- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-02
- Bylos Nr.
- e2A-1789-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25357-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Eglė Surgailienė, Ona Gasiulytė, Eglė Surgalienė
- Ieškovas
- J. V.
- Atsakovas
- J. V.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Surgalienės,
išvadą byloje teikiančios institucijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei R. L.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. N2-32975-127/2014 pagal ieškovo J. V. ieškinį atsakovei J. V. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo, institucija, teikianti byloje išvadą – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas J. V. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti nepilnamečio A. V. gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su ieškovu, priteisti iš atsakovės išlaikymą nepilnamečiam vaikui po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki vaiko pilnametystės, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimu buvo nutraukta šalių santuoka, o nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove. Ieškovo teigimu, atsakovė netinkamai vykdo motinos pareigas. Nepilnametis A. V. mokosi (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos 2 klasėje, pedagogai pastebėjo, kad vaikas po pamokų nenori eiti į namus. Apsilankius vaiko gyvenamojoje vietoje paaiškėjo, kad kambaryje, kuriame gyvena atsakovė su sūnumi, netvarka, jaučiamas šlapimo kvapas, nes vaikas naktį nelaiko šlapimo. Būna atvejų, kai vaikas nelanko mokyklos. Nors motina aiškina, kad vaikas sirgo, į gydytojus ji nesikreipia. Atsakovė nedirba, paskutiniu metu ilgam išvyksta pas sugyventinį į Širvintas, sūnų palieka močiutės priežiūrai. Ieškovas nuo 2010 metų gyvena ir dirba Jungtinėje Karalystėje, nuolat bendrauja su sūnumi telefonu, siunčia lėšas sūnaus išlaikymui, nuperka sūnui aprangos. Ieškovas mano, kad gali geriau pasirūpinti sūnumi.
Atsiliepimas
Atsakovė J. V. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdžio metu su ieškovo reikalavimais nesutiko. Paaiškino, kad su sūnumi gyvena tėvams priklausančiame trijų kambarių bute. Atsakovė nedirba, kai išvažiuoja į Širvintas, sūnumi pasirūpina jos motina. Vaiko tėvas sūnaus išlaikymui kas mėnesį atsiunčia 400 Lt, nuperka jam drabužių. Kalbos apie tai, kad sūnus išvyktų gyventi į Jungtinę Karalystę, niekada nebuvo.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė nurodė, kad nepilnamečio motina netinkamai vykdo motinos pareigas, nepilnamečio gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu geriau atitiktų vaiko interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad šalys yra buvę sutuoktiniai ir gyvena skirtingose Europos valstybėse – ieškovas išvyko ir gyvena Jungtinėje Karalystėje, o atsakovė liko gyventi Lietuvoje. Nepilnametis šalių sūnus nuo gimimo gyvena Lietuvoje, čia lanko vidurinę mokyklą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, liudytojos S. G. (atsakovės motinos) parodymų matyti, kad motina netinkamai rūpinasi savo sūnumi, tačiau nepilnametis vykti gyventi pas tėvą į Jungtinę Karalystę taip pat nenori. Pagalbos vaikui organizavimo poskyrio vyriausiajai specialistei apsilankius vaiko gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), berniukas sakė, kad juo rūpinasi seneliai ir jam geriau būti su seneliais ir dėde. Nepilnametį tiesiogiai apklausus teismo posėdyje, vaikas savo nuomonės nepakeitė ir kelis kartus pakartojo, kad nenori išvykti iš Lietuvos (CK 3.177 str.). Taigi teismas manė, kad vaiko priverstinis prieš jo norą „ištrėmimas“ į kitą valstybę gali būti žalingas jo emociniam ir psichologiniam vystymuisi, gali neigiamai paveikti jo sveikatą. Be to, teismas išsiaiškino, kad ieškovas niekada nesiūlė sūnui keisti gyvenamosios vietos, nekvietė jo pasisvečiuoti ar praleisti atostogas, kad vaikas susidarytų nuomonę, kokiomis sąlygomis jam reikės gyventi Jungtinėje Karalystėje, ar jis galės pritapti ir integruotis naujoje aplinkoje, vystytis bei ugdytis. Ieškovas, išskyrus savo samprotavimus, nepateikė įrodymų (psichologų, pedagogų ar kitų specialistų išvadų), kad gyvenamosios vietos pakeitimas prieš vaiko valią, atskiriant jį nuo artimų jam žmonių, turint omenyje, kad teks išvykti į kitą valstybę, gyventi kitoje aplinkoje, mokytis kalbos, nesukels vaikui neigiamų emocinių išgyvenimų ir nepadarys psichologinės žalos.
Teismas pažymėjo, kad Vaiko teisių apsaugos institucijai suteiktos plačios teisės atsakovės, kuri nevykdo motinos pareigų, atžvilgiu taikyti įvairias poveikio priemones ir netgi teisė kreiptis į teismą dėl motinos valdžios ribojimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas J. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, išreikalauti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus A. V. tyrimo, atlikto 2014 m. spalio 31 d. Vilniaus miesto Vaiko raidos centre, išvadą, priimti kartu su apeliaciniu skundu pateikiamus naujus įrodymus, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad teismas formaliai vertino ieškovo ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktus argumentus bei įrodymus, patvirtinančius atsakovės nusišalinimą nuo vaiko auklėjimo. Atsakovė apleido motinos pareigas, ir tai neigiamai atsiliepė vaiko raidai, sveikatai ir elgesiui. Teismas neatsižvelgė į ieškovo nurodytas aplinkybes, kad atsakovė piktavališkai trukdo ieškovui bendrauti su sūnumi, draudžia kalbėtis telefonu, neleido ieškovui pasimatyti su sūnumi nei iki teismo posėdžio, nei po jo, siekia suformuoti neigiamą tėvo įvaizdį, baugina vaiką. Teismas priėmė sprendimą vadovaudamasis tik vaiko nuomone ir neįžvelgė, kad vaiko noras likti gyventi su senele ir dėde iš esmės prieštarauja jo interesams. Byloje nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad vaiko gyvenimas su tėvu prieštarautų vaiko interesams. Teismas formaliai vertino sūnaus gyvenimo aplinkybes ir priėmė prieštaringą bei nepagrįstą sprendimą, kuris iš esmės pažeidžia mažamečio vaiko interesus. Viena vertus, teismas pripažino, kad atsakovė nevykdo motinos pareigų, kita vertus, remdamasis tik tikėtinomis prielaidomis dėl galimos įtakos vaiko interesams sūnų „ištrėmus“ į kitą šalį, netenkino ieškinio reikalavimų, tuo paneigdamas ieškovo teisę ir pareigą iš esmės spręsti vaiko gyvenimo situaciją.
Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo bei išlaikymo priteisimo.
Pagal įtvirtintą teisinį reglamentavimą (CK 3.174 str. 2 d.) ir teismų praktiką, sprendžiant ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo), kiekvienu atveju turi būti nustatyta, su kuriuo iš tėvų nustačius vaiko gyvenamąją vietą, tai labiau atitiks jo interesus. Vaiko interesus nulemia vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, vystymasis, jam turi būti suteikta galimybė turėti savo aplinką (tiek fizine, tiek socialine prasme), kurioje jis galėtų būti, užsiimti vaiko vystymuisi reikalingais dalykais, todėl kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl vaiko interesų turi būti įvertinama reikšmingų faktų visuma, be kitų: kiekvieno iš tėvų galimybės ir pastangos užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų, panaudojant ir valstybės teikiamą paramą, įgyvendinimą; kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygos, t. y. tos sąlygos, kuriomis vaikas gyveno iki ginčo dėl jo gyvenamosios vietos pakeitimo, ir kuriomis jam tektų gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su kitu iš tėvų; vaiko norai ir pažiūros; taip pat kiekvieno tėvo doroviniai ir kitokie asmenybės bruožai, tėvų požiūris į vaiko auklėjimą, vystymąsi, dalyvavimas vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, kiekvieno iš tėvų galimybės sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, materialinę tėvų padėtį, kitas aplinkybes), tėvo (motinos) sugyventinio ar sutuoktinio požiūris į vaiką ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. L. Š., bylos Nr. 3K-3-176/2005; 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. K. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-411/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-24/2010; kt.).
Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė, su kuria nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, netinkamai vykdo savo kaip motinos pareigas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl vaiko nepriežiūros atsakovės šeima Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 40-113 bei 2014 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. A30-1385 įrašyta į Vilniaus miesto socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius byloje pateikė išvadą, kad atsakovė nesugeba vaikui užtikrinti tinkamų ir saugių gyvenimo sąlygų, netinkamai rūpinasi vaiko sveikatos poreikiais, neužtikrina vaiko mokymosi ir yra visiškai materialiai priklausoma nuo trečiųjų asmenų, tėvų, brolio ar sugyventinio.
Atlikus atsakovės buities tyrimo aktą nustatyta, kad atsakovė su vaiku naudojasi vienu buto, kuris priklauso atsakovės tėvams, kambariu; kambarys nejaukus, patikrinimo metu kambaryje jautėsi šlapimo kvapas. Patikrinimą atlikusiems specialistams atsakovė nurodė nedirbanti, vienintelės jos pajamos – apelianto vaikui mokamas išlaikymas. Kartu gyvenanti atsakovės motina nurodė, kad atsakovė dažnai, jai nepranešusi išvažiuoja pas sugyventinį į Širvintų miestą ir palieka vaiką jos priežiūrai; pinigų vaiko išlaikymui nepalieka. Nors teismo posėdžio metu atsakovė apeliacinės instancijos teismui tvirtino, kad šiuo metu dirba pas ūkininką, tai patvirtinančių įrodymų, taip pat įrodymų, kad gaunamas lėšas skirtų vaiko išlaikymui, nepateikė (CPK 178 str.).
Iš byloje pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad vaikui nustatytas mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas (F92.8), taip pat kitos problemos, susijusios su socialine aplinka (Z60.8). Vaikui rekomenduota lankyti vaikų ugdymo kolektyvą, teikti psichologo, spec. pedagogo, soc. darbuotojo, mokytojo padėjėjo pagalbą bei vaikų ir paauglių psichiatro priežiūrą, taip pat pasiūlytas stacionarinis ištyrimas, tačiau atsakovė pastarojo atsisakė. Mokyklos, kurioje vaikas mokosi, direktorė vaiką apibūdina kaip neturintį disciplinos, valios ir motyvacijos mokytis; vaikui neįskiepyti elementarūs bendravimo, higienos, kultūringo elgesio įgūdžiai, jo elgesys prieštarauja minimalioms moralės ir gero elgesio taisyklių normoms. Dėl vaiko elgesio mokykloje atsakovė ne kartą buvo kviečiama į Vaiko gerovės komisiją, tačiau dažniausiai į jas neatvykdavo. Iš paskutinio teismui pateikto 2015 m. sausio 26 d. mokyklos Vaiko gerovės komisijos posėdžio protokolo matyti, kad atsakovė metų pradžioje mokykloje nesirodė, mokyklos rekomendacijų nevykdė ir nebuvo suinteresuota vaiko elgesiu bei mokymosi rezultatais. Be to, už tėvų valdžios panaudojimą priešingai vaiko interesams (nepanaudojimą vaiko interesais) atsakovė ne kartą buvo bausta administracine tvarka. Atsakovei iškeltose administracinėse byloje, be kitų, nustatyti tokie faktai kaip piktnaudžiavimas alkoholiu vaiko akivaizdoje. Duomenų, kad šiuo metu nurodyta situacija būtų pasikeitusi iš esmės, atsakovė nepateikė.
Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su atsakove neatitinka vaiko interesų, todėl yra būtina spręsti vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo – nustatymo su tėvu – klausimą.
Kaip matyti iš apelianto pateiktų įrodymų, šiuo metu apeliantas gyvena Jungtinėje Karalystėje, kur nuomojasi būstą ir dirba sunkvežimio vairuotojo/ sandėlio darbuotojo pareigose. Apeliantas dirba vidutiniškai po 40 valandų per savaitę pamainomis, darbo sutartis neterminuota, pagrindinis atlyginimas per metus yra 13 520 £, be to, mokama už viršvalandžius bei taikoma priedų sistema; darbdavio charakterizuojamas teigiamai. Patikrinę apelianto būstą kompetentingi pareigūnai patvirtino nenustatę didesnių Jungtinės Karalystės 2004 metų Apgyvendinimo akto bei Namų sveikatos ir saugos vertinimo sistemos pažeidimų bei pateikė išvadą, kad vaikas gali apsigyventi su apeliantu, nes įstatymiškai butas dėl to nebus per tirštai apgyvendintas. Jungtinės Karalystės policija duomenų apie apeliantą neturi. Iš antstolės J. B. pažymos matyti, kad apeliantas tinkamai vykdo vaiko išlaikymo prievolę. Remiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2015 m. birželio 18 d. aktu, 2015 m. birželio mėnesį apeliantas buvo atvykęs praleisti laiko su vaiku. Pastarasis, aktą surašiusios specialistės teigimu, atrodė patenkintas bendravimu su tėvu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu šioje situacijoje geriausiai atitiktų vaiko interesus. Tos pačios nuomonės yra ir išvadą byloje davusi vaiko teisių apsaugos institucija.
Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, iš esmės rėmėsi vaiko išreikštu noru toliau gyventi toje pačioje gyvenamojoje vietoje. Tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgti į vaiko norus būtina ne visada, o tik jeigu tai atitinka vaiko interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005; 2014 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014, kt.).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad vaiko tolesnis gyvenimas su motina vaiko interesų neatitinka, todėl keisti vaiko gyvenamąją vietą yra būtina. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, vaikas neišreiškė noro gyventi su motina, bet tame pačiame bute su seneliais ir dėde. Tačiau, kaip nustatyta byloje, vaiko gyvenimas su nurodytais asmenimis teigiamos įtakos vaiko asmenybės formavimuisi neturi, o pagal Civiliniame kodekse įtvirtintą teisinį reglamentavimą, tėvai turi pirmenybę prieš kitus giminaičius auklėti savo vaikus. Kita vertus, minėtame Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2015 m. birželio 18 d. akte nustatyta, kad vaikas bijo išreikšti savo tikruosius norus, o jo nuomonė priklauso nuo jo senelės nuomonės, t. y. vaikas tik pakartoja tai, ką jam liepia sakyti senelė. Teikdamas vaiko nuomonei lemiamos reikšmės, pirmosios instancijos teismas jos formavimosi aplinkybių nevertino.
Visuotinai žinoma aplinkybė, kad vaiko aplinkos keitimas neabejotinai sukelia vaikui emocinių išgyvenimų ir gali padaryti jam tam tikros socialinės ir psichologinės žalos, todėl teismų praktika yra orientuota į stabilų vaiko gyvenimą, tačiau tik jo poreikius atitinkančioje aplinkoje. Todėl tais atvejais, kai esama aplinka neatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o būsima aplinka šiuos reikalavimus gali užtikrinti (kaip yra nagrinėjamu atveju), vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas yra būtinas ir pateisinamas dėl paties vaiko interesų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą, netinkamai taikė aktualias materialiosios teisės normas, nesivadovavo šiuo klausimu suformuota teismų praktika, todėl klausimą išsprendė neteisingai. Dėl šių priežasčių skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su tėvu (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Apeliantas taip pat prašė priteisti iš atsakovės išlaikymą vaikui po 500 Lt (144,81 Eur) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki vaiko pilnametystės.
CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-189/2009; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas teismų praktikoje pripažįstamas tik kaip orientacinis, taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2013; kt.).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės turtinę padėtį (turto, pastovių pajamų neturi), taip pat jos objektyvias galimybes gauti pajamų vaikui išlaikyti (menki socialiniai, darbiniai įgūdžiai), sprendžia priteisti iš atsakovės vaiko išlaikymui po 100 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaiko pilnametystės. Išlaikymas priteisiamas nuo sprendimo įsiteisėjimo, kadangi būtent nuo šios dienos vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su apeliantu ir atsakovei atsiranda pareiga mokėti vaikui išlaikymą, kurį uzufrukto teise tvarkys apeliantas.
Ieškovo ieškinys patenkintas ~ 85 proc., todėl, remiantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, ieškovui iš atsakovės priteisiama 453,10 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (533,06 Eur (1 840,56 Lt) x 0,85 = 453,10 Eur) ir 385,57 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų ((41,71 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą + 289,62 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme + 122,28 Eur vertimo bei spausdinimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme) x 0,85 = 385,57 Eur), iš viso – 838,67 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. spalio 2 d. sprendimu atsakovė atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, todėl šios iš atsakovės nepriteisiamos (CPK 96 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimu nustatytą nepilnamečio A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą – nepilnamečio A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)
Priteisti iš atsakovės J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) nepilnamečio vaiko A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) išlaikymui po 100 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos (2015 m. lapkričio 2 d.) iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka. Nepilnamečio vaiko lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskirti ieškovą J. V..
Priteisti ieškovui J. V. iš atsakovės J. V. 838,67 Eur pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.