Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Gasiūnienės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dangera“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės Šiaulių banko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dangera“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje, uždaroji akcinė bendrovė „Karbonita“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujai pateiktų įrodymų priėmimo

12. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

13. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė teismui naujus įrodymus – 2018 m. vasario 6 d. išsiųstų siuntų sąrašą, pagrindžiantį, kad atsakovei buvo įteiktas 2018 m. vasario 6 d. pranešimas ir jai buvo žinoma apie ieškovės reikalavimą grąžinti įsiskolinimą, ir pažymą apie įsiskolinimą pagal kredito sutartį, iš kurios matyti, kad įsiskolinimas ieškovei nėra apmokėtas net ir pasibaigus kredito grąžinimo terminui. Ieškovės teigimu, būtinybė pateikti šiuos įrodymus iškilo susipažinus su apeliacinio skundo argumentais, taip pat dėl to, kad priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą suėjo galutinis kredito grąžinimo terminas.

14. Teismo vertinimu, ieškovės pateiktas išsiųstų siuntų sąrašas galėjo būti pateiktas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl teismas atsisako priimti šį įrodymą. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, aptariamas dokumentas buvo parengtas 2018 m. vasario 6 d., savo ruožtu ieškinys šioje byloje pateiktas tik 2018 m. balandžio 30 d., o pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2018 m. rugsėjo 24 d. Taigi, naujai teikiamas dokumentas parengtas anksčiau, nei byla buvo pradėta nagrinėti teisme. Nors ieškovė teigia, kad teikdama šį įrodymą siekia paneigti atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kad jai nebuvo pranešta apie ieškovės reikalavimą sumokėti įsiskolinimą, ir poreikis jį pateikti iškilo tik susipažinus su atsakovės apeliaciniu skundu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad aplinkybės, susijusios su atsakovės (ne)informavimu apie trečiojo asmens kredito sutartimi prisiimtų prievolių nevykdymą, sudarė ginčo dalyką nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsakovė dar 2018 m. liepos 5 d. prieštaravimuose dėl Vilniaus apygardos teismo priimto preliminaraus sprendimo iškėlė klausimą dėl laidavimo sutartyje nustatytos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos nesilaikymo, nurodydama, kad ieškovė neįrodė laidavimo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais įvykdžiusi pareigą kreiptis į atsakovę su reikalavimu įvykdyti prievolę, o ieškovė atsiliepime į prieštaravimus, be kita ko, nurodė išsiuntusi reikalavimą padengti įsiskolinimą tiek atsakovei, tiek ir trečiajam asmeniui.

15. Ieškovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikta 2018 m. gruodžio 3 d. pažyma, pagrindžianti, kad įsiskolinimas ieškovei nebuvo apmokėtas net ir pasibaigus kredito sutartyje nustatytam kredito grąžinimo terminui, priimama. Šis naujai pateiktas įrodymas yra susijęs su ginčo dalyku (pažymoje nurodytas įsiskolinimo ieškovei likutis), be to, būtinybė jį pateikti iškilo po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme – kredito sutarties įvykdymo terminas pasibaigė vėliau, nei buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje. Atsakovė turėjo pakankamai laiko susipažinti su šia pažyma ir pareikšti savo pastebėjimus dėl jos, jeigu būtų kilęs toks poreikis.

Dėl ginčo esmės

18. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad trečiajam asmeniui nevykdant kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, ieškovė nuo 2018 m. vasario 20 d. nutraukė šią sutartį prieš terminą ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovės (laiduotojos) įvykdyti visus trečiojo asmens kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (sumokėti visą įsiskolinimo sumą). Atsakovė neginčija aplinkybės, kad trečiasis asmuo netinkamai vykdė kredito sutartį, taip pat neginčija ir savo, kaip laiduotojos, pareigos atsakyti už trečiojo asmens prievoles pagal šią sutartį, tačiau, atsakovės vertinimu, teismo sprendimas, kuriuo buvo patenkinti ieškovės reikalavimai, nėra pagrįstas, nes: 1) ieškovė nenutraukė kredito sutarties, todėl ji turi teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti ne visas pagal kredito sutartį mokėtinas įmokas, bet tik tas, kurių mokėjimo terminas yra pradelstas; 2) ieškovė piktnaudžiauja savo teisėmis, pareikšdama reikalavimus laiduotojai, prieš tai neišnaudojusi galimybės išieškoti įsiskolinimą iš įkeisto kredito gavėjos turto; 3) ieškovė netinkamai įgyvendino savo reikalavimo teisę, nes pareiškė reikalavimus atsakovei, nesilaikydama laidavimo sutartyje nustatytos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie atsakovės argumentai nėra pagrįsti ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo.

20. Šios teismo išvados nepaneigia atsakovės argumentas, kad 2018 m. kovo 1 d. rašte, parengtame po kredito sutarties nutraukimo 2018 m. vasario 20 d., pati ieškovė nurodė apie numatomą kredito sutarties nutraukimą 2018 m. kovo 9 d. pranešimu, ir toks pranešimas nebuvo įteiktas trečiajam asmeniui. Kaip jau minėta, byloje nėra duomenų, kad iki kredito sutarties nutraukimo datos ieškovė būtų pakeitusi savo valią dėl sutarties galiojimo ar kad kredito sutarties šalys vėliau būtų susitarusios dėl šios sutarties atnaujinimo, todėl teismo vertimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad aptariamame ieškovės rašte, parengtame po kredito sutarties nutraukimo, yra klaidingai nurodyta informacija apie numatomą kredito sutarties nutraukimą.

21. Atsakovės argumentus dėl kredito sutarties netinkamo nutraukimo paneigia ir įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose padarytos išvados. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, kad trečiasis asmuo pateikė Šiaulių apylinkės teismui ieškinį, prašydamas pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir pakeisti kredito sutarties sąlygas. Šiaulių apylinkės teismas, išnagrinėjęs trečiojo asmens inicijuotą civilinę bylą, 2018 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinį atmetė, o Šiaulių apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartimi šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Šiaulių apygardos teismas, įvertinęs trečiojo asmens (ieškovės minėtoje byloje) apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kurie iš esmės sutampa su nagrinėjamoje byloje atsakovės reiškiamais argumentais, padarė reikšmingas išvadas, kad, pirma, banko nuoseklūs veiksmai (vykdomųjų įrašų gavimas iš notaro dėl skolos išieškojimo, kreipimasis į Vilniaus apygardos teismą dėl skolos priteisimo iš laiduotojos) patvirtina kredito sutarties tinkamą nutraukimą nuo 2018 m. vasario 20 d., antra, nėra pagrindo vadovautis banko 2018 m. kovo 1 d. raštu, kuriame nurodyta, kad kredito sutartis bus nutraukta 2018 m. kovo 9 d. pranešimu, kadangi tai tik informacinio pobūdžio raštas, kuriuo trečiasis asmuo informuotas, kad kredito sutartis nebus atnaujinta ir nebus keičiamos kredito sutarties sąlygos, be to, minėta kredito sutarties nutraukimo data šiame rašte yra nurodyta per klaidą (šią aplinkybę patvirtino rašto rengėjas, byloje apklaustas kaip liudytojas) ir neturi jokios įtakos šalių teisėms ir įsipareigojimams. Pirmiau minėti teismų procesiniai sprendimai yra įsiteisėję, priimti civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tiek ieškovė, tiek atsakovė ir trečiasis asmuo, o šioje byloje vertinama aplinkybė dėl kredito sutarties nutraukimo sudarė minėtos bylos įrodinėjimo dalyką, todėl juose nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje – šios aplinkybės laikomos nustatytomis ir neturi būti iš naujo įrodinėjamos, o šalys neturi teisės jų ginčyti (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

22. Antra vertus, net pripažinus, kad kredito sutartis nebuvo nutraukta, ši aplinkybė nagrinėjamu atveju neturėtų įtakos sprendžiant dėl atsakovės, kaip laiduotojos, įsipareigojimų ieškovei apimties. Pagal kredito sutartį ir vėlesnius ieškovės ir trečiojo asmens sudarytus susitarimus, kuriais buvo keičiamos šios sutarties sąlygos, galutinis kredito ir visų mokėtinų palūkanų grąžinimo terminas buvo nustatytas 2018 m. spalio 25 d. Kaip minėta, trečiasis asmuo siūlė ieškovei pakeisti kredito sutarties sąlygas, o pastarajai nesutikus, kreipėsi į teismą dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir kredito sutarties sąlygų pakeitimo (trečiasis asmuo, be kita ko, prašė teismo pratęsti kredito sutarties vykdymo terminą iki 2028 m. vasario 1 d.), tačiau jo reikalavimas nebuvo patenkintas. Teismui nepratęsus kredito sutarties įvykdymo termino, šis terminas pasibaigė kredito sutartyje nustatytą dieną (2018 m. spalio 25 d.), todėl atsakovės įrodinėjama aplinkybė, kad kredito sutartis nebuvo nutraukta ir ieškovė neturi teisės reikalauti sumokėti visą likusią nesumokėtą kredito dalį, neturi reikšmės. Pasibaigus kredito sutartyje nustatytam terminui ir trečiajam asmeniui neįvykdžius prievolių pagal šią sutartį, ieškovė įgijo teisę reikalauti grąžinti visą kredito sutartyje nurodytą mokėtiną sumą.

23. Kaip jau minėta, atsakovė nėra skolininkė pagal kredito sutartį, kurią reikalauja įvykdyti ieškovė. Jos prievolė yra akcesorinė (šalutinė) ir kyla iš laidavimo sutarties. Atsižvelgdama į tai, atsakovė nagrinėjamoje byloje taip pat kelia klausimą dėl reikalavimų pagal kredito sutartį pareiškimo tvarkos. Atsakovės vertinimu, ieškovė pirmiausia turėjo įgyvendinti savo, kaip hipotekos kreditorės, teises ir inicijuoti išieškojimą iš įkeisto pačiai kredito gavėjai priklausančio nekilnojamojo turto, o elgdamasi priešingai (inicijuodama išieškojimą iš laiduotojos) akivaizdžiai piktnaudžiauja kreditoriaus teisėmis ir kelią neproporcingą žalą atsakovės interesams.

24. Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį, laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkui neįvykdžius prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Taigi, laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o šis įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja pareigą įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Tuo atveju, jei nėra įvykdoma arba yra netinkamai įvykdoma prievolė, kurios tinkamas įvykdymas yra užtikrintas laidavimu, kreditorius įgyja teisę nukreipti išieškojimą į du asmenis – skolininką, neįvykdžiusį (netinkamai įvykdžiusi) sutarties, ir laiduotoją, įsipareigojusi atsakyti prievolės neįvykdymo atveju.

25. CK 6.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laiduotojas turi teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, išskyrus atvejus, kai laiduotojas šios teisės yra aiškiai atsisakęs. Ši taisyklė nėra taikoma, jeigu pagrindinio skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Esant solidariajai laiduotojo pareigai laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis) (žr. minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

26. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta šios nutarties 16 punkte, ieškovė ir trečiasis asmuo, sudarydami kredito sutartį, susitarė dėl kelių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių taikymo, inter alia (be kita ko) dėl trečiojo asmens turto ir turtinių teisių įkeitimo ir atsakovės laidavimo visai kredito sumai visam kredito laikotarpiui. Kredito sutarties, dėl kurios tinkamo įvykdymo sutiko laiduoti atsakovė, 7.8 papunktyje nustatyta, kad kredito gavėjai tinkamai nevykdant prievolių pagal kredito sutartį ir ieškovei ją nutraukus šios sutarties 9.6 papunktyje nustatyta tvarka dėl esminio sutarties pažeidimo, ieškovė turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias kredito gavėjos prievolių užtikrinimo priemones realizuoti priverstine tvarka.

27. Įgyvendindamos minėtas kredito sutartyje nustatytas sąlygas, ieškovė ir atsakovė sudarė laidavimo sutartį, kurioje susitarė, kad laiduotojos atsakomybė yra solidarioji – laiduotoja ir kredito gavėja atsako ieškovei už kreditavimo sutartimi prisiimtas prievoles kaip solidarios skolininkės (laidavimo sutarties 2.3 papunktis). Laidavimo sutartyje šalys taip pat aiškiai aptarė skolos išieškojimo tvarką: jau minėtame laidavimo sutarties 2.3 papunktyje šalys nustatė, kad ieškovė savo pasirinkimu turi teisę reikalauti, kad prievoles pagal kredito sutartį įvykdytų tiek kredito gavėja ir laiduotoja kartu, tiek bet kuri iš jų atskirai, be to, tiek visas prievoles, tiek jų dalį, o laidavimo sutarties 4.6 papunktyje jos nurodė, kad tuo atveju, jeigu kredito gavėjo įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymas yra užtikrintas ir kitomis užtikrinimo priemonėmis (hipoteka, garantija, laidavimas ir pan.), ir kredito gavėja nevykdo ar netinkamai vykdo kredito sutartį, ieškovė turi teisę pasirinkti, kokią prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę ir kokia eilės tvarka realizuoti.

28. Iš pirmiau išdėstytų aplinkybių matyti, kad sudarydama laidavimo sutartį, atsakovė sutiko tapti solidaria ieškovės skolininke kredito sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju, o tai, kaip minėta, reiškia, kad ji negali pasinaudoti CK 6.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise reikalauti, kad ieškovė pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų trečiojo asmens turtą, kadangi esant solidariai prievolei, būtent kreditorei yra suteikta teisė pasirinkti, kuriai iš solidarių skolininkių pareikšti reikalavimą. Šią ieškovės teisę pripažino ir pati atsakovė, laidavimo sutartyje aiškiai išreikšdama valią, kad ieškovei būtų suteikta teisė pasirinkti, kokia eilės tvarka ir iš kokio asmens (kredito gavėjos ar laiduotojos) turto vykdyti išieškojimą. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovė, pareiškusi reikalavimą dėl kredito grąžinimo laiduotojai, ir, kaip nurodo atsakovė, prieš tai nerealizavusi galimybės išieškoti įsiskolinimą iš įkeisto trečiojo asmens turto, nepažeidė nei laidavimo, nei kredito sutartyje išreikštos šalių valios dėl įsiskolinimo išieškojimo tvarkos.

29. Atsakovė nurodo, kad aptartos laidavimo sutartyje išdėstytos nuostatos dėl įsiskolinimo išieškojimo turi būti įvertintos sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų kontekste, kad ieškovė, nepaisydama to, kad ji turi galimybę pirmiausia išieškoti skolą iš jai įkeisto kredito gavėjos turto, ir nukreipdama išieškojimą į laiduotoją, elgiasi nesąžiningai. Vertinant šiuos atsakovės argumentus, visų pirma, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju laidavimo sutartį sudarė du juridiniais asmenys. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad juridiniams asmenims yra keliami didesni atidumo, rūpestingumo jų veikloje reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008; 2010 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2010). Atsakovė nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta akivaizdžiai nesąžiningai, kad ji buvo suklaidinta ar dėl objektyvių, nuo jos nepriklausančių aplinkybių, net ir būdama pakankamai rūpestinga ir apdairi, negalėjo įvertinti joje nurodytų sąlygų ir suprasti jų reikšmės, todėl teismas daro išvadą, kad jai buvo arba turėjo būti suprantamos tiek sudaromos laidavimo sutarties sąlygos, tiek ir dėl jų galinčios kilti pasekmės ir atsakovė, pasirašydama sutartį, sąmoningai su jomis sutiko. Atitinkamai šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, kad atsakovės kontrahentė, reikalaudama įvykdyti laidavimo sutartimi prisiimtas prievoles, elgiasi nesąžiningai.

30. Teismas nesutinka ir su atsakovės argumentu, kad ieškovė nesilaikė laidavimo sutartyje nustatytos reikalavimų pareiškimo tvarkos ir nesikreipė į ją su reikalavimu įvykdyti prievolę. Pagal laidavimo sutarties 3.2.1 papunktį, kredito gavėjai kredito sutartyje nustatyta tvarka neįvykdžius savo prievolių, laiduotoja privalo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jai pateikto pareikalavimo gavimo dienos įvykdyti ieškovės rašytiniame reikalavime nurodytas pingines prievoles. Taigi, kaip pagrįstai nurodo atsakovė, ieškovė iš tikrųjų įsipareigojo raštu pareikalauti, kad laiduotoja įvykdytų kredito gavėjos prievoles pagal kredito sutartį. Tačiau atsakovė nepagrįstai teigia, kad šis įsipareigojimas nebuvo įvykdytas. Šį įsipareigojimą ieškovė įgyvendino jau minėtu 2018 m. vasario 6 d. raštu, kuriame pranešė skolininkei ir laiduotojai apie neįvykdytą prievolę, pasiūlė ją nedelsiant įvykdyti, informavo atsakovę ir trečiąjį asmenį apie kredito sutarties nutraukimą, nurodydama, kad joks kitas informacinis pranešimas nebus siunčiamas nei kredito gavėjai, nei laiduotojai, ir pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu iki nurodytos kredito sutarties nutraukimo dienos jai nebus grąžinta visa skola pagal kredito sutartį, ieškovė pradės priverstinį skolos išieškojimą tiek iš jai įkeisto turto, tiek ir iš kredito gavėjos ir laiduotojos turto. Nors, atsakovės teigimu, byloje nėra duomenų, kad ji buvo raštu informuota apie būtinybę įvykdyti prievolę, byloje nustatyta, kad minėtas atsakovei ir trečiajam asmeniui adresuotas raštas 2018 m. vasario 6 d. buvo išsiųstas trečiojo asmens direktoriui, kuris tuo pačiu metu ėjo ir atsakovės direktoriaus pareigas. Tai reiškia, kad atsakovės direktorius, o kartu ir pati atsakovė, buvo informuoti apie pareigą įvykdyti prievolę.

31. Teismas, apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją ir pritaikė teisės aktų nuostatas, o atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Atsižvelgiant į tai, atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovė įgijo teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 410 Eur atstovavimo išlaidų. Šias išlaidas ji grindžia byloje pateikta 2018 m. gruodžio 3 d. sąskaita ir tos pačios dienos mokėjimo nurodymu. Ieškovės prašomos priteisti atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, pagrindu apskaičiuotų maksimalių priteistinų atstovavimo išlaidų dydžių, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl jos priteistinos iš atsakovės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei Šiaulių bankui (juridinio asmens kodas 112025254) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dangera“ (juridinio asmens kodas 220753840) 410 Eur (keturis šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.