- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-05
- Bylos Nr.
- P-79-438/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00652-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Roneka“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Roneka“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Roneka“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 35-181 patvirtino nurodymus pareiškėjui UAB „Roneka“ (toliau – ir pareiškėjas) sumokėti 8 685 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 3 108 Lt GPM delspinigių, 2 606 GPM baudos, 66 Lt įmokų į Garantinį fondą, 20 Lt įmokų į Garantinį fondą baudos, 11 213 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų ir 5 606 Lt VSD įmokų baudos.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2010 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. 69-32 patvirtino Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 35-181.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 69-32 bei Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 35-181.
Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius papildomas mokesčių sumas jam apskaičiavo dėl to, jog padarė išvadą, kad N. Č. nėjo pareiškėjo administracijos vadovo pareigų, todėl, šiam asmeniui dirbant Danijoje, išmokėtų dienpinigių norma negalėjo būti padidinta 100 procentų ir visi jam išmokėti dienpinigiai negalėjo būti priskirti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytoms neapmokestinamoms pajamoms. Su tokia mokesčių administratoriaus pozicija negalima sutikti, nes N. Č. iš tikrųjų Danijoje veikė kaip pareiškėjo administracijos vadovas ir jam dienpinigių norma galėjo būti padidinta 100 procentų. Pareiškėjas nurodė, kad nors įmonės vadovės pareigas tikrintu laikotarpiu vykdė R. Č. (pasirašinėjo apskaitos dokumentus, įsakymus, kai kurias sutartis), tačiau veiklos, vykdytos Danijoje, administracijos vadovas buvo N. Č. Jis organizavo statybos paslaugų teikimą šioje šalyje, ieškojo naujų klientų, darbininkų, organizavo darbininkų nuvežimą ir parvežimą iš Lietuvos į Daniją.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad tikrintu laikotarpiu galiojusios redakcijos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas numatė, kad GPM neapmokestinamos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose. Pagal Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 4 punktą, jeigu į komandiruotę vyksta vieneto administracijos vadovas arba individualios įmonės savininkas ar tikrasis ūkinės bendrijos narys ir šioje individualioje įmonėje ar ūkinėje bendrijoje nėra administracijos vadovo, dienpinigių norma gali būti didinama 100 procentų. Finansų ministro 2002 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 160 buvo nustatyta, kad dienpinigių norma vykstantiems į Danijos Karalystę yra 150 Lt. Iš paminėtų nuostatų matyti, kad dienpinigių 150 Lt norma 100 procentų galėjo būti didinama vieneto administracijos vadovui ar individualios įmonės savininkui, jeigu individualioje įmonėje nėra administracijos vadovo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, kurio teisinė forma tuo metu buvo individuali įmonė, N. Č. komandiruočių į Danijos Karalystę laikotarpiu (nuo 2007 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. gegužės 13 d.) dienpinigiams apskaičiuoti taikė 300 Lt dienpinigių normą, t. y. 150 Lt (arba 100 procentų) didesnę normą nei numatė norminiai aktai. Tačiau N. Č. nebuvo pareiškėjo administracijos vadovas, todėl dienpinigių norma jam negalėjo būti didinama. Visus aktyvius veiksmus pareiškėjo santykiuose su kitais asmenimis atlikinėjo pareiškėjo (tuo metu individualios įmonės) savininkė R. Č., kuri ir veikė kaip įmonės vadovė.
Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad ginčo esmė yra tai, ar laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. gegužės 13 d. N. Č. buvo individualios įmonės „Roneka“ vadovas ir ar minėtu laikotarpiu jam pagrįstai buvo apskaičiuoti dienpinigiai. Teismas nurodė, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas numatė, jog neapmokestinamosios pajamos yra įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Finansų ministro 2002 m. birželio 11 d. įsakymas Nr. 160 numatė, kad dienpinigių norma vykstantiems į Danijos Karalystę yra 150 Lt. Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 4 punktas numatė, kad jeigu į komandiruotę vyksta vieneto administracijos vadovas arba individualios įmonės savininkas ir individualioje įmonėje nėra administracijos vadovo, dienpinigių norma gali būti didinama 100 procentų. Iš individualios įmonės „Roneka“ savininkės įsakymų matyti, kad N. Č. dienpinigiai buvo apskaičiuojami pagal 100 procentų padidintą normą. Teismas nurodė, kad, pagal individualios įmonės „Roneka“ nuostatų, 2006 m. rugsėjo 5 d. įregistruotų juridinių asmenų registre, 4.1 punktą, įmonės savininkas yra vienasmenis įmonės valdymo organas – įmonės vadovas. Nuostatuose nėra numatyta, jog vadovu įmonės savininkas paskiria kitą asmenį. Nuo individualios įmonės „Roneka“ įsteigimo įmonės vadovė buvo savininkė R. Č. Tą patvirtina juridinių asmenų registro duomenys, kurie yra nenuginčyti ir teisingi (Valstybės registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalis). Be to, byloje pateikti SODROS duomenys liudija, kad N. Č. draudėjas nuo 2006 m. gruodžio 12 d. yra pareiškėjas, pas kurį N. Č. dirba kaip darbuotojas. Taip pat Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Šiaulių apskrities skyriaus 2008 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 5-4/55 nurodyta, kad apklausos metu liudytojas N. Č. parodė, kad jis organizuoja statybos paslaugų teikimą Danijoje, ieško naujų klientų, darbininkų, organizuoja darbininkų nuvežimą ir parvežimą; tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą nedalyvauja, su valstybės įmone Registrų centru jokių reikalų neturi, bankinių dokumentų netvarko, apie įsakymus dėl siuntimo į komandiruotes, darbo laiko apskaitos žiniaraščius nieko nežino, pasirašyti sutartis neįgaliotas. Teismas nurodė, kad pateikta N. Č. 2006 m. gruodžio 12 d. pasirašyta individualios įmonės „Roneka“ direktoriaus pareiginė instrukcija bei užsienio kalbomis surašyti ir į lietuvių kalbą išversti raštai bei sutartys, kuriose individualios įmonės „Roneka“ direktoriumi nurodytas N. Č., nepatvirtina, jog šis asmuo laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. gegužės 13 d. buvo įmonės vadovas. Viešai paskelbta informacija (juridinių asmenų registro bei SODROS duomenys) rodo, jog individualios įmonės „Roneka“ vadovė buvo R. Č.. Teismas nurodė, kad N. Č. nebuvo individualios įmonės „Roneka“ vadovas, todėl jam skirta dienpinigių suma negalėjo būti padidinta 100 procentų. GPM bei kiti mokesčiai, baudos ir delspinigiai pareiškėjui buvo apskaičiuoti teisingai, todėl nėra pagrindo panaikinti byloje ginčijamus mokesčių administratorių sprendimus.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti.
Pareiškėjas nurodė, kad Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 4 punktas numatė, kad tuo atveju, kai į komandiruotę vyksta vieneto administracijos vadovas (bet ne vadovas) arba individualios įmonės savininkas ir šioje individualioje įmonėje nėra administracijos vadovo, dienpinigių norma gali būti didinama 100 procentų. Pareiškėjas, pasinaudodamas šia galimybe, tikrintu laikotarpiu individualios įmonės „Roneka“ direktoriaus pareigas ėjusiam N. Č. padidino 100 procentų dienpinigių normą komandiruočių į Danijos Karalystę metu. Pareiškėjas nurodė, kad, pagal Individualių įmonių įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2009 m. liepos 28 d.) 7 straipsnio 1 dalį, individuali įmonė turi vienasmenį valdymo organą – individualios įmonės vadovą (bet ne administracijos vadovą); individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip. Individualios įmonės savininkas turi teisę keisti įmonės nuostatus, skirti įmonės vadovu kitą asmenį, tvirtinti metinę finansinę atskaitomybę, steigti filialus ir atstovybes, pertvarkyti, reorganizuoti ar likviduoti įmonę, gauti įmonės pelną, paimti įmonės kasoje esančius pinigus ar įmonės turtą, gauti informaciją apie individualios įmonės veiklą ir pan. Nagrinėjamu atveju, priimdama N. Č. dirbti direktoriumi, įmonės savininkė R. Č. neturėjo tikslo jam suteikti minėtas individualios įmonės vadovo (savininko) teises. N. Č., kaip administratoriui, buvo iškeltas uždavinys organizuoti bei administruoti pareiškėjo veiklą Danijos Karalystėje ir tą jis sėkmingai atliko. N. Č. buvo pareiškėjo administracijos vadovas Danijoje ir, siekiant suteikti galimybę tinkamai reprezentuoti pareiškėją užsienio verslo partneriams, pagrįstai N. Č. dienpinigių norma buvo padidinta 100 procentų. Pareiškėjas nurodė, kad sąvokos „individualios įmonės vadovas“ (kaip tai apibrėžta Individualių įmonių įstatyme) ir „individualios įmonės administracijos vadovas“ (kaip tai apibrėžta minėtame Vyriausybės nutarime) nėra tapačios, tačiau mokesčių administratoriai ir teismas į tai neatsižvelgė. Šių sąvokų netapatumą patvirtina ir tai, kad 2009 m. vasario 25 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 134, kuriuo pakeitė savo 2003 m. sausio 28 d. nutarimą Nr. 99 ir individualios įmonės administracijos vadovo sąvoką pakeitė kita, individualios įmonės vadovo, sąvoka.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad, pagal Individualių įmonių įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 6 ir 7 dalis, 7 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, individuali įmonė turi teisę skirti vadovu kitą asmenį (ne savininką), tačiau toks skyrimas turi būti numatytas nuostatuose, kurie įsigalioja tik nuo jų įregistravimo juridinių asmenų registre, ir apie tokį skyrimą turi būti tinkamai informuojamas juridinių asmenų registras. Pareiškėjo teiginiai dėl individualios įmonės administracijos vadovo ir individualios įmonės vadovo sąvokų yra neteisingi. Kadangi ūkio subjektų vadovai, vykdami į komandiruotes, paprastai vykdo ne tik darbines, bet ir tam tikras reprezentacines funkcijas, todėl Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintose Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse yra numatyta, kad asmenims, kurie atlieka ūkio subjektų vadovų funkcijas (nepriklausomai nuo to, kaip jie yra vadinami (direktoriais, prezidentais, vadovais ar administracijos vadovais)), delspinigių dydis didinamas 100 procentų. Tai, kas yra ūkio subjekto vadovas, sprendžiama pagal ūkio subjekto įstatus bei kitus duomenis. Pareiškėjos minimi Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių pakeitimai neturi jokios įtakos šiai bylai bei nesudaro pagrindo teigti, kad ginčo laikotarpiu N. Č. buvo pareiškėjo administracijos vadovas. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad tikrintu laikotarpiu individualios įmonės „Roneka“ vadovė buvo jos savininkė R. Č.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo prašė apeliacinį skundą atmesti.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 1 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino bylos įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad N. Č. laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. gegužės 13 d. nebuvo pareiškėjo administracijos vadovas, todėl komandiruočių į Danijos Karalystę metu jam pagal Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 4 punktą dienpinigių norma negalėjo būti didinama 100 procentų ir šis dienpinigių padidinimas negali būti priskirtas neapmokestinamosioms pajamoms Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme.
Atsakydama į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas neteisingai supranta įmonės administracijos vadovo sąvoką. Pagal Lietuvių kalbos instituto išleistame Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (Vilnius, 2000) pateiktus apibrėžimus (psl. 2), įmonės administracija yra įmonės vadovaujantysis personalas. Todėl įmonės administracijos vadovas yra toks asmuo, kuris vadovauja įmonės vadovaujančiajam personalui. Nagrinėjamu atveju N. Č. pareiškėjo vadovaujančiajam personalui nevadovavo, o tik organizavo tam tikrą veiklą Danijos Karalystėje. Tokiu būdu jis buvo tam tikras administratorius, t. y. reikalų tvarkytojas (kaip tai apibrėžta tame pačiame Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, psl. 2), o tai yra kitokia funkcija, nes įmonės reikalų tvarkymas, kuris kitais žodžiais gali būti apibūdintas ir kaip tam tikros veiklos administravimas ar vadybinių funkcijų atlikimas, savaime dar nereiškia vadovavimo pačiam įmonės vadovaujančiajam personalui. N. Č. šioje situacijoje galėtų būti prilygintas įmonės vadovaujančio personalo darbuotojui, bet ne paties tokio personalo vadovui.
Teisėjų kolegija neturėjo pagrindo teigti, kad Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 4 punkte vartotai administracijos vadovo sąvokai būtų buvusi suteikta speciali teisinė reikšmė, skirtinga nuo prieš tai nurodytos bendrinės jos reikšmės.
V.
Pareiškėjas 2016 m. gegužės 27 d. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas atnaujinti administracinės bylos Nr. A442-1476/2011 procesą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo atnaujinti administracinės bylos procesą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2, 3, 8, 10, 12 punktais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo UAB „Roneka“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikto prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1476/2011 pagrįstumo klausimas.
Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes pareiškėjo prašymas atnaujinti administracinės bylos procesą gautas iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog administracinėje teisenoje proceso atnaujinimo institutas yra numatytas ABTĮ IV skyriuje. Tai yra pripažįstama kaip išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-17/2012).
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Iš ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatos matyti, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, bet ir nuo turėjimo sužinoti apie tokias aplinkybes momento. Nustačius, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis subjektas apie jo nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą turėjo sužinoti anksčiau nei jo nurodomas sužinojimo momentas, prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo nurodomo sužinojimo momento, bet nuo turėjimo sužinoti apie nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą momento (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą teisiniu pagrindu nurodo inter alia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10, 12 punktus.
Šiose įstatymo normose numatyta, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas, jeigu: sprendimas ar nutartis yra be motyvų; pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį; būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodomas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ar 12 punktas, minėtos aplinkybės paaiškėjimo (turėjimo paaiškėti) momentas (taigi, ir trijų mėnesių termino pradžios eiga) paprastai siejamas su sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo (pirmosios instancijos teisme) ar paskelbimo (apeliacinės instancijos teismo sprendimo atveju) momentu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009, 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-84/2009, 2009 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P822-166/2009, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-17/2012, 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-73/2012, 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-33/2014, kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas proceso atnaujinimą administracinėje byloje sieja su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 1 d. nutartimi, kuria pareiškėjo skundas buvo atmestas. Atsižvelgus į šią aplinkybę, pareiškėjas, 2016 m. gegužės 27 d. pateikdamas (prašymas pateiktas per EPP) prašymą dėl proceso atnaujinimo, grindžiamą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ar 12 punktų pagrindu, praleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą, prašymo atnaujinti praleistą terminą nepateikė.
Pareiškėjas prašyme atnaujinti administracinės bylos procesą taip pat vadovaujasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktais.
Šiose teisės normose įtvirtinta, kad administracinės bylos procesas gali būti atnaujinamas, kai: naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu; įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas.
Vertinant pareiškėjo prašyme nurodytus motyvus ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto aspektu, pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo nei vienos aplinkybės, kuri nebuvo ir, akcentuotina, negalėjo būti žinoma, bylos teisminio proceso metu. Kaip matyti iš prašyme formuluojamų motyvų, pareiškėjas iš esmės nesutinka su teismo priimtu sprendimu (bendrąja prasme), tačiau nenurodo nei vienos aplinkybės, kuri būtų susijusi su įmonės administracijos vadovo sąvokos aiškinimu, dėl ko iš esmės nagrinėjamoje byloje ir buvo kilęs ginčas.
Iš prašymo turinio taip pat galima spręsti, jog pareiškėjo vykdyta veikla galėjo būti apmokestinama tiek Lietuvoje, tiek Danijos Karalystėje, tačiau pareiškėjas su tuo susijusių tiesioginių įrodymų nepateikė. Kaip matyti iš pareiškėjo 2013 m. spalio 17 d. rašto Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (II t., b. l. 187), pareiškėjui jau šio rašto teikimo metu buvo žinomos tam tikros aplinkybės, susijusios su jo vykdytos veiklos apmokestinimu Danijos Karalystėje, tačiau prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1476/2011 pateiktas tik 2016 metų gegužę – žymiai praleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą ir neprašant jo atnaujinti. Iš esmės ta pati išvada darytina ir dėl pareiškėjo pateiktų 2011 metų vasario ir gegužės Šiaulių miesto apylinkės teismo posėdžių protokolų (II t., b. l. 158–167).
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti administracinės bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, atkreipia dėmesį, kad šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas, jei yra nustatomos dvi sąlygos: 1) pateikiamas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriame konstatuota bent viena ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta aplinkybė; 2) teismo nuosprendyje konstatuota aplinkybe teismas rėmėsi ir ji lėmė atitinkamos išvados padarymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-125/2010). Nors ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punkte minimas teismo procesinis dokumentas – nuosprendis, tačiau įvertinus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 29 straipsnyje pateikiamą nuosprendžio apibrėžimą, laikytina, kad jis apima bet kokį teismo baigiamąjį aktą, priimtą išnagrinėjus bylą pagal BPK normas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011). Kitų institucijų (ne teismo), taip pat kitokie procesiniai dokumentai (pvz., sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą) šio proceso atnaujinimo pagrindo pagrįsti negali.
Kaip matyti iš aptartų pareiškėjo prašyme nurodytų argumentų, pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nepateikė ir nenurodė įsiteisėjusių teismų nuosprendžių, kurie būtų tiesiogiai susiję su administracine byla Nr. A442-1476/2011 bei šioje byloje teismo vertintais įrodymais.
Atsižvelgus į išdėstytus motyvus, prašymas atnaujinti procesą yra nepagrįstas ir todėl atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Roneka“ prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1476/2011 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Roneka“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.