apgaulė pasireiškė tuo, kad kaltinamasis neketino pirkti daužto automobilio BMW M340, kad toks automobilis neegzistuoja ir Lietuvos muitinės informacinėje sistemoje neregistruotas, tačiau 2025 m. sausio 27 d. kaltinamojo gynėjas teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad automobilis BMW M340, VIN: WBA5U7C03LFH30548, egzistavo ir buvo skirtas kaltinamajam. Pareiškėjui taip pat iš kaltinimo turinio nėra aišku, kuo konkrečiai pasireiškė apgaulė - BMW automobilio neturėjimu ar dokumentų klastojimu. Iš nukentėjusiojo S. D. pateikto susirašinėjimo matyti, kad pats S. D. inicijavo automobilio „perrašymą“, o 2022 m. liepos 10 d. pirkimo – pardavimo sutartis buvo suklastota S. D. ir D. Č. bendrais veiksmais, siekiant išvengti mokestinės prievolės. Iš aptariamo susirašinėjimo taip pat matyti, kad D. Č. 2022 m. spalio mėn. kelis kartus siūlė S. D. automobilį paimti atgal arba mainyti į kitą BMW automobilį, o vėliau jie kartu nusprendė automobilį Mercedes-Benz bendrais veiksmais parduoti.

5. Atsiliepimų į skundą negauta.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Skundas atmetamas.

6. Aukštesnysis teismas, susipažinęs su pateikta medžiaga ir pareiškėjo skundo argumentais, įvertinęs skundžiamos nutarties motyvus, daro išvadą, jog apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai, surinkęs pakankamai reikšmingų duomenų bei įsitikinęs, kad egzistuoja BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatytas laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrindas bei jo taikymo sąlygos, laikinai apribojo pareiškėjo nuosavybės teisę į jo turtą – butą. Naikinti ar keisti skundžiamą nutartį pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

7. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą ribojimu. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui, išplėstiniam turto konfiskavimui arba nusikalstamu būdu užvaldyto turto grąžinimui savininkui ar teisėtam valdytojui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šia procesine prievartos priemone, be kita ko, siekiama išsaugoti turtą, kad jis nebūtų perleistas, paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas, o asmuo, galimai padaręs nusikalstamą veiką, atlygintų nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, negautų nepagrįstos turtinės naudos iš nusikalstamos veikos ir pan. Taip pat svarbu, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas nepasitvirtinus įtarimui arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas.

8. Pareiškėjas skunde remiasi BPK 113 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad nagrinėjamoje byloje taikant laikiną nuosavybės teisės apribojimą turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normomis, numatančiomis laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Su tokia pareiškėjo pozicija nėra pagrindo sutikti. BPK 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Tačiau nagrinėjamu atveju buvo pritaikyta procesinės prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas, o ne nagrinėjamas civilinis ieškinys. Procesinių prievartos priemonių institutas yra specifinis baudžiamojo proceso institutas ir negali būti tapatinamas su laikinosiomis apsaugos priemonėmis civiliniame procese. Be to, remiantis minėta BPK nuostata, civilinio proceso normos taikytinos tik tada, kai tam tikri teisiniai santykiai BPK nereglamentuojami, o laikinas nuosavybės teisės apribojimas BPK reglamentuojamas išsamiai. Taigi, konstatuotina, kad taikyti pareiškėjo nurodytas CPK normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nėra pagrindo.

9. Nagrinėjamoje byloje laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo paskirtas bei jo taikymo terminas pratęstas siekiant užtikrinti S. D. (S. D.) pareikštą civilinį ieškinį dėl 20 000 Eur turtinės ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, tokiu būdu panaikinant galimybę atlikti veiksmus, kurie sumažintų turto, priklausančio kaltinamajam, vertę, šį turtą parduoti, įkeisti, išnuomoti, kitaip perleisti kitam asmeniui ar kitokiu būdu keisti jo teisinę padėtį. Procesinė prievartos priemonė pritaikyta ir jos taikymas tęsiamas nustačius galimus nusikalstamos veikos požymius, be kita ko, susijusius su didelės turtinės žalos padarymu, taip pat BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatytą vieną iš laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrindų – siekį užtikrinti nukentėjusiojo S. D. pareikštą civilinį ieškinį. Taigi, egzistuoja BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatytas laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrindas.

10. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybė gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomeninio būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Vis tik ribojant nuosavybės teisę visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Skunde kaltinamasis teigia, kad turto, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, vertė yra 140 000 Eur. Tačiau tokiems savo teiginiams pagrįsti nepateikia jokių įrodymų. Netgi ir sutinkant, kad turto vertė yra didesnė, nei byloje pareikštų ieškinių suma, byloje nėra jokių duomenų apie kokį nors kitą kaltinamajam priklausantį turtą, į kurį galėtų būti laikinai apribota nuosavybės teisė, tokių duomenų nepateikia skunde ir pats kaltinamasis. Pažymėtina, kad nustatytas dalinis nuosavybės teisės apribojimas, taigi D. Č. gali laisvai naudotis butu, be to pats D. Č. skunde nurodo, kad negali buto parduoti, nes jam jau anksčiau nustatyta hipoteka. Taigi baudžiamojoje byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad laikinas nuosavybės teisių į pareiškėjui priklausantį butą ribojimas varžo jo teises akivaizdžiai labiau nei to reikia šios procesinės prievartos priemonės tikslams pasiekti. Pažymėtina, kad bet kokia procesinė prievartos priemonė vienu ar kitu aspektu varžo asmens teises, tačiau vien tai savaime nereiškia, kad procesinė prievartos priemonė yra taikoma neteisėtai ir nepagrįstai, pažeidžiant proporcingumo principą. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, aukštesnysis teismas sprendžia, kad nėra pagrindo teigti, jog taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą kaltinamajam D. Č. priklausančiam turtui būtų neproporcinga.

11. Pažymėtina, kad teismas, BPK X dalyje nustatyta tvarka nagrinėdamas skundą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo ar jo taikymo termino pratęsimo, patikrina tik skundžiamos nutarties paskirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą ar pratęsti jo terminą teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau iš esmės nesprendžia kaltės, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, civilinio ieškinio pagrįstumo, jo dydžio klausimų, nevertina, ar civilinio ieškovo pareikšto ieškinio dydžio apskaičiavimo būdas yra tinkamas, ar civilinio ieškinio dydis ateityje gali būti mažinamas, visi šie klausimai bus išspręsti baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme ir priėmus galutinį sprendimą byloje. (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-59-487/2024). Taigi, aukštesnysis teismas plačiau nepasisako dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su bylos baigtimi, inter alia su tiksliu galimos nukentėjusiajam atlygintinos žalos dydžiu.

12. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 30 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją keisti ar naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151 straipsnio 1 dalimi, 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

D. Č. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 30 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.