Šiaulių apygardos teismo nutartis

2018-12-10 · Civilinė byla Nr. e2S-1008-856/2018

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2018-12-10Šiaulių apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2019-06-13Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-12-10
Bylos Nr.
e2S-1008-856/2018
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-01662-2018-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Suinteresuotas asmuo
Luminor Bank AB
Kategorijos

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2S-1008-856/2018Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01662-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos 3.4.2.8.3.3; 3.4.2.8.3.4.; 3.3.2.4.(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Luminor Bank AB atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-4915-797/2018, kuria patvirtintas patikslintas mokumo atkūrimo planas.

Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. balandžio 24 d. nutartimi pareiškėjams D. A. ir S. A. iškėlė fizinių asmenų bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė G. M. (e. b. I t., 150–154 b. l.).

2. Fizinių asmenų D. A. ir S. A. kreditorių susirinkimas, įvykęs 2018 m. rugpjūčio 31 d., nepritarė fizinių asmenų mokumo atkūrimo plano projektui, mokumo planas nebuvo patvirtintas (e. b. II t., 3–5 b. l.).

3. Bankroto administratorius G. M. 2018-10-01 prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas patvirtinti patikslintą 2018-09-19 fizinių asmenų D. A. ir S. A. mokumo atkūrimo planą (e. b. II t., 40–42 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. spalio 31 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančių fizinių asmenų D. A. ir S. A. patikslintą mokumo atkūrimo planą, nustatė, kad bankroto administratorius ne rečiau kaip kartą per pusę metų teikia teismui, kreditoriams ir fiziniams asmenims plano vykdymo veiklos ataskaitą bei teikia duomenis ir informaciją apie fizinio asmens bankroto procesą FABĮ nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai (e. b. II t., 116–122 b. l.).

5. Teismas nurodė, kad įstatymas numato, jog bankroto metu fiziniai asmenys turi teisę išsaugoti vienintelį gyvenamąjį būstą, kuris yra būtinas jų poreikiams (FABĮ 17 straipsnio 11 punktas). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjams butas adresu (duomenys neskelbtini), yra vienintelis būstas, pareiškėjai yra sudarę 2018-01-04 susitarimą su hipotekos kreditoriumi dėl buto išsaugojimo. Teismo vertinimu, išpildyta ir trečioji FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje numatyta sąlyga, nes mokėjimams kas mėnesį hipotekos kreditoriui yra numatyta 100 Eur, kuri yra mažesnė nei būsto nuomai reikalingos lėšos, kurios, pareiškėjų atstovo teigimu, siektų 200-250 Eur per mėnesį.

6. Teismas atsižvelgė į nemokių pareiškėjų amžių (57, 59 metai), į S. A. sveikatos būklę, kuri pagal byloje esančius įrodymus yra pakankamai komplikuota, jam nustatytas tik 40 procentų darbingumas, jų realias galimybes gauti daugiau pajamų, ir sprendė, jog nustačius visas tris sąlygas, patikslintas mokumo atkūrimo planas nepažeidžia kitų kreditorių reikalavimų.

7. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, jog vadovaujantis FABĮ 7 straipsnio 3 dalimi ir CPK 736 straipsniu, mažiausia galima būtinųjų išlaidų suma, kurios dydžio nereikėtų įrodinėti, galėtų būti ½ minimalios mėnesinės algos. Įvertinęs aplinkybę, kad Vyriausybė 2018 m. spalio 16 d. priėmė nutarimą Nr. 1025, jog nuo 2019-01-01 MMA yra 555 Eur, teismas sprendė, jog kiekvienam bankrutuojančiam asmeniui jo poreikiams tenkinti būtų skiriama po 233 Eur per mėnesį, ir ši suma laikytina pagrįsta įvertinus didėjančias maisto ir kitų prekių kainas, o mažesnė suma neužtikrintų net būtiniausių asmenų poreikių tenkinimo.

8. Teismas sprendė, jog vien abstraktūs samprotavimai, kad bankrutuojantis asmuo galėtų persikvalifikuoti, susirasti geriau apmokamą darbą, neleidžia spręsti, jog bankrutuojantis asmuo nesiekia atkurti mokumo. Teismo vertinimu, persikvalifikavimas ar kvalifikacijos kėlimas lemtų papildomas išlaidas, susijusias su naujos specialybės įgijimu, o darbo pakeitimas nebūtinai garantuotų pajamų padidėjimą. Be to, teismas atsižvelgė ir į bankrutuojančių asmenų amžių, sveikatos būklę, kurie yra svarbūs sprendžiant klausimą dėl plano patvirtinimo, ir tokias banko pastabas laikė nepagrįstomis.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

9. Suinteresuotas asmuo Luminor Bank AB atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 31 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – fizinių asmenų D. A. ir S. A. patikslinto 2018-09-19 mokumo atkūrimo plano netvirtinti (e. b. II t., 143–150 b. l.). Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjų su hipotekos kreditoriumi V. L. sudarytas 2018-01-04 susitarimas dėl buto su rūsiu, esančio adresu (duomenys neskelbtini) išsaugojimo, kitų kreditorių interesų nepažeidžia. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad susitarimas kitų kreditorių interesų nepažeidžia, teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su hipotekos kreditoriaus reikalavimo apimtimi ir buto verte, tinkamai neįvertino ir dėl jų nepasisakė, todėl pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta.

9.2. Teismų praktikoje hipotekos kreditoriaus turimo reikalavimo suma ir turto, dėl kurio išsaugojimo bankroto procese gali būti tariamasi su hipotekos kreditoriumi, vertė yra teisiškai reikšmingos aplinkybės vertinant susitarimą dėl turto išsaugojimo ir sprendžiant, ar jis pažeidžia kitų kreditorių interesus. Jeigu turto vertė yra didesnė už hipoteka užtikrintą hipotekos kreditoriaus reikalavimą, tai tokio turto išsaugojimas laikomas pažeidžiančiu kitų kreditorių interesus.

9.3. Kadangi Mokumo atkūrimo plane nenustatytas nei buto pardavimas, nei nustatyta tinkama kompensacija kitiems kreditoriams už buto išsaugojimą, toks Mokumo atkūrimo planas kartu su Susitarimu pažeidžia pareiškėjų kreditorių interesus ir pirmosios instancijos teismo patvirtintas nepagrįstai, todėl yra teisinis pagrindas nutartį panaikinti.

9.4. Pareiškėjų amžius ir vieno iš jų sveikatos būklė, buto vertei ženkliai viršijant hipotekos kreditoriaus reikalavimą, negali būti laikomi pateisinama priežastimi išsaugoti butą, nenumatant jo pardavimo bankroto procese ir Mokumo atkūrimo plane nenumatant kreditoriams kompensuoti skirtumo tarp buto rinkos vertės ir hipotekos kreditoriaus reikalavimo.

9.5. Banko vertinimu, byloje yra nustatyta teisiškai itin reikšminga aplinkybė, jog pareiškėjai gyvena kartu su 2 pilnamečiais darbingo amžiaus vaikais - 31 metų A. A. ir 30 metų G. A.. Kadangi šie asmenys gyvena kartu, tai akivaizdu, kad dalis būtinąsias išlaidas sudarančių ir prie būtinųjų išlaidų priskiriamų sumų yra bendros ir jos yra priskiriamos ne tik pareiškėjams, bet visiems kartu gyvenantiems asmenims. Mokumo atkūrimo plane nustatyta 466 Eur suma pareiškėjų būtinųjų poreikių tenkinimui yra nepagrįsta, o kreditorių reikalavimų tenkinimui numatytos sumos, nurodytos kreditorių reikalavimų tenkinimo grafike, turėjo būti nustatytos didesnės.

9.6. Pareiškėjų kreditoriams nei su Mokumo atkūrimo planu, nei atskirai, nebuvo pateikta įrodymų dėl realių pareiškėjų pastangų kelti kvalifikaciją/persikvalifikuoti, ir duomenų, kad pareiškėjai aktyviai ieško darbo ar geriau apmokamo darbo ir pan., t. y. Mokumo atkūrimo plane nenumatyta jokių priemonių, kurios gali leisti tikėtis bent minimalaus pareiškėjų pajamų augimo. Pareiškėjų amžius, pareiškėjo S. A. sveikatos būklė neeliminuoja pareiškėjų pareigos bankroto procese imtis aktyvių veiksmų, Mokumo atkūrimo plane numatyti konkrečias priemones, siekiant gauti didesnes nei minimalios pajamas ir kuo labiau atsiskaityti su savo kreditoriais.

10. Suinteresuotas asmuo V. L. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip visiškai nepagrįstą, nurodo, kad bankas nevertino pareiškėjų amžiaus, sveikatos būklės, įsidarbinimo galimybių, nes pardavus vienintelį pareiškėjų butą, pareiškėjai visą likusį gyvenimą neturėtų gyvenamojo būsto, nesuprantami banko argumentai, kad vienam asmeniui per mėnesį 233 Eur suma pragyvenimui yra per didelė (e. b. II t., 157 b. l.).

11. Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjai D. A. ir S. A. prašo suinteresuoto asmens Luminor Bank AB atskirąjį skundą atmesti, o teisėtą ir pagrįstą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą (e. b. II t., 158–162 b. l.). Nurodo, kad apeliantas akcentuoja tik savo interesus ir visiškai neatsižvelgia tiek į kitų kreditorių, tiek į pareiškėjų interesus. Mokumo atkūrimo plane pareiškėjai įsipareigoja kiekvieną mėnesį skirti po 250 Eur kreditorių reikalavimų tenkinimui. Šiuo atveju pardavus vienintelę gyvenamąją patalpą, pareiškėjai būtų priversti nuomotis gyvenamąją vietą ir lėšas, skirtas kreditorinių reikalavimų tenkinimui, būtų priverti nukreipti gyvenamosios vietos nuomai. Akivaizdu, kad šiuo atveju apeliantas iš esmės siekia tenkinti tik savo interesus, taip paneigdamas kitų kreditorių teises. Apeliantas nurodo, kad pareiškėjų kreditoriams turėtų būtų kompensuojama 959,97 Eur per mėnesį už vienintelės gyvenamosios vietos išsaugojimą. Akivaizdu, kad tai yra neįmanoma, atsižvelgiant į pareiškėjų gaunamas pajamas bei jų individualias savybes (amžių, sveikatos būklę ir t. t.), ir prieštarauja sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams. Pareiškėjų teigimu, FAB įstatymas nenumato, jog vienintelio gyvenamojo būsto išsaugojimas fizinio asmens bankroto byloje būtų siejamas su jo verte arba likutine verte išmokėjus likusį kreditą. Akivaizdu, kad nurodyto buto, kaip vienintelės gyvenamosios vietos, vertė nėra didelė ir atitinka protingumo bei sąžiningumo kriterijus. Akivaizdu, kad 233 Eur per mėnesį vienam asmeniui tik užtikrina elementariausių, būtiniausių poreikių tenkinimą. Pareiškėjai tiek mokumo atkūrimo plane, tiek teismo posėdžio metu aiškiai pagrindė savo poreikius, kurie yra elementariausi, minimaliai užtikrina tik būtiniausių poreikių tenkinimą. Visiškai nepagrįsti atskirojo skundo teiginiai, jog pareiškėjai nesiekia atkurti mokumo. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į pareiškėjų amžių, įsidarbinimo galimybes, prarastą verslą. Pareiškėjai dėjo maksimalias pastangas kad įsidarbintų, kreipėsi į Lietuvos darbo biržą, bandė atkurti verslą, kuriuo vertėsi 20 metų. Bankroto proceso metu ir toliau sieks maksimalioms pastangomis atkurti savo mokumą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto Luminor Bank AB atskirasis skundas netenkinamas.

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 338 straipsnis, 320 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų nutarties negaliojimo pagrindų. Apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal atskirojo skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 338, 329 straipsniai).

13. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 8 straipsnio 9 dalis numato, jog tuo atveju, kai fizinis asmuo susitaria su įkaito turėtoju ir (ar) hipotekos kreditoriumi dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, teismas, tvirtindamas planą, įvertina, ar šis susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų. Gali būti laikoma, kad šis susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų, jeigu išsaugomas įkeistas turtas, kuris yra vienintelis gyvenamasis būstas ir būtinas fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų poreikiams tenkinti, ir kiekvieną mėnesį mokėjimams hipotekos kreditoriui pagal šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytą susitarimą skiriamos lėšos yra mažesnės negu kiekvieną mėnesį fiziniam asmeniui gyvenamojo būsto nuomai skirtinos reikalingos lėšos įkeisto turto, kuris yra vienintelis gyvenamasis būstas, pardavimo atveju, arba jeigu pardavus įkeistą turtą, fizinis asmuo negalėtų vykdyti pelningos individualios ir (ar) ūkininko veiklos. FABĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte taip pat nustatyta bankrutuojančio fizinio asmens teisė išsaugoti turtą (taip pat ir įkeistą, jeigu jis susitaria su įkaito turėtoju ir (ar) hipotekos kreditoriumi dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu ir tai nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų), kuris yra vienintelis gyvenamasis būstas ir būtinas fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų poreikiams tenkinti arba reikalingas fizinio asmens individualiai ir (ar) ūkininko veiklai vykdyti.

14. Byloje pateiktas Susitarimas dėl buto išsaugojimo bankroto proceso metu patvirtina, kad V. L. ir D. A. 2018-01-04 pasirašė susitarimą dėl hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini) įkeisto buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), išsaugojimo fizinių asmenų bankroto proceso metu, susitardami, kad V. L. sutinka, kad būtų išsaugotas hipotekos lakštu įkeistas butas su rūsiu, o D. A. įsipareigojo pati ir per trečiuosius asmenis mokėti ne mažesnę kaip 100 Eur įmoką per mėnesį už įkeistą butą iki bus išmokėta visa 2005-03-07 kredito sutartyje Nr. 05-11650 numatyta suma (sutarties 1, 2 p.). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, butas adresu (duomenys neskelbtini), fiziniams asmenims D. A. ir S. A. yra vienintelis būstas, dėl kurio įkaito davėjas D. A. ir įkaito gavėjas V. L. yra sudarę susitarimą dėl jo išsaugojimo. Susitarime numatytas 100 Eur dydžio per mėnesį kreditoriui skolos mokėjimas, kuris yra mažesnis nei būsto nuomai reikalingos lėšos (200–250 Eur). Pastebėtina tai, kad pardavus pareiškėjams priklausantį vienintelį būstą, pareiškėjai būtų priversti nuomotis gyvenamąjį būstą, o lėšas, skirtas kreditorinių reikalavimų tenkinimui, būtų priversti mokėti gyvenamojo būsto nuomai. Taigi, pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nustatytos visos trys FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje numatytos sąlygos, todėl, vadovaujantis FABĮ 8 straipsnio 9 dalimi, gali būti laikoma, kad šis susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų.

15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnis numato, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šiais principais, pagrįstai atsižvelgė į šioje bankroto byloje esančias individualias bylos aplinkybes – pareiškėjų amžių, sveikatos būklę, jų realiais galimybes gauti geriau apmokamą darbą ir pajamų, ir sprendė, jog patikslintas mokumo planas nepažeidžia kitų kreditorių interesų. Nesutikti su šiais teismo motyvais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

16. FABĮ 7 straipsnio 3 dalis numato, jog fiziniam asmeniui ir (ar) teisės aktų nustatyta tvarka jo išlaikomų asmenų būtiniesiems poreikiams tenkinti nustatoma lėšų suma negali būti mažesnė už lėšų sumą, kuri būtų paliekama fiziniam asmeniui atliekant išskaitas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Dėl išlaidų būtiniesiems poreikiams tenkinti kasacinis teismas yra nurodęs, kad, remiantis FABĮ 7 straipsnio 3 dalimi ir CPK 736 straipsniu, mažiausia galima tokių išlaidų suma, kurios dydžio nereikėtų įrodinėti, galėtų būti 1/2 MMA. Ši taisyklė yra paremta tuo, kad asmuo bankroto procedūros metu neturėtų atsidurti prastesnėje finansinėje padėtyje negu laikotarpiu, kai iš jo turto vykdomas priverstinis skolų išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).

17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tą aplinkybę, kad nuo 2019-01-01 yra patvirtinta minimali vieno mėnesio alga 555 Eur (Vyriausybės 2018-10-16 nutarimas Nr. 1025). Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į nuolat didėjančias maisto, pramoninių prekių, paslaugų kainas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 466 Eur suma per mėnesį būtiniausiems poreikiams tenkinti dviems asmenims yra pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 466 Eur suma nuo 2019-01-01 netgi nesieks 555 Eur sumos, taigi, laikytina, kad pareiškėjų būtiniausiems poreikiams tenkinti skiriama pinigų suma neužtikrins netgi minimalių pareiškėjų poreikių. Vadovaujantis nurodytais motyvais, nepagrįstu laikytinas atskirojo skundo argumentas, kad mokumo atkūrimo plane nustatyta 466 Eur suma pareiškėjų būtinųjų poreikių tenkinimui yra nepagrįsta, o kreditorių reikalavimų tenkinimui numatytos sumos, nurodytos kreditorių reikalavimų tenkinimo grafike, turėjo būti nustatytos didesnės.

18. Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad pareiškėjų kreditoriams nei su Mokumo atkūrimo planu, nei atskirai, nebuvo pateikta įrodymų dėl realių pareiškėjų pastangų kelti kvalifikaciją/persikvalifikuoti, ir duomenų, kad pareiškėjai aktyviai ieško darbo ar geriau apmokamo darbo ir pan.

19. Bylos duomenys patvirtina, kad D. A. šiuo metu dirba, S. A. dėl sveikatos būklės (nustatytas 40 procentų darbingumas) gerai apmokamo darbo susirasti negali. Priešingai nei teigia apeliantas, darbo jėgos poreikis Šiaulių mieste, priešingai nei Vilniuje, nėra išaugęs, o pareiškėjų amžius (57, 59 metai) šiuo metu yra tam tikra kliūtis susirandant gerai apmokamą darbą. Pareiškėjai dėjo maksimalias pastangas kad įsidarbintų, kreipėsi į Lietuvos darbo biržą, bandė atkurti verslą, kuriuo vertėsi 20 metų, o bankroto proceso metu ir toliau sieks maksimaliomis pastangomis atkurti savo mokumą. Pažymėtina, kad fizinio asmens įsidarbinimas ir pajamų didėjimas bankroto proceso metu yra pageidautinas faktas, tačiau pripažintina, kad šios aplinkybės yra nepriklausančios nuo fizinio asmens valios.

20. Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus ir procesinę bylos baigtį, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.

21. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų pateiktas patikslintas mokumo atkūrimo planas atitinka FABĮ reikalavimus ir nepažeidžia kreditorių ir bankrutuojančių asmenų interesų pusiausvyros, todėl jis patvirtintas teisėtai ir pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog FABĮ suteikia kreditoriams teisę kontroliuoti plano įgyvendinimo procesą ir nustačius, jog plane numatytos priemonės neįgyvendinamos, inicijuoti bankroto bylos nutraukimą (FABĮ 8 straipsnio 12 dalis, 10 straipsnio 2 dalis). Įstatymas taip pat numato mokumo atkūrimo plano keitimo procesą (FABĮ 8 straipsnio 13 dalis). Taigi, kreditoriai disponuoja pakankamomis priemonėmis kontroliuoti plano įgyvendinimo procesą.

22. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirajame skunde bei atsiliepimuose į atskirąjį skundą nurodytus argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais teisinio pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė