Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T., jo gynėjo advokato Mykolo Girdiušo, nukentėjusiosios J. K. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo E. T. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui ir 15 (penkiolikai) dienų.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką E. T. įskaitytas laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2020 m. gegužės 22 d. iki 2021 m. liepos 8 d., ir nuspręsta laikyti E. T. atlikusiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Nukentėjusiosios J. K. atstovo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmestinas, o nuteistojo E. T. ir jo gynėjo M. Girdiušo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d. nuosprendis keistinas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo, neteisingo nusikaltimo įvykio aplinkybių nustatymo ir netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad nuteistasis, jo gynėjas ir nukentėjusiosios atstovas skunduose nesutinka su teismo išvadomis dėl E. T. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, dėl abiejų apeliacinių skundų argumentų pasisako bendrai, tuo pačiu vertindama ir individualius konkretaus skundo argumentus.

Dėl BPK 20 straipsnio pažeidimo ir E. T. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį

BPK 1 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, privalu ne tik greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, tačiau ir tinkamai pritaikyti įstatymą, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas. Taigi, siekiant asmenį pripažinti kaltu dėl jam pareikštų kaltinimų, bylos įrodymų visuma turi leisti daryti vienareikšmišką ir kategorišką išvadą dėl jo kaltės.

Pirmosios instancijos teismas E. T. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteisė už tai, kad jis, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, pavartodamas psichinę ir fizinę prievartą, J. K. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą tariamą savo teisę, t. y. atvirai vertė nukentėjusiąją grąžinti skolą bei padarė didelę žalą jos teisėms ir teisėtiems interesams.

Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, tvirtina, kad nuteistojo veiksmai nesudaro nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties, nes E. T., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai nevykdė ginčijamos, bet nerealizuotos tariamos savo teisės į 30 000 Eur skolą. Nukentėjusiosios atstovas tvirtina, kad E. T. neturėjo teisinio pagrindo iš J. K. reikalauti 30 000 Eur žalos atlyginimo, todėl jo veiksmai sudaro ne savavaldžiavimo, o nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 2 dalyje, sudėtį.

Teisėjų kolegija, atlikusi papildomą tyrimą (apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaususi nuteistąjį E. T., nukentėjusiąją J. K., teismo medicinos ekspertus G. A. C., P. P., ištyrusi kitą rašytinę bei garsinę bylos medžiagą), iš naujo įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, sprendžia, kad apeliantai skunduose pagrįstai teigia, kad apygardos teismas savo išvadų dėl nuteistojo kaltumo padarius BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą neparėmė visapusišku ištirtų bylos įrodymų bei nustatytų aplinkybių viseto vertinimu, ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

BK 181 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai <...> savo <....> naudai vertė kitą asmenį <...> perduoti turtą, suteikti jam turtinę teisę <...>, panaudodamas fizinį smurtą <...>, ir jam padarė didelės turtinės žalos, o BK 294 straipsnio 2 dalyje – tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam <..> ir padarė didelės žalos jo teisėms ar teisėtiems interesams.

Teisės doktrinoje ir formuojamoje kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad turto prievartavimo nusikaltimo objektyviąją pusę sudaro neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Vertimo neteisėtumas reiškia kaltininko keliamų turtinių pretenzijų teisinį nepagrįstumą. Jeigu kaltininkas prievarta įgyvendina jam ar kitam asmeniui priklausančią turtinę teisę (tikrą ar tariamą) veika nekvalifikuojama kaip turto prievartavimas, tačiau gali sudaryti savavaldžiavimo požymius. Vertimas perduoti turtą pasireiškia kaip perdavimas nukentėjusiajam informacijos apie būtinumą atlikti veiksmą, dėl kurio jis neatlygintinai neteks savo materialaus turto (pvz., pinigų) kaip nuosavybės arba valdymo objekto arba kaltininkas ar asmuo, kurio interesais jis veikia, įgaus faktinį perduoto turto valdymą. Vertimas suteikti turtinę teisę gali pasireikšti kaip vertimas atlygintinai arba neatlygintinai patvirtinti tam tikrą juridinį faktą. Tuo tarpu, savavaldžiavimo atveju, veika pasireiškia, kaip savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, savo ar kito asmens neįgyvendintos (tiek ginčijamos, tiek pripažįstamos) teisės (tikros arba tariamos), vykdymas. Kaltininkas ar asmuo, kurio interesais veikia kaltininkas, visada yra tikro arba tariamo teisinio santykio subjektas. Nenustačius tokio santykio, kaltininko pavojingi veiksmai nekvalifikuotini kaip savavaldžiavimas. Teisės vykdymo savavališkumas reiškia tai, kad kaltininkas piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka geros moralės, bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų (kasacinės nutartys Nr. 2K-167/2008; Nr. 2K-308-976/2018).

Taigi, pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad esminis kriterijus, atribojantis turto prievartavimo nusikalstamą veiką nuo savavaldžiavimo nusikaltimo, yra vertimo perduoti turtą pagrindo (ne)teisėtumas, nenukrypo nuo teisės doktrinoje ir formuojamoje teismų praktikoje pateiktų aptartų išaiškinimų. Tačiau, priešingai, negu laikosi pozicijos skunde nukentėjusiosios atstovas, apygardos teismas, teisingai nustatęs, kad E. T. nukentėjusiajai turimos tam tikros turtinės pretenzijos, susijusios su nepataisomai pastarosios sugadinta nuteistajam priklausančia transporto priemone, neatlyginta kita žala, nesudaro turto prievartavimo požymių, vis dėlto nepagrįstai jo veiksmus perkvalifikavo iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, E. T. veiksmuose nėra ir BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.

Iš apskųstojo apygardos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, nustatydamas nagrinėjamo įvykio faktines aplinkybes, rėmėsi: nukentėjusiosios J. K., iš dalies nuteistojo E. T. ir liudytojo I. K. paaiškinimais, taip pat liudytojų G. A., E. L., R. R., I. K., L. A., A. B., N. K., R. P., J. V. parodymais, įvykio vietos, vaizdo įrašų apžiūrų, savarankiško daiktų, dokumentų pateikimo, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolų duomenimis, specialistų išvadomis, eksperto G. A. C. paaiškinimais teisme ir kita bylos rašytine medžiaga.

Nukentėjusioji J. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ji, pamačiusi nuteistąjį, labai išsigando. E. T., įsėdęs į automobilį, kuriame sėdėjo I. K., jai pradėjo grasinti, todėl ji pro pravirą automobilio langą, ėmė šauktis pagalbos. Tuomet E. T. dešinės rankos kumščiu sudavė jai vieną kartą į veidą, pataikydamas į nosį ir lūpą, dėl to pradėjo bėgti kraujas. Vėliau, pridėjęs telefoną prie lūpų, liepė nukentėjusiajai sakyti, kad ji jam skolinga 30 000 Eur. Kai nukentėjusioji nuteistajam atsakė, kad ji to nesakys, jis vieną kartą kairės rankos alkūne jai sudavė į dešinę galvos pusę, pataikydamas tiesiai į smilkinį. Jai labai skaudėjo, pasidarė silpna. Tada E. T. abejomis rankomis suėmė jai už kaklo ir jį spaudė iki tol, kol I. K. persėdo į automobilio galą ir atitraukė E. T. rankas nuo jos kaklo. Kai I. K. grįžo į vairuotojo vietą, ji, nutaikiusi momentą, atsirakino duris ir puolė bėgti iš automobilio. E. T. ranka sugriebė ją už megztinio ir traukė į save. Ji bandė išsinerti iš megztinio ir jai pavyko ištrūkti. Nukentėjusioji nubėgo arčiausiai stovinčio automobilio ir į jį atsisėdo. Ten buvo dvi merginos, kurių ji paprašė pagalbos (t. 1, b. l. 1–4, 73–75, 114–119). Teisme J. K. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir paaiškino, kad E. T. automobilyje jai kumščiu trenkė į veidą ir prakirto lūpą, iš kurios pradėjo bėgti kraujas. Nuteistasis ėmė ją kaltinti įvairiomis vagystėmis, kad ji „išnešė jo šaibas” ir, įjungęs telefoną, liepė pripažinti, jog ji jam skolinga 30 000 Eur. Nukentėjusiajai atsisakius pripažinti, kad ji jam skolinga 30 000 Eur, E. T. trenkė jai alkūne į pakaušį, taip pat į smilkinį, todėl ji trumpam prarado sąmonę. Po to jis ją ėmė smaugti. Tuomet į automobilio galą persėdo I. K. ir atitraukė nuteistojo rankas nuo nukentėjusiosios. Vėliau, kai ji lipo iš automobilio, E. T. ją griebė už rūbų ir bandė sulaikyti. Nukentėjusioji išsiveržė iš automobilio ir nubėgo prie šalia stovinčio kito automobilio, kuriame sėdėjo nepažįstamos merginos, kurių ji paprašė pagalbos (t. 6, b. l. 65–69).

Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 2 dalimi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiojo parodymais. Nukentėjusiojo parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti bylos faktiniai duomenys, teismo pripažinti įrodymais. Panašios pozicijos laikomasi ir formuojamoje kasacinio teismo praktikoje, pagal kurią nukentėjusiojo parodymai įrodymais pripažįstami tik tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui ir kai jie patys kiekvienas atskirai bei vertinant kitų įrodymų kontekste nekelia jokių pagrįstų abejonių (kasacinė nutartis Nr. 2K-73-689/2019).???

Apygardos teismas kritiškai vertino aptartus E. T. ir I. K. parodymus, motyvuodamas jų suinteresuotumu bylos baigtimi, tačiau nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų abejoti I. K. parodymų patikimumu. Bylos duomenimis, E. T. 2020 m. gegužės 21 d. ir 2020 m. gegužės 22 d. parodymus duoti atsisakė. Jis 2020 m. gegužės 22 d. buvo suimtas. I. K. parodymus pirmą kartą davė 2020 m. gegužės 22 d., t. y. kai apeliantas buvo suimtas. Byloje nėra jokių duomenų, kurie tvirtintų apie nuteistojo ir šio liudytojo artimus santykius, ir kad jie po įvykio savo parodymus tarpusavyje derino. I. K., kaip tiesioginis liudytojas, pirmas duodamas parodymus apie įvykio aplinkybes, nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes kaip ir E. T., kuris parodymus apie įvykį davė tik 2020 m. birželio 9 d. Apklausiamas I. K. nurodė, kad nagrinėjamo įvykio metu jis sėdėjo automobilio priekyje ir buvo suinteresuotas klausytis ir išgirsti tarp J. K. ir E. T. vykusį pokalbį, t. y. ką pasakys J. K., išgirdusi E. T. žodžius. Taigi, byloje nėra pagrindo spręsti, kad E. T. reikalavimo pripažinti skolą ar reiškiamų grasinimų naudoti fizinę prievartą jis galėjo negirdėti. Be to, jis nurodė, kad visų nuteistojo veiksmų galėjo nematyti, nes sėdėjo automobilio priekyje, o J. K. su E. T. – ant galinės automobilio sėdynės. Šio liudytojo parodymai yra tiesioginis įrodymų šaltinis. I. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino tas pačias įvykio aplinkybes, būdamas prisiekęs dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Nukentėjusioji apeliacinės instancijos teismo posėdyje aiškino, kad, jos manymu, E. T. priklausė kažkokiai nusikalstamai grupuotei, o I. K. tokiu būdu siekė E. T. palankumo, tačiau tokių jos nurodytų aplinkybių nepatvirtina jokie objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Tokių duomenų apeliantė su skundu taip pat nepateikė. Todėl apygardos teismas neturėjo pagrindo I. K. parodymus vertinti kaip nepatikimus ir, nustatydamas įvykio aplinkybes, prioritetą teikti nukentėjusiosios J. K. parodymams, kaip E. T. kaltę dėl savavaldžiavimo patvirtinančiam įrodymui.

Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios parodymus vertino nevisapusiškai, jų tarpusavyje negretino su visais įrodymais, nejungė jų į loginę seką nustatytų įvykio aplinkybių kontekste ir tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Todėl pagrįstais pripažįstami nuteistojo ir jo gynėjo skundo argumentai, kad teismas neturėjo pagrindo abejoti liudytojo I. K. parodymais ir spręsti, jog jis, būdamas J. K. vaiko tėvu, siekdamas palengvinti E. T. teisinę padėtį, tyčia neigė nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes, kad nuteistasis, naudodamas grasinimus ir fizinį smurtą, reikalavo grąžinti 30 000 Eur skolą.

BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veikia padaroma tik tyčia. Veikdamas tiesiogine tyčia, kaltininkas suvokia, kad savavališkai, nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos, vykdo savo ar kito asmens teisę, numato, jog dėl to bus padaryta didelės žalos nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams, ir šių padarinių nori. Esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas, numatydamas minėtų padarinių atsiradimo galimybę, jų nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Kaip žinia, subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką. Kaltės forma, rūšis bei jos turinys nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį ir situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti.

Apelianto E. T. parodymai teisme (t. 6, b. l. 74–85; t. 8, b. l. 35–45), taip pat byloje esantys susirašinėjimai SMS žinutėmis tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios (t. 1, b. l. 81–83; t. 2, b. l. 91–146; t. 6, b. l. 3–57) rodo, kad E. T. turėjo tam tikrų turtinio pobūdžio priekaištų J. K. dėl sudaužyto jo automobilio ir kitų, jo nuomone, patirtų nuostolių. Tačiau šie duomenys patys savaime nepatvirtina aplinkybės, kad E. T. inkriminuoto įvykio metu siekė spręsti ar net sprendė tarp jo ir J. K. egzistuojančius tikrus ar tariamus turtinius teisinius santykius, t. y. savavališkai vykdė savo tariamą turtinę teisę.

Iš anksčiau aptartų E. T. ir liudytojo I. K. parodymų matyti, kad nagrinėjamo įvykio atveju E. T. susitikimo su J. K. tikslas buvo išsiaiškinti ne turtinius, o anksčiau egzistavusius tarpusavio asmeninius santykius, jog aiškinimosi metu būtų atskleisti nukentėjusiosios asmenybės būdo bruožai, atskleista J. K. melagingai pateikta naujajam draugui anksčiau turėtų artimų santykių istorija su E. T. ir pan., o ne E. T. reikalavimas, kad J. K. I. K. akivaizdoje patvirtintų E. T. turtinę teisę į 30 000 Eur dydžio sumą. Apeliacinės instancijos teisme J. K. paaiškino, kad, jos nuomone, jeigu ji būtų grįžusi gyventi pas E. T., jis jai nebūtų liepęs pripažinti, jog ji jam skolinga 30 000 Eur (t. 8, b. l. 35–45). Ši aplinkybė neprieštarauja tam, kad pati J. K. šį reikalavimą suprato ne kaip E. T. išreikštą žalos atlyginimo reikalavimą, o kaip norą susigrąžinti nukentėjusiąją. Taigi, netgi darant prielaidą, kad nuteistasis I. K. akivaizdoje pasakė: ,,pripažink, kad esi man skolinga 30 000 Eur“, nagrinėjamo pokalbio metu E. T. išsakant ir visas, jo manymu, bendro gyvenimo laikotarpiu buvusias nukentėjusiosios melagystes, jo pasakytoji frazė J. K., teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti, kad šie nuteistojo veiksmai, juos vertinant bylos aplinkybių kontekste, atitinka BK 294 straipsnio 2 dalies objektyviuosius požymius.

Nors J. K. proceso metu ir tvirtino, kad E. T. sakė „pripažink, jog esi man skolinga 30 000 Eur“, tačiau byloje nepaneigta, kad ši frazė, kurios nepatvirtino I. K., net jei ji iš tiesų buvo pasakyta, galėjo reikšti tik E. T. nuoskaudą, jog J. K. jį materialiai išnaudojusi paliko, nes iš I. K. bei nuteistojo E. T. parodymų matyti, kad jų suorganizuoto pokalbio su J. K. tikslas buvo atskleisti nukentėjusiosios, kaip buvusios sugyventinės, nesąžiningumą jai pradėjus gyventi su kitu gyvenimo draugu. Taigi, bylos aplinkybių visuma leidžia teigti, kad žodžių ,,pripažink, kad esi man skolinga 30 000 Eur“ turinys galėjo būti susijęs su dviejų vyrų ketinimu išsiaiškinti, ar nukentėjusioji, su kuria jie tam tikru laiku artimai bendravo, buvo sąžininga, ją demaskuoti ir galimai pažeminti, o ne su kokiu nors turtiniu reikalavimu. Asmeninio pobūdžio santykius ir jų aiškinimąsi tarpusavyje reglamentuoja moralės normos. Jie nėra baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas iki tol, kol tokių santykių aiškinimosi metu nėra pažeidžiami baudžiamuoju įstatymu saugomi gėriai.

Pirmosios instancijos teismas išdėstytų aplinkybių neįvertino, todėl, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, padarė nepagrįstą išvadą, kad E. T., nukentėjusiajai sakydamas ,,pripažink, kad esi skolinga man 30 000 Eur“, realizavo savavaldžiavimo objektyviąją pusę – savavališkai vykdė savo tariamą teisę į žalos atlyginimą, nesilaikydamas įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytos tvarkos. Nuteistojo minėti veiksmai neatitinka savavaldžiavimo objektyviosios pusės požymių. Juose nėra šio nusikaltimo sudėties. Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija iš apygardos teismo nuosprendžio, kaip nepagrįstas objektyviais duomenimis, šalina nustatytas aplinkybes, kad E. T., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, grasindamas, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą tariamą savo teisę, t. y. atvirai vertė nukentėjusiąją J. K. grąžinti skolą.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. gegužės 21 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad J. K. buvo nustatyti trys kūno sužalojimai, t. y. kraujosruva dešinio smilkinio srityje, nubrozdinimas viršutinėje lūpoje ir kraujosruva kaklo priekyje. Taigi, išvadoje sužalojimų nosies ir pakaušio srityje, kaip buvo nurodžiusi J. K., nenustatyta. Specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai padaryti buku daiktu (-ais). Šioje išvadoje taip pat nurodyta, kad sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis leidžia teigti, kad jie galėjo būti padaryti 2020 m. gegužės 20 d., apie 17 val., užduotyje nurodytomis aplinkybėmis: automobilio salone konflikto metu J. K. buvusiam draugui sudavus jai vieną kartą kairės rankos alkūne smūgį į dešinės pusės žandą bei vieną kartą kumščiu į veido sritį ir prakirtus lūpą, taip pat suėmus abiem rankom už kaklo ir jį spaudžiant (t. 1, 88–89, 91). Tačiau specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris turi būti vertinamas kartu su kitais bylos duomenimis, kurie nagrinėjamoje byloje neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad minėtoje specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus J. K. patyrė būtent jos nurodytomis aplinkybėmis (t. 1, b. l. 1–4, 73–75, 114–119; t. 6, b. l. 65–69).

Iš prie bylos pridėtos konsultacinės specialisto išvados Nr. 0019/22 matyti, kad dešinio smilkinio srityje J. K. nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas pailgos formos kietu buku daiktu, kuris kontaktavo su labiausiai atsikišusiomis veido dalimis, t. y. veido sričiai atsitrenkiant į automobilio durelių briauną, durelių statramstį ar kitą siaurą vertikalų daiktą, o ne suduodant smūgį alkūne. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo pareikalauta ir ištirta teismo medicinos eksperto G. A. C. nukentėjusiosios tyrimo metu padaryta foto nuotrauka, iš kurios matyti, kad nustatytas sužalojimas dešinio skruosto – smilkinio srityje yra siauros, pailgos formos. Konsultacinę specialisto išvadą pateikęs ekspertas apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad toks sužalojimas yra būdingas ne padarytam kontaktuojant su apvalios formos alkūne, o siauru pailgu kietu daiktu, kuriuo galėjo būti ir automobilio durelių statramstis ar durelių briauna. Viršutinės lūpos gleivinės kairėje esantis nubrozdinimas galėjo atsirasti dėl lūpos džiūvimo pavasarį arba pačiai nukentėjusiajai susikandant. Kraujosruva kaklo srityje padaryta ne smaugiant, o kietu buku daiktu, nes smaugimo metu būtų likę pirštų žymės kitoje kaklo pusėje (t. 8, b. l. 67–73).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas G. A. C. patvirtino Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. gegužės 21 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau susipažinęs su konsultacinėmis išvadomis, pripažino, kad jog J. K. nustatyti sužalojimai smilkinio srityje ir viršutinės lūpos gleivinės kairėje pusėje esantis nubrozdinimas nerodo tikslaus jų padarymo mechanizmo. Ekspertas nurodė, kad nagrinėjamu atveju sužalojimo vieta – smilkinio sritis ir jo vaizdas neatskleidžia sužalojimo mechanizmo, todėl jis negali tiksliai pasakyti, ar sužalojimas nukentėjusiosios smilkinio srityje buvo padarytas suduodant alkūne, ar nukentėjusiajai atsitrenkiant į buką daiktą, kuriuo pripažįstama ir automobilio durelių kampas. Dėl sužalojimo nukentėjusiosios lūpos gleivinės kairėje ekspertas taip pat paaiškino, kad jis negali konkrečiai atsakyti, kokiu daiktu jis buvo padarytas: ar daiktui judant ir turint kontaktą su nukentėjusiosios burna, ar pačiai tiriamajai judant ir atsitrenkiant į aplinkinius daiktus (t. 8, b. l. 77–88). Taigi, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, ekspertas G. A. C. nepaneigė, kad išvadose aptarti sužalojimai galėjo būti padaryti ir kitomis aplinkybėmis, t. y. nukentėjusiajai atsitrenkiant į automobilio durų staktą ir (ar) kitus aplinkinius kietus bukus daiktus (t. 8, b. l. 77–88).

Teismo medicinos eksperto G. A. C. paaiškinimai teisme iš esmės neprieštarauja konsultacinei išvadai bei E. T. ir I. K. parodymams, kad J. K. sužalojimus galėjo patirti ir ne pirmosios instancijos teismo nustatytomis ( E. T. tyčia nukentėjusiajai suduodant smūgius) aplinkybėmis, o pastarajam nukentėjusiąją jėga laikant, tyčia tampant ją už drabužių ir neleidžiant išlipti, J. K. besiveržiant iš automobilio paskui I. K. ir galva atsitrenkus į automobilio durelių kraštą bei kitus daiktus. To nepaneigia ir liudytojų G. A., E. L., R. P. parodymai, kad nukentėjusiosios rūbai buvo išsitąsę, ant lupos matėsi kraujas, nes tiek E. T., tiek I. K. patvirtino, jog E. T. įsėdus į automobilį, J. K. atrodė pasimetusi, veržėsi iš automobilio (t. 6, b. l. 121–128, 160–165). Tai, kad J. K. yra impulsyvi ir jai stinga emocijų kontrolės, nurodyta ir nukentėjusiosios psichologinio tyrimo išvadoje (t. 1, b. l. 139–141).

Liudytoja G. A. nurodė, kad nukentėjusiajai iš karto po įvykio įsėdus į jos automobilį, ji matė pastarosios sumuštą lūpą, kraują. Liudytoja E. L. taip pat patvirtino mačiusi J. K. suskilusią lūpą. Liudytoja R. P. parodė, kad nukentėjusiosios lūpos buvo kruvinos (t. 6, b. l. 121–128, 160–165). Taigi, šių liudytojų parodymai patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. gegužės 21 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kad J. K. sužalojimus patyrė inkriminuojamo įvykio metu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas G. A. C. paaiškino, kad nukentėjusiosios apatinės lūpos išorinėje dalyje esantis sužalojimas galėjo atsirasti ne dėl kokio nors trauminio poveikio ir ne dėl nubrozdinimo, o dėl ligos, t. y. galimai herpeso. Taigi, byloje nepaneigta aplinkybė, kad kraujas iš apatinės lūpos galėjo bėgti nukentėjusiajai ligos pažeistą vietą tiesiog užgavus, besimuistant automobilyje, kai E. T. ją tyčia tampė. Todėl, vertinant nuteistojo fizinius duomenis (tvirto sudėjimo) ir nukentėjusiajai padarytų sužalojimų smilkinio – skruosto ir lūpos srityje pobūdį, nėra pagrindo daryti kategorišką išvadą, kad šie sužalojimai buvo padaryti E. T. smūgiuojant į nukentėjusiosios veido sritį alkūne ar kumščiu.

Kaip konstatuota pirmiau, teismo medicinos ekspertai patvirtino, kad piršto galo dydžio kraujosruva nukentėjusiosios kaklo priekyje galėjo būti padaryta inkriminuojamo įvykio metu. J. K. aiškino, kad E. T. ją smaugė, abiem rankom suspaudęs kaklą. Teismo medicinos ekspertui apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškinus, kad, smaugiant abiem rankom, paprastai lieka žymės kitoje kaklo pusėje, nukentėjusioji parodė, jog nuteistasis spaudė jos gerklę sudėjęs abiejų rankų rodomuosius pirštus vienas ant kito. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji tvirtino, kad E. T. ją smaugiant, I. K., persėdęs ant automobilio užpakalinės sėdynės, atitraukė jo rankas nuo nukentėjusiosios kaklo. Šiuos jos parodymus liudytojas I. K. paneigė, sakydamas, kad nematė, jog E. T. būtų smaugęs J. K.. Liudytojas nurodė, kad ant užpakalinės sėdynės persėdo ne tam, kad nutrauktų nuteistojo veiksmus, o siekdamas nuraminti isterikuojančią J. K.. Taigi, nukentėjusiosios nurodytos sužalojimo, nustatyto kaklo srityje, aplinkybės kelia pagrįstas abejones, kurių pašalinti nėra galimybės, o bylos faktiniai duomenys yra nepakankami pagrįsti, kad kraujosruvą priekinėje kaklo dalyje E. T. padarė nukentėjusiąją smaugdamas jos nurodytu būdu, t. y. neliesdamas jos kaklo kitais savo rankų pirštais ar spausdamas jį suėmęs abiejų rankų pirštais.

Kasacinės instancijos teismo formuojamoje praktikoje ne kartą išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-67-699/2018, Nr. 2K-309-495/2019 ir kt.).

Nukentėjusioji J. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nuosekliai tvirtino, kad šalia jos į automobilį įsėdęs E. T. ją kaltino vagystėmis ir melagystėmis, todėl ji veržėsi kuo greičiau išlipti iš automobilio, tačiau to padaryti jai neleido E. T., kuris ją, besiveržiančią iš automobilio, tampė už rankų ir drabužių. Šias nukentėjusios nurodytas aplinkybes patvirtino tiek liudytojas I. K., tiek ir pats nuteistasis, kuris pirmosios instancijos teisme nurodė, kad, taip veikdamas – trukdydamas nukentėjusiajai išlipti iš automobilio, galėjo jai padaryti teismo medicinos išvadoje nustatytus sužalojimus.

Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Pareigą įrodyti, kad asmuo padarė tam tikrą nusikaltimą, turi baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos. To nepadarius, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgment of 31 March 2009). Esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, taip pat vadovaudamasi visų neaiškumų ir netikslumų aiškinimu kaltinamojo naudai, teisėjų kolegija, kitaip, negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, sprendžia, jog šioje byloje neabejotinai pasitvirtino, kad nuteistasis E. T. tyčia nukentėjusiajai J. K. padarė kūno sužalojimus atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiuos veiksmus padarė ne realizuodamas savo tariamą teisę į žalos atlyginimą, o dėl asmeninių paskatų kilusio konflikto metu; ne ją smaugdamas, suduodamas smūgį kumščiu į veido sritį, alkūne – į dešinį smilkinį, o tyčia tampydamas J. K. už rankų ir drabužių sėdinčią ant galinės automobilio sėdynės nedidelėje erdvėje, jai atsitrenkiant į kietus bukus daiktus – automobilio salono, korpuso dalis.

BK 140 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Objektyviai šis nusikaltimas pasireiškia mušimu arba kitokiu smurtavimu, sukėlusiu fizinį skausmą arba nežymų sveikatos sutrikdymą. Mušimas arba kitoks smurtavimas reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną: smogiant ranka, koja, kietu daiktu, plakant, spaudžiant, stumiant, tempiant, laužant, šaldant, kaitinant, veikiant dujomis ar panaudojant gyvūnus ar gyvius. Nusikaltimas padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, siekiant sukelti fizinį skausmą, kankinti, nežymiai sužaloti ar trumpam susargdinti arba sąmoningai leidžiant kilti tokiems padariniams.

Nagrinėjamu atveju E. T. neabejotinai matė, kad ribotoje automobilio galinės sėdynės erdvėje aplinkui yra daug atsikišusių daiktų, jog nukentėjusioji, dėl jo išsakytų frazių būdama išvesta iš psichologinės pusiausvyros, muistosi ir siekia išsiveržti, pasišalinti iš automobilio, suprato, kad, esant tokioms aplinkybėms, dėl jo veiksmų – nukentėjusiosios tyčinio tąsymo, tampymo už drabužių, ji gali patirti sužalojimus. Nors E. T. savo smurtiniais veiksmais nesiekė padaryti nukentėjusiajai šioje byloje nustatytų sužalojimų, tačiau leido jiems kilti. Šiems sužalojimams atsirasti buvo reali tikimybė, nes nuteistasis besimuistančią, bandančią ištrūkti iš automobilio J. K. tyčia laikė, tampė už rankų ir drabužių ribotoje erdvėje, kurioje, kaip minėta, buvo bukų kietų automobilio dalių. Todėl nuteistojo veiksmus – akivaizdžiai besimuistančios ir siekiančios išsivežti iš automobilio nukentėjusiosios laikymą už drabužių bei rankų ir tyčinį jos tampymą ribotoje automobilio galinės sėdynės erdvėje, teisėjų kolegija pripažįsta fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusiąją. Dėl šių nuteistojo veiksmų J. K. įvykio metu, atsitrenkdama į automobilio tiksliai nenustatytas dalis – kietus bukus daiktus, patyrė kūno sužalojimus, pasireiškusius kraujosruvomis lūpos srityje, kaklo priekinėje dalyje bei dešinėje veido pusėje. Tokiu būdu nuteistasis, veikdamas netiesiogine tyčia, nežymiai sutrikdė J. K. sveikatą. Tarp jo panaudoto fizinio smurto – siekiančios ištrūkti iš automobilio nukentėjusiosios laikymo bei jos tyčinio tampymo, ir atsiradusių pasekmių – nežymaus J. K. sveikatos sutrikdymo – yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Nuteistasis E. T. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis jokių sužalojimų nukentėjusiajai nepadarė, jos nemušė ir nesmaugė, nukentėjusioji, besidraskydama ir besiverždama iš automobilio, galėjo susižaloti pati. Tokie E. T. ir jo gynėjo skundo argumentai nepagrįsti, nes J. K. atsiradę nežymaus sveikatos sutrikdymo padariniai buvo nulemti nurodytų E. T. tyčinių smurtinių veiksmų.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje nepasitvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad E. T. J. K. nežymų sveikatos sutrikdymą padarė suduodamas kumščiu vieną smūgį į veidą, trenkdamas alkūne į dešinį smilkinį ir, suėmęs rankomis, spausdamas kaklą. Tačiau pirmiau aptarti faktiniai duomenys neabejotinai rodo, kad J. K. nustatytus sužalojimus jis padarė panaudodamas kitokio pobūdžio fizinį smurtą, o tai apima BK 140 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Todėl E. T. nusikalstamus veiksmus teisėjų kolegija iš BK 294 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoja į BK 140 straipsnio 1 dalį, ir nustato, kad: E. T., iš anksto susitaręs susitikti su I. K. ir automobilyje J. K. akivaizdoje pasikalbėti apie jų tarpusavio asmeninius santykius, 2020 m. gegužės 20 d., nuo 18 iki 19 val., aikštelėje prie restorano „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), įsėdęs į I. K. vairuojamo automobilio ,,Ford Focus C-Max“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ant galinės sėdynės šalia ten jau sėdėjusios nukentėjusiosios J. K., I. K. toliau važiuojant (duomenys neskelbtini) link ir atvažiavus į aikštelę, esančią priešais VšĮ ,, (duomenys neskelbtini)“, adresu: (duomenys neskelbtini), siekdamas I. K. atskleisti, E. T. manymu, nukentėjusiosios J. K., kaip buvusios sugyventinės, nesąžiningumą ir melagingai nupasakotą ankstesnę jų tarpusavio santykių istoriją, pradėjo J. K. klausinėti, ar iš tikrųjų jis yra jos tėvas, kaltinti ją vagystėmis. J. K. susierzinus, pradėjus šauktis pagalbos ir pradėjus veržtis iš automobilio, E. T. prieš nukentėjusiąją atliko smurtinius veiksmus, t. y., trukdydamas jai savanoriškai pasišalinti iš automobilio, tyčia tampė ją už rankų ir drabužių, kol besiverždama iš nuteistojo rankų nukentėjusioji dėl prieš tai pavartotų smurtinių veiksmų (tyčinio tampymo už rankų ir drabužių), atsitrenkė į tiksliai nenustatytas automobilio salono bei korpuso dalis ir patyrė sužalojimus, pasireiškusius kraujosruva dešinio smilkinio – skruosto srityje, kaklo priekyje ir nubrozdinimu viršutinėje lūpoje. Tokiu būdu E. T. nežymiai sutrikdė J. K. sveikatą.

Skunde nuteistasis ir jo gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs nė vieno nuteistojo ir jo gynėjo prašymo apklausti liudytojus, pridėti prie bylos tam tikrus dokumentus, pademonstravo šališkumą ir pažeidė šalių lygybės principą. Tokie apeliantų argumentai nepagrįsti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad teismo motyvuotas atsisakymas patenkinti šalių prašymus, savaime nereiškia nei esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nei teismo šališkumo. Vien tai, kad teismas atmeta proceso dalyvių prašymus ir proceso dalyviai su tokiu teismo sprendimu nesutinka, taip pat savaime nesuteikia ??pagrindo teigti teismą buvus šališką, – tai, ar proceso dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys Nr. 2K-84-458/2020, Nr. 2K-7-39-1073/2022 ir kt.).“

Dėl kitų skunduose nurodomų apeliantų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes nurodytais motyvais atmetus J. K. atstovo skundą, o E. T. ir jo gynėjo skundą patenkinus iš dalies, jie neteko teisinės reikšmės.

Dėl bausmės paskyrimo

Šiuo nuosprendžiu E. T. veiksmus nusprendus perkvalifikuoti iš BK 294 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį, išspręstinas ir jam skirtinos bausmės klausimas.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

Už BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nesunkaus nusikaltimo padarymą įstatymų leidėjas yra numatęs alternatyvias bausmes: viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki 1 (vienerių) metų.

BK nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; kaltininko asmenybę; nusikalstamos veikos stadiją; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinęs visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, teismas turi motyvuotai parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, kuris skaičiuojamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

Skirdama bausmę E. T., teisėjų kolegija įvertina tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jis padarė nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnis 3 dalis). Dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų sunkios pasekmės nukentėjusiajai neatsirado. E. T. yra vidurinio išsilavinimo. Jis anksčiau yra veikęs priešingai teisei, turi neišnykusį teistumą, baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 14–18, 39–54). Tokios aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistąjį ir teisėjų kolegijai sudaro pagrindą spręsti, kad bausmės paskirtis ir tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti nuteistajam paskyrus ne kitą alternatyvią, o trumpalaikę laisvės atėmimo bausmę, jos trukmę nustatant artimą baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje esančiam šios bausmės vidurkiui. Teisėjų kolegijos nuomone, tokios rūšies ir dydžio bausmė yra teisinga ir neprieštarauja BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d. nuosprendį pakeisti:

E. T. nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu ir BK 66 straipsniu, į šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtą laiką nuo 2020 m. gegužės 22 d. iki 2021 m. liepos 8 d. ir laikyti, kad E. T. yra atlikęs šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Panaikinti E. T. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nukentėjusiosios J. K. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.