Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. ir jo gynėjo Žilvino Mišeikio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), ir nuteistas laisvės atėmimo bausme trejiems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Civilinis ieškinys nepareikštas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. nuteistas už tai, kad būdamas Klaipėdos apygardos teismo 2000 m. kovo 21 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios UAB „XXXXX XXX“, registruotos XXXX m. birželio XX d. (registracijos Nr. XX XX-XXX) ir įsikūrusios (duomenys neskelbtini), administratoriaus – UAB „XXXXX“ (įmonės kodas XXXXXX, registruotos XXXX m. vasario X d. duomenys neskelbtini) – įgaliotu atstovu, iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą: privalėdamas vykdyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto 1997 m. birželio 17 d. įstatymo nuostatas – valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą, lėšas bei jomis disponuoti (Įstatymo 18 straipsnis), atidaryti sąskaitą banke, kaupti lėšas bankroto procedūrų vykdymui, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, spręsti klausimus dėl įmonės turto, gautas lėšas skirstyti kreditorių reikalavimams tenkinti (Įstatymo 15 straipsnio 4 dalis, 5 dalis, 40 straipsnis), atliko priešingus teisei, neteisėtus ir tyčinius veiksmus, bankroto procedūrų vykdymo metu pardavus įmonės turtą ir gavus lėšų, kurias turėjo paskirstyti kreditoriams, XXXX m. spalio XX d. mokėjimo pavedimu Nr. XX per AB banką „XXXXX“ iš bankrutuojančios įmonės sąskaitos pervedė 200 000 Lt UAB „XXXXX XXXX“, kuri bankrutuojančiai įmonei jų negrąžino.

Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, nepagrįstai ignoravo gynybos prašymus nutraukti baudžiamąją bylą, taip pat nepagrįstai atsisakė informuoti prokuratūrą apie liudytojo V. E. galimai padarytas nusikalstamas veikas. Be to, teismas šioje byloje palaikė valstybės kaltintojo poziciją, nes šioje byloje savo iniciatyva rinko įrodymus, t. y. išreikalavo banko pavedimo originalą. Klaipėdos apygardos teismo teisėjas 2006 m. spalio 13 d. nutartyje, kuria baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, pažymėjo, kad atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, iš kaltinamojo akto matyti, kad daugelis veiksmų, dėl kurių padarymo K. B. yra kaltinamas, buvo padaryti. Apeliantai pažymi, kad teismas iš anksto pasisakė dėl K. B. kaltės, t. y. net nepradėjęs įrodymų tyrimo. Teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jo turinį tik fragmentiškai perkėlė iš kaltinamojo akto, t. y. rėmėsi ikiteisminio tyrimo duomenimis, o kitu atveju savo iniciatyva pakeitė bylos nagrinėjimo ribas. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad mokėjimo pavedimas buvo atliktas iš „XXX XX“ banko, o apkaltinamame nuosprendyje konstatuota, kad mokėjimo pavedimas atliktas per AB „XXXXX“ banką.

Teismas netyrė mokėjimo pavedimo, kuriuo UAB „XXXXX“ buvo pervesta 200 000 Lt. Todėl neįrodyta, kad minėtą mokėjimo pavedimą atliko būtent nuteistasis K. B., t. y. kad būtent jis (nuteistasis) jame pasirašė. Teismas tik konstatavo, kad minėtą mokėjimo pavedimą pasirašė nuteistasis. Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad mokėjimas pavedimas Nr. XX buvo padarytas XXXX m. spalio XX d. per AB banką „XXXX“. Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad šis mokėjimas atliktas ne XXXX m. spalio XX d., o XXXX m. spalio XX d. per „XX XXX“ banką.

Ikiteisminio tyrimo metu 2005 m. gruodžio 30 d. K. B. buvo pareikšti įtarimai pagal 2000 m. BK 184 straipsnio 2 dalį. Tačiau nusikalstamos veikos padarymo metu (2001 m. spalio 18 d.) galiojo 1961 m. BK. Todėl vadovaujantis BPK įtvirtintu baudžiamojo įstatymo galiojimo laike principu, K. B. padarytos veikos baudžiamumą nustatė tuo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Taigi nei BPK, nei Įgyvendinimo tvarkos įstatymas nesuteikė prokurorui teisės perkvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal skirtingos redakcijos baudžiamuosius įstatymus. Priešingai, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994 įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad „Nusikalstamas veikas pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą perkvalifikuoja teismai, nagrinėjantys bylą pirmąja instancija, apeliacine ir kasacine tvarka.“

Nuteistojo ir jo gynėjo teigimu, bylos nagrinėjimo teisme metu buvo pažeistas rungimosi principas, nes teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik kaltinamajame akte nurodytomis prielaidomis, visiškai neatsižvelgė nei į gynybos, nei nuteistojo baigiamosiose kalbose išdėstytus argumentus. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatomis. Teismas nuosprendyje nenurodė K. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laiko ir vietos, visiškai nepasisakė dėl liudytojų V. E., V. S. parodymų, Klaipėdos apygardos teismo 2003 m. sausio 30 d. teismo įsakymo, kuriuo iš UAB „XXXX XXX“ buvo priteista 200 000 Lt. Šio įsakymo įvykdymo užtikrinimui buvo areštuotas UAB „XXXX XXX“ turtas, jį pasirašė V. E.. Tačiau ir po to UAB „XXXX XXX“ turtas buvo pardavinėjamas, dėl ko pagal pasaugos sutartį perduoti pinigai UAB „XXXX XXX XXX“ nebuvo grąžinti. Mano, kad V. E. veiksmuose yra BK 245 ir 246 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų požymiai.

Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo tirtos aplinkybės, kad UAB „XXXX XXX“ skola buvo perleista tretiesiems asmenims: XXXX m. vasario XX d. UAB „XXXX XXX XXX“ ir KB „XXXX“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį; XXXX m. vasario XX d. UAB „XXXX XXX XXX“ ir A. Z. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį. Todėl mano, kad ginčijamą sumą UAB „XXXX XXX XXX“ privalėjo grąžinti tretieji asmenys. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl 2003 m. rugpjūčio 19 d. Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos rašto Nr. (6.14)-A2-728, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo Nr. 2003/05-4R-161 bei vėlesnių Vilniaus apygardos administracinio bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų minėtoje byloje. Šiuose dokumentuose konstatuota, kad pasaugos sutartis ir jos padariniai neprieštarauja teisei, o teismas nepasisako, kodėl jis nesivadovauja ankstesnių teismų nustatytais faktais.

K. B. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad nuteistasis ar kiti asmenys likviduojamos UAB „XXXX XXX XXX“ pinigines lėšas neperdavė UAB „XXXX XXX“ nuosavybėn, o tik davė saugoti pagal pasaugos sutartį. CK 6.830 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį turtą ir grąžinti jį išsaugotą. Pasaugos sutarties objektas (pinigai) nepereina saugotojo UAB „XXXX XXX“ nuosavybėn, o lieka pasaugos davėjo nuosavybe. Todėl negalima teigti, kad turto iššvaistymą padarė asmenys, kurie to turto neperdavė kito asmens nuosavybėn. Priešingai, turtą iššvaistė galimai UAB „XXXX XXX“, t. y. V. E., kuris šiuos pinigus vengė grąžinti, kol šiai bendrovei nebuvo iškelta bankroto byla.

Nuteistasis K. B. nepažeidė Įmonių bankroto įstatymo 40 straipsnio reikalavimų, nes įkaito turėtojas likviduojamas AB „XXXX XXX“ XXXX m. balandžio XX d. rašte Nr. XXXXX/XXX nurodė, kad UAB „XXXX“ įgaliotas asmuo K. B. bankui turtinės žalos nepadarė. Todėl bankas nepareiškė civilinio ieškinio. Be to, Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos 2003 m. rugpjūčio 19 d. rašte Nr. (6.14-A2-728) nurodė, kad UAB „XXXXX“ ir UAB „XXXX XXX XXX“ nuolatos teikė ataskaitas apie gautų lėšų panaudojimą, tarp jų ir lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, o likvidacinės komisijos nariai tokias UAB „XXXXX“ ataskaitas patvirtino.

Nuteistojo K. B. ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 2 punktai).

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. K. B. kaltė padarius BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apeliantų teigimu, teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik kaltinamajame akte nurodytomis prielaidomis, visiškai neatsižvelgė nei į gynybos, nei nuteistojo baigiamosiose kalbose išdėstytus argumentus. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK 7 straipsnio nuostatų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnio nuostatas vien dėl to, jog teismas buvo nenuoseklus, neadekvačiai vertino byloje esančius įrodymus, faktines bylos aplinkybes. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų sprendžiamais klausimais darymas byloje yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, bei nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini, todėl teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą tam tikras bylos aplinkybes grįsti tik įrodymais, kurių tikrumu jis neabejoja, taigi teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą įvairiomis priemonėmis, inter alia ir prašydamas atitinkamų dokumentų iš atitinkamų valstybės institucijų, įsitikinti įrodymų patikimumu. Turi būti įvertinti visi įrodymai atskirai ir įrodymų visuma. Vertindamas įrodymus, teisėjas turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais ir neginčijamais įrodymais. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais ir patikrinus BPK nustatytais veiksmais. Pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuris yra nepalankus nuteistajam. Kaip matyti iš Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio, teismas rėmėsi visų proceso šalių pateikiamais įrodymais, bylos medžiaga ir nė vienai iš jų nesuteikė nepagrįsto prioriteto. Vien tai, kad teismas netenkino atitinkamų nuteistojo ir jo gynėjo prašymų, nėra pagrindo konstatuoti rungimosi principo pažeidimą. Šioje byloje teigti priešingai, t. y. kad pirmosios instancijos teismas gynybos prašymus atmetė nepateikdamas pakankamo tam motyvavimo, nėra pagrindo. Vien tai, kad teismas nusprendžia neatsižvelgti į proceso dalyvių nuomonę dėl įrodymų vertinimo, negali būti pagrindu konstatuoti, jog teismas buvo šališkas, nes teisė vertinti įrodymus ir jų pagrindu priimti atitinkamą sprendimą yra suteikta būtent teismui.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994 įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų, padarytų iki 2003 m. gegužės 1 d., veikos perkvalifikuojamos remiantis šio Įstatymo 4 straipsnio ir naujojo Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio nuostatomis bei vadovaujantis naujuoju Baudžiamojo proceso kodeksu. Šio Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veika gali būti perkvalifikuojama pagal atitinkamą naujojo Baudžiamojo kodekso straipsnį, kai jis yra švelninantis bausmę arba kitokiu būdu palengvinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Asmens baudžiamoji atsakomybė yra neatsiejama nuo baudžiamųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu. Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Šia nuostata teismai privalo vadovautis visais atvejais, išskyrus tuos, kuriuos numato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis arba kuriems taikomos BK 3 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytos išimtys. BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) gali būti baudžiama laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų su atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą, arba užsiimti tam tikra veikla su bauda ar be baudos, o pagal 2000 m. BK 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu iki septynerių metų. 2000 m. BK 184 straipsnio 2 dalyje nustatyta tiek minimali, tiek maksimali laisvės atėmimo bausmės riba yra mažesnė, nei nustatytoji 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalyje (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija). Be to, 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalyje (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) už svetimo turto iššvaistymą stambiu mastu numatyta ir privaloma papildoma bausmė – atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą, arba užsiimti tam tikra veikla, o taip pat papildoma bausmė – bauda, kurią teismas gali skirti ar neskirti savo nuožiūra. Taigi šių normų, kurių dispozicijos yra analogiškos, sankcijų analizė akivaizdžiai rodo, jog 2000 m. BK 184 straipsnio 2 dalis yra ta norma, kuri lengvina kaltininko padėtį, kadangi bausmės ribos yra mažesnės, o taip pat teismas nėra įpareigotas imperatyviai skirti papildomą bausmę. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad teismas K. B. padarytą nusikalstamą veiką pagrįstai kvalifikavo pagal 2000 m. BK 184 straipsnio 2 dalį, nes jis lengvina kaltininko teisinę padėtį.

Taip pat nepagrįstas apeliantų teiginys, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994 įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo nuostatomis veiką perkvalifikuoti pagal 2000 m. baudžiamojo įstatymo nuostatas turi teisę tik teismas, o šiuo atveju tą padarė prokuroras. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismas, todėl asmenį kaltu už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą gali pripažinti tik teismas. Šioje byloje kaltinamojo veikos galutinį vertinimą atliko teismas, o ne prokuroras. Prokuroras ikiteisminio tyrimo metu surinkęs pakankamai duomenų apie tai, kad asmuo yra padaręs nusikalstamą veiką, baudžiamąją bylą atiduoda į teismą surašydamas kaltinamąjį aktą, kuriame inter alia turi būti nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už kaltininko padarytą nusikalstamą veiką (BPK 219 straipsnio 5 punktas). Taigi prokuroras įvertina asmens padarytą nusikalstamą veiką jos atitikties konkrečiam Baudžiamojo kodekso straipsniui aspektu ir teikia savo siūlymą dėl veikos kvalifikavimo bylą nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui. Teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėja iš esmės, t. y. įvertina proceso šalių pateiktus dokumentus, duomenis, įrodymus, kuriais kiekviena iš jų grindžia savo poziciją, ir byloje esančių įrodymų pagrindu priima atitinkamą baigiamąjį aktą – apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį arba nutraukti baudžiamąją bylą, kuriuose ir pateikia galutinę kaltinamojo veikos kvalifikaciją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas šiuo atveju yra laisvas – laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų gali veiką kvalifikuoti ir ne pagal tą baudžiamojo įstatymo straipsnį, kurį kaltinamajame akte yra nurodęs prokuroras, tačiau bet kuriuo atveju vienokį ar kitokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Vien tai, kad teismas baigiamajame akte kaltininko veiką kvalifikuoja pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį, kurį kaltinamajame akte yra nurodęs prokuroras, savaime nesuponuoja teismo šališkumo bei to, jog veiką kvalifikavo ne teismas, o prokuroras. Be to, prokuroras kaltinamajame akte taip pat turi pareigą veiką kvalifikuoti pagal tą baudžiamojo įstatymo straipsnį, kuri atitinka tiek faktines bylos aplinkybes, tiek galiojančius baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų principus bei reikalavimus.

Apeliantai mano, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo pažeistos ikiteisminio tyrimo pradėjimą reglamentuojančios normos. Klaipėdos apygardos teismas 2004 m. lapkričio 8 d. nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 3-40/2004 pagal pareiškėjo UAB „XXXX XXX XXX“ pareiškimą UAB „XXXX XXX XXX“ bankroto byloje priėmė nutartį ir Klaipėdos apygardos prokuratūros vyr. prokurorui pranešė, kad likvidacinės komisijos pirmininko UAB „XXXX“ įgalioto asmens K. B. veikoje yra požymių nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalyje (t. 1, b. l. 9-10). Vadovaudamasi minėta nutartimi bei prie jos pridėta medžiaga, Klaipėdos apygardos prokuratūra 2004 m. lapkričio 19 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal 2000 m. BK 184 straipsnio 2 dalį (t. 1, b. l. 9). Apeliantai mano, kad nei viena BPK 166 straipsnio 1 dalyje paminėta ikiteisminio tyrimo pradėjimo vada nenumato, jog ikiteisminį tyrimą gali pradėti teisėjas, nagrinėdamas bylą. Šios aplinkybės duoda pagrindo manyti, kad Klaipėdos apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ir neatsižvelgęs į minėtas aplinkybes, buvo šališkas. Toks apeliantų teiginys negali būti laikomas pagrįstu. BPK 166 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos dvi ikiteisminio tyrimo pradėjimo vados – gautas skundas, pareiškimas ar pranešimas apie nusikalstamą veiką arba prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas pats nustato nusikalstamos veikos požymius. Apeliantai teisingai pažymi, kad ši įstatymo norma nesuteikia teisės ikiteisminį tyrimą pradėti bylą nagrinėjančiam teisėjui, tačiau susiklosčiusią situaciją vertina nepagrįstai ir neteisingai sau palankia linkme. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas pats ikiteisminio tyrimo nepradėjo, o nagrinėdamas civilinę bylą ir nustatęs, jog K. B. veiksmuose yra nusikaltimo požymių, vadovavosi tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu imperatyvu, teismui nagrinėjančiam civilinę bylą, kurioje paaiškėja, jog dalyvaujančio byloje arba kito asmens veiksmuose yra nusikaltimo požymių, apie tai pranešti prokurorui. Klaipėdos apygardos teismas būtent šia įstatymo nuostata vadovavosi, tai darė tinkamai, laikydamasis civilinio proceso įstatymo reikalavimų. Iš BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas, kai yra gautas skundas, pareiškimas ar pranešimas apie nusikalstamą veiką, todėl klausimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo sprendžiamas gavus bet kokios rūšies, formos, bet kokio pavadinimo, bet kokio išsamumo informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką. Taigi ši baudžiamojo proceso įstatymo nuostata nedraudžia pradėti ikiteisminį tyrimą ir tais atvejais, kai informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką pateikė teismas, nagrinėjantis kitą bylą. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstu pripažįsta apeliantų teiginį, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas nesant pagrindo jam pradėti.

Apeliantai nurodo, kad teismas šioje byloje savo iniciatyva rinko įrodymus, t. y. išreikalavo banko pavedimo originalą, o tai reiškia, jog teismas palaikė valstybės kaltintojo poziciją, todėl buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismas turi teisę savo ar proceso dalyvių prašymu išreikalauti nuosprendžiui pagrįsti reikalingus bet kokius įrodymus (dokumentus), juos vertinti ir tai neįrodo teismo šališkumą.

Klaipėdos apygardos teismo teisėjas 2006 m. spalio 13 d. nutartyje, kuria baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, pažymėjo, kad atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, iš kaltinamojo akto matyti, kad daugelis veiksmų, dėl kurių K. B. yra kaltinamas, buvo padaryti (t. 3, b. l. 15-17). Apeliantai pažymi, kad teismas iš anksto pasisakė dėl K. B. kaltės, t. y. net nepradėjęs įrodymų tyrimo. Teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jo turinį tik fragmentiškai perkėlė iš kaltinamojo akto, t. y. rėmėsi ikiteisminio tyrimo duomenimis, o kitu atveju savo iniciatyva pakeitė bylos nagrinėjimo ribas. Su tokia nuteistojo bei jo gynėjo pozicija, išdėstyta apeliaciniame skunde, sutikti pagrindo nėra. BPK 233 straipsnio 1 dalis nustato, kad byla perduodama nagrinėti teisiamajame posėdyje tuo atveju, kai teisėjas, susipažinęs su byla, nustato, jog nėra kliūčių ją nagrinėti teisiamajame posėdyje. Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nurodyta, jog bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje metu kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo klausimas nesprendžiamas, byloje esantys duomenys gali būti vertinami kaip įrodymai, ikiteisminis tyrimas atliktas iš esmės, surinktų duomenų pakanka, kad byla būtų perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 16-17). Tokiais motyvais remdamasis teismas perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje ir priešingai, nei teigia apeliantai, šioje nutartyje, t. y. pasiregimo nagrinėti bylą teisme metu, kol dar nėra ištirti byloje esantys įrodymai, nepasisakė dėl to, jog iš kaltinamojo akto matyti, kad daugelis veiksmų, dėl kurių kaltinamas kaltinamasis, buvo padaryti. Šiuo aspektu atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde jie cituoja tik dalį nutartyje įrašyto sakinio, norėdami nepagrįstai suformuoti aukštesniojo teismo poziciją, jog žemesnysis teismas buvo šališkas. Klaipėdos apygardos teismo nutarties fragmentas, kurį nurodo apeliantai, yra sąmoningai sutrumpintas siekiant jį panaudoti sau naudinga, tačiau nepagrįsta, linkme. 2006 m. spalio 13 d. nutartyje perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti teismo posėdyje iš tiesų yra apeliantų cituotas sakinys „< ... > iš kaltinamojo akto matyti, kad daugelis veiksmų, dėl kurių padarymo kaltinamasis yra kaltinamas, buvo padaryti < ... >“. Tačiau apeliantai, grįsdami savo poziciją, sąmoningai nenurodo, jog šis sakinys turi tęsinį „< ... > buvo padaryti Klaipėdos mieste“ ir jis yra panaudotas sprendžiant kitą pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu gynybos pateiktą prašymą – perduoti bylą pagal teismingumą Vilniaus apygardos teismui (t. 3, b. l. 16). Teismas šiuo atveju nurodė, kad tik vienos iš daugelio veikų padarymas Vilniaus mieste, o visų kitų Klaipėdos mieste, negali lemti bylos teismingumo pakeitimo. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus apeliantų teiginys dėl teismo šališkumo tuo aspektu, jog bylos parengimo nagrinėti teismo posėdyje metu pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl kaltinamojo kaltumo, yra neatitinkantis tikrovės (bylos medžiagos) ir todėl atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jo turinį tik fragmentiškai perkėlė iš kaltinamojo akto, t. y. rėmėsi ikiteisminio tyrimo duomenimis, o kitu atveju savo iniciatyva pakeitė bylos nagrinėjimo ribas, kas pasireiškė tuo, jog iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad mokėjimo pavedimas buvo atliktas iš „XXX XX“ banko, o apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad mokėjimo pavedimas atliktas per AB banką „XXXX“. Šis apeliantų teiginys taip pat negali būti laikomas pagrįstu. Iš bylos medžiagos matyti, kad XXXX m. spalio XX d. UAB „XXXX XXX XXX“ mokėjimo pavedimu iš sąskaitos, esančios (duomenys neskelbtini) („XXXX“ bankas) pervedė 200 000 Lt į UAB „XXXX XXX“ sąskaitą, esančią AB „XXX XX“ (t. 3, b. l. 144-145). Iš šio byloje esančio mokėjimo pavedimo matyti, jog teismas, pavartodamas sąvoką „per AB banką „XXXX“ pasirinko būtent tokią kalbinę atlikto veiksmo įvardijimo išraišką, kuri iš esmės yra teisinga, kadangi pinigai buvo pervesti būtent į šį banką. Vien tai, kad teismas nepaminėjo iš kokiame banke esančios sąskaitos pinigai buvo pervedami, negali būti vertinama kaip aplinkybė, leidžianti pagrįstai teigti, jog pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva pakeitė bylos nagrinėjimo ribas. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinio skundo motyvas dėl bylos nagrinėjimo ribų pakeitimo teismo iniciatyva yra atmetamas.

Apeliantų nuomone, teismas nuosprendyje nenurodė ir nepasisakė dėl liudytojų V. E., V. S. parodymų, Klaipėdos apygardos teismo 2003 m. sausio 30 d. įsakymo, kuriuo iš UAB „XXXX XXX“ buvo priteista 200 000 Lt. Teismo įsakymo įvykdymo užtikrinimui buvo areštuotas UAB „XXXX XXX“ turtas, jį pasirašė V. E.. Tačiau ir po to UAB „XXXX XXX“ turtas buvo pardavinėjamas, dėl ko pagal pasaugos sutartį perduoti pinigai UAB „XXXX XXX XXX“ nebuvo grąžinti. Mano, kad V. E. veiksmuose yra BK 245 ir 246 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų požymiai, todėl teismas nepagrįstai ignoravo gynybos prašymus nutraukti baudžiamąją bylą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokius apeliantų teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas atitinkamą teismo baigiamąjį aktą gali priimti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės bei ištyręs visus įrodymus, taip pat ir nutraukti baudžiamąją bylą. Tai, kad teismas teisminio nagrinėjimo metu nenutraukė baudžiamosios bylos, nėra pakankamu pagrindu teigti, jog jis buvo šališkas. Taip pat atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad iš apeliacinio skundo teiginių bei juos pagrindžiančių motyvų apskritai sunku suvokti, kokio prašymo, t. y. kokiu baudžiamajame ar baudžiamojo proceso įstatyme numatytu pagrindu nutraukti baudžiamąją bylą netenkino Klaipėdos apygardos teismas. Pirmosios instancijos teismas nesprendė apie liudytojo V. E. neva padarytas nusikalstamas veikas, nes tokių aplinkybių nenustatė. Teismas tinkamai įvertino liudytojo V. S. parodymus, tačiau apeliantų aukščiau paminėti dokumentai taip pat nėra informatyvūs dėl V. E. neva padarytų nusikalstamų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas vertinti liudytojo V. E. veiksmus kaip nusikalstamus, taip pat neturi jokio pagrindo.

Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad buvo pažeisti BPK 219 straipsnio reikalavimai, kurie keliami kaltinamajam aktui surašyti, todėl dėl abstraktaus kaltinimo buvo suvaržytos tiek nuteistojo K. B., tiek ir gynybos procesinės teisės, nes neaišku, kuo nuteistasis yra kaltinamas, nesuprantama, nuo ko jis privalo gintis, o gynėjas negalėjo tinkamai pasiruošti gynybai. Esant šioms aplinkybėms, buvo suvaržyta nuteistojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir toks pažeidimas vertintinas kaip esminis BPK normų pažeidimas, nes buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo (nuteistojo) teisės. Todėl teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkte įtvirtintą nuostatą, kad kaltinamasis turi būti skubiai ir išsamiai informuotas apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Apeliantai mano, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo teisingas, o Klaipėdos apygardos teismo teisėjas J. S. dėl savo išankstinio nusistatymo ir suinteresuotumo bylos baigtimi negalėjo objektyviai ir nešališkai įvertinti bylos aplinkybes bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Esant šiems pažeidimams, apeliantai abejoja teismo nepriklausomumu bei nešališkumu. Apeliacinės instancijos teismas šiuos gynybos argumentus vertina kritiškai. Remiantis BPK 219 straipsnio nuostatomis kaltinamajame akte inter alia turi būti aprašyta nusikalstama veika – padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, duomenys apie nukentėjusįjį, įtariamojo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės, o taip pat pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad kaip ir kiek detaliai kaltinamajame akte yra nurodytos minėtos padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės, priklauso nuo konkrečiame Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo konstrukcijos, jo sudėties, būtinų požymių ir pan. Iš byloje esančio kaltinamojo akto turinio matyti, kad visi pagrindiniai duomenys, kurių nurodymas kaltinamajame akte yra būtinas remiantis BPK 219 straipsnio reikalavimais, jame nurodyti, t. y. veikos padarymo būdas, laikas bei padariniai, taip pat išdėstyti pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentu, kad kaltinime nenurodyta vieta, t. y. kur buvo surašytas XXXX m. spalio XX d. mokėjimo pavedimas Nr. XX. Tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme to negalėjo nurodyti nei nuteistasis, nei liudytojas A. Z., kuris taip pat ant jo pasirašė (t. 3, b. l. 145). Todėl teisėjų kolegija jokio BPK reikalavimo pažeidimo ar teisės į gynybą suvaržymo neįžvelgia. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad K. B. negalėjo tinkamai pasirengti gynybai, nes nežinojo kelių nusikalstamų veikų padarymu yra kaltinamas, kadangi kaltinamajame akte nurodoma, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, o Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. spalio 13 d. nutartyje dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje nurodė, jog „daugelis veiksmų, dėl kurių padarymo yra kaltinamas kaltinamasis“ (t. 3, b. l. 16-17). Taigi gynyba akcentuoja kalbinę šių dviejų teiginių išraišką – kaltinamajame akte nurodoma, kad asmuo padarė vieną veiką, o teismo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje – daugelį veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantai netinkamai aiškina šių dviejų atskiruose procesiniuose dokumentuose pavartotų formuluočių reikšmę ir prasmę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad lingvistinis teisės aiškinimo metodas nėra vienintelis ar universalus, jo reikšmė neturi būti perdedama – teisės aktų, normų reikšmės, prasmės negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Taip pat pažymėjo, kad aiškinant teisės aktų turinį privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Remiantis baudžiamosios teisės doktrina bei baudžiamojo įstatymo nuostatomis asmenys baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamai už nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų padarymą. Kiekviena nusikalstama veika gali būti padaroma veikimu ar neveikimu. Kai nusikalstama veika padaroma aktyvia veikos forma, ji yra padaroma veiksmais – vienu ar keletu jų ir visi jie sudaro vienos nusikalstamos veikos sudėtį. Todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia neatitikimo tarp kaltinamojo akto ir pirmosios instancijos teismo nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Todėl apeliacinio skundo teiginį, kad dėl to K. B. negalėjo suvokti kelių nusikalstamų veikų padarymu yra kaltinamas ir negalėjo tinkamai pasirengti gynybai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą.

Skunde nurodoma, kad teismas netyrė mokėjimo pavedimo, kuriuo UAB „XXXX XXX“ buvo pervesta 200 000 Lt, todėl neįrodyta, kad minėtą mokėjimo pavedimą atliko būtent nuteistasis K. B. ir jame pasirašė. Teismas tik konstatavo, kad minėtą mokėjimo pavedimą neva pasirašė nuteistasis. Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad mokėjimo pavedimas Nr. XX buvo padarytas XXXX m. spalio XX d. per AB banką „XXXX“, šis mokėjimas atliktas ne XXXX m. spalio XX d., o XXXX m. spalio XX d. per „XXX XX“ banką. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti esančius neaiškumus, 2010 m. vasario 5 d. nutartimi paskyrė rašysenos ekspertizę. Atlikus ekspertizę, teismui buvo pateiktas ekspertizės aktas, kurio išvadose nurodyta, kad XXXX m. spalio XX d. mokėjimo pavedime pasirašė būtent K. B. (t. 5, b. l. 56-58). Iš byloje esančios medžiagos iš tiesų negalima padaryti kategoriškos išvados, kad mokėjimo pavedimas buvo padarytas XXXX m. spalio XX d., o ne XXXX m. spalio XX d., kaip kad teigia apeliantai. Dėl šio argumento pažymėtina tai, kad jokios reikšmės bei įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 184 straipsnio 2 dalį neturi kada (kurią dieną) buvo padarytas minėtas mokėjimo pavedimas. Todėl net ir galimas nuosprendžio neatitikimas byloje esančiai medžiagai neturi įtakos ir baudžiamajai atsakomybei.

Apeliantai pažymi, kad turto iššvaistymo sudėtis yra materiali, todėl norint K. B. inkriminuoti šią nusikalstamą veiką, būtina nustatyti pavojingų padarinių (žalos) bei priežastinio ryšio tarp pavojingos veikos bei atsiradusių pavojingų padarinių (žalos) buvimo faktą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nebuvo nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, būtini du požymiai, t. y. pavojingi padariniai (žala) ir priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos bei pavojingų padarinių (žalos). Kadangi nuteistojo K. B. veiksmuose nėra būtinų šios nusikalstamos veikos sudėties elementų, nusikalstama veika nebuvo padaryta, taigi ir baudžiamasis procesas šioje byloje negalimas. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 4 dalies, 5 dalies, 40 straipsnio pažeidimus ir nepagrįstai taikė normas, reglamentuojančias bankroto administratoriaus teisinį statusą, kadangi K. B. jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo metu buvo ne bankroto administratorius, o likvidacinės komisijos pirmininkas. Todėl, apeliantų manymu, byloje neteisingai nustatytas nusikaltimo subjektas.

Pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1969 redakcija). Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies normose yra išskiriami pagrindiniai, esminiai požymiai, pagal kuriuos pavojinga veika yra pripažįstama nusikalstama ir ją galima atriboti nuo kitų nusikalstamų veikų arba teisės pažeidimų. BK 184 straipsnyje įstatymo leidėjo yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už turto išvaistymą, kurį, kaip ir bet kurį kitą nusikaltimą, apibrėžia objektyviųjų ir subjektyviųjų veikos požymių visuma. Objektyviajam turto išvaistymo nusikalstamos veikos sudėties požymiui – veikai – būdinga tai, kad kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus, o turto išvaistymas – tai veiksmai, kuriais patikėtas ar esantis kaltininko žinioje turtas ar turtinė teisė neteisėtai, neatlygintinai parduodama, dovanojama ar kitaip perleidžiama tretiesiems asmenims. Nusikalstamais padariniais yra nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas. Turto iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto ar turtinės teisės pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento.

BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto iššvaistymą. Pagal šią normą atsakomybė už kaltininkui patikėto turto iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais to turto atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 ,,Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)“ su vėlesniais pakeitimais bei papildymais 9 punkte išaiškino, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Šio nutarimo 10 punkte išaiškinta, jog patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Taigi baudžiamasis įstatymas atsakomybę už turto iššvaistymą sieja su aplinkybe, kad kaltininkas tokio turto atžvilgiu turėjo atitinkamus įgaliojimus – turtas kaltininkui patikėtas ar buvo jo žinioje, o šių įgaliojimų atsiradimo pagrindas gali būti tiek sutartiniai santykiai, tiek darbo santykiai, tiek kitokio pobūdžio santykiai, kurių egzistavimas lemia, jog turtas tampa kaltininkui patikėtas ar yra jo žinioje. Taigi įstatymas nenumato jokių specialių reikalavimų (specialaus subjekto požymių) BK 184 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos subjektui. Todėl šiuo atveju baudžiamosios atsakomybės kilimui jokios reikšmės neturi tas faktas, kad veikos padarymo metu K. B. buvo ne bankroto administratorius, o likvidacinės komisijos pirmininkas. Teismo nuomone, pakanka tik fakto, kad likviduojamos įmonės turtas jam buvo patikėtas, buvo jo žinioje ir jis galėjo su tuo turtu atlikti Įmonių bankroto įstatymo numatytus veiksmus. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 4 dalies, 5 dalies, 40 straipsnio pažeidimus ir pagrįstai taikė normas, reglamentuojančias bankroto administratoriaus teisinį statusą, kadangi K. B. jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo metu turėjo teisę atlikti veiksmus su jam patikėtu ir buvusiu jo žinioje likviduojamos įmonės turtu, o to visiškai pakanka baudžiamajai atsakomybei pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsirasti. Taigi apeliantų teiginys, kad byloje neteisingai nustatytas nusikaltimo subjektas, yra nepagrįstas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad XXXX m. spalio XX d. UAB „XXXX XXX XXX“ mokėjimo pavedimu iš sąskaitos, esančios (duomenys neskelbtini) („XXX XX“ bankas) pervedė 200 000 Lt į UAB „XXXX XXX“ sąskaitą, esančią AB „XXXX XXX“, šį pavedimą pasirašė K. B. (t. 3, b. l. 145). XXXX m. spalio XX d. K. B. UAB „XXXX XXX XXX“ vardu ir A. Z. UAB „XXXX XXX“ vardu sudarė pasaugos sutartį 200 000 Lt, kurių UAB „XXXX XXX“ negrąžino UAB „XXXX XXX XXX“. Iš šių bylos duomenų matyti, kad likviduojama UAB „XXXX XXX XXX“ šio sandorio pasekoje neteko 200 000 Lt, todėl likviduojamai įmonei K. B. veiksmais buvo padaryta tokio dydžio turtinė žala. Tai, kad byloje nėra pareikšti civiliniai ieškiniai neįrodo, kad dėl K. B. nusikalstamų veiksmų žala nebuvo padaryta. Taip pat nepagrįstas ir apeliantų teiginys, kad nenustatytas priežastinis ryšys tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusių teisinių padarinių (žalos). Kaip nurodyta aukščiau, K. B. disponuodamas jam patikėtomis ir jo žinioje buvusiomis likviduojamos įmonės lėšomis sudarė su trečiuoju asmeniu pasaugos sutartį ir jos pagrindu bankiniu pavedimu pervedė sutartą (200 000 Lt) sumą. Tai, kad bankinį pavedimą pasirašė būtent K. B., kaip šioje nutartyje jau konstatuota, yra įrodyta rašysenos ekspertizės aktu (t. 5, b. l. 56-58). Taigi byloje esančiais duomenimis neginčijami įrodyta, kad K. B. padarė jam inkriminuojamą veiką, dėl kurios kilo aukščiau nurodyti padariniai, t. y. buvo padaryta 200 000 Lt dydžio žala UAB „XXXX XXX XXX“.

Apeliantai skunde taip pat nurodo, kad teisiamojo posėdžio protokolas neatitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, jis yra abstraktus, o tam tikrais atvejais iš esmės iškraipytas, kas sutrukdė teismui priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos teiginius vertina kaip nepagrįstus. BPK 261 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog nagrinėjimo teisme dalyviai per tris dienas nuo teismo posėdžio protokolo pasirašymo gali su juo susipažinti ir pateikti savo pastabas, nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šia savo teise nuteistojo gynėjas pasinaudojo (t. 4, b. l. 94-97). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas 2009 m. liepos 30 d. nutartimi nuteistojo gynėjo prašymą dėl teisiamojo posėdžio protokolo pastabų atmetė kaip nepagrįstą, nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl to teismas bylą išnagrinėjo netinkamai ir priėmė neteisėtą ar nepagrįstą nuosprendį (t. 4, b. l. 102-103).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo tirtos aplinkybės, kad UAB „XXXX XXX“ skola buvo perleista tretiesiems asmenims: XXXX m. vasario XX d. UAB „XXXX XXX XXX“ ir KB „XXXX“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį; XXXX m. vasario XX d. UAB „XXXX XXX XXX“ ir A. Z. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį. Todėl mano, kad ginčijamą sumą UAB „XXXX XXX XXX“ privalėjo grąžinti tretieji asmenys. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl 2003 m. rugpjūčio 19 d. Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos rašto Nr. (6.14)-A2-728, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo Nr. 2003/05-4R-161 bei vėlesnių Vilniaus apygardos administracinio bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų minėtoje byloje. Šiuose dokumentuose konstatuota, kad pasaugos sutartis ir jos padariniai neprieštarauja teisei, o teismas nepasisako, kodėl jis nesivadovauja ankstesnių teismų nustatytais faktais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti šiuos teiginius pagrįstais. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kaip minėta aukščiau, objektyviajam turto išvaistymo nusikalstamos veikos sudėties požymiui – veikai – būdinga tai, kad kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Nusikalstamais padariniais yra nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas. Turto iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto ar turtinės teisės pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Taigi, norint veiką kvalifikuoti kaip turto iššvaistymą, reikia nustatyti šiuos aukščiau nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Šioje byloje nustatyta, jog K. B., būdamas likviduojamos UAB „XXXX XXX XXX“ likvidacinės komisijos pirmininku, dėl ko jam buvo patikėtas ir buvo jo žinioje jos turtas, neteisėtai, sudarydamas pasaugos sutartį XXXX m. spalio XX d. jį perleido UAB „XXXX XXX“, o pastaroji šio turto UAB „XXXX XXX XXX“ negrąžino, dėl ko įmonė patyrė žalą. Taigi, kaip jau minėta aukščiau, visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai K. B. veikoje yra nustatyti ir įrodyti. Tai, kokiu būdu trečiasis asmuo disponavo pasaugos sutarties pagrindu gautu turtu, šioje baudžiamojoje byloje veikos kvalifikavimui reikšmės neturi ir šios aplinkybės neturi būti įrodinėjamos. Įrodinėjimo dalykas šioje byloje neapima ir K. B. veikos kvalifikavimui neturi jokios reikšmės, ar pinigų pervedimo metu UAB „XXXX XXX“ finansinė padėtis buvo gera (stabili), ar bloga (bankrutuojanti), taip pat ir kitų institucijų priimtų sprendimų, kadangi jie susiję su civiliniais teisiniais santykiais, kurių įrodinėti BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis nereikalauja. K. B. padarė uždraustą baudžiamojo įstatymo veiką tyčia. Todėl apeliantų teiginiai, kad nuteistojo veiksmai turėjo būti vertinami vadovaujantis ne Baudžiamojo, o Civilinio ir Darbo kodeksų bei kitų sutartinius santykius reguliuojančių įstatymų normomis, atmestini. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija atmeta apeliantų teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė civilinių teisinių santykių bei jų pagrindu priimtų atitinkamų valstybės institucijų sprendimų.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodyto kvalifikuojančio požymio – didelės vertės – buvimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad iš parduoto turto gautų pinigų turėjo būti atsiskaitoma tiek su bankroto administratoriumi, tiek su likvidacinės komisijos pirmininku. Nuteistasis K. B., būdamas likvidacinės komisijos pirmininko UAB „XXXX“ įgaliotu asmeniu, sudarydamas XXXX m. spalio XX d. pasaugos sutartį rizikavo ne kreditoriams ar įmonei priklausiusiais pinigais, o administravimo išlaidoms padengti skirtais 8 procentais nuo nekilnojamojo turto pardavimo sumos. Todėl dalis pasaugos sutarties pagrindu perduotų pinigų turėjo būti skirta bankroto administravimo išlaidoms padengti. Šis apeliantų teiginys negali būti laikomas pagrįstu, kadangi iš XXXX m. spalio XX d. pavedimo, kurį pasirašė K. B., matyti, jog pervesti ne asmeniškai nuteistajam priklausantys pinigai, o UAB „XXXX XXX XXX“ piniginės lėšos, buvusios šios įmonės sąskaitoje. Kol piniginės lėšos yra atitinkamo subjekto sąskaitoje, tol pripažįstama, jog tai yra to subjekto nuosavybė, todėl iki to laiko, kol lėšos buvo UAB „XXXX XXX XXX“ banko sąskaitoje, jos nuteistajam K. B. nepriklausė ir jis negalėjo disponuoti jomis kaip savo lėšomis, o privalėjo veikti laikydamasis Įmonių bankroto įstatymo nuostatų likviduojamos UAB „XXXX XXX XXX“ naudai ir jos interesams. Tokia pinigų suma atitinka didelės vertės turto sąvoką (BK 190 straipsnis). Apeliantų teiginys, kad dalis pasaugos sutarties pagrindu perduotų pinigų turėjo būti skirta bankroto administravimo išlaidoms padengti yra tik interpretacija ir gynybos pozicija. Pirmosios instancijos teismas pripažindamas, kad K. B. iššvaistė 200 000 Lt, byloje priėmė pagrįstą sprendimą ir nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

BK 184 straipsnio 2 dalies sudėčiai nėra svarbu, ar veika padaryta dėl savanaudiškų, ar dėl kitokių motyvų. Kaltininkas taip veikdamas, gali ir nepasipelnyti. Svarbu tai, kad kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje turtas visuomet yra neteisėtai perleidžiamas tretiesiems asmenims. Būtent tai nustatyta šioje byloje. Turto iššvaistymas yra tyčinis nusikaltimas, todėl šio nusikaltimo subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tyčia. Ji gali būti ne tik tiesioginė, bet ir netiesioginė. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą turtą ir taip pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori, o netiesioginė – kai asmuo tyčine veika nesiekia žalingų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Nors K. B. neigia iššvaistęs jam patikėtą turtą, tačiau subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet taip pat ir byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, t. y. objektyviais bylos duomenimis. Pažymėtina, kad kaltė apjungia du tarpusavyje glaudžiai susijusius procesus – intelektualinį ir valinį. Intelektualinis tyčios elementas yra bendras tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai. Jis susijęs su veikos pavojingumo suvokimu, supratimu aplinkybių, sudarančių nusikaltimo objektyviąją pusę. Būtent valiniame elemente glūdi pagrindinis tiesioginės ir netiesioginės tyčios skirtumas. Jei asmuo, darydamas nusikalstamą veiką nori pavojingų pasekmių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jei jų nenori, bet sąmoningai leidžia joms atsirasti, veikia netiesiogine tyčia. Nagrinėjamu atveju sąmoningas pasekmių atsiradimo leidimas parodė, kad K. B. nors ir nesiekė padaryti žalos likviduojamai UAB „XXXX XXX XXX“, tačiau tokiai žalai sąmoningai leido kilti, nes neužtikrino, kad pagal pasaugos sutartį perleisti pinigai bus jai grąžinti. Taigi K. B. veikė netiesiogine tyčia, kuri atitinka BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviąją pusę.

Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad nors nuo nusikaltimo padarymo praėjo devyneri metai, tačiau K. B. ar jo padaryta nusikalstama veika neprarado pavojingumo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, K. B. padaryta veika buvo laikoma nusikalstama tiek šios veikos padarymo metu, tiek priėmus 2000 m. BK. Todėl K. B. taikyti BK 36 straipsnio nuostatas nėra jokio pagrindo, priešingu atveju būtų iškreiptas teisingumo principo įgyvendinimas.

Dėl bausmės skyrimo

BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, nes paskiriant bausmę įvertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, ir nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, ir kaltininko asmenybė, ir jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismas paskiria tik tokią bausmę, kuri yra numatyta BK Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje, vadovaujantis BK Bendrosios dalies nuostatomis. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, jog už šią nusikalstamą veiką kaltininkui gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki septynerių metų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje nėra nustatyta K. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. B. vedęs, nedirba. Skiriant bausmę svarbu atsižvelgti ir į tai, jog pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltininką. Todėl baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad jeigu straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas vadovaudamasis bausmės paskirtimi gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmės rūšį arba sumažinti laisvės atėmimo bausmės trukmę. Tai reiškia, kad teismas, įvertinęs veikos pavojingumą ir visas jau paminėtas kitas bylos aplinkybes gali konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas, nuosprendyje nurodydamas, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija).

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamasis procesas šioje byloje užtruko, nuo nusikalstamos veikos padarymo dienos praėjo devyneri metai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, kas prieštarauja teisinės valstybės principui, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. Tokiu atveju pripažįstama, kad bausmės mažinimas ar vien tik pripažinimas kaltu, yra pagrindinės ir tinkamos priemonės, kadangi bausmės, o kartu ir baudžiamosios teisės tikslų pasiekimo galimybė bei prasmingumas praėjus ilgam laikui po nusikaltimo padarymo turi būti apsvarstomi, atsižvelgiant į viešą interesą dėl teisingo ir operatyvaus proceso bei persekiojamo asmens teisės ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo pusiausvyros pasiekimo būtinumo. Tai ne kartą yra konstatuota tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (Einarsson v. Iceland, Nr. 22596/93, 1995 m. balandžio 5 d.; Beck v. Norway, Nr. 26390/95, 2001 m. birželio 21 d.; Wejrup v. Denmark, Nr. 49126/99, 2002 m. kovo 7 d., Tam?s Kov?cs v. Hungary, Nr. 67660/01, 2004 m. rugsėjo 28 d.; Ohlen v. Denmark, Nr. 63214/00, 2005 m. vasario 24 d.; Bochev v. Bulgaria, Nr. 73481/01, 2008 m. lapkričio 23 d.), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (2007 m. balandžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007; 2009 m. vasario 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-48/2009; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-256/2009). K. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė įstatymo sankcijos vidurkio ribose. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad K. B. padarė sunkų nusikaltimą, savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažįsta, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tačiau kartu pažymėtina, kad nepaisant to, kad K. B. padarė sunkų nusikaltimą, šis nusikaltimas susideda tik iš vieno nusikalstamos veikos epizodo ir tokia byla nėra priskiriama sudėtingų bylų kategorijai. Be to, padaryta nusikalstama veika, nors yra turtinio pobūdžio, tačiau civilinis ieškinys nepareikštas, nuo nusikaltimo padarymo praėjo išties ilgas laiko tarpas – devyneri metai, nuteistasis per šį laiką naujų nusikalstamų veikų nepadarė, nuo ikiteisminio tyrimo nesislapstė, nors tyrimas ir bylos išnagrinėjimas teisme užsitęsė dėl nuteistojo ir jo gynėjo ligos (tai patvirtina byloje esantys nedarbingumo pažymėjimai), administracine tvarka baustas nebuvo, turi šeimą, todėl laisvės atėmimo bausmės skyrimas šiuo atveju turės didesnį neigiamą poveikį, nei leis pasiekti bausmės paskirtį, įtvirtintą BK 41 straipsnyje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kompetentingos valstybės institucijos neišnaudojo visų galimybių bylą ištirti ir išnagrinėti per įmanomai trumpiausią laiką. Pažymėtina, kad kaltės nepripažinimas negali būti vertinamas kaip nuteistojo padėtį bloginanti aplinkybė, kadangi įtariamajam ar teisiamajam įstatymas suteikia teisę bet kokiais būdais gintis nuo pateikto kaltinimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau paminėtų faktinių duomenų visuma sudaro išimtinę aplinkybę, todėl K. B. yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jam skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Remiantis tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuotais bausmės skyrimo tais atvejais, kai bylos nagrinėjimas užsitęsia labai ilgą laiką, principais, bausmės paskirtį, tikslus bei teisingumo principą už nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje padarymą, K. B. skirtina įstatyme numatyta maksimalaus dydžio bauda (BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija taiko nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį 125 Lt MGL dydį (BK 3 straipsnio 1, 2 dalys).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nuosprendį pakeisti:

K. B., nuteistam pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), paskirtą laisvės atėmimo bausmę trejiems metams šešiems mėnesiams panaikinti. Pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, K. B. paskirti 300 MGL (37 500 Lt) dydžio baudą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.