Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-04-11 · Administracinė byla Nr. I-225-428/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-04-11
Bylos Nr.
I-225-428/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00668-2017-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas
R.R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-225-428/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00668-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 11 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Jolanta Medvedevienė,sekretoriaujant Gediminui Laukevičiui,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė, LAVL), 9000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4–14).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. kovo 10 d. iki 2017 m. sausio 26 d. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Patalpos buvo neremontuojamos, sienos pažeistos, grindys nelygios. Dalis inventoriaus netinkamas naudoti, sulaužytas, netvarkingas, ant lovų nepatogu gulėti. Minkštas inventorius suplėšytas, netvarkingas, išteptas, pižama netinkamo dydžio. Vasarą palatose nėra oro, blogas vėdinimas, žiemą šalta. Tualetas avarinės būklės, anga grindyse, nepakankamai atitvertas, prausyklos netvarkingos, nešvarios. Dušas taip pat avarinės būklės, galima maudytis tik kartą per savaitę. Pareigūnų bendravimas nekorektiškas, žeminantis orumą. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Šių patalpų plotą dar labiau mažino jose įrengtų baldų užimamas plotas. Gyvenamo ploto norma turi būti skaičiuojama išskaičiuojant inventoriaus bei sanitarinio mazgo užimamą plotą. Pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu buvo kalinamas Tuberkuliozės skyriuje ir Vidaus ligų skyriuje viso 26 dienas 12 ir 23 palatose, kuriose trūko gyvenamojo ploto. Taip pat buvo kalinamas ir kitose kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriuje, tačiau atsakovas nepateikė apie tai duomenų. Patalpose drėgna, neveikė vėdinimo sistema, o pro langus vėdinimo nepakako. Laikosi nuolatinis pelėsis, byra tinkas, apšvietimas netinkamas. Ligoninės kieme įrengta lentpjūvė, kurios keliamas triukšmas viršija leistinas normas. Nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge, duše. Dušu galima pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, nors ligoniui tai reikėtų daryti dažniau. Ligoninė privalo turėti leidimą – higienos pasą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, kankinimo, orumo pažeminimo, dvasinio sukrėtimo pasekmės, kankina nemiga, dažnai skaudėdavo galvą.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 36–42) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Ligoninės Vilniaus padalinyje buvo gydomas: nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. Tuberkuliozinio skyriaus 12 kamerų tipo patalpoje (7,19 kv. m, 2 lovos); nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. gegužės 20 d. Tuberkuliozinio skyriaus 12 kamerų tipo patalpoje (7,19 kv. m, 2 lovos); nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus 23 kamerų tipo patalpoje (8,80 kv. m, 2 lovos). Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Ligoninės Pravieniškių padalinyje buvo paskirtas: nuo 2014 m. kovo 10 d. iki 2014 m. kovo 19 d. į 2 būrio 321 gyvenamąją patalpą (20,72 kv. m, 3 lovos); nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 3 d. į 3 būrio 1 brigados 331 gyvenamąją patalpą (21,1 kv. m, 2 lovos); nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. iki 2015 m. gegužės 8 d. į 3 būrio 1 brigados 331 gyvenamąją patalpą (21,1 kv. m, 2 lovos); nuo 2015 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. kovo 23 d. į 3 būrio 1 brigados 331 gyvenamąją patalpą (21,1 kv. m, 2 lovos); nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2017 m. sausio 26 d. į 3 būrio 1 brigados 329 gyvenamąją patalpą (20,40 kv. m, 3 lovos). Pareiškėjas buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpas: nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. spalio 20 d. į 7 kamerų tipo patalpą (14,84 kv. m, 2 dviejų aukštų gultai); nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. birželio 8 d. į 4 kamerų tipo patalpą (15,18 kv. m, 2 dviejų aukštų gultai); nuo 2015 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 18 d. į 5 kamerų tipo patalpą (14,95 kv. m, 2 dviejų aukštų gultai); nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. į 5 kamerų tipo patalpą (14,95 kv. m, 2 dviejų aukštų gultai) (2015 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas išleistas į ilgalaikį pasimatymą. Į kamerą grąžintas 2015 m. gruodžio 7 d.); nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. sausio 15 d. į 5 kamerų tipo patalpą (14,95 kv. m, 2 dviejų aukštų gultai); nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2016 m. gegužės 23 d. į 5 kamerų tipo patalpa (14,95 kv. m, 2 dviejų aukštų gultai). Taip pat pareiškėjas buvo uždarytas į Tuberkuliozės skyriaus (6D/3p) 108 kamerų tipo patalpą (8.08 kv. m, 2 lovos): nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. kovo 22 d.; nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2016 m. kovo 30 d.; nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 4 d.; nuo 2016 m. gegužės 24 d. iki 2016 m. birželio 23 d. Baudos izoliatoriaus pastato 7Np 4, 5 ir 7 kamerų tipo patalpose nuteistieji atlikinėjo jiems paskirtas drausmines nuobaudas, šiose patalpose jie buvo laikomi po vieną arba du. Todėl įrengti antri gultų aukštai paprastai buvo naudojami nuteistųjų asmeniniams daiktams laikyti.

Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – Higienos norma HN 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 ir Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – Higienos norma HN 134:2015), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose – nenustatomos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹ punkte nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose vienam asmeniui turi būti užtikrinamas 5,1 kv. m plotas. Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Taip pat Ligoninė privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems, nustatytus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme, be to, privaloma laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų.

Ligoninės kamerų tipo patalpos įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Higienos normų reikalavimų. Gyvenamosios patalpos, kuriose buvo gydomas pareiškėjas buvo vėdinamos per jose įrengtus langus. Patalpose natūralus apšvietimas buvo užtikrinamas per jose esantį langą. Šviesiu paros metu dieninis dirbtinis apšvietimas buvo išjungiamas, tačiau pacientų prašymu, geranoriškai įjungiamas. Galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkte buvo numatyta, jog kasdieniniu gyvenamosios patalpos švaros palaikymu, valymu rūpinosi patys nuteistieji, be to, ne rečiau kaip kartą per mėnesį turėjo būti atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių ir baldų), kurį atliko įstaigoje Ūkio aptarnavimo būryje dirbantys nuteistieji. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusioje Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 patvirtintoje Ligoninės patalpų valymo, plovimo ir dezinfekcijos tvarkoje nustatyta, kad ,,savo gyvenamąsias patalpas kasdien valo nuteistieji (suimtieji)“. Valymo inventorius bei priemonės buvo išduodamos pagal nuteistųjų (suimtųjų) prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodo, kad matėsi pelėsis, tačiau šių faktinių aplinkybių nedetalizuoja. Paprastai pelėsį reguliariai valant valymo priemonėmis, jis nesunkiai pašalinamas, specialiosios priemonės nebūtinos. Nuteistieji bei suimtieji, būdami rūpestingi ir kasdien prižiūrėdami savo gyvenamąsias patalpas, ant sienų susidariusį pelėsį, galėjo nuvalyti patys. Kita vertus pareiškėjas skunde nenurodė, kad būtų prašęs valymo inventoriaus, tačiau Ligoninė nepagrįstai jo neišdavusi, vadinasi turėjo galimybę palaikyti švarą savo gyvenamosiose patalpose, tačiau ja nepasinaudojo. Kartą per mėnesį arba išvykus pacientui (pacientams) palatiniai sanitarai atlikdavo pagrindinį šių patalpų valymą, kurio metu visi paviršiai buvo išvalomi ir dezinfekuojami. Ligoninėje gyvenamose patalpose oro temperatūra ir drėgmė atitiko Higienos normų numatytas normas. Be to, nuteistųjų ar suimtųjų prašymu buvo išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai. Ligoninės gyvenamųjų patalpų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau nuteistieji ir suimtieji neretai piktybiškai niokojo valstybės turtą, todėl suremontuotose gyvenamosiose patalpose dažnai tekdavo vėl daryti pakartotinį remontą. Visi atsiradę pažeidimai ir (ar) neatitikimai higienos normoms dėl nuteistųjų ir suimtųjų veiksmų, gadinant ir laužant Ligoninės turtą, buvo šalinami minimaliausiais terminais.

Ginčui aktualiais laikotarpiais gyvenamosios patalpos, kuriose gydėsi pareiškėjas tikrinamos nebuvo. Tačiau Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentui 2016 m. gegužės 4 d. atlikus Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpos Nr. 23 patikrinimą, nustatyta, kad šioje patalpoje vizualiai buvo švaru, sienų, grindų paviršiai lygūs. Taip pat nustatyta, kad šiose kamerose mikroklimato (oro temperatūra, santykinė oro drėgmė) rodikliai atitiko teisės aktų reikalavimus (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2016 m. gegužės 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA. 10-215 (17.1. 10.12).). Vilniaus visuomenės sveikatos centras tikrino Psichiatrijos skyriaus 9 kamerų tipo patalpoje įrengtą dirbtinį apšvietimą, pažeidimų nenustatyta (Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 2 d. patikrinimo aktas Nr. 13(15.3)-PA-l359 pridedamas).

Ligoninėje pacientų maudymasis buvo organizuojamas vadovaujantis Higienos normų HN 76:2010 68 ir HN 134:2015 44 punktų nuostatomis, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2013 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. V-65 buvo patvirtinta Pacientų naudojimosi dušu tvarka ir pacientų naudojimosi ir dušu ir skalbinių keitimo tvarkaraštis. Pagal šią tvarką nuteistieji (suimtieji) vieną kartą per savaitę galėjo pasinaudoti dušu.

Informuojame, kad triukšmas sklido iš netoliese veikiančių Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dirbtuvių, kurios nuosavybės teise priklauso Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Ligoninė nebuvo triukšmo šaltinių valdytoja, todėl daryti įtakos triukšmo lygiui gyvenamosiose patalpose negalėjo. Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2015 m. birželio 15 d. atlikdamas operatyviąja kontrolę, konstatavo, kad triukšmo ir garso slėgio lygis Bendrojo skyriaus 28 kamerų tipo patalpoje (kameros langas atidaromas į kiemo pusę, kuriame yra dirbtuvės) buvo 42 dBA - tai atitiko Higienos normos 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomenės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ nustatytus rodiklius (Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 17 d. patikrinimo aktas Nr. 13 (15.3)-PA-1532).

Pareiškėjas pateikė išrašus iš medicininių dokumentų, kuriuose užfiksuota tik tai, kad yra sirgęs tuberkulioze, pakartotinai šia liga susirgo 2014 m. sausio mėnesį, paskirtas gydymas. Tačiau įrašuose nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad dėl neteisėtų Ligoninės veiksmų (veikimo ar neveikimo) buvo sukelti neigiami padariniai jo sveikatai. Ligoninės vertinimu, skunde išdėstytos tik abstraktaus pobūdžio aplinkybės apie galimas vienokias ar kitokias pasekmes asmens sveikatai, tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių apie pareiškėjo psichologinei ar fizinei sveikatai padarytą žalą nepateikta. Prašo teismo taikyti ieškinio senaties terminą laikotarpiui nuo 2014 m. kovo 10 d. iki 2014 m. balandžio 20 d.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta galimai neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 10 d. iki 2017 m. sausio 26 d.

Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2014 m. kovo 10 d., skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2017 m. balandžio 21 d. (b. l. 31). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Ligoninėje laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi 2017 m. balandžio 21 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį iki 2014 m. balandžio 20 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pareiškėjas skunde bei teismo posėdyje nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2014 m. balandžio 20 d. taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už laikotarpį iki 2014 m. balandžio 20 d. atmestina kaip nepagrįsta. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu ir byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 21 d. iki 2017 m. sausio 26 d.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).

Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu, buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas:

Ligoninės Vilniaus padalinyje buvo gydomas: nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d., nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. gegužės 20 d. Tuberkuliozinio skyriaus 12 kamerų tipo patalpoje (7,19 kv. m, 2 lovos); nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus 23 kamerų tipo patalpoje (8,80 kv. m, 2 lovos).

Ligoninės Pravieniškių padalinyje buvo paskirtas: nuo 2014 m. balandžio 21 d. iki 2014 m. rugsėjo 3 d., nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. iki 2015 m. gegužės 8 d., nuo 2015 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. kovo 23 d. į 3 būrio 1 brigados 331 gyvenamąją patalpą (21,1 kv. m, 2 lovos); nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2017 m. sausio 26 d. į 3 būrio 1 brigados 329 gyvenamąją patalpą (20,40 kv. m, 3 lovos).

Pareiškėjas buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpas: nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. spalio 20 d. į 7 kamerų tipo patalpą (14,84 kv. m, 2 dviejų aukštų gultai); nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. birželio 8 d. į 4 kamerų tipo patalpą (15,18 kv. m, 2 dviejų aukštų gultai); nuo 2015 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 18 d., nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. (2015 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas išleistas į ilgalaikį pasimatymą. Į kamerą grąžintas 2015 m. gruodžio 7 d.), nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. sausio 15 d., nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2016 m. gegužės 23 d. į 5 kamerų tipo patalpą (14,95 kv. m, 2 dviejų aukštų gultai).

Taip pat pareiškėjas buvo uždarytas į Tuberkuliozės skyriaus (6D/3p) 108 kamerų tipo patalpą (8,08 kv. m, 2 lovos): nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. kovo 22 d.; nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2016 m. kovo 30 d.; nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 4 d.; nuo 2016 m. gegužės 24 d. iki 2016 m. birželio 23 d.

Atsakovas nurodė, jog baudos izoliatoriaus pastato 7Np 4, 5 ir 7 kamerų tipo patalpose nuteistieji buvo laikomi po vieną arba du. Todėl įrengti antri gultų aukštai paprastai buvo naudojami nuteistųjų asmeniniams daiktams laikyti.

Darytina išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Ligoninės kamerose nebuvo visuomet užtikrinta Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta minimali 5,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, kadangi Tuberkuliozės skyriaus 12 kamerų tipo patalpoje 23 paras pareiškėjui trūko 1,505 kv. m (5,1- (7,19/2), 23 kamerų tipo patalpoje 3 paras - 0,7 kv. m ploto (5,1- (8,80/2).

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas gavęs atsiliepimą į skundą nei raštu, nei teismo posėdžio metu nepaneigė atsakovo pateiktų duomenų apie palatų plotus bei gyvenamųjų vietų įrengimą. Teismo posėdyje nurodė, jog atsakovas pateikęs melagingą informaciją, nurodė, jog 6 kamerų tipo patalpoje buvo ne 4 vietos, o 6 miegamosios vietos. Tačiau, teismas pažymi, kad įrodymų minėtoms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas buvo laikomas 6 kamerų tipo patalpoje. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis.

Pareiškėjas nurodo, kad didelę kamerų gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai, sanitarinis mazgas. Teismas pažymi, kad į Taisyklių 11¹.4 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad palatos baldai ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Pripažinus, kad patalpų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės dėl baldų užimamo ploto vertintinos Taisyklių 11¹.4. punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.

Pareiškėjas nurodo, kad patalpose buvo šalta ir drėgna, nebuvo tinkamo apšvietimo ir vėdinimo, kaupėsi pelėsis.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtina ir HN 134:2015 17 punkte.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Higienos norma HN 134:2015 natūralaus apšvietimo normos nereglamentuoja, o 14 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Higienos normų HN 76:2010 56 punkte numatyta, jog ant sienų ir lubų neturi būti pelėsis. Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nurodyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovo atstovė nurodė, jog gyvenamosios patalpos, kuriose buvo gydomas pareiškėjas buvo vėdinamos per jose įrengtus langus. Oro temperatūra ir drėgmė gyvenamosiose patalpose atitiko Higienos normos numatytus reikalavimus. Nuteistųjų ar suimtųjų prašymu išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai. Pareiškėjas nekelia ginčo dėl to, kad Ligoninė nesudarė sąlygų jiems vėdinti kamerų per langus, todėl skundo argumentai dėl didelės drėgmės kamerose, ventiliacijos nebuvimo, oro trūkumo atmestini.

Atsakovas teismui nurodė, jog ginčui aktualiais laikotarpiais gyvenamosios patalpos, kuriose gydėsi pareiškėjas tikrinamos nebuvo. Tačiau Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentui 2016 m. gegužės 4 d. atlikus Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus 23 kamerų tipo patalpos patikrinimą, nustatyta, kad šioje patalpoje vizualiai buvo švaru, sienų, grindų paviršiai lygūs. Taip pat nustatyta, kad šioje kameroje mikroklimato (oro temperatūra, santykinė oro drėgmė) rodikliai atitiko teisės aktų reikalavimus (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2016 m. gegužės 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA. 10-215 (17.1. 10.12) (b. l. 53-54). Pareiškėjas 23 kameroje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. Kiti teismui pateikti atsakovės patikrinimo aktai nėra aktualūs šiai bylai.

Atsakovė tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose dirbtinis apšvietimas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju iš palatų fotonuotraukų (b. l. 66–68) matyti, kad šios kameros vėdinamos natūraliai per atveriamus langus bei natūralus apšvietimas patenka taip pat per langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos reikalavimus.

Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių (drėgmė, pelėsis, apšvietimas ir pan.) būtų kreipęsis į ligoninės administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpose formuojasi pelėsis, jog patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas teigia, jog Ligoninės kieme įrengta lentpjūvė, kurios keliamas triukšmas viršija leistinas normas. Atsakovė nurodė, jog triukšmas sklido iš netoliese veikiančių Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dirbtuvių, kurios nuosavybės teise priklauso Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui. Ligoninė nėra triukšmo šaltinio valdytoja, todėl daryti įtakos triukšmo lygiui gyvenamosiose patalpose negalėjo. Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2015 m. birželio 15 d. atlikdamas operatyviąja kontrolę, konstatavo, kad triukšmo ir garso slėgio lygis Bendrojo skyriaus 28 kamerų tipo patalpoje (kameros langas atidaromas į kiemo pusę, kuriame yra dirbtuvės) buvo 42 dBA - tai atitiko Higienos normos 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomenės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ nustatytus rodiklius (Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 17 d. patikrinimo aktas Nr. 13 (15.3)-PA-1532) (b. l. 50–52). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas, kadangi Ligoninė nėra triukšmo skleidėjo savininkė, todėl negali atsakyti už kitų institucijų veiksmus.

Pabrėžtina, kad Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 62 punkto reikalavimų. Tai patvirtina 2014 m. birželio 30 d., 2013 m. balandžio 4 d. darbų priėmimo aktai (b. l. 43–44). Pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų kamerose (byrančio tinko, pageltusių lubų, nelygių grindų ir pan.), avarinės sanitarinių įrenginių būklės, neremontuojamų kamerų ir netinkamai atliekamo remonto atmetami kaip nepagrįsti. Aplinkybę, kad patalpų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas, ir tai, kad Ligoninė gali verstis asmens sveikatos priežiūros veikla, patvirtina 2011 m. birželio 7 d. išduotas Leidimas-Higienos pasas, Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. balandžio 5 d. Ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažyma Nr. 39-0140(6), Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. rugsėjo 9 d. Ligoninei išduotas leidimas- higienos pasas (b. l. 92–101).

Pareiškėjas skunde teigė, jog nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniuose mazguose bei duše.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, jog kameros (palatos) įrengtos vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatomis ir nedetalizavo kaip įrengti sanitariniai mazgai kiekvienoje kameroje (palatoje). Iš pateiktų nuotraukų (b. l. 66–68) matyti, jog 108 kamerų tipo patalpoje sanitarinis mazgas įrengtas tinkamai, o 12 kamerų tipo patalpoje sanitarinis mazgas nėra atskirtas nuo bendros gyvenamosios erdvės. Kitų kamerų nuotraukų atsakovas į bylą nepateikęs bei atsiliepime nedetalizavęs ar jos buvo įrengtos tinkamai, todėl teismas pareiškėjo argumentai lieka nepaneigti, jog kitose kamerose buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai.

Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodęs, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažeminimo lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas (be pertvarų, be durų) neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su Ligoninės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jų suėmimo sąlygų bloginimui.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jam nebuvo užtikrinta teisė privačiai pasinaudoti dušu, ir taip pat galimybė pasinaudoti dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Higienos normos HN 76:2010 68 ir HN 134:2015 44 punktuose nurodyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog galimybė nusiprausti po dušu galėjo naudotis kartą per savaitę. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-756-556/2016 pabrėžė, jog iš EŽTT praktikos matyti, kad kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, jog jis negalėjo naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. 2012 m. liepos 10 d. sprendimą EŽTT Vartic prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Onaca prieš Rumuniją). 2001 m. EŽTT, Valašino byloje nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas dušu negalėjo naudotis neribotai, nepablogino jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nurodė, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama, kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi ši aplinkybė gali būti reikšminga sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir vertinant visumą pareiškėjo nurodytų konstatuotų neteisėtų veiksmų ir sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, jog teisė pasinaudoti dušu buvo skiriama per mažai kartų, kadangi jis buvo ligonis turėjo būti skiriama per savaitę ne viena kartą išsimaudyti po karštu dušu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad neužteko vieno karto per savaitę pasinaudoti dušu ir taip tinkamai užtikrinti higieną, nurodytų aplinkybių iš esmės neindividualizavo, ir į tai, kad Ligoninė užtikrino pareiškėjų teisę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, teismo vertinimu, negalima pripažinti, jog Ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog nagrinėjamoje byloje teismas turi vertinti aplinkybes, ar jam buvo užtikrinta teisė privačiai pasinaudoti dušu, teismas konstatuoja, jog pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiu šių pažeidimų įvardinimu, jų nedetalizavo. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendžia, jog pareiškėjų laikymo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog sanitariniame mazge vietoje klozeto buvo įrengtas unitazas (tupimas tualetas). Tačiau, teismas pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma (akto redakcija iki 2017 m. sausio 1 d.), sanitariniame mazge turi būti įrengtas klozetas arba unitazas. Daroma išvada, kad tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.

Pareiškėjas tai pat nurodė, kad dalis inventoriaus netinkamas naudotis, sulaužytas, netvarkingas, ant lovų nepatogu gulėti, minkštas inventorius suplėšytas, netvarkingas, išteptas, pižama netinkamo dydžio ir pan. Tačiau, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas Ligoninės patalpose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 GarciaRuiz v Spainir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė iš viso 26 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos bei tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, todėl konstatuotina, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 9 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė pablogėjusia sveikata, sukrėtimu, nepatogumais, depresija ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjas nepateikė.

Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas. Tačiau įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą (23 paras rėžiminio korpuso kameroje pareiškėjui trūko 1,505 kv. m ploto, 3 paras režiminio korpuso kameroje – 0,7 kv. m ploto), įvertinus tai, kad gyvenamojo ploto trūkumą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, taip pat konstatavus pažeidimus sanitariniame mazge (neužtikrintas privatumas), darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 300 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R.R. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R.R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Jolanta Medvedevienė