Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda, įpareigojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti per šešis mėnesius į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 5 dalimis, iš nuteistojo K. P. priteista konfiskuotinų transporto priemonių naudoto vilkiko „V“ valst. Nr. XXX ir puspriekabės „K“ valst. Nr. XXX vertę 20 041,70 Eur (69 200 Lt) atitinkanti pinigų suma.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 105 straipsnio 1, 3 dalimis, iš nuteistojo K. P. priteista valstybei 173,77 Eur proceso išlaidų.

Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimu ir 2014 m. rugpjūčio 25 d. prokuroro nutarimu K. P. paskirtas laikinas nuosavybių teisių apribojimas taikytinas iki nuosprendžio įvykdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 12 d. apie 07 val. 30 min., Lietuvos Respublikos teritorijoje, krovinine transporto priemone – vilkiku „V“, valst. Nr. XXX su puspriekabe „K“, valst. Nr. XXX, gabeno puspriekabėje sukrautas akcizais apmokestinamas ir 250 MGL dydžio sumą viršijančias 33 107,60 Lt vertės prekes, t. y. Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintas cigaretes pavadinimu „PALL MALL Premium blue“ – 1 793 pakelius ir „PALL MALL Premium azure“ – 2 587 pakelius, pagal Europos Bendrijos kombinuotąją nomenklatūrą, patvirtintą 2003 m. rugsėjo 11 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1789/2003, klasifikuojamas kodu 2402.20.90, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu (Nr. 408) patvirtintų apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių 5 punkte nustatyta tvarka ir kurių vertė viršija 250 MGL, t. y. 32 500 Lt, taip pažeisdamas nustatytą tvarką, t. y. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu (Nr. 4-200) patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2.2 punktą, kuris numato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti kontrabandinius tabako gaminius, 3.4 punktą, kuris numato, kad fiziniams asmenims leidžiama gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie gabena įvežtus iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką tabako gaminių didesnius kiekius, negu šiose taisyklėse nustatytas maksimalus leistinas šių prekių kiekis, turėdami importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, bei neturėdamas cigarečių įgijimo, gabenimo, importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančių dokumentų buvo sulaikytas pareigūnų Lietuvos Respublikos teritorijoje, kelyje Nr. XX, ties P. kaimo, M. savivaldybėje, šalia degalinės „R“.

Nuteistasis K. P. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendį pakeisti ir sumažinti jam paskirtos baudos dydį, nepripažinti vilkiko „V“ valst. Nr. XXX konfiskuotinu turtu ir neišieškoti šios transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos.

Apeliantas skunde tvirtina, kad BK įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Be to, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

Nors pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę skundžiamajame nuosprendyje formaliai išvardijo BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, tačiau apelianto nuomone, tinkamai neįvertino tai, jog padaryta nusikalstama veika nebuvo sistemingas veikimas, o tik vienkartinis ir atsitiktinio pobūdžio veiksmas, nusikalstamais veiksmais reali žala niekam nebuvo padaryta, nusikaltimo dalyko (cigarečių) vertė nežymiai viršijo ribą nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Be to, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę, nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio nuostatų, nors buvo visi pagrindai švelnesnės bausmės skyrimui.

Nuteistasis K. P. skunde nurodo, kad pagal BK 67 straipsnį, turto konfiskavimas – baudžiamojo poveikio priemonė, kuri tam tikrais atvejais privalomai skiriama kaltininkui su bausme. Konfiskuotinas turtas – tai priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tam tikras turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Taip pat apeliantas remiasi teismų praktika ir pažymi, kad nusikalstamos veikos priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas arba toks turtas, be kurio panaudojimo nusikalstamos veikos padarymas būtų labai apsunkintas (Kasacinės nutartys Nr. 2K-636/2007, Nr. 2K-500/2010, Nr. 2K-237/2011). Be to, apelianto teigimu, BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyta įstatymo formuluotė įtvirtina reikalavimą išdėstyti motyvus, pagrindžiančius teismo išvadą, kad konfiskuojamas turtas pripažintinas nusikalstamos veikos įrankiu, priemone ar rezultatu.

Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamojoje byloje neginčijamai buvo nustatyta, jog jis (apeliantas) akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes) gabeno tik puspriekabėje „K“ valst. Nr. XXX. Pasak apelianto, puspriekabė yra atskira transporto priemonė, įregistruota transporto priemonių registre, turi atskirą transporto priemonės registracijos liudijimą bei atskirai yra draudžiama civilinės atsakomybės draudimu.

Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje kaip nusikaltimo priemonę pripažino ir vilkiką „V“ valst. Nr. XXX, tačiau neargumentavo, kokiu būdu vilkikas buvo panaudotas darant nusikaltimą, o tik formaliai nurodė, kad be vilkiko cigarečių gabenimas būtų negalimas. Pasak apelianto, akivaizdu, kad vilkikas nebuvo panaudotas nusikalstamai veikai daryti, todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo teigti, jog vilkikas yra nusikaltimo padarymo priemonė ir dėl to turi būti konfiskuotas pagal BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Skunde prašo atsižvelgti į teismų praktiką, kurioje nurodoma, kad transporto priemonė laikoma panaudota nusikaltimui daryti tik tuo atveju, kai ji specialiai tam buvo pritaikyta ar tiesiogiai panaudota nusikaltimo dalykui gabenti (Kasacinės nutartys Nr. 2K-5/2007, Nr. 2K-50/2007 ir kt.). Todėl nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio 2, 5 dalies nuostatas ir tokiu būdu nepagrįstai vilkiką pripažino nusikaltimo padarymo priemone ir konfiskuotinu turtu.

Taip pat nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas vilkiko ir puspriekabės vertę, nepagrįstai rėmėsi specialisto išvada. Pasak apelianto, ši rinkos vertę atitinkanti kaina buvo nustatyta tik formaliai, neatsižvelgiant į transporto priemonių nusidėvėjimą bei esamą techninę būklę. Be to, Kauno apygardos teismas nepagrįstai nesivadovavo byloje esančiomis IĮ „K“ pažymomis, kuriose nurodyta, kad vilkiko likutinė vertė yra 15 192,20 Lt, o puspriekabės – 9 322,68 Lt, t. y. apskaičiavus jų realų nusidėvėjimą. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų 1999 m. gegužės 25 d. įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nurodoma, jog rinkos vertė suprantama kaip apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką.

K. P. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo K. P. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo K. P. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. K. P. kaltė padarius BK 199² straipsnio 1 dalį numatytą nusikaltimą įrodyta Kauno apygardos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje nagrinėjamojoje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis K. P. apeliaciniame skunde neskundžia įrodymų vertinimo, jų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, todėl skundžiamas nuosprendis peržiūrimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl švelnesnės bausmės paskyrimo bei transporto priemonės konfiskavimo bei jos vertės nustatymo (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinis teismas pažymi, kad turto konfiskavimo pagrindai nustatyti BK 72 straipsnyje. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktą, turto konfiskavimas – baudžiamojo poveikio priemonė, kuri tam tikrais atvejais privalomai skiriama kaltininkui su bausme. Konfiskuotinas, tai priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tam tikras turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pažymėtina, kad turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti idėją, kad svarbu ne tik nubausti kaltininką paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinas tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas; be kito nurodyto konfiskuotino turto teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. Todėl iš aukščiau nurodytų įstatymo nuostatų seka, kad teismas privalo konfiskuoti darant nusikalstamą veiką panaudotas transporto priemones, pinigus ir kitus materialinę vertę turinčius daiktus. Tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis) (Kasacinės nutartys Nr. 2K-500/2010, Nr. 2K-24/2011, Nr. 2K-237/2011).

Šioje byloje nustatyta, kad K. P. vilkiku „V“, valst. Nr. XXX su puspriekabe „K“, valst. Nr. XXX neteisėtai gabeno Baltarusijos Respublikos banderolėmis pažymėtas cigaretes Lietuvos Respublikos teritorija (1 t., 2-8 b. l.). Pagal Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – Kelių transporto kodeksas) 2 straipsnio 10 punktą, krovininis automobilis yra motorinė transporto priemonė, skirta vežti krovinius, vilkti priekabas ar puspriekabes. Tuo tarpu puspriekabė, t. y. su motorine transporto priemone sukabinta priekaba, kurios masės ir krovinio masės dalis tenka motorinei transporto priemonei (Kelių transporto kodekso 2 straipsnio 12 punktas).

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad apeliantas pripažintas kaltu už tai, kad cigaretės puspriekabėje ne laikė, o neteisėtai gabeno. Akivaizdu, kad be transporto priemonės, t. y. tiek vilkiko, tiek puspriekabės panaudojimo, nusikaltimo dalykas – prekių (cigarečių) – gabenimas būtų neįmanomas. Todėl pagal BK 72 straipsnio 2 dalyje nustatytą tvarką, nusikaltimo įrankiai ir priemonės yra laikytinos konfiskuotinu turtu, t. y. tiek puspriekabė, kurioje buvo slėptos akcizais apmokestinamos prekės, tiek ir vilkikas, kuriuo ši puspriekabė buvo tempiama.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, Muitinės kriminalinės tarnybos tyrėjos 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu vilkikas „V“, valst. Nr. XXX, ir puspriekabė „K“, valst. Nr. XXX bei gabenamas krovinys (tara) buvo grąžinti šio turto savininkui, t. y. IĮ „K“ savininkui L. G. (1 t., 55, 56 b. l.). BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 24 d. nutartimi pavedė UAB „K“ nustatyti vilkiko „V“, valst. Nr. XXX ir puspriekabės „K“, valst. Nr. XXX rinkos vertę (1 t., 176-178 b. l.). Specialisto išvada nustatyta, kad vilkiko „V“, valst. Nr. XXX rinkos vertė yra 37 280 Lt, o puspriekabės „K“, valst. Nr. XXX – 31 920 Lt (2 t., 2-38 b. l.). Iš specialisto išvados bei specialisto Arnoldo Sasnausko paaiškinimų apeliacinio proceso metu matyti, kad minėtų priemonių rinkos vertė nustatyta atsižvelgiant į jų nusidėvėjimą ir apžiūros metu nustatytus defektus.

Pažymėtina, kad specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri turi būti vertinama visumoje su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Pažymėtina, kad specialisto ir / ar eksperto išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri neturi jokios prioritetinės reikšmės.

Teisėjų kolegijos nuomone, netikėti specialisto Arnoldo Sasnausko aukščiau pateikta išvada ir paaiškinimais apeliacinio proceso metu nėra pagrindo, nes specialistas turi didelę turto vertinimo patirtį ir darbo stažą (1 t., 35, 36 b. l.). Be to, ši specialisto išvada yra išsami, motyvuota ir atitinka BPK 90 straipsnio reikalavimus. Tuo tarpu, IĮ „K“ pateiktoje pažymoje nurodyta tik vilkiko ir puspriekabės likutinė (buhalterinė) vertė, todėl ji neatitinka tikrovės ir ja vadovautis nėra pagrindo (1 t., 162 b. l.).

Apeliacinio teismo vertinimu, iš nuteistojo K. P. išieškota konfiskuotino turto, t. y. nusikalstamos veikos padarymo priemonių – vilkiko „V“, valst. Nr. XXX, ir puspriekabės „K“, valst. Nr. XXX rinkos vertę atitinkanti pinigų suma – 20 041,70 Eur (69 200 Lt) pagrįstai ir teisėtai. Todėl pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK normų išieškodamas iš nuteistojo K. P. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Teismas remiantis baudžiamuoju įstatymu skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai“. Vadinasi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

Pažymėtina, kad pagal BK 199² straipsnį 1 dalį už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis baudžiama bauda arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. Tai reiškia, kad apeliantas K. P. padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad už sunkaus nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė, tačiau už tokio nusikaltimo padarymą numatyta ir alternatyvi bausmė – bauda. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliantui paskirta švelniausia bausmės rūšis – bauda, kurios dydis parinktas žymiai mažesnis nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis ( BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatyta, kad už sunkų nusikaltimą gali būti skiriama iki 1 500 MGL dydžio bauda) (2011 m. balandžio 21 d. redakcija Nr. 49-2374). Teisėjų kolegijos nuomone, K. P. paskirta bausmė (bauda) savo dydžiu nėra per griežta, yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, todėl mažinti dar labiau nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad apeliantas skunde neargumentuodamas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio nuostatų. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, K. P. taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nėra jokio pagrindo, nes jam paskirta įstatymo sankcijoje numatyta švelniausia bausmė – bauda. Be to, apeliantas dėl to nenurodo ir jokių įtikinamų argumentų dėl šio įstatymo taikymo.

Apeliacinio proceso metu nuteistojo gynėjas atkreipė dėmesį į tai, kad K. P. turėjo būti taikomos BK 64¹ straipsnio nuostatos.

Pažymėtina, kad BK 64¹ straipsnio 1 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-499 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. liepos 13 d.) numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta kaltu. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 16 d. priėmė baudžiamąjį įsakymą ir K. P. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 64¹ straipsnį, buvo paskirta 100 MGL (3765 Eur) dydžio bauda (1 t., 137-143 b. l.). Nesutikus su baudos paskyrimu, Kauno apygardos teisme buvo gauti K. P. bei jo gynėjo prašymai dėl aukščiau minėto baudžiamojo įsakymo panaikinimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje (1 t., 144-145, 151-153 b. l.). Akivaizdu, kad ši byla buvo išnagrinėta pagal bendrąsias proceso taisykles, tai yra ne pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą. Be to, dėl K. P. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o ne baudžiamasis įsakymas. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra būtinų BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų sumažinti nuteistajam K. P. paskirtą bausmę. Vien tai, kad nuteistasis prisipažino kaltu, nesuteikia pagrindo taikyti jam BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, kaip matyti iš skundžiamojo Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio, ši aplinkybė buvo įvertinta ir atsižvelgta nustatant baudos dydį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo K. P. apeliacinį skundą atmesti.