Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-471-756/2016 pagal pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas K. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. V-75 „Dėl K. B. restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. 3B galiojimo panaikinimo“; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ir ĮRĮ) l6 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 18 straipsnio 3 dalies 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29, 31 straipsniams.

Departamento direktorius 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. V-75 panaikino pareiškėjo restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. 3B galiojimą, nes K. B. pagal gautus duomenis iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir archyvo yra pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 184 straipsnio 2 dalį, t. y. padaręs sunkų nusikaltimą, todėl neatitinka ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo būti nepriekaištingos reputacijos. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas atsakovo įsakymas priimtas 2014 m. rugpjūčio 7 d., o informaciją apie nepriekaištingos reputacijos neatitikimo sąlygą atsakovas gavo dar 2014 m. sausio mėnesį. Įsakymas priimtas praleidus 3 dienų terminą daugiau nei šešis mėnesius ir taip grubiai pažeidus pažymėjimo panaikinimo procedūrą. Be to, pareiškėjas dėl nepriekaištingos reputacijos buvo šaukiamas į Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisijos (toliau – ir Komisija) posėdį, kuriame buvo nuspręsta, jog nėra pagrindo naikinti restruktūrizavimo pažymėjimo galiojimo. Šiuo atveju atsakovas priėmė sprendimą be Komisijos išvados, nors Restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo išdavimo ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo sudarymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 4-281 (toliau – ir Taisyklės), 29 punktas numato, jog tik esant bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisijos pritarimui pažymėjimas gali būti naikinamas. Pareiškėjui niekada nebuvo skirta jokia drausminė nuobauda ar keltos abejonės dėl jo, kaip restruktūrizavimo administratoriaus, kvalifikacijos. Nepriekaištinga reputacija neturi įtakos pareiškėjo darbo kokybei, o, be to, nusikalstama veika, už kurią pareiškėjas buvo nuteistas, buvo visiškai nesusijusi su restruktūrizavimo administratoriaus veikla, o tai reiškia, kad profesinė reputacija pareiškėjo visada buvo ir yra nepriekaištinga. Vadovaujantis ĮRĮ 16 straipsnio 1 dalimi, fizinis asmuo privalo būti nepriekaištingos reputacijos siekdamas įgyti teisę teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, t. y. nepriekaištingos reputacijos reikalavimas kildinamas tik asmeniui, siekiančiam būti restruktūrizavimo administratoriumi. Pareiškėjas restruktūrizavimo administratoriumi tapo dar 2008 m. liepos 8 d., o tai reiškia, kad jis įvykdė ĮRĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą – tapdamas restruktūrizavimo administratoriumi nebuvo teistas apskritai už jokią nusikalstamą veiką ir buvo nepriekaištingos reputacijos. Apkaltinamasis nuosprendis dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įsiteisėjo 2010 m. spalio 29 d. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-101/2010. Vadovaujantis ĮRĮ redakcija, galiojusia dar nuo 2008 m. kovo 1 d. ik 2009 m. gruodžio 28 d. (pareiškėjui tampant restruktūrizavimo administratoriumi), nebuvo reikalavimo restruktūrizavimo administratoriams būti nepriekaištingos reputacijos. Naujesnė ĮRĮ redakcija, sugriežtinanti reikalavimus restruktūrizavimo administratoriams, negali būti taikoma atgal, nes ji pasunkina pareiškėjo padėtį. Šiuo atveju privalo būti vadovaujamasi bendruoju teisės principu – lex retro non agit. Be to, Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 8 d. nutartimi pareiškėjui panaikino teistumą net nepraėjus visam teistumo galiojimo terminui, o tai rodo restruktūrizavimo administratoriaus gerą reputaciją. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 18 straipsnio 3 dalies 4 punkto atitikties Konstitucijai. Minėta norma draudžia pareiškėjui ir kitiems asmenims, kurie buvo nuteisti ir kurių teistumas išnykęs, užsiimti restruktūrizavimo administratorių veikla visą likusį gyvenimą (ĮRĮ 16 str. 2 d. 1 p. ir 18 str. 3 d. 4 p.). Toks ribojimas prieštarauja teisinės valstybės, non bis in idem, lygybės prieš įstatymą principams. Šiuo atveju apribojimas užsiimti restruktūrizavimo administratorių veikla negali būti taikomas neribotai, kadangi bus pažeistas proporcingumo principas. Be to, šioje byloje akivaizdžiai pažeidžiamas ir lygybės prieš įstatymą principas, kadangi ĮRĮ yra numatytas ribojimas teistiems asmenims dirbti restruktūrizavimo administratoriumi, o, pavyzdžiui, Įmonių bankroto įstatyme analogiško ribojimo nėra, nors bankroto administratoriams privalo būti keliami netgi aukštesni nepriekaištingos reputacijos kriterijai vien dėl to, jog bankrutuojančių įmonių yra daugiau nei restruktūrizuojamų. Priimtu įsakymu kartu pažeistas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnyje, Konstitucijos 31 straipsnyje ir BK 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas non bis in idem principas, t. y. niekas negali būti baudžiamas du kartus už tą patį nusikaltimą. Pareiškėjas jau buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, bausmę atliko ir jam teistumas buvo panaikintas, o ĮRĮ numato papildomą sankciją asmenims, kurie buvo anksčiau teisti – ribojimą būti restruktūrizavimo administratoriais.

Atsakovas Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad pareiškėjas yra pripažintas padariusiu nusikalstamas veikas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (sunkus nusikaltimas). Šie duomenys buvo gauti pagal Departamento ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sudarytą Asmens duomenų teikimo sutartį iš Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro ir archyvo. Taip pat buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos ūkio ministeriją prašant išaiškinti, ar perkėlus restruktūrizavimo administratorių reikalavimus ir jų atsakomybės klausimų reglamentavimą į Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 2010 m. spalio 1 d. redakciją, restruktūrizavimo administratoriai, įgiję teisę teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas iki šio teisės akto įsigaliojimo ir nuteisti už nusikalstamas veikas, padarytas iki minėto įstatymo įsigaliojimo, gali būti laikomi atitinkančiais reikalavimą restruktūrizavimo administratoriui fiziniam asmeniui būti nepriekaištingos reputacijos ir, ar jiems taikytinas šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktas. Ūkio ministerijos nuomone, asmenys, įgiję teisę teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas ir nuteisti už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nuo 2006 m. spalio 15 d. negali būti laikomi atitinkančiais nepriekaištingos reputacijos reikalavimą. Pareiškėjas teisę teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas įgijo 2008 m. liepos 8 d., įgijimo metu jis atitiko poįstatyminiame teisės akte nustatytą reikalavimą, siekiant įgyti teisę teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, būti nepriekaištingos reputacijos. Pareiškėjas pripažintas padariusiu nusikalstamas veikas (sunkų nusikaltimą), apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2009 m. liepos 3 d., o įsiteisėjo 2010 m. spalio 29 d. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nauja redakcija įsigaliojo 2010 m. spalio 1 d., o 2010 m. liepos 30 d. galiojusios ĮRĮ redakcijos 27 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad teisės teikti restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarką nustato Vyriausybė arba Vyriausybės įgaliota institucija. Atitinkamai reikalavimas būti nepriekaištingos reputacijos buvo reglamentuojamas jau minėtuose 2006 m. spalio 10 d. LR ūkio ministro įsakymu Nr. 4-376 patvirtintų Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisyklių 2 ir 55.2 punktuose, kuriuose nustatyta, kad asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nepaisant to, ar išnyko teistumas. Vadovaujantis ĮRĮ 18 straipsnio 3 dalies 4 punktu restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo galiojimas panaikinamas, kai restruktūrizavimo administratorius nebeatitinka šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, todėl Departamentas kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, jog nepriekaištingos reputacijos reikalavimas taikomas tik asmeniui, siekiančiam įgyti teisę teikti įmonių restruktūrizavimo paslaugas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, taip pat panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutarties dalį, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – laikinai sustabdytas Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. V-75 „Dėl K. B. restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. 3b galiojimo panaikinimo“ galiojimas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra pripažintas padariusiu nusikalstamas veikas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (sunkus nusikaltimas). Šias aplinkybes patvirtina Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 2K-192/2011 (LITEKO). Dėl šių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra. Departamentas, gavęs tokią informaciją apie pareiškėją, priėmė ginčo įsakymą vadovaudamasis ĮRĮ 18 straipsnio 3 dalies 4 punktu, Taisyklių 25 punktu, nes pareiškėjas pagal gautus duomenis iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir archyvo yra pripažintas kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, t. y. padaręs sunkų nusikaltimą, jis neatitinka ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo būti nepriekaištingos reputacijos. Taigi teismui svarbu nustatyti, ar pareiškėjas gali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nepaisant to, ar išnyko teistumas, ar ne. Pagal ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatas, fizinis asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis: 1) buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nepaisant to, ar išnyko teistumas, arba buvo nuteistas už kitą nusikalstamą veiką, kol teistumas neišnykęs; 2) yra atleistas iš teisėjo, prokuroro, advokato, advokato padėjėjo, notaro, kandidato į notarus (asesoriaus), notaro atstovo, teismo antstolio, antstolio, antstolio atstovo, antstolio padėjėjo pareigų už profesinės ar tarnybinės veiklos pažeidimus arba atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų paskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų ar iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, arba jam buvo panaikintas restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo galiojimas ir nuo atleidimo ar pažymėjimo galiojimo panaikinimo nepraėjo 3 metai; 3) piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu; 4) neatitinka Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekse administratoriams nustatytų reikalavimų, kurie taip pat taikomi fiziniam asmeniui, tapusiam restruktūrizavimo administratoriumi. Taisyklių 25 punktas numato, kad sprendimą dėl pažymėjimo galiojimo panaikinimo ĮRĮ 18 straipsnio 3 dalies 1, 4 ir 5 punktuose nustatytais atvejais Departamento direktorius priima ne vėliau kaip per 3 darbo dienas atitinkamai nuo ĮRĮ 18 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyto prašymo arba ĮRĮ 18 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktuose nurodytos informacijos gavimo dienos. Teismas nurodė, kad ĮRĮ imperatyviai numato, jog asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nepaisant to, ar išnyko teistumas. Departamento direktorius, gavęs informaciją apie pareiškėjo teistumą už sunkų nusikaltimą, vienasmeniškai panaikina pažymėjimo galiojimą, bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisijos pritarimas nebuvo būtinas. Teismas pažymėjo, kad ne tik ĮRĮ nuostatos numato bankroto administratoriaus nepriekaištingą reputaciją, bet ir Ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-376 patvirtintos Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisyklės, kurios galiojo nuo 2006 m. spalio 15 d. iki 2011 m. gegužės 10 d. Jų 2 punkte buvo nustatyta, kad asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nepaisant to, ar išnyko teistumas, arba buvo nuteistas už nusikalstamą veiką ir nėra išnykęs teistumas. Vadovaujantis tų pačių Taisyklių 55.2 papunkčiu, restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo galiojimas turėjo būti panaikinamas, paaiškėjus, kad pažymėjimo turėtojas neatitinka šių taisyklių 2 punkte nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Teismas laikė, kad asmenys, įgiję teisę teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas ir nuteisti už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, negali būti laikomi atitinkančiais nepriekaištingos reputacijos reikalavimą. ĮRĮ 18 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo galiojimas panaikinamas, kai restruktūrizavimo administratorius nebeatitinka šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, todėl teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, jog nepriekaištingos reputacijos reikalavimas taikomas tik asmeniui, siekiančiam įgyti teisę teikti įmonių restruktūrizavimo paslaugas. Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas teisę teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas įgijo 2008 m. liepos 8 d., tuo metu jis atitiko nepriekaištingos reputacijos statusą. Tačiau Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus sprendimą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-101/2010 (LITEKO), pareiškėjas pripažintas padaręs nusikalstamą veiką pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (sunkaus nusikaltimo), apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2009 m. liepos 3 d., įsiteisėjo 2010 m. spalio 29 d., jis neatitiko ĮRĮ ir Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisyklių 2 punkte nustatytos nepriekaištingos reputacijos, nepaisant to, ar teistumas išnyko. Pagal ĮRĮ 18 straipsnio 3 dalies 4 punktą, restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo galiojimas panaikinamas, kai restruktūrizavimo administratorius (pareiškėjas) nebeatitinka šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, jog nepriekaištingos reputacijos reikalavimas taikomas tik asmeniui, siekiančiam įgyti teisę teikti įmonių restruktūrizavimo paslaugas. Atkreiptas dėmesys, kad Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių komisija posėdyje (2014 m. birželio 30 d. protokolas Nr. B-4, b. l. 35–37) 15 klausimu svarstydama Departamento 2014 m. birželio 26 d. raštą Nr. (6.26)A2-2397 „Dėl K. B. restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. 3b“, atsižvelgdama į tai, jog nuo 2014 m. liepos 1 d. keičiasi sprendimo priėmimo teisinis reguliavimas, nutraukė klausimo svarstymą ir supažindino su šiuo sprendimu Departamentą. 2014 m. rugpjūčio 7 d. Departamento direktorius, vadovaudamasis ĮRĮ 18 straipsnio 3 dalies 4 punktu (kai restruktūrizavimo administratorius nebeatitinka šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų) ir Taisyklių 25 punkto pagrindu, teisėtai ir pagrįstai ginčo įsakymu nusprendė panaikinti pareiškėjo restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. 3b galiojimą. Nors ginčo įsakymas priimtas pažeidžiant 3 dienų terminą nuo informacijos gavimo dienos apie pareiškėjo teistumą, tačiau jis nedaro įtakos ginčo sprendimui, nes asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Departamento direktorius, gavęs informaciją apie pareiškėjo teistumą už sunkų nusikaltimą, privalo panaikinti restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo galiojimą. Pareiškėjo teiginiai, kad yra pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnyje, Konstitucijos 31 straipsnyje ir BK 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas non bis in idem principas, t. y. niekas negali būti baudžiamas du kartus už tą patį nusikaltimą, nėra teisingi. Pažymėta, kad draudžiant dvigubą baudimą, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, nei Lietuvos įstatymai nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės. Tokia pozicija išdėstyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15-39/2005). Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus sprendimą baudžiamoje byloje pareiškėjas pripažintas padaręs nusikalstamą veiką pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (sunkus nusikaltimas), apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2009 m. liepos 3 d., įsiteisėjo 2010 m. spalio 29 d. Šioje administracinėje byloje ginčo įsakymu pareiškėjui buvo panaikintas restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. 3B galiojimas, t. y. uždrausta užsiimti tam tikra veikla, nustačius, kad pareiškėjas yra teistas už sunkų nusikaltimą. Teismas laiko, kad pareiškėjui taikyta atsakomybė pagal skirtingus įstatymus nėra baudimas du kartus už tą patį nusikaltimą, skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai. Teismui nekyla abejonių, ar ĮRĮ l6 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 18 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatos neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, 29, 31 straipsniams. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011). Teismui pripažinus, kad ginčo įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, yra pagrindas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutarties dalį, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – laikinai sustabdyti Departamento 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. V-75 „Dėl K. B. restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. 3b galiojimo panaikinimo“ galiojimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Esant šioms aplinkybėms, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl jo skundas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p., 57 str.).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas yra kilęs dėl Įmonių bankroto valdymo departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. V-75 ,,Dėl K. B. restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. 3B galiojimo panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 4 punktu ir Restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo ir įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo sudarymo taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 4-281 (2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. 4-519 redakcija)) 25 punktu. Atsakovas atsižvelgė į Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktą Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų 2014 m. sausio 7 d. išrašą Nr. 9R-A-79, iš kurio matyti, kad pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (t. y. sunkų nusikaltimą), ir sprendė, jog dėl to jis neatitinka ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimo būti nepriekaištingos reputacijos. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnio nustatyta tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, ABTĮ 57 straipsnio reikalavimų iš esmės nepažeidė. LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir jam paskirta trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė pataisos namuose. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, 2010 m. spalio 29 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį pakeitė: K. B., nuteistam pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, paskirtą laisvės atėmimo bausmę trejiems metams šešiems mėnesiams panaikino; pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį K. B. paskyrė 300 MGL (37 500 Lt) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 11 straipsnio 5 dalies nuostatomis nusikaltimas, už kurį pareiškėjas buvo nuteistas, priskiriamas sunkiems. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra. Tačiau, pareiškėjo argumentas, kad nusikalstama veika, už kurią jis buvo nuteistas, visiškai nesusijusi su restruktūrizavimo administratoriaus veikla, kas reiškia, jog jo profesinė reputacija visada buvo ir yra nepriekaištinga, atmestas kaip nepagrįstas. Iš anksčiau minėtų nuosprendžių turinio matyti, kad pareiškėjas buvo nuteistas už tai, jog būdamas likviduojamos UAB ,,Klaipėdos Hekos prekyba“ likvidacinės komisijos pirmininku, iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Taigi jo padaryta neteisėta veika susijusi su teisės teikti bankroto administravimo paslaugas pažeidimu, o bankroto administratoriaus vykdomos funkcijos dar platesnės, sudėtingesnės bei atsakingesnės, nei restruktūrizavimo administratoriaus. Reikalavimas būti nepriekaištingos reputacijos keliamas ne tik restruktūrizavimo administratoriui, bet ir bankroto administratoriui (Įmonių bankroto įstatymo 112 str.). Apelianto argumentai, kad pagal ĮRĮ 16 straipsnio 1 dalį nepriekaištingos reputacijos privalo būti tik fizinis asmuo, kuris siekia įgyti teisę teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, o asmeniui, kuris jau yra tapęs restruktūrizavimo administratoriumi, toks reikalavimas netaikomas; kadangi pareiškėjas restruktūrizavimo administratoriumi tapo 2008 m. liepos 8 d., jam įstatymas atgal negalioja, nes būtų pažeistas lex retro non agit principas, visiškai nepagrįsti, todėl atmesti. Pareiškėjas netinkamai aiškina įstatymo nuostatas. Pagal ĮRĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės narės pilietis, kitas fizinis asmuo <...>, siekdamas įgyti teisę teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, privalo būti nepriekaištingos reputacijos. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad fizinis asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nepaisant to, ar išnyko teistumas <...>. ĮRĮ 18 straipsnio 3 dalies 4 punkte nurodyta, kad restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo galiojimas panaikinamas, kai restruktūrizavimo administratorius nebeatitinka šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjo diskrecijos teisė didinti reikalavimus, keliamus tiek restruktūrizavimo administravimo paslaugas, tiek ir kitas panašias (pvz., įmonių bankroto administratoriaus, antstolio) paslaugas teikiantiems asmenims. Šią išvadą patvirtina ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymo Nr. IX-218 2, 7, 9,14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 24, 25 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 16-1, 16-2 ir 16-3 straipsniais 2014 m. kovo 27 d. įstatymo Nr. XII-807 (be kita ko, įsigaliojusio 2014 m. liepos 1 d. ir jau galiojusio ginčijamo atsakovo įsakymo priėmimo metu) 19 straipsnio 2 dalis, pagal kurią asmenys, iki šio įstatymo įsigaliojimo įgiję teisę teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, atitinkantys iki šio įstatymo įsigaliojimo jiems nustatytus nepriekaištingos reputacijos reikalavimus, po šio įstatymo įsigaliojimo laikomi nepriekaištingos reputacijos, jeigu po šio įstatymo įsigaliojimo neatsiranda aplinkybių, nustatytų šio įstatymo 6 straipsnyje keičiamo Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 16 straipsnio 2 ar 4 dalyje. Taigi įstatymų leidėjui atitinkamame teisės akte nustačius reikalavimą būti nepriekaištingos reputacijos visą restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikimo laikotarpį, o ne tik turėti nepriekaištingą reputaciją iki restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo gavimo, tokią pareigą šis asmuo privalo vykdyti. Teismas pažymėjo, kad analogiška (kaip ir ĮRĮ 16 str. 2 d. 1 p.) nepriekaištingos reputacijos sąvoka buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-376 patvirtintų Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisyklių, galiojusių iki 2011 m. gegužės 11 d., 2 punkte. ĮRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad restruktūrizavimo administratorius privalo būti nepriekaištingos reputacijos, laikytis šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų. Be kita ko, Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso (patvirtinto Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 4-887) 11.7 punkte įtvirtintas pavyzdingumo ir padorumo principas taip pat reiškia, kad administratorius privalo būti nepriekaištingos reputacijos ir ją saugoti. Tokiu būdu, pareiškėjui, kuriam, nepriklausomai nuo to, kada jis tapo restruktūrizavimo administratoriumi, privalu laikytis minėto kodekso nuostatų, nebuvo staigmena nei nepriekaištingos reputacijos sąvoka, nei reikalavimas ją saugoti visą restruktūrizavimo administratoriaus paslaugas teikimo laikotarpį. Pagal ĮRĮ 2 straipsnio 6 dalį, įmonių restruktūrizavimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos sudaromas sąrašas, į kurį įrašomi asmenys, turintys teisę teikti įmonių restruktūrizavimo paslaugas Lietuvos Respublikoje. Tuo pačiu šiame įstatyme, kaip jau minėta, nustatytos restruktūrizavimo administratorių pažymėjimų panaikinimo sąlygos (ĮRĮ 18 str. 3 d.), tačiau termino, per kurį turi būti išspręstas pažymėjimo panaikinimo klausimas, įstatymas nenustatė. Ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojusių Restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo išdavimo ir įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo sudarymo taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 4-281 (2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. 4-519 redakcija)) 25 punkte yra nurodyta, kad sprendimą dėl pažymėjimo galiojimo panaikinimo Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1, 4 ir 5 punktuose nustatytais atvejais Departamento direktorius priima ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, atitinkamai nuo Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyto prašymo arba Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktuose nurodytos informacijos gavimo dienos. Iš bylos medžiagos matyti, kad informaciją apie pareiškėjo nuteisimą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsakovas iš Informatikos ir ryšių departamento gavo 2014 m. sausio 8 d. Akivaizdu, kad šiuo atveju Taisyklių 25 punkte numatytas 3 darbo dienų terminas buvo praleistas, tačiau, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši aplinkybė nelaikytina esminiu pažeidimu. Minėtas 3 darbo dienų terminas yra tik procesinis, kurio negalima laikyti naikinamuoju, ir jis įtakos objektyviam visų aplinkybių įvertinimui bei galutinio sprendimo pagrįstumui neturėjo. Tad šis, tik poįstatyminiame teisės akte, o ne įstatyme nustatyto termino pažeidimas nėra pagrindas panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. V-75. Šiuo aspektu pažymėta ir tai, kad ĮRĮ 22 straipsnio 1 dalies 12 punkte yra nustatyta, jog restruktūrizavimo administratorius, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą, privalo ne vėliau kaip per 10 darbo dienų po dienos, kai sužinojo, kad jis nebeatitinka šio įstatymo 16 straipsnio 2 arba 4 dalyje nurodytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, apie tai pranešti šio įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nurodytai Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai, pateikdamas prašymą dėl restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo ir jo išbraukimo iš Sąrašo (jeigu administratorius – fizinis asmuo) arba prašymą dėl jo išbraukimo iš Sąrašo (jeigu administratorius – juridinis asmuo). Šių teisės normų sisteminis ir teleologinis aiškinimas duoda pagrindą išvadai, kad pagal įstatymą negalima situacija, jog restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiantis asmuo, praradęs nepriekaištingą reputaciją dėl jo nuteisimo už sunkų nusikaltimą, toliau galėtų vykdyti restruktūrizavimo administravimo funkcijas tik todėl, kad institucija praleido procesinį poįstatyminiame teisės akte nustatytą terminą sprendimui priimti. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad gavęs informaciją apie pareiškėjo nuteisimą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, Įmonių bankroto valdymo departamentas, vykdydamas tuo metu galiojusių Restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo išdavimo ir įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo sudarymo taisyklių 30.1 punkto nuostatas, tikrino gautą informaciją, 2014 m. vasario 7 d. kreipdamasis į pareiškėją dėl paaiškinimų ir juos pagrindžiančių dokumentų dėl atitikimo nepriekaištingos reputacijos reikalavimui pateikimo. Atsakovui 2014 m. vasario 21 d. gavus pareiškėjo advokato paaiškinimus, toliau klausimui dėl restruktūrizavimo administratorių atitikimo nepriekaištingos reputacijos reikalavimui išsiaiškinti vyko susirašinėjimas su Ūkio ministerija. Įmonių bankroto valdymo departamentas 2014 m. birželio 26 d. raštu Nr. (6.26)A2-2397 dėl pareiškėjo restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. 3B kreipėsi į Bankroto ir restruktūrizavimo komisiją, kaip numatė Taisyklių 30.1 punkto, galiojusių iki 2014 m. rugpjūčio 1 d., nuostatos. Kaip jau minėta, LR ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 4-519 pakeitus procesinę teisės normą ir minėtų Taisyklių 25 punkte nustačius, kad sprendimą dėl pažymėjimo galiojimo panaikinimo ĮRĮ 18 straipsnio 3 dalies 1, 4 ir 5 punktuose nustatytais atvejais priima Departamento direktorius, Komisija 2014 m. birželio 30 d. protokolu Nr. B-4 klausimo dėl pareiškėjo restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo panaikinimo svarstymą nutraukė. Visos aptartos faktinės aplinkybės ir surinktų įrodymų visuma duoda pagrindą daryti išvadą, kad šiuo atveju atsakovas vykdė objektyvų tyrimą pareiškėjo naudai, ir teisės aktuose nustatytas terminas galimai buvo praleistas dėl to. Priešingai, nei nurodo apeliantas, pagal atsakovo įsakymo priėmimo metu galiojusias Taisyklių 25 punkto nuostatas, restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo panaikinimui, esant ĮRĮ 18 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatytam pagrindui (kai restruktūrizavimo administratorius nebeatitinka šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų), Komisijos išvada nereikalinga. Tokiu atveju ĮRĮ 20 straipsnio 2 dalies ir Taisyklių 29 punkto nuostatos netaikomos. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad atsakovas pažeidė teisės aktų hierarchijos principą, nes taikė žemesnės galios teisės aktą – 2006 m. spalio 10 d. LR ūkio ministro įsakymą Nr. 4-376, dėl ko jam atsirado neigiamos pasekmės. Šis teiginys neatitinka tikrovės, kadangi atsakovo įsakyme minėtas poįstatyminis teisės aktas visiškai neminimas. Dėl pareiškėjo pateikto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 18 straipsnio 3 dalies 4 punktas neprieštarauja Konstitucijos preambulėje išdėstytam teisinės valstybės principui, teisėjų kolegija pažymėjo, jog LVAT praktikoje pripažįstama, kad proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr. pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009; 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009 ir kt.). Tai nereiškia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir išdėstyti savo pozicijos įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai nereiškia ir to, jog teismas, nesutikdamas su prašymu (siūlymu) kreiptis į Konstitucinį Teismą, privalo tai argumentuotai motyvuoti priimdamas procesinį sprendimą ir tai nurodyti rezoliucinėje sprendimo dalyje (ABTĮ 87 str. 4, 5 d.) (LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2301/2013). Taigi, bylos proceso šalių prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto (jo dalies) atitikimo Konstitucijai, negali būti tapatinami su materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, kurie formuluojami keliant ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 str.) ir išsprendžiami priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų (pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2785/2012). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, t. y. pagrįstu manymu (abejone) dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismui pagrįstų abejonių dėl sprendžiant ginčą taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo. Tokių abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teismui, todėl šis prašymas, kolegijos vertinimu, atmestas pagrįstai. Apeliantas pakartotinai kelia jo dvigubo nubaudimo klausimą, t. y. non bis in idem principo pažeidimą. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 išaiškino, kad pagal Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį, niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Taigi šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu. Pagal minėtą Konstitucinio Teismo praktiką non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas, be kita ko, savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis. Draudimas bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą yra įtvirtintas inter alia ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija). Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Pastaruoju aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui taikyta jo teises iš esmės ribojanti poveikio priemonė – restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo panaikinimas – nėra turtinio pobūdžio sankcija (bauda, kuri pareiškėjui buvo paskirta Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje), savo prigimtimi ir paskirtimi ji nėra panaši ir į kitas bausmes (BK 42 str. 1 d.). Be to, imperatyvių ĮRĮ reikalavimų pažeidimas, užtraukęs pareiškėjui restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo panaikinimą, nėra tapatus tam teisės pažeidimui, už kurį jis buvo nubaustas baudžiamojoje byloje. Taigi akivaizdu, jog pareiškėjui teisinė atsakomybė kilo ne identiškais pagrindais ir nėra taikoma pakartotinai. Non bis in idem principas nepažeistas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 18 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatos prieštarauja lygybės prieš įstatymus bei proporcingumo principams, kadangi Įmonių bankroto įstatyme analogiško ribojimo dėl nepriekaištingos reputacijos nėra, o ribojimas užsiimti restruktūrizavimo administratoriaus veikla negali būti taikomas neribotai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymėjo, jog Įmonių bankroto įstatymo 112 straipsnio 1 ir 3 dalyse (2014 m. kovo 27 d. įstatymo Nr. XII-805 redakcija) įmonių bankroto administratoriui keliami analogiški reikalavimai dėl nepriekaištingos reputacijos. Be to, atkreiptas dėmesys ir į ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, pagal kurias fizinis asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis yra atleistas iš darbo, pareigų už profesinės ar tarnybinės veiklos pažeidimus ir (ar) netekęs teisės verstis atitinkama veikla už įstatymuose keliamo nepriekaištingos reputacijos reikalavimo neatitikimą ar etikos normų pažeidimą ir nuo atleidimo iš darbo, pareigų ar teisės verstis atitinkama veikla arba nuo teisės teikti įmonių restruktūrizavimo ar įmonių bankroto administravimo paslaugas netekimo nepraėjo 3 metai. Tad minėti apelianto teiginiai atmesti kaip nepagrįsti. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė visas bylos faktines aplinkybes ir įvertino byloje esančių įrodymų visetą, iš esmės tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

IV.

Pareiškėjas 2016 m. gegužės 19 d. elektroninių ryšių priemonėmis Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-471-756/2016, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 6, 10, 12 punktais; kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 18 straipsnio 3 dalies 4 punkto atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29, 31, 46 straipsniams; panaikinti Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. V-75. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali buti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. ABTĮ 153 straipsnyje nustatyta, kad procesas atnaujinamas, jeigu padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Konkrečiu atveju teismams nagrinėjant pareiškėjo skundą buvo padarytas esminis materialinės teises normų pažeidimas, kuris turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą ir nutartį, be to, ginčo klausimu teismo praktika nėra išplėtota.

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-70/2011 išplėstinė teisėjų kolegija yra nurodžiusi, kad vien tai, jog atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių laiku nesureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai, nereiškia, kad teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo. Tokiais atvejais nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikyti teisę (be kita ko, naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją). Taigi LAT yra pripažinęs, jog Konstitucija yra tiesiogiai taikytinas teisės aktas, tokiu būdu darytina išvada, kad teismai, spręsdami ieškovo skundo pagrįstumą, nepagrįstai netaikė Konstitucijos normų, o pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetė, kas sąlygojo neteisėtų procesinių sprendimų priėmimą šioje byloje.

3. Teismai, aiškindami ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 18 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatas, kaip draudžiančias asmenims, kurie buvo nuteisti ir kurių teistumas išnykęs, užsiimti restruktūrizavimo administratorių veikla visą likusį gyvenimą (ĮRĮ 16 str. 2 d. 1 p. ir 18 str. 3 d. 4 p.) pažeidė Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintą laisvės užsiimti ūkine veikla principą, t. y. toks įstatymo aiškinimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai. Tokiu būdu darytina išvada, jog teismai aiškindami ir taikydami ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 18 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatas, atsietai nuo Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatų, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, kuris turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą ir nutartį. Pažymėtina ir tai, jog toks ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 18 straipsnio 3 dalies 4 punkto aiškinimas, prieštarauja lygybės prieš įstatymą principui. Teismai darydami minėtas išvadas ĮRĮ normas aiškino ir taikė ne sistemiškai, kartu su kitomis ĮRĮ bei Konstitucijos nuostatomis, bet atsietai, kas sąlygojo neteisėtų procesinių sprendimų priėmimą. Antra vertus, tai sudaro pagrindą padaryti išvadą, jog teismai nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 18 straipsnio 3 dalies 4 punkto atitikties Konstitucijai. Pažymėtina, jog ĮRĮ nedraudžia kitų ES šalių piliečiams, kurie buvo nuteisti ir kurių teistumas išnykęs, Lietuvoje užsiimti restruktūrizavimo administratorių veikla visą likusį gyvenimą ir apskritai nenustato nepriekaištingos reputacijos reikalavimo. Teismai aiškindami ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 18 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatas, kaip draudžiančias asmenims – Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie buvo nuteisti ir kurių teistumas išnykęs, užsiimti restruktūrizavimo administratorių veikla visą likusį gyvenimą, diskriminuoja Lietuvos Respublikos piliečius prieš kitų valstybių narių piliečius, kadangi jiems toks draudimas nenustatytas, be to, tokiu būdu yra pažeidžiamas Konstitucijos 26 straipsnyje įtvirtintas lygybės prieš įstatymą principas. Minėtą diskriminaciją patvirtina ir Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo (kuriuo įgyvendinta Paslaugų direktyva) nuostatos (3 str. 1 p., 4 str., 6 str.). ĮRĮ aiškinimu ir taikymu buvo pažeista kertine ES laisvė, - laisvas paslaugų judėjimas. Sutarties dėl Konstitucijos Europai I-4 straipsnyje nustatyta, kad laisvas asmenų, paslaugų, prekių ir kapitalo judėjimas bei įsisteigimo laisvė Sąjungoje yra Sąjungos garantuojama pagal Konstituciją. Konstitucijos taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybes. Anksčiau minėtas ĮRĮ aiškinimas ir taikymas neatitinka Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB 2006 m. gruodžio 12 d. ,,Dėl paslaugų vidaus rinkoje“ nuostatų.

4. Teismai aiškindami ĮRĮ nuostatas nukrypo nuo EŽTT praktikos. 2011 m. sausio 6 d. EŽTT Didžioji kolegija priėmė sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą, kuriuo nustatytas Konvencijos 1 Protokolo 3 straipsnio (teisė į laisvus rinkimus) pažeidimas dėl pareiškėjo „pasyviosios“ rinkimų teisės į parlamentą apribojimo nuolatinio ir negrįžtamo pobūdžio.

5. Pareiškėjo skundą 2016 m. vasario 17 d. teismo posėdyje nagrinėjant apeliacine tvarka ieškovas nebuvo atstovaujamas jo atstovo A. Mišeikio, nes kaip paaiškėjo vėliau, advokatas A. Mišeikis 2016 m. sausio mėn. 26 d. buvo išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Tokiu būdu, viena vertus, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į gynybą, antra vertus, pareiškėjas nežinojo apie 2016 m. vasario 17 d. paskirto teismo posėdžio datą ir laiką, kas, sutinkamai su ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 8 punktu, sudaro pagrindą pripažinti teismo sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti, šiuo atveju sudaro pagrindą atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 6, 10 punktais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

V.

Šis prašymas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamas vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo pradėtas ir nebaigtas nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 3 d.), t. y. nagrinėjamu atveju taikytinos iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios ABTĮ nuostatos, reglamentuojančios proceso atnaujinimą.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 6 punktu – jeigu viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu – jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Iš ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatos matyti, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, bet ir nuo turėjimo sužinoti apie tokias aplinkybes momento.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodomas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ar 12 punktas, minėtos aplinkybės paaiškėjimo (turėjimo paaiškėti) momentas (taigi, ir trijų mėnesių termino pradžios eiga) paprastai siejamas su baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo momentu (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009, 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-84/2009, 2009 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P822-166/2009, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-17/2012, 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-73/2012, 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-33/2014, kt.) (LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-79-438/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymą dėl proceso atnaujinimo, be kita ko, būtent ir grindžia prieš tai paminėtu būdu, todėl šio jo prašymo padavimo terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo baigiamojo teismo procesinio sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Ši byla buvo baigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartimi, kuri tą pačią dieną ir įsiteisėjo (ABTĮ 96 straipsnis). Todėl prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nagrinėjamu atveju skaičiuotinas būtent nuo 2016 m. vasario 17 d. Paskutinė prašymo pateikimo diena buvo 2016 m. gegužės 17 d. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 19 d. elektroninių ryšių priemonėmis Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, grindžiamą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais, praleido trijų mėnesių tokio prašymo padavimo terminą. Konstatavus, jog prašymo padavimo terminas yra praleistas, procesas negali būti atnaujinamas.

Kaip minėta, pareiškėjas taip pat siekia atnaujinti procesą tikrinamoje byloje pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintą pagrindą – jeigu viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl šio proceso atnaujinimo pagrindo yra išaiškinęs, kad neveiksnumas, kaip asmens teisinis statusas, turintis įtakos jo teisių ir pareigų apimčiai, yra įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta būklė. Šios įstatymo normos taikymas galimas tik tada, kai nustatoma, jog proceso metu šalis jau buvo pripažinta neveiksnia įsiteisėjusiu teismo sprendimu (LVAT 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-59/2012). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad bylos nagrinėjimo metu jis buvo įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas neveiksniu arba jo veiksnumas buvo apribotas. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis negalėjo pasinaudoti advokato pagalba ir dėl to jis negalėjo tinkamai ginti savo interesus teisme, negali būti pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytu pagrindu, nes šioje įstatymo normoje atstovavimo institutas yra susietas su juridiškai reikšminga aplinkybe, jog viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą. Remiantis šiais argumentais pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytu pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.

Nustačius, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais bei pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą tokiam prašymui pateikti, pareiškėjo prašymas netenkinamas ir atnaujinti procesą atsisakytina (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-471-756/2016 pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.