Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Virginijos Gudynienės ir Izoldos Nėnienės,

sekretoriaujant V. G., dalyvaujant apeliantės (atsakovės) Kauno miesto savivaldybės atstovei L. P., ieškovei R. M. ir jos atstovui advokatui A. V.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-131-924/2016 pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl buto perdavimo neatlygintinai nuosavybės teise, tretieji asmenys D. R. ir R. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Tretieji asmenys D. R. ir R. V. atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas dėl ko naikinti jo atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliacinio skundo esmė – pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias neatlygintinį butų perdavimą piliečių nuosavybėn bei ieškinio senatį.

CPK 178 straipsnis nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1dalis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tiek mirusioji M. B. V., tiek jos teisių perėmėja (paveldėtoja) ieškovė R. M. atitinka Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnyje nurodytas sąlygas, nes asmeninės nuosavybės teise turėta namo dalis buvo nugriauta, kompensacija už tai buvusiai savininkei M. B. V. (ar jos teisių perėmėjai) nebuvo sumokėta, teisės įgyti neatlygintinai ginčo butą už nugriautą namo dalį įgytos galiojant Butų privatizavimo įstatymui.

Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, vadovaudamasi paminėtomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinį (CPK 185 str.).

Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnis reglamentuoja neatlygintinį gyvenamųjų namų ar butų perdavimą piliečių nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 1dalies nuostatą atitinkamomis sąlygomis įstatymas nustato, kad pripažįstama nuosavybės teisė. Esant šioje normoje nustatytoms sąlygoms, nuosavybės teisė atsiranda įstatymo pagrindu. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatą buvusiems namų savininkams neatlygintinai pripažįstama nuosavybės teisė į nuomojamą valstybinį gyvenamąjį namą ar butą, jeigu yra tenkinamos šios sąlygos: 1) jeigu buvusio savininko namas, priklausęs asmeninės nuosavybės teise, buvo nugriautas; 2) jeigu už šio savininko nuosavybę nebuvo kompensuota. Nuosavybės teisė į nuomojamą butą buvusiam savininkui atsiranda iš įstatymo. Kad ši teisė būtų įgyvendinta, miesto, rajono valdyba turėjo priimti sprendimą neatlygintinai perduoti piliečio nuosavybėn jo nuomojamą butą ar namą (Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis), o atsisakymas priimti tokį sprendimą galėjo būti ginčijamas teismine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 8 straipsnis). Detalesnės šios teisės įgyvendinimo tvarkos nebuvo nustatyta. Pagal įstatymą valstybės pavedimu veikiantis asmuo – miesto, rajono valdyba – turėjo patikrinti, ar asmuo atitinka įstatymo nustatytas sąlygas nuosavybės teisei įgyti ir, jeigu asmuo sąlygas atitiko, privalėjo priimti sprendimą, kuriuo būtų įgyvendinta savininko nuosavybės teisė. Sprendimą neatlygintinai pripažinti nuosavybės teisę gali būti atsisakyta priimti tik tokiu atveju, jeigu valdyba nustatytų, kad asmuo neatitinka šių sąlygų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2009)

Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada, kad ginčo butas M. B. V. buvo suteiktas ryšium su namo nugriovimu. Atsakovė nurodo, kad 1974-12-11 Kauno miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendime Nr. 582, nėra M. B. V. pavardės tarp savininkų, kuriems nuspręsta sumokėti kompensaciją už jų nukeliamą turtą, kad ginčo butas suteiktas nuomos pagrindais remiantis 1976-06-25 Kauno miesto Lenino rajono darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komitetu sprendimu Nr. 216, o 1976-06-28 išduoto orderio Nr. 408 pagrindu tik leista apsigyventi nurodytame bute, nes jame nenurodyta, kad ginčo butas perduodamas neatlygintinai. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šie paminėti rašytiniai įrodymai negali būti vertinami atsietai, neatsižvelgiant į byloje esančių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ginčo butas M. B. V. buvo suteiktas vietoj nugriautos, jai nuosavybės teise priklausiusios gyvenamojo namo dalies (CPK 185 str.).

Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovės motinai M. B. V. (mirusi (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklausė 1/3 dalis gyvenamojo namo buvusiu adresu (duomenys neskelbtini), namas nugriautas tuometinės valdžios institucijų sprendimu (1 t. b. l. 10-11, 12, 54-60). Iš teismui pateikto 2015-12-23 Kauno apskrities archyvo rašto Nr. V10-3049 turinio matyti, kad 1976-06-25 Kauno miesto Lenino rajono DŽDT vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 216 ir jo 1-uoju priedeliu bei šio sprendimo rengimo pažyma, ginčo butas M. B. V. buvo suteiktas ryšium su namo nugriovimu. Iš kartu su nurodytu Kauno apskrities archyvo raštu pateikto 1976-06-25 Kauno miesto Lenino rajono DŽDT vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 216 turinio matyti, kad jo 1-u punktu buvo nuspręsta suteikti gyvenamas patalpas įmonių, įstaigų ir organizacijų dirbantiesiems pagal priedėlį Nr. 1. Nurodyto sprendimo priedelio Nr. 1 13-me punkte nurodyta, jog nuspręsta suteikti gyvenamas patalpas įmonių, įstaigų ir organizacijų dirbantiesiems, o būtent V. M. B., J., suteikti ginčo butą, adresu (duomenys neskelbtini), iš 3 kambarių, 44,05 kv.m. gyv. ploto ir atskiros virtuvės. Paminėto sprendimo rengimo pažymoje aiškiai detalizuotas ir nurodyto buto suteikimo teisinis pagrindas, pažymos 13-me punkte nurodant, kad butas M. V. suteikiamas ryšium su namo nugriovimu. Jokių kitų įrodymų, kurie paneigtų šiuose rašytiniuose įrodymuose esančius duomenis, atsakovė nepateikė (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad apeliantės paminėtame 1976-06-28 išduotame orderyje Nr. 408 nurodytas jo išdavimo pagrindas – 1976 06 25 Kauno miesto Lenino rajono DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas (1 t. b. l. 73).

Iš apeliantės nurodyto 1974-12-11 Kauno miesto DŽDT vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 582 turinio matyti, kad šiame sprendime išvardinti tik tie namų valdų savininkai, kuriems už nugriautas namų valdas, ir juose esančius statinius bei želdinius buvo nuspręsta išmokėti kompensacijas, jame nenurodant asmenų, kuriems piniginės kompensacijos nebuvo mokamos, todėl šie duomenys nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad M. B. V. už jai nuosavybės teise priklaususio namo dalies nugriovimą nebuvo išmokėta kompensacija. Pažymėtina, kad M. B. V. kaip ir kitų nugriauto namo, buvusio adresu (duomenys neskelbtini) gyventojų, pavardės nurodytos 1976-06-25 Kauno miesto Lenino rajono DŽDT vykdomojo komiteto sprendime Nr. 216 ir jo 1-ame priedelyje bei šio sprendimo rengimo pažymoje 7-12, 13 punktuose, kas tik patvirtina aplinkybę, jog ginčo butas M. B. V. kaip ir kitiems to namo gyventojams buvo suteiktas ryšium su namo nugriovimu.

Kauno apskrities archyvo 2015-12-23 rašte Nr. V10-3049 nurodyta, jog žinių apie piniginės kompensacijos išmokėjimą M. B. V. archyve saugomuose Kauno miesto ir Kauno miesto Lenino rajono LDT vykdomųjų komitetų finansų skyrių ir statybos - montavimo tresto "Kauno statyba" dokumentų fonduose nėra.

Kolegija sprendžia, kad atsakovei tenka pareiga įrodyti aplinkybę, kad ieškovei už nugriautą namo dalį išmokėta kompensacija. Atsakovė vykdė viešojo administravimo funkcijas – pastatų paėmimą visuomenės poreikiams. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad atsakovė kaip savivaldybės viešojo administravimo subjektas vykdydama savo funkcijas privalėjo kaupti dokumentus (įrodymus) apie turto paėmimą visuomenės poreikiams, teismas sprendžia, kad atsakovei tenka pareiga pateikti įrodymus, kad ieškovei išmokėta kompensacija, tačiau atsakovė šių įrodymų byloje nepateikė (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad įrodymas, kuris nepaneigia kompensacijos išmokėjimo fakto, bet nenurodantis jokių kitų duomenų apie kompensacijos mokėjimą, gali būti vertinamas kaip neįrodantis kompensacijos ieškovei išmokėjimo fakto. Dėl to konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo galutinė išvada dėl neįrodyto kompensacijos ieškovei išmokėjimo fakto, padaryta iš visų bylos įrodymų, nepažeidžiant CPK 185 straipsnio.

1991 m. gegužės 21 d. priimtas Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d.. Įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, kad pasibaigia ir galimybė įgyti jame nurodytas teises įstatyme nustatytomis sąlygomis, tačiau tos teisės ir pareigos, kurios įgytos pagal galiojusį įstatymą, neišnyksta. Ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu jo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-783/2000; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 ir kt.). Nuostata dėl galimybės įgyvendinti teisę, įgytą įstatymo galiojimo metu, butų privatizavimo atveju teismų praktikoje grindžiama ir tuo, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas – viena iš valstybės socialinės–ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Teismo pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo - aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet turint galvoje butų privatizavimą nustačiusių įstatymų pagrindinį tikslą - suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008). Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, apeliantės argumentai, kad įstatymas, reguliavęs ginčo santykį, nebegalioja, neturi reikšmės, nes nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad teisinis santykis dėl ginčo buto nuosavybės teisės atsirado galiojant Butų privatizavimo įstatymui. Vadinasi, kai galiojant Butų privatizavimo įstatymui jo pagrindu atsirado nuosavybės teisė, tai ji turi būti ginama ir įgyvendinama. Apeliantė neginčija teismo nustatytos aplinkybės, kad nei M. B. V., nei jos teisių perėmėja ieškovė nėra pasinaudoję Butų privatizavimo įstatymo suteikta teise įsigyti lengvatine tvarka nuosavybėn iš valstybės nuomojamą būstą, todėl atitinka Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnyje nurodytas sąlygas.

Dėl ieškinio senaties. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė 10 metų ieškinio senaties termino nepraleido. Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai pritaikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nustatydamas, kad ieškovė apie savo pažeistą teisę sužinojo tik gavusi 2007-04-20 Kauno miesto savivaldybės administracijos raštą, tačiau nepateikė įrodymų, kad galiojant LR Buto privatizavimo įstatymui iki 1997-12-31 kreipėsi į Savivaldybę su prašymu dėl ginčo buto perdavimo nuosavybėn neatlygintinai.

Sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios, svarbiausią reikšmę turi momento, nuo kada ieškovė suprato, jog jos teisės pažeidžiamos, nustatymas (CK 1.127 str.). Įvertinus byloje esančius įrodymus, daroma išvada, kad šis momentas sietinas su ieškovės nurodyta aplinkybe, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo gavusi 2007 04 20 raštą „Dėl buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo“,, o ieškinys priimtas 2015 m. vasario 23 d. (t. I, b. l.3). Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovė nėra praleidusi 10 metų ieškinio senaties termino (CK 1. 125 str. 1 d.). Kaip jau paminėta šios nutarties 16 punkte, nuosavybės teisė į nuomojamą butą buvusiam savininkui atsirado iš įstatymo, detalesnės šios teisės įgyvendinimo tvarkos nebuvo nustatyta, o pareiga pagal įstatymą kilo valstybės pavedimu veikiančiam asmeniui – miesto, rajono valdybai, kuri turėjo patikrinti, ar asmuo atitinka įstatymo nustatytas sąlygas nuosavybės teisei įgyti ir, jeigu asmuo sąlygas atitiko, privalėjo priimti sprendimą, kuriuo būtų įgyvendinta savininko nuosavybės teisė. Iš pradiniame ieškinyje išdėstytų aplinkybių, invalidumo pažymų kopijų ( b. l. 23) matyti, kad M. B. V. nuo 1998 05 11 tapo 1-os grupės invalide, iki tol sirgo reumatoidiniu artritu, liga progresavo, kad dar galiojant Butų privatizavimo įstatymui žodžiu kreipėsi į butų privatizavimo tarnybą dėl ginčo buto įregistravimo nuosavybės teise jos vardu, tačiau tarnybos darbuotojai jai paaiškino, kad papildomai kreiptis dėl privatizavimo minėto buto nereikia, nes pagal privatizavimo įstatymą, paėmus nuosavybę ir nekompensavus už ją, suteiktas butas bus įregistruotas ieškovės vardu. Atsižvelgiant į šiame nutarties punkte nustatytas aplinkybes, į tai, kad galiojant įstatymo nuostatai, suteikiančiai galimybę gauti butą neatlygintai (Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnis) ir nesant duomenų apie tai, kad ieškovei buvo kompensuota namo dalies vertė, teisėjų kolegija konstatuoja, jog visiškai pagrįstai M. B. V. (jos teisių perėmėja ieškovė R. M.) galėjo tikėti, kad butas, kuris jai buvo suteiktas įstatymų nustatyta tvarka už nugriaunamą namo dalį, jai bus perduotas neatlygintinai, o apie savo teisių pažeidimą ji galėjo nesuprasti iki 2007 04 20 rašto gavimo.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, kad galiojant Butų privatizavimo įstatymui M. B. V. įgyta teisė neatlygintinai gauti teisėtai nuomojamą ginčo butą negali būti paneigta ar kaip nors pasibaigusi, nes pati atsakovė įstatymo galiojimo laikotarpiu bei 2007 m. spręsdama prašymą dėl buto privatizavimo, nevykdė pareigos priimti sprendimą dėl neatlygintinio ginčo buto perdavimo, o 2007 04 20 atsakymu dar ir suklaidino ieškovę, nurodydama, kad ginčo patalpos neprivatizuojamos ir ieškovė neturi teisės jas privatizuoti.

Išdėstytų argumentų pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantų teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2016 vasario 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str.1 d.). Ieškovė, jos atstovas nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir šias išlaidas patvirtinančių įrodymų apeliacinės instancijos teisme, todėl klausimas dėl jų priteisimo nesvarstytinas (CPK 93 str.)

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.