Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-09-10 · Administracinė byla Nr. I-2911-281/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-09-10Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-01-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-09-10
Bylos Nr.
I-2911-281/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01500-2018-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
A. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2911-281/2018 Teismo proceso Nr. 3-61-3-01500-2018-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 10 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. R. teismui pateikė skundą, kurį papildė, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–18, 89–95).

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017-11-23 iki 2018-04-26, kamerose, neatitinkančiose laisvo ploto tenkančio vienam asmeniui reikalavimų (vienam asmeniui tenkantis plotas maždaug 1,5 kv. m). Šios sąlygos pareiškėjui trukdė ramiai pailsėti, nes tokiose patalpose buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Visi Lukiškių TI-K gultai yra dviejų aukštų ir nė vienas neturi kopėtėlių, kuriomis būtų galima užlipti į antro aukšto gultą, o nesant galimybių kopėtėlėmis užlipti į antro aukšto gultą, buvo nuolatinė rizika susižaloti. Nurodė, kad kamerose buvo tik dvi kėdės, lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, o daiktų spintelė užėmė didžiąją kameros ploto dalį. Kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Naudojantis sanitariniais mazgais pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas, kadangi tualetas buvo atskirtas sienele ne aukštesne nei 1,35 m aukščio. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinama pakankama ventiliacija, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro, pakankamai šilumos. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną. Norėdamas iškviesti pareigūną, turėdavo daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas jį išgirs ir prieis. Pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore, kadangi pasivaikščioti gryname ore galėjo tik vieną 1 val. Lukiškių TI-K patalpose nebuvo užtikrinama pakankama temperatūra, kadangi žiemą būdavo šalta, temperatūra buvo nuo 10 iki 14 °C. Pažymėjo, jog kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, buvo drėgnos, dažai nuo sienų atsilupę, sienos nepritaikytos valymui. Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, kadangi jam būdavo išduodama viena paklodė ir užvalkalas pagalvei, o vėliau tik virtuvinis rankšluostis (nebuvo išduodamas užvalkalas užklotui). Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės ant metalinių lovų čiužiniai rūdydavo, pūdavo. Kamerose nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, todėl nuolat jausdavo nemalonius kvapus. Deratizacija ir dezinfekcija būdavo vykdoma retai, ji būdavo neefektyvi, todėl kamerose būdavo pilna tarakonų, vorų. Po deratizacijos ir dezinfekcijos pareiškėjas būdavo vedamas atgal į kamerą ir verčiamas kvėpuoti nuodais, skirtais buitiniams parazitams. Teigia, kad dėl didelio suimtųjų kiekio kameroje, turėdavo valgyti atšalusį maistą, kadangi prie stalo neužtekdavo vietos visiems asmenims. Maistas nebuvo pakankamai kaloringas ir skanus, dalinamas be pirštinių, o puodelis būdavo panardinamas į indą su kompotu ar arbata. Pažymėjo, jog į kameras nėra išduodamos šluostės. Patikslindamas skunde išdėstytus argumentus nurodė, kad lango arkoje esančios grotos yra išlindusios į kameros vidų, užima kameros erdvę ir antrojo aukšto gulto dalį, trukdo naudotis ventiliacija. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė fizinius nepatogumus, psichologinius išgyvenimus, tapo konfliktiškas, grubus užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija. Nurodė, jog Lukiškių TI-K laikymo metu sirgo, reikalingais medikamentais aprūpinamas nebuvo.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 29–36).

Nurodė, jog pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose įstatymų nustatytus vienam asmeniu tenkančio ploto reikalavimus atitiko. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanydama, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat sudaryta galimybė naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose. Sanitarinis mazgas atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia medžiaga. Atkreipė dėmesį į tai, kad administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti švarą kamerose, todėl už tvarką kameroje atsakingi jie patys. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, o nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kamerose palaikoma optimali temperatūra. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Visose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų taisyklių nustatytą pasivaikščiojimo tvarką. Atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas pasivaikščiojimas, kurio trukmė nuo 1 val. iki 2 val. Pažymėjo, jog pati Lukiškių TI-K nesudaro valgiaraščių, nuteistiesiems (suimtiesiems). Maistas skirtas suimtiesiems ir nuteistiesiems Lukiškių TI-K yra subalansuotas, atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas, o patiekalų kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris patikrinęs maistą patvirtina savo parašu ir leidimą išduoti pagamintą maistą leidžia įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Mastas yra gaminamas griežtai laikantis valgiaraštyje nustatytų patiekalų receptūros ir patiekalų technologinių aprašymų. Pagamintas maistas dalinamas atitinkamos talpos samčiais, kurių tūris atitinka reikalingą svorį. Atsakingi Lukiškių TI-K asmenys pasirinktinai tikrina maisto svorį bei kokybę. Pagamintas maistas išduodamas griežtai laikantis higienos reikalavimų. Maistas skirtas yra laikomas sandariuose bei uždengtuose termosuose, o jie atidaromi tik tada, kai maistas yra dalinamas nuteistiesiems ir suimtiesiems. Maisto dalintojams išduodamos baltos kepurės ir striukės, visi maisto dalintojai privalo rūpintis asmens higiena. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjui yra nustatytas nedirbančio vyro valgiaraštis.

Atsakovės atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimo sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2017-11-23 iki 2018-04-26.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018-03-06 iki 2018-04-25 Lukiškių TI-K buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 7,28 kv. m. ploto kameroje Nr. 112 (1 asm.); 7,83 kv. m. ploto kameroje Nr. 263 (2 asm.); 7,45 kv. m. ploto kameroje Nr. 115 (1 asm.); 7,31 kv. m. ploto kameroje Nr. 117 (1 asm.). Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, spręstina, kad tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį. Todėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.

Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas ir įrengti baldai mažino vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atkreiptinas dėmesys, kad taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas pažymi, kad vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Pažymėtina, kad pagal atsakovo pateiktus duomenis, pareiškėjui kalinimo laikotarpiu kamerose teko nuo 3,9 kv. m. iki 7,45 kv. m. ploto. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų dėl kamerų aprūpinimo baldais ir sanitarinio mazgo įrengimo kameroje, vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto aspektu.

Pareiškėjas teigė, jog naudojantis sanitariniais mazgais jam nebuvo užtikrinamas privatumas, kadangi tualetas buvo atskirtas sienele ne aukštesne nei 1,35 m aukščio.

Nuo 2015-11-01 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi, teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2016-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015-03-10 sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Taigi nesant duomenų, kad sanitarinis mazgas kamerose Nr. 112, 263, 115, 117 buvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios kamerose dalies, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, 10 parų.

Pareiškėjas teigė, kad kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės).

Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad kamerose nebuvo veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės, nustatė, jog pagal Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime pateiktus duomenis (b. l. 46-49), patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, t. y. nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose be kito inventoriaus yra ir spintelės (1 spintelė dviems asmenims), lentyna (1 vienetas patalpai), viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai). Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.7-14.8 papunkčius, kameroje turi būti įrengta viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, taip pat spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti;. Nors Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkte reglamentuotas kamerų įrengimas, tačiau juose nenurodyta, kad kameroje turi būti veidrodis. Pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių drabužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė kurioje kameroje veidrodis nėra įrengtas, taip pat byloje nėra pareiškėjo prašymo Lukiškių TI-K dėl veidrodžio įrengimo, o Lukiškių TI-K atsisakymo pareiškėjo prašomus veiksmus atlikti. Todėl laikytina, kad tokių pareiškėjo nedetalizuotų teiginių pagrindu būtų neproporcinga atsakovei perkelti įrodinėjimo naštą dėl veidrodžių įrengimo visose kamerose. Nurodytų aplinkybių kontekste, teismas daro išvadą, kad kamerų įrengimas teisės aktų reikalavimus atitiko.

Pareiškėjas nurodė, jog visi Lukiškių TI-K gultai yra dviejų aukštų ir nė vienas neturi kopetėlių, kuriomis būtų galima užlipti į antro aukšto gultą, o nesant galimybių kopetėlėmis užlipti į antro aukšto gultą, kildavo nuolatinę riziką susižaloti.

Teismas akcentuoja, kad kopėtėlių dviaukštėse lovose įrengimo Eksploatavimo taisyklės nenumato. Taip pat nors pareiškėjas teigė, kad miegamosios vietos (du dviejų aukštų gultai) yra nesaugios visais atžvilgiais, iš esmės jis nenurodė, kaip tokia aplinkybė sudarė prielaidas ir sąlygas kilti neturtinei žalai, kokią konkrečiai žalą jis patyrė. Įvertinant tai, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas arba dviese (3 paros) ir nepagrindė sąlygų būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nėra pagrindo pažeidimui konstatuoti.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinama pakankama ventiliacija, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro, pakankamai šilumos. Taip pat teigia, kad Lukiškių TI-K patalpose nebuvo užtikrinama pakankama temperatūra, kadangi žiemą būdavo šalta, temperatūra buvo nuo 10 iki 14 °C. Pažymėjo, jog kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, buvo drėgnos, dažai nuo sienų atsilupę, sienos nepritaikytos valymui.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017-01-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017-06- 12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017-06-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 ir kt.).

Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų matyti, kad buvo tikrinamos kameros, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, t. y. Nr. 112, 115 (b. l. 53–55, 58–60, 70–74). Jose higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamentas ginčo kamerų patikrinimų metu užfiksavo, kad Lukiškių TI-K yra sudaryta galimybė išvėdinti kameras natūraliu būdu per atidaromus langus, tai atitinka Lietuvos higienos normos 135:2015 17 punkto reikalavimą, taip pat kamerose pelėsių požymių nenustatyta. Aptariant pareiškėjo nurodomus pažeidimus likusiose kamerose, t. y. 263 ir 117, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kameroje esančios temperatūros, pelėsio ir ventiliacijos, visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, pelėsis ir ventiliacija, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl higienos normų reikalavimų neatitikties atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K įstaiga yra išlaikoma iš valstybės biudžeto, todėl remontas šioje įstaigoje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad kameroms reikalingas remontas, neindividualizuodamas kokioms konkrečiai kameroms reikalingas remontas. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad šiuo atveju nėra objektyvių duomenų išvadai, kad atsakovės atstovo veiksmai buvo neteisėti užtikrinant higienos normos reikalavimų laikymąsi, todėl šioje dalyje jam civilinė atsakomybė nekyla.

Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną.

Eksploatavimo taisyklių 14.4 punktas nustato, kad kameroje privalo būti vidinio ryšio sistema (aliarminis iškvietimas). Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose konkrečiai kamerose nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas ir nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios galėjo išvengti pasinaudodamas aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyrė kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Lukiškių TI-K metu vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo tinkamai užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą gryname ore, kadangi pasivaikščioti gryname ore galėjo tik vieną 1 val., tačiau toks pasivaikščiojimui skirtas laikas pareiškėjo nuomone yra nepakankamas.

Pagal Lietuvos Respublikos Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius; šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu valanda pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jam buvo suteiktas teisės aktuose nustatytas pasivaikščiojimo laikas, tačiau teigia, kad jis yra per trumpas. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui teisę pasivaikščioti gryname ore ilgiau kaip valandą, ir tai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiuo klausimu nenustatyta.

Pareiškėjas teigė, jog nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės ant metalinių lovų čiužiniai rūdydavo, pūdavo.

Lietuvos higienos normos 134:2015 42 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius draudžiama perduoti kitiems asmenims. Šios higienos normos 43 punktas nustato, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė aplinkybės, kad jam išduodama patalynė ar minkštasis inventorius buvo netinkamas naudoti. Teismas pažymi, jog byloje nebuvo nustatyta, kad santykinė oro drėgmė Lukiškių TI-K kamerose ginčo laikotarpiu būtų neatitikusi higienos normų reikalavimų. Be to, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento patikrinimo akte užfiksuota, kad į Lukiškių TI-K atvykusiems asmenims, neturintiems rankšluosčių bei patalynės, šie išduodami kartu su minkštuoju inventoriumi (čiužiniu, antklode, pagalve) prieš asmenis vedant į dušinę (b. l. 53–55). Paties pareiškėjo prie atsikirtimo į skundą pateiktas patikrinimo aktas patvirtina, kad Lukiškių TI-K III-ojo korpuso patalpose yra įrengtos dezinfekcinės kameros (b. l. 100). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės yra neindividualizuotos, bendro pobūdžio, taip pat, nepagrįstos byloje esančia medžiaga, o byloje esantys duomenys patvirtina Lukiškių TI-K jai nustatytų pareigų vykdymą, neteisėtų atsakovo veiksmų šiuo klausimu nenustatyta.

Pareiškėjas taip pat teigė, jog kamerose nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, todėl kamerose nuolat jausdavo nemalonius kvapus.

Vertinant pareiškėjo argumentus dėl atskiros vėdinimo sistemos sanitariniame mazge, pažymėtina, kad Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pažymėtina, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nenustato reikalavimo įrengti atskirą oro šalinimo sistemą, taip pat tokio įpareigojimo nenumato ir Eksploatavimo taisyklės. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo nusiskundimai dėl atskiros oro šalinimo sistemos sanitariniame mazge atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu kamerose būdavo pilna tarakonų, vorų, o po deratizacijos ir dezinfekcijos pareiškėjas būdavo vedamas atgal į kamerą ir verčiamas kvėpuoti nuodais, skirtais buitiniams parazitams.

Lukiškių TI-K nurodė, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, o nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, (b. l. 29–36). Be to, iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais tikrintose kamerose buitinių graužikų pėdsakų nenustatyta. Priešingai, patikrinimų metu užfiksuota, kad Lukiškių TI-K kiekvieną mėnesį yra vykdomas nariuotakojų graužikų stebėjimas, tai patvirtinta pagal graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo duomenis (b. l. 70–74). Dėl aplinkybės, kad pareiškėjas buvo verčiamas kvėpuoti nuodais, skirtais buitiniams parazitams, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė dėl kurią dieną atliktų vabzdžių naikinimo darbų jam pasireiškė tokios neigiamos pasekmės, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl šio konkretaus įvykio būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Todėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiais aspektais nenustatyta.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl didelio suimtųjų kiekio kameroje, turėdavo valgyti atšalusį maistą, jis nebuvo pakankamai kaloringas ir skanus, dalinamas be pirštinių, o puodelis būdavo panardinamas į indą su kompotu ar arbata.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas – racionalaus maitinimo normas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2 298 kcal, dirbantiems – 3 301 kcal. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pažymėtina, kad nuo 2018-01-01 galioja valgiaraščiai, patvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-11-07 įsakymu Nr. V-447. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris, patikrinęs maistą, patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale. Teismas pažymi, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo ginčo klausimu atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į pareiškėjo teiginius, jog Lukiškių TI-K laikymo metu jis nebuvo aprūpinamas reikalingais medikamentais, konstatuotina, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl aprūpinimo vaistais, o Lukiškių TI-K būtų atsisakiusi tenkinti tokį pareiškėjo prašymą.

Vertinant pareiškėjo argumentus dėl grotų įrengimo, pažymėtina, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 14.1 punktu, kameroje lango angoje įstatomos metalinės grotos, lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių įrengimą, nenumato, kurioje angos dalyje turi būti montuojamos metalinės grotos bei koks jų skaičius turi būti įrengtas. Todėl darytina išvada, kad grotų įrengimas iš vidaus teisės aktų reikalavimams neprieštarauja.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo fiziniais nepatogumais, psichologiniais išgyvenimais, teigia, kad tapo konfliktiškas, grubus užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-6 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016-08-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-05-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

EŽŽT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais iš viso 10 parų, kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta. Tokios kalinimo sąlygos galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų, tačiau, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertintina nurodyto pažeidimo mastas bei trukmė. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo į teisės normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2014-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-2140/2014; 2017-05-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017). Pažymėtina, kad pareiškėjas taip pat 4 iš 10 parų buvo kalinamas vienas, įvertinus tai ir ypač trumpą ginčo laikotarpį, nėra pagrindo teigti, kad dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas galėjo patirti ypatingų fizinių ar psichologinių išgyvenimų.

Todėl pareiškėjo A. R. skundas tenkinamas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo A. R. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. R. teisė būti kalinamam Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjo A. R. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė