Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), kolegijos teisėjų Vytauto Kursevičiaus ir Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. K. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui M. K. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje – uždaroji akcinė bendrovė „Isma“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl faktinių aplinkybių

Byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad 2015 m. balandžio 25 d. Telšių rajone dėl atsakovo, vairavusio transporto priemonę T-40 ZPT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė Toyota Hilux, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 3-4, 5-6). Eismo įvykio metu atsakovo vairuota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Byloje taip pat nustatyta, kad transporto priemonės Toyota Hilux savininkė UAB „Isma“ kreipėsi į ieškovą dėl žalos atlyginimo, UAB „Isma“ užsakymu buvo atliktas transporto priemonės Toyota Hilux vertinimas, kurio metu turto vertintojas E. L. nustatė: transporto priemonės rinkos vertė iki įvykio yra 20600 Eur; likutinė vertė po apgadinimo 4500 Eur; transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštai – 23779,09 Eur; transporto priemonės atstatymas iki buvusios techninės ir eksploatacinių savybių būklės prieš įvykį ekonominiu požiūriu netikslingas; nuostolis (skirtumas tarp transporto priemonės rinkos vertės prieš įvykį ir likutinės vertės po įvykio) sudaro 16100 Eur. AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje, veikdamas ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir 2015 m. birželio 15 d. išmokėjo UAB „Isma“ 16275,92 Eur draudimo išmoką (už transporto priemonei padarytą žalą ir transportavimą). Ieškovas 2015 m. rugpjūčio 5 d. kompensavo išmokėtą draudimo išmokos sumą ir teikė atsakovui pretenziją dėl žalos atlyginimo.Byloje taip pat nustatyta, kad trečiasis asmuo UAB „Isma“ transporto priemonę Toyota Hilux įsigijo 2010 m. rugsėjo 8 d. pagal lizingo sutartį už 22020,70 Eur, pirmosios registracijos data – 2010 m. rugsėjo 15 d. Trečiasis asmuo yra pateikęs duomenis apie automobilio pagerinimo, remonto, parkavimo sistemos įdiegimo darbus. Iš dokumentų matyti, kad 2015 m. balandžio 27 d. UAB „Isma“ su UAB „Sideritas“ sudarė automobilio Toyota Hilux, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį laikotarpiui nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2015 m. gegužės 22 d. Vienos dienos automobilio nuomos kaina 60 Eur, neįskaitant PVM, automobilis panaudotas UAB „Isma“ darbuotojų darbo funkcijoms vykdyti Lietuvoje, už nuomą sumokėta 1560 Eur. Iš bylos dokumentų matyti, kad trečiasis asmuo 2015 m. gegužės 22 d. įsigijo automobilį Toyota Hilux, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o 2015 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į ieškovą dėl papildomų nuostolių, susijusių su pakaitinio automobilio nuoma, atlyginimo. Ieškovas 2015 m. lapkričio 23 d. išmokėjo UAB „Isma“ 1560 Eur draudimo išmoką už pakaitinio automobilio nuomą. Taip pat nustatyta, kad po autoįvykio 2015 m. liepos 9 d. pirkimo - pardavimo sutartimi UAB „Isma“ automobilį Toyota Hilux pardavė už 1210 Eur. Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi buvo paskirta transporto priemonės Toyota Hilux, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertinimo ekspertizė ir teismo ekspertas Z. T. 2016 m. gruodžio 20 d. turto ekspertizės ataskaitoje nurodė, kad 2015 m. balandžio 25 d. vertinamos transporto priemonės rinkos vertė – 14100 Eur, atkūrimo kaštai – 11917,27 Eur, likutinė vertė – 3866 Eur, o nuostolis (skirtumas tarp rinkos vertės ir likutinės vertės) – 10234 Eur.Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovui išmokėjus draudimo išmoką dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nukentėjusiajam asmeniui, dėl to, kad atsakovas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą transporto priemonę, atsirado transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo grąžintų dėl padarytos žalos pagrįstą ir įrodytą sumą (LR CK 6.988 str. 3 d., LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 1 p., 23 str. 1 d.)

Dėl įrodymų vertinimo

Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Apeliantas kvestionuoja teismo sprendimą dėl eksperto Z. T. išvados įvertinimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kaip įrodymą eksperto išvadą ir ja nesivadovavo nustatant atlygintinų nuostolių dydį. Apeliacinės instancijos teismas remiasi kasacinio teismo praktika dėl LR CPK 218 str. taikymo. Byloje pateiktose išvadose pažymima, kad automobilį Toyota Hilux po eismo įvykio remontuoti buvo netikslinga. Turto vertinimo ataskaitoje ir turto ekspertizės ataskaitoje nustatytos automobilio rinkos vertės, likutinės vertės, atkūrimo kaštai yra skirtingi. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 14 p. numatyta, kad žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio, turtas laikomas sunaikintu, kai jį remontuoti ekonomiškai netikslinga, jeigu būtinos remonto išlaidos yra lygios 75 procentams turto rinkos vertės iki eismo įvykio arba didesnės. Kasacinis teismas 2017 m. sausio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 (žr. nutarties 49 punktą) yra išaiškinęs, kad teismo pareiga kritiškai vertinti ekspertizės išvadą yra siejama su, pirma, nustatytais ekspertinio tyrimo eigos (proceso) trūkumais, antra, išvados turinio trūkumais (išvados prieštaringumu, prieštaravimu kitiems byloje esantiems įrodymams ir pan.). Dėl ekspertizės išvadoje tiriamų klausimų specifikos teismui galimybės nustatyti specialių žinių reikalaujančio tyrimo procesą, jo išsamumo lygį ar išvadų santykį su kitais byloje esančiais įrodymais yra ribotos. Todėl teismo paskirtas ekspertas tam tikra prasme tampa kvaziarbitru, nuo kurio išvados didele dalimi priklauso bylos baigtis. Atsižvelgiant į tai, eksperto skyrimo procedūra civilinėse bylose turi atitikti esminius civilinio proceso principus, be kita ko, garantuojančius šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015, 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016). Teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentams, kad ieškovės reikalavimai, iš esmės grindžiami turto vertintojo išvada, yra padidinti, išvadoje neįvertinta ir nepalyginta automobilių rida, variklio galingumas, vertinimas negali būti grindžiamas skelbimuose apie transporto priemonių pardavimą internete pateikta informacija, nes palyginamos tapačių transporto priemonių sandorių kainos, kaip reikalaujama LR turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme bei LR finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintoje turto ir verslo vertinimo metodikoje. Turto vertė nėra nustatoma pagal skelbimus dėl turto pardavimo pagal pasiūlos kainas, bet turi būti remiamasi sandorių kainomis, o ne pasiūlos kainomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant transporto priemonės vertę rinkoje palyginamos tapačių transporto priemonių sandorių kainos. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir LR turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme bei LR finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintoje turto ir verslo vertinimo metodikoje. Pagal vertinimo pagrindų įstatymą, turto arba verslo vertė gali būti nustatoma pagal: 1) pirkimo-pardavimo sandorius; 2) turto sukūrimo (atkūrimo) sąnaudas; 3) pajamas, gaunamas naudojant turtą, arba verslo pajamas; 4) kitus Tarptautiniuose vertinimo standartuose ir Europos vertinimo standartuose nustatytus turto arba verslo vertės nustatymo pagrindus (Įstatymo 5 str. 3 d.). Lyginamojo metodo esmė - vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui (Vertinimo metodikos 57 p.). Nustatant transporto priemonės vertę rinkoje, lyginamos tapačių transporto priemonių sandorių kainos (Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 5 p.). Nei vienas iš pirmiau paminėtų teisės aktų, reglamentuojančių turto vertinimą, turto vertės nustatymo pagal skelbimus dėl turto pardavimo, kitaip sakant tik pagal pasiūlos kainas, nenumato. Šiuo gi atveju, turto vertintojas 2015-04-25 išvadoje rėmėsi ne sandorių kainomis, bet būtent spaudoje, internete pateiktais pasiūlymais, transporto priemonių pardavėjų apklausa, taip pažeisdamas visus pirmiau aptartus teisės aktų reikalavimus. Atliekant retrospektyvinį vertinimą galima remtis sąlygomis ir aplinkybėmis, turinčiomis įtakos vertinamo turto arba verslo vertei, egzistavusiomis nurodytą vertės nustatymo dieną (praeityje); galima remtis tik tomis sąlygomis ir aplinkybėmis, turinčiomis įtakos vertinamo turto arba verslo vertei, kurios buvo iki nurodytos turto arba verslo vertės nustatymo dienos (praeityje); turi būti vadovaujamasi tais teisės aktais ir dokumentais, kurie galiojo iki ir nurodytą turto arba verslo vertės nustatymo dieną (praeityje). Jeigu neįmanoma atlikti objekto apžiūros, nes objektas yra sunaikintas arba jo savininkui (valdytojui) arba užsakovui nėra žinoma objekto buvimo vieta (atliekant kilnojamojo turto vertinimą), vertintojas gali remtis objekto savininko arba užsakovo pateiktomis objekto nuotraukomis ir kitais dokumentais, kuriais patvirtinamos objekto tapatumo ir fizinės charakteristikos. Apie tai turi būti nurodyta vertinimo ataskaitoje kartu nurodant, kokią tai turės įtaką apskaičiuojant turto arba verslo vertę (Vertinimo metodikos 43-44 p.). Nagrinėjamu atveju šių reikalavimų ekspertas laikėsi, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino. Taigi, dėl rinkos pokyčių, automobilio rinkos vertė reikšminga jo įsigijimo momentu, t. y. 2010 m. rugsėjo 15 d., todėl turėjo būti taikomas vertinimas, nustatant praeityje buvusią turto vertę (Vertinimo metodikos 2 p.). Pripažintina, kad ieškovės pateikta turto vertinimo ataskaita nėra išsami, neatitinka įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų, teisėjų kolegija sprendžia, kad neįrodyta, jog automobilio vertė įvykio metu buvo ženkliai didesnė nei įvertino ekspertas. Eismo įvykyje dalyvavusio automobilio Toyota Hilux rinkos vertė 2015 m. balandžio 25 d. pagal turto vertintoją E. L. buvo 20600 Eur, o pagal teismo ekspertą Z. T. – 14100 Eur. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad turto vertintojas E. L. transporto priemonės vertę nustatinėjo lyginamuoju metodu, tačiau ne pagal Lietuvos rinką, o užsienio, jo panaudoti šaltiniai: Čekijos ir Vokietijos Respublikų rinkose nurodytos vertės ir tik vienas šaltinis pagal Lietuvos Respublikos rinką. Be to, transporto priemonių vidutinė rinkos vertė nustatyta, lyginant netapačių transporto priemonių kainas. Iš keturių naudotų šaltinių tik vienas identiškas eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės modeliui, o kitų trijų lyginamų automobilių modelis yra Toyota Hilux 4x4 Double Cab. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ekspertas Z. T. ekspertizės akte Toyota Hilux rinkos vertę nustatė lygindamas ją su netapačiomis transporto priemonėmis (Toyota Hilux Single Cab). Telšių rajono apylinkės teismas nutartimi paskyrė turto vertinimo ekspertizę, ekspertui pavedant nustatyti automobilio vertę iki eismo įvykio t.y. 2015 m. balandžio 25 d. Teismo posėdžio metu Z. T. nurodė, kad rinkos vertė 2016 m. gruodžio mėn. nustatyta lyginamuoju metodu, naudojant dviejų iš trijų šaltinių duomenis. Apeliantas pagrįstai teigia, kad ekspertas Z. T. paaiškino, kad Toyota Hilux automobilių pasiūla Lietuvos rinkoje labai maža, todėl ir buvo palyginimui paimtas praktiškai identiškas (o nekaip, kad teismas nurodo iš esmės skirtingas) automobilis Toyota Hilux Single Cab. Be to, ekspertas palyginimui paėmė 2011 metų gamybos tapačius automobilius, kadangi ekspertizė buvo atliekama praėjus daugiau kaip metams nuo eismo įvykio dienos. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas nepagrįstai nepripažino eksperto Z. T. padarytos išvados, kadangi ekspertas lyginamuoju metodu nustatant automobilio rinkos vertę, dviejų iš trijų šaltinių naudojo ne 2015 m. balandžio mėnesio, o 2016 m. gruodžio mėnesio rinkos vertę. Ekspertas minėto automobilio rinkos vertę įvertino Lietuvos rinkoje, vienas iš šaltinių buvo Viešosios įstaigos „Emprekis“ duomenys 2015 m. balandžio mėnesiui ir šie duomenys atspindi ne vieno automobilio kainą, o to meto vidutinę automobilio rinkos vertę. Kaip pagrįstai nurodo apeliantas, kiti 2016 m. gruodžio mėnesio duomenimis panaudoti šaltiniai atitinka lyginamojo metodo reikalavimus, nes ekspertas palygino ne 2010 metų gamybos automobilius, o 2011 metų gamybos automobilius (kurių vertė didesnė už 2010 metų gamybos automobilius), ekspertas nenumažino minėto automobilio rinkos vertės. Byloje nėra duomenų, kodėl VšĮ „Emprekis“ pateikta automobilio Toyota Hilux rinkos verte negalėjo ekspertas vadovautis. Prielaidos, kad VšĮ „Emprekis“ neprisiima atsakomybės prieš vartotojus, nėra reikšminga, nes turto vertintojo E. L. naudoti duomenys nėra aukštesnio patikimumo lygmens. Apeliantas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad VšĮ „Emprekis“ duomenimis apie automobilių vidutines rinkos kainas naudojasi valstybinės institucijos. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ekspertizė atlikta netiksliai ir neišsamiai.Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi paskirdamas turto vertinimo ekspertizę turėjo faktinius duomenis, jog automobilio realiai apžiūrėti nebus galimybės ir ekspertizę skyrė byloje turimų dokumentų pagrindu, atlikti retrospektyvinį vertinimą. Šios bylos aplinkybės atskleistos ekspertui, pateikta bylos medžiaga, šių duomenų pagrindu teismo suformuluoti klausimai ekspertui. Todėl įvertinant byloje turimų įrodymų reikšmingumą, teismo sprendimo motyvas, kad ekspertas neapžiūrojo automobilio, o turto vertintojas E. L. automobilį realiai apžiūrėjo iš karto po įvykio, ir dėl to jo įvertinimas yra reikšmingesnis nei eksperto, prieštarauja CPK 212 straipsnio nuostatoms. Eksperto išvados paneigimas tuo pagrindu, yra teisiškai nepagrįstas ir prieštarauja teismo nutarčiai paskirti ekspertizę retrospektyviniam turto įvertinimui pagal bylos medžiagą (CPK 212-216 straipsniai). Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, turto vertintojo išvada yra rašytinis įrodymas, neturintis didesnės įrodomosios reikšmės nei ekspertizės išvada. Todėl teisėjų kolegija vadovaujasi ekspertizės akte išdėstyta išvada (CPK 185 straipsnis). Apeliantas pagrįstai teigia, kad teismo ekspertas kai kurių detalių kainas nustatė pagal įteisintą metodiką ir duomenų bazę Audatex bei kitus oficialius šaltinius, rėmėsi žodinės apklausos būdu surinkta informacija iš Tauragėje veikiančių autoservisų. Ši aplinkybė, kad natūroje nebus apžiūrėtos detalės, taip pat buvo akivaizdi byloje prieš skiriant turto vertinimo ekspertizę, todėl negali būti panaudota kaip ekspertizę paneigiantis faktas.Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas pagrįstai nurodo, kad ekspertizė buvo atliekama po daugiau negu vienerių metų kai automobilis jau buvo realizuotas, dėl to ir buvo atliekama iš bylos dokumentų. Ekspertui buvo pateikta visa bylos medžiaga, tame tarpe, ir E. L. turto vertinimo ataskaita. Ekspertizės akte yra išvardintos ir įvertintos visos keistinos detalės bei remonto darbų kainos kaip ir turto vertinimo ataskaitoje. Eksperto Z. T. ekspertizės akte keistinų detalių ir remonto darbų kainos įvertintos naudojant daugiau oficialių šaltinių, todėl, ekspertizės akte nurodyta keistinų detalių ir remonto darbų kaina yra reali ir atitinka tikrovę. Eismo įvykio metu automobilis buvo ketverių metų, 2010 metais įsigytas už daugiau nei 22000 Eur sumą, todėl natūralu, jog per ketverius metus automobilio rinkos vertė gali sumažėti tokiu procentu. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus įrodymus, tenkindama apeliacinį skundą iš dalies, Telšių rajono apylinkės teismo sprendimą pakeičia ir iš atsakovo priteistą žalos atlyginimą sumažina iki 10 234 Eur. (14100 Eur (rinkos vertė) minus 3866 Eur (likutinė vertė)).

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

Apeliacinis skundas dėl nuostolių atlyginimo, patirtų dėl pakaitinio automobilio nuomos, atmetamas. Apeliantas nurodo, kad netekus vieno automobilio, įmonės veikla negalėjo sutrikti, UAB „Isma“ nepateikė jokio įmonėje priimto sprendimo apie tai, kad dėl gamybinio būtinumo buvo nutarta nuomoti pakaitinį automobilį. Iš pateiktų kelionės lapų matyti tik tai, kad automobilis vyko į kitus miestus, tačiau, kokiu tikslu buvo vykstama, ir ar tai buvo būtina, jokių dokumentų nebuvo pateikta.Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, jog 1560 Eur nuostoliai už pakaitinio automobilio nuomą yra įrodyti. UAB „Isma“ tokio tipo automobilį išsinuomojo iš karto po eismo įvykio, t. y. 2015 m. balandžio 27 d. , kelionės lapai patvirtino, jog išsinuomotu automobiliu buvo vykstama įvairiais maršrutais Lietuvoje. Apelianto argumentai, jog nėra įrodytas pakaitinio automobilio nuomos būtinumas neįrodyti, nes kelionės lapai, pagal kuriuos buvo vykdomas apmokėjimas už degalus, naudojami įmonės buhalterijoje, patvirtino automobilio panaudojimą įmonės veikloje. Kaip teigia trečiasis asmuo, nelogiška, jei įmonės darbuotojai išsinuomoję automobilį, važinėtų Lietuvoje be jokio tikslo ar būtinumo, taip eikvodami darbuotojų darbo laiką, pelno siekiančios įmonės lėšas automobilio eksploatacijai, degalams. 2015 m. gegužės 22 d. UAB „Isma“ įsigijo automobilį Toyota Hilux, ši aplinkybė rodo, jog UAB „Isma“ atsisakė automobilio nuomos ir veikė sąžiningai. Apeliantas deklaratyviai nesutikdamas, nepatvirtino argumentų, jog automobilio nuomos kaina (60 Eur už dieną) yra per didelė, tam patvirtinti nepateikė jokių įrodymų. Todėl teisėjų kolegija pritaria teismo argumentui, kad nėra duomenų apie galimybę nuomotis automobilį mažesnėmis kainomis, o trečiojo asmens patirtos pakaitinio automobilio nuomai išlaidos buvo priverstinės, nes po eismo įvykio UAB „Isma“ neteko galimybės įmonės veiklai naudoti nuosavo automobilio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinys turi būti tenkinamas priteisiant ieškovui 11 794 Eur nuostolių atlyginimą už automobilio vertę (14100 Eur (rinkos vertė) minus 3866 Eur (likutinė vertė) ir 1560 Eur nuostolių dėl pakaitinio automobilio nuomos).

Kadangi skundžiamas teismo sprendimas keičiamas iš dalies, mažinant tenkintų ieškovės reikalavimų dalį, teisėjų kolegija turi peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kadangi ieškovės tenkintų reikalavimų dalis po apeliacinio skundo išnagrinėjimo sumažėjo, iš atsakovo ieškovės naudai pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai – 354 Eur. Atsižvelgiant į tai, atsakovui iš ieškovės priteistinos 600 Eur bylinėjimosi išlaidos. Iš atsakovo trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, uždarajai akcinei bendrovei „Isma“ priteistinos 968 Eur bylinėjimosi išlaidos. Iš atsakovo valstybei priteistinos 104 Eur bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinės instancijos teisme atsakovas patyrė 227 Eur žyminio mokesčio ir 500 Eur atstovavimo išlaidas, todėl iš ieškovės atsakovui priteistinos 243,00 Eur bylinėjimosi išlaidos. Iš atsakovo trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, uždarajai akcinei bendrovei „Isma“ priteistinos 484 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė neprašė priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimą pakeisti.

Teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo M. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, (įmonės kodas 125709291), 11 794 Eur (vienuolika tūkstančių septynis šimtus devyniasdešimt keturis eurus) nuostolių atlyginimui, penkių procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. birželio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 354 Eur žyminio mokesčio.

Iš atsakovo M. K. priteisti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje – uždarajai akcinei bendrovei „Isma“ (įmonės kodas 123438051) 968 Eur (devynių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų) išlaidas už advokato pagalbą.

Iš ieškovės Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro priteisti M. K. 600 Eur (šešių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Iš atsakovo M. K. priteisti valstybei 104 Eur (vieno šimto keturių eurų) bylinėjimosi išlaidas (įmokos kodas 5660).

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Iš ieškovės Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro priteisti atsakovui M. K. 243 Eur (dviejų šimtų keturiasdešimt trijų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Iš atsakovo M. K. priteisti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje – uždarajai akcinei bendrovei „Isma“ 484 Eur (keturių šimtų aštuoniasdešimt keturių eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.