Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano aplinka“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Grinda“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl draudimo perleisti reikalavimą, delspinigių skaičiavimo, sprendimo vykdymo išdėstymo.Ieškovė UAB „Mano aplinka“ prašė priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 5 791 706,89 Eur skolos ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Ieškovė nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 23 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. MV_SUT_14_030X, 2015 m. sausio 22 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. MAP-SUT-15-0009, 2015 m. kovo 16 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. MAP-SUT-15-0022 bei 2015 m. gruodžio 7 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. MAP-SUT-15-0148, sudarytomis tarp UAB „Grinda“ ir ieškovės, UAB „Grinda“ perleido ieškovei reikalavimo teisę į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skolas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 4 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 5 791 706,89 Eur skolos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. lapkričio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 12 555 Eur bylinėjimosi išlaidų, sprendimo vykdymą išdėstė dvejiems metams, skaičiuojant nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.Teismas konstatavo, kad atsakovė neginčija paties įsiskolinimo fakto pradiniam kreditoriui UAB „Grinda“ pagal 2013 m. balandžio 12 d. Paslaugų teikimo sutartis Nr. 13/04-8, Nr. 13/04-9 ir 2013 m. lapkričio 5 d. Paslaugų teikimo sutartį Nr. 13/11-1. Atsakovė ginčija ieškovės reikalavimo teisę į atsakovę tuo pagrindu, kad pradinis kreditorius UAB „Grinda“, perleisdamas reikalavimo teisę, pažeidė CK 6.101 straipsnio 5 dalies nuostatas – draudimą perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės.Teismas sprendė, kad atsakovės nurodyta aplinkybė, jog UAB „Grinda“ yra specifinis subjektas, kurį pilnai kontroliuoja savivaldybė, todėl pirkimai buvo vykdomi remiantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, reikšmės reikalavimo perleidimui neturi. Teismo vertinimu, specifinis subjektas kaip paslaugų vykdytojas galėtų būti reikšmingas vertinant įsipareigojimus atlikti darbus pagal paslaugų sutartis, bet neturi reikšmės CK 6.101 straipsnio 5 dalies taikymui, t. y. reikalavimo apmokėti už atliktus darbus perleidimo atveju. Teismas padarė išvadą, kad atsiradus užsakovės prievolei sumokėti už atliktus pagal paslaugų sutartis darbus, nurodytos aplinkybės nėra reikšmingos, nes asmens, kuris turi teisę gauti mokėjimą (kreditoriaus), pasikeitimas nepažeidžia užsakovės teisių. Taip pat teismas konstatavo, kad reikalavimo perleidimo sutartys nėra nuginčytos, be to, jos sudarytos atsakovės pritarimu, nes ji, kaip vienintelė UAB „Grinda“ akcininkė, pilnai kontroliuoja bendrovės veiklą. Todėl teismas padarė išvadą, kad kreditoriaus asmuo skolininkei neturi esminės reikšmės, todėl atsakovė CK 6.101 straipsnio 5 dalies norma remiasi nepagrįstai.Teismas konstatavo, kad atsakovė ne tik neneigia atsiradusios prievolės sumokėti UAB „Grinda“ už atliktus darbus pagal paslaugų teikimo sutartis, tačiau atsakovė iš esmės yra pripažinusi ir ieškovės reikalavimo teisę. Teismo vertinimu, tai pagrindžia ieškovės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gruodžio 17 d. pasirašytas Skolų suderinimo aktas dėl 5 704 137,97 Eur sumos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gruodžio 1 d. raštas Nr. A51-114516/15(3.11.1-TD), kuriuo ji kreipėsi į ieškovę su siūlymu atsisakyti ieškinio šioje byloje ir ieškovės reikalaujamų sumų mokėjimus išdėstyti ketverių metų laikotarpiui, taip pat tai, kad atsakovė teismo posėdžio metu teikė siūlymą ieškovei sudaryti taikos sutartį, skolos mokėjimą ieškovei išdėstant pagal atsakovės nustatytą grafiką.Teismas padarė išvadą, kad atsakovei pažeidus savo sutartines prievoles sutartu laiku mokėti už suteiktas paslaugas, ieškovė kaip kreditorė, kuriai perleisti reikalavimai, įgijo teisę reikalauti priteisti iš atsakovės 5 791 706,89 Eur skolos, kurią sudaro: 1 861 398,92 Eur skola, 24 201,60 Eur delspinigiai, 3 813 520,79 Eur skola, 63 401,60 Eur delspinigiai, 29 218,26 Eur delspinigiai, todėl sprendė, kad prašymas dėl skolos priteisimo tenkintinas visiškai. Taip pat teismas sprendė, kad tenkintinas ir ieškovės prašymas priteisti iš atsakovės 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Teismas, sutikdamas su atsakovės pateiktais argumentais, kad visuotinai žinoma aplinkybė, jog Vilniaus miesto savivaldybė šiuo metu yra atsidūrusi sunkioje finansinėje padėtyje, konstatavo, kad visos ieškiniu priteistos sumos sumokėjimas iš karto galėtų sutrikdyti savivaldybės veiklą bei sukelti tam tikras neigiamas pasekmes. Tačiau, teismo vertinimu, skolos išdėstymas ketverių metų laikotarpiui pažeistų ieškovės lūkesčius, teisėtus interesus, šalių interesų pusiausvyrą. Įvertinęs ieškovės poziciją dėl sprendimo vykdymo išdėstymo termino, teismas sprendė, kad atsakovės turtinės padėties santykis sudaro pagrindą išdėstyti teismo sprendimo vykdymą dvejiems metams, mokant priteistą sumą kas mėnesį lygiomis dalimis nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sprendimas priimtas ieškovės naudai, sprendė, kad ieškovei iš atsakovės priteistina ieškovės sumokėta 12 555 Eur žyminio mokesčio suma.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; teismui nusprendus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį, prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą pakeisti ir sumažinti delspinigių sumą, taip pat išdėstyti sprendimo vykdymą ketveriems metams. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai įvertino kreditorės ir skolininkės teisinį statusą, jų tarpusavio santykių pobūdį, todėl netinkamai taikė CK 6.101 straipsnio 5 dalies nuostatas ginčo teisiniams santykiams, nepagrįstai sprendė, kad kreditoriaus asmuo skolininkei neturi esminės reikšmės. Atsakovė nedavė sutikimo perleisti reikalavimą, tokių įrodymų byloje nepateikta, o kreditoriaus asmuo atsakovei turi esminės reikšmės. Ieškovės ir UAB „Grinda“ sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys prieštarauja CK 6.101 straipsnio 5 dalyje numatytam perleidimo draudimui.Ieškovė neturi pagrindo reikšti reikalavimus dėl skolos, kurią ieškovė perėmė iš UAB „Grinda“, nes UAB „Grinda“, perleisdama minėtus reikalavimus, pažeidė CK 6.101 straipsnio nuostatas. Vertinant susiklosčiusius santykius ir perleidžiant šių santykių pagrindu kilusias reikalavimo teises, turi būti įvertintos tiek sutarčių nuostatos, tiek šalių nusistovėjusi praktika, tiek įstatymo reikalavimai. Taip pat turi būti atsakyta, ar reikalavimo perleidimo sutartys, sudarytos tarp ieškovės ir UAB „Grinda“, neprieštarauja įstatymui ir tarp ieškovės ir UAB „Grinda“ sudarytoms sutartims, ar buvo būtinas skolininkės sutikimas, ar nebuvo pažeistos skolininkės teisės.Atsakovei yra labai svarbus kreditoriaus asmuo, nes Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu buvo nuspręsta paslaugas pirkti būtent iš UAB „Grinda“, su kuria buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys. Todėl UAB „Grinda“, kuri yra miesto paslaugų užsakovė ir perka paslaugas iš ieškovės, neturėjo pagrindo perkelti tokios piniginės naštos Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. UAB „Grinda“ 100 proc. akcijų priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, šalis saisto kitokio pobūdžio teisiniai santykiai nei atsakovė tokias paslaugas būtų pirkusi tiesiogiai iš ieškovės, todėl atsakovei yra svarbus kreditoriaus asmuo. Nepagrįsta teigti, kad sandorio, sudaryto tarp atsakovės ir UAB „Grinda“, pagrindas neturi reikšmės reikalavimo perleidimui. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius delspinigių sumą, todėl pažeidė CK 6.37 straipsnio nuostatas. Kadangi ieškovė, reikšdama ieškinį, taip pat kėlė reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, priteistina delspinigių suma mažintina tinkamai juos perskaičiuojant.Paslaugų teikimo sutarčių, sudarytų tarp ieškovės ir UAB „Grinda“, 5.7 punktuose nenumatyta, kad delspinigiai skaičiuojami iki visiško prievolės įvykdymo, todėl galioja bendra taisyklė, kad delspinigiai skaičiuojami iki bylos iškėlimo teisme dienos. Nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo kreditorė turi teisę reikalauti priteisti įstatymo numatytas procesines palūkanas.Teismas netinkamai nustatė bylos iškėlimo teisme dieną. Kadangi dėl ieškovės reikalavimų į teismą buvo kreiptasi 2015 m. rugpjūčio 4 d., tai delspinigiai galėjo būti paskaičiuoti tik iki 2015 m. rugpjūčio 4 d., t. y. iki ieškinio pareiškimo dienos ir ne daugiau nei už šešis mėnesius (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teismas nepagrįstai išdėstė sprendimo vykdymą dvejiems metams, nors atsakovė prašė išdėstyti sprendimo vykdymą ketveriems metams. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybės finansinė padėtis yra prasta. Teisme nagrinėjamos dar kelios bylos, kuriose siekiama prisiteisti skolą iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos. Teismo priteista 5 791 706,89 Eur suma yra labai didelė, todėl jos mokėjimą išdėsčius tik dvejų metų laikotarpiui kyla reali grėsmė tinkamam savivaldybės funkcijų įgyvendinimui. Savivaldybės veiklos pagrindas – biudžeto planavimas ir numatytų lėšų tikslinis panaudojimas. Šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybės 2016 m. biudžetas yra patvirtintas.Ieškovė prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Apeliantė apie reikalavimo perleidimą buvo informuota, jo neginčijo. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad kreditoriaus asmuo skolininkei neturi esminės reikšmės. Apeliantė nepateikė konkrečių įrodymų apie tariamą kreditoriaus svarbą ir remiasi tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, klaidingai interpretuodama įstatymo nuostatas.Apeliantės teiginių nepagrįstumą rodo pačios apeliantės veiksmai. Apeliantė dar 2015 m. lapkričio 18 d. gavo raštą iš Viešųjų pirkimų tarnybos į savo pačios prašymą pakeisti Paslaugų teikimo sutarčių, kurių pagrindu susidariusį įsiskolinimą UAB „Grinda“ perleido ieškovei, šalis – vietoje UAB „Grinda“ įrašyti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją. Apeliantė, pateikusi Viešųjų pirkimų tarnybai prašomus įrodymus, 2016 m. sausio 1 d. gavo sprendimą dėl sutikimo, kad būtų pakeistos pirkimo sutarčių sąlygos. Šio sprendimo pagrindu 2016 m. kovo 17 d. apeliantė ir ieškovė pasirašė Paslaugų teikimo sutartis. Tai, kad apeliantė siekė Paslaugų teikimo sutartis sudaryti tiesiogiai su ieškove rodo, kad skolininkei kreditoriaus asmuo neturėjo jokios reikšmės.Nors apeliantė ir padavė apeliacinį skundą, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimą pradėjo vykdyti: 2016 m. kovo 4 d. sumokėjo 577 237,02 Eur ir 84 134,43 Eur sumas. Be to, apeliantė pripažino ieškovės reikalavimą, pasirašydama 2016 m. sausio 31 d. skolų suderinimo aktą visai ieškinio sumai.Apeliantė pirmosios instancijos teisme neginčijo delspinigių apskaičiavimo būdo ir sumos, tačiau apeliacinį skundą grindžia naujomis aplinkybėmis, prašydama apeliacinio teismo įvertinti apskaičiuotų delspinigių pagrįstumą. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.Apeliantė neturi teisės reikalauti ieškinio senaties taikymo reikalavimui dėl delspinigių priteisimo, nes apeliantė apeliacinės instancijos teisme negali formuluoti naujų reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme. Teismas, nesant vienos iš šalių prašymo, savo iniciatyva negali spręsti klausimo dėl senaties termino taikymo.Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškinys buvo pareikštas 2015 m. rugpjūčio 4 d. Ieškovė ieškinį pareiškė 2015 m. spalio 28 d., jį patikslino 2015 m. lapkričio 10 d. Teismas 2015 m. lapkričio 10 d. posėdžio metu rezoliucija priėmė ieškinį, šis procesinis veiksmas laikomas civilinės bylos iškėlimu.Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių sunkią materialinę padėtį, jos teiginiai – deklaratyvaus pobūdžio, o veiksmai (atlikti mokėjimo pavedimai) liudija priešingai – sudaro pagrindą manyti, kad apeliantė turi pakankamai lėšų atsiskaityti su ieškove.Trečiasis asmuo atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą nustatytu terminu nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir patenkindamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl draudimo perleisti reikalavimo teisę

Apeliantės teigimu, UAB „Grinda“, perleisdama ieškovei reikalavimo teises į atsakovės įsiskolinimus, pažeidė CK 6.101 straipsnio nuostatas; atsakovei yra svarbus kreditoriaus asmuo, nes Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu buvo nuspręsta paslaugas pirkti būtent iš UAB „Grinda“, su kuria buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys; 100 proc. UAB „Grinda“ akcijų priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, t. y. šalis saisto kitokio pobūdžio teisiniai santykiai ir susiklostytų skirtinga situacija, jei atsakovė paslaugas būtų pirkusi tiesiogiai iš ieškovės. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sprendžia, kad šie apeliantės argumentai nesudaro pagrindo skundžiamo sprendimo panaikinimui.Kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 straipsnio 1 dalis), todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 straipsnio 2 dalis). Kreditoriaus teisę perleisti savo reikalavimą kitam asmeniui pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį (cesija) reglamentuoja CK 6.101-6.110 straipsniai. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su skolininko asmeniu. Šio straipsnio 5 dalyje nustatytas draudimas kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. CK 6.102 straipsnio 3 dalyje taip pat reglamentuotas draudimas perleisti reikalavimą, kuris neatskiriamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (reikalavimą išlaikyti, reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t. t.). Visais atvejais reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės (CK 6.101 straipsnio 1 dalis), t. y. naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius, ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką nagrinėjamu klausimu, yra išaiškinęs, kad CK 6.101 straipsnio 5 dalyje ir 6.102 straipsnio 3 dalyje reglamentuotos dvi skirtingos teisinės situacijos, todėl abiejų šių pagrindų taikymas kartu negalimas. CK 6.101 straipsnio 5 dalis taikoma tada, kai reikalavimo perleidimas negali būti pateisinamas, nes kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę, todėl reikalavimo perleidimas kitam kreditoriui pažeistų skolininko teises. CK 6.102 straipsnio 3 dalyje nustatytus draudimus lemia prievolės prigimtis, tai daro ją neatskiriamą nuo kreditoriaus asmens ir todėl negalimą perleisti. Aiškindamas CK 6.101 straipsnio 5 dalį, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme neapibrėžta atvejų, kada kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinį konkrečioje byloje turi nustatyti teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2011).Reikalavimo perleidimo teisei galioja bendrieji disponavimo civilinėmis teisėmis principai: asmuo savo nuožiūra gali naudotis civilinėmis teisėmis tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių (CK 1.137 straipsnis). Perleidus reikalavimą, pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Šis esminis cesijos požymis atskleidžiamas reikalavimo perleidimo instituto normose, pavyzdžiui: CK 6.101 straipsnio 1 dalyje, 6.101 straipsnio 2 dalyje, 6.107 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad CK 6.101 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog reikalavimo įgijėjui pereina ne tik pagrindinė prievolė, bet ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos bei kitos papildomos teisės. Šia teisės norma įtvirtinta bendroji taisyklė, kad, perleidžiant reikalavimą, perleidžiamos ir papildomos, šalutinės teisės, net jeigu tai ir nenurodyta cesijos sutartyje. Nurodyta teisės norma yra dispozityvi, todėl reikalavimo teisės perleidimo sutartyje šalys gali nustatyti pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės išimtis, išskyrus atvejus, kai papildomos teisės yra neatsiejamai susijusios su cesijos sutartimi perleidžiamu reikalavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-672/2013).Taigi cesija nėra savarankiškas sandoris, o yra susietas su pradiniu sandoriu, kurio pagrindu atsirado perduodama reikalavimo teisė. Dėl to visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu. Vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą reikia analizuoti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, – reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-759/2003; kt.).Reikalavimų perleidimo sutartimis – 2014 m. rugsėjo 23 d. Reikalavimų perleidimo sutartimi Nr. MV_SUT_14_030X (b. l. 9-11), 2015 m. sausio 22 d. Reikalavimų perleidimo sutartimi Nr. MAP-SUT-15-0009 (b. l. 47-49), 2015 m. kovo 16 d. Reikalavimų perleidimo sutartimi Nr. MAP-SUT-15-0022 (b. l. 12-14) bei 2015 m. gruodžio 7 d. Reikalavimų perleidimo sutartimi Nr. MAP-SUT-15-0148 (b. l. 141-143) – UAB „Grinda“ perleido ieškovei piniginio reikalavimo teises, kylančias iš UAB „Grinda“ su ieškove sudarytų paslaugų teikimo sutarčių, išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų, taip pat UAB „Grinda“ su atsakove sudarytos 2011 m. gruodžio 29 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. A72-2183(3.1.36-UK) (b. l. 213-214). Nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl atliktų darbų priėmimo, apeliantė neteikė įrodymų dėl atliktų darbų netinkamumo, neginčijo PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo pagrįstumo.Taip pat bylos duomenys liudija, kad apeliantė 2016 m. kovo 31 d. pagal ginčo reikalavimo teisės perleidimo sutartis reikalavimus perėmusiai ieškovei sumokėjo 661 371,45 Eur (b. l. 230-231). Ši aplinkybė patvirtina, kad įsiskolinimą pagal paslaugų teikimo sutarčių pagrindu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras atsakovė jau mokėjo ieškovei, o ne trečiajam asmeniui UAB „Grinda“. Be to, 2015 m. gruodžio 1 d. raštu atsakovė teikė pasiūlymą ieškovei atsisakyti ieškinio civilinėje byloje Nr. 2-5518-656/2015 (2016 m. bylos Nr. 2-2661-656/2016) ir sudaryti mokėjimų išdėstymo sutartį ketverių metų laikotarpiui (b. l. 128), 2015 m. gruodžio 17 d. ir 2016 m. sausio 31 d. atsakovė su ieškove pasirašė skolų suderinimo aktus (b. l. 146, 232), taip pat atsakovė teikė ieškovei mokėjimų atidėjimo ir išdėstymo sutarties projektą (b. l. 167-170). Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantė su reikalavimo teisių perleidimu sutiko, todėl kaip nepagrįsti atmestini apeliantės argumentai, jog kreditoriaus asmuo jai kaip skolininkei turi esminę reikšmę ir dėl to perleidžiant reikalavimo teises buvo būtinas jos sutikimas. Apeliantė nenurodė ir įrodymais nepagrindė aplinkybės, kaip reikalavimo teisių perleidimas ieškovei pažeidė jos kaip skolininkės teises. Priešingai, sutiktina su ieškovės atsiliepime išdėstyta pozicija, kad apeliantės siekis paslaugų teikimo sutartis sudaryti tiesiogiai su ieškove (b. l. 212-214) ir to siekio realizavimas (b. l. 215-229) patvirtina, jog UAB „Grinda“ kaip kreditorės asmuo apeliantei neturėjo esminės reikšmės.

Dėl priteistų delspinigių

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius delspinigių sumą, todėl pažeidė CK 6.37 straipsnio nuostatas. Kadangi ieškovė, reikšdama ieškinį, taip pat kėlė reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, apeliantės nuomone, priteistina delspinigių suma mažintina tinkamai juos perskaičiuojant. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai nustatė bylos iškėlimo teisme dieną – kadangi dėl ieškovės reikalavimų į teismą buvo kreiptasi 2015 m. rugpjūčio 4 d., tai delspinigiai galėjo būti paskaičiuoti tik iki ieškinio pareiškimo dienos. Iš apeliantės skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog civilinė byla pagal ieškovės ieškinį teisme buvo iškelta 2015 m. lapkričio 10 d. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia teismo išvada.Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad nagrinėjama civilinė byla buvo inicijuota 2015 m. rugpjūčio 3 d., ieškovei UAB „Baltijos būsto priežiūra“ pateikus ieškinį, kuris buvo priimtas 2015 m. rugpjūčio 4 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). 2015 m. lapkričio 10 d. bylos nagrinėjimo teismo posėdžio metu, ieškovei UAB „Baltijos būsto priežiūra“ pareiškus prašymą, teismo žodine nutartimi ieškovė UAB „Baltijos būsto priežiūra“ pakeista tinkamomis ieškovėmis UAB „Economus“, UAB „Mano aplinka“, UAB „Mano būstas“ (b. l. 64-67). Tokį prašymą ieškovė UAB „Baltijos būsto priežiūra“ grindė tuo, kad UAB „Baltijos būsto priežiūra“ nebėra tinkama ieškovė, nes 2015 m. spalio 22 d. tarp UAB „Economus“, UAB „Mano aplinka“, UAB „Mano būstas“ iš vienos pusės ir UAB „Baltijos būsto priežiūra“ iš kitos pusės pasirašius susitarimą dėl 2015 m. liepos 20 d. reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimo (b. l. 15-16), UAB „Baltijos būsto priežiūra“ neteko 2015 m. liepos 20 d. reikalavimo perleidimo sutartimi įgytos reikalavimo teisės į atsakovės įsiskolinimą. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. rugpjūčio 3 d. UAB „Baltijos būsto priežiūra“ ieškiniu kreipusis į teismą ir teismui jį 2015 m. rugpjūčio 4 d. priėmus, UAB „Baltijos būsto priežiūra“ buvo tinkama ieškovė, nes 2015 m. liepos 20 d. reikalavimo perleidimo sutartis tuo metu buvo galiojanti. Ieškovė UAB „Mano aplinka“ ieškinį teismui padavė 2015 m. spalio 28 d. (b. l. 5-8), 2015 m. lapkričio 10 d. pateikė ieškinio reikalavimo tikslinimą (b. l. 45-46). Būtent 2015 m. lapkričio 10 d. teisėjo rezoliucija buvo išspręstas ieškovės UAB „Mano aplinka“ ieškinio priėmimo klausimas. Pagal CPK 137 straipsnio 1 dalį ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendžia rezoliucija ir šis procesinis veiksmas laikomas civilinės bylos iškėlimu. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė netinkamai traktuoja nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo momentą, nes civilinė byla pagal ieškovės UAB „Mano aplinka“ ieškinį, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, buvo iškelta 2015 m. lapkričio 10 d.Nors apeliantė, nesutikdama su byloje atliktu delspinigių paskaičiavimu, teigia, kad delspinigiai turi būti skaičiuojami iki bylos iškėlimo teisme dienos, tačiau tokio savo argumento niekaip nedetalizuoja. Nors apeliaciniame skunde yra nurodomi galimi materialiosios ir procesinės teisės normų pažeidimai skaičiuojant delspinigius, tačiau jie niekaip nepagrindžiami konkrečiomis bylos faktinėmis aplinkybėmis ir rašytiniais įrodymais (skaičiavimais ir pan.) (CPK 178 straipsnis). Deklaratyvaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentai apie delspinigių mažinimą, jų perskaičiavimą nesudaro pagrindo spręsti dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei pageidauja apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo ir materialiosios teisės normų taikymo taisyklės. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo priteista delspinigių suma pagrįsta bylos duomenimis ir atitinka netesybų instituto materialinį teisinį reglamentavimą. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 312 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, kuriuo reglamentuojamos šalių ir trečiųjų asmenų pareigos pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimui pakartoti ar naujiems reikalavimams ir atsikirtimams nagrinėti, o pirmosios instancijos teismo padarytoms teisės ir (ar) fakto klaidoms ištaisyti.Apeliantės atsikirtimai į jai pareikštą ieškinį pirmosios instancijos teisme buvo grindžiami iš esmės vieninteliu argumentu, t. y. tuo, kad ieškovė UAB „Mano aplinka“ neturi teisės reikšti ieškinio dėl skolos priteisimo, nes pradinė kreditorė UAB „Grinda“, kurios asmuo, pasak apeliantės, jai turi esminės reikšmės, neteisėtai perleido ieškovei reikalavimo teisę į apeliantės įsiskolinimus. Jokių kitų aplinkybių bei atsikirtimų apeliantė pirmosios instancijos teisme nenurodė. Tuo tarpu apeliaciniame skunde, be nurodyto argumento, keliami ir delspinigių paskaičiavimo bei ieškinio senaties taikymo reikalavimui priteisti delspinigius klausimai. Atsižvelgiant į tai, kad pastarieji argumentai pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikšti, dėl ko pirmosios instancijos teismas tokio pobūdžio atsikirtimų į ieškinį ginčijamu sprendimu nenagrinėjo, apeliantė neturi teisės remtis šiais argumentais ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl jie detaliau nenagrinėtini.

Dėl sprendimo vykdymo išdėstymo

CPK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Aiškindamas ir taikydamas šią proceso teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004). Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ir išdėstymo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai. Kadangi CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, tai teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas ar išdėstomas tik išimtiniais atvejais.Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo atsakovės prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo tenkino iš dalies, sprendimo vykdymą išdėstydamas dvejiems metams. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo tenkinti atsakovės prašymą ir teismo sprendimo vykdymą išdėstyti ketveriems metams. Apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių pirmosios instancijos teismo neįvertintų argumentų ir įrodymų, kurie apeliacinės instancijos teismui leistų padaryti kitokią išvadą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo sprendimo pakeitimui nėra pagrindo.

Dėl bylos procesinės baigties

Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.