- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-08-21
- Bylos Nr.
- eAS-586-575/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01992-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas, Milda Vainienė, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Šiaulių vandenys“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – ir Agentūra) 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. IT01 (toliau – ir Sprendimas) ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą iki bylos išnagrinėjimo ir galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 19 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, be kita ko, įpareigodamas atsakovą Agentūrą pateikti teismui nuomonę dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, savo reikalavimą grindė tuo, kad laikinai nesustabdžius Sprendimo galiojimo, jam būtų padaryta didelė sunkiai atitaisoma žala. Taikytina beveik 228 026 Eur finansinė korekcija, šias lėšas išskaičiuojant iš teikiamų mokėjimo prašymų, padarytų itin didelę neigiamą įtaką pareiškėjui ir neapibrėžtam laikotarpiui išbalansuotų jo finansinius srautus, sukeltų sunkumų vykdyti prisiimtus įsipareigojimus kreditoriams bei galimai priverstų atsisakyti užsibrėžtų ir iš anksto suplanuotų veiklos tikslų (projektų įgyvendinimo), kurie pablogintų pareiškėjo finansinę būklę ir sukeltų rizikas tolesnės veiklos vykdymo perspektyvoms ir projektams įgyvendinti ateityje.
Teigė, kad akivaizdžiai nepagrįstos ir itin didelės finansinės korekcijos skyrimas bei vykdymas Sprendimo pagrindu būtų akivaizdžiai neproporcingas ir galinai turėtų neigiamą poveikį pareiškėjo prisiimtiems įsipareigojimams Šiaulių regiono vartotojams. Pareiškėjo veikla reikalauja didelio ir aiškiai struktūriškai suplanuoto apyvartinių lėšų naudojimo ir paskirstymo, o neplanuotas ir akivaizdžiai teisiškai nepagrįstas 228 026 Eur finansinės prievolės priskyrimas gali būti prielaida didelės žalos sukėlimui pareiškėjo atžvilgiu.
Be to, pareiškėjas nurodė, kad prima facie (lot. iš pirmo žvilgsnio) Sprendimo neteisėtumo požymiai yra pagrindas stabdyti šio akto galiojimą. Pareiškėjo nuomone, skunde teismui išdėstyti argumentai akivaizdžiai patvirtina, kad Sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas, todėl ir jo galiojimas bylos nagrinėjimo metu būtų nepagrįstas. Pažymėjo, kad prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė būtų visiškai proporcinga nagrinėjamoje situacijoje, atitiktų teisingumo ir protingumo principus bei nepažeistų viešojo intereso.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nesutiko.
Vadovaudamasis Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 (toliau – ir Taisyklės), 332 punktu, nurodė, kad konkrečiu atveju yra nustatyta, jog finansinė korekcija bus išskaičiuota iš pareiškėjo teikiamų mokėjimo prašymų, tokiu būdu užtikrinant, kad netinkamos finansuoti išlaidos nebus išmokėtos ir nebus padaryta žala Europos Sąjungos biudžetui. Priešingu atveju, sustabdžius Sprendimo galiojimą, atsiranda tikimybė netinkamas finansuoti lėšas išmokėti, kurias vėliau, teismams atmetus pareiškėjo skundą, Agentūrai, pagal Taisyklių 26 skirsnio nuostatas, tektų susigrąžinti tiesiogiai iš pareiškėjo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 29 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalimis ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo pritaikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo individualaus teisės akto galiojimo laikiną sustabdymą.
Įvertinęs ginčijamo Agentūros 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. IT01 turinį, teismas pastebėjo, jog atsakovas, nustatęs Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų pažeidimus, vadovaudamasis Taisyklių 307.2, 311, 314.3.3 punktais, Taisyklių 7 priedo 6 punktu, pripažino 228 026 Eur (Europos Sąjungos fondų lėšos – 193 822,10 Eur, projekto vykdytojo ir partnerio(-ių) lėšos – 34 203,90 Eur) lėšų netinkamomis finansuoti projekto išlaidomis, nurodydamas, kad jos bus išskaičiuotos iš projekto vykdytojo teikiamų mokėjimo prašymų.
Šalies argumentai
Nors pareiškėjas skunde nurodė neigiamas pasekmes, kurios jam kils dėl Sprendimo nesustabdymo, tačiau jis nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas pastebėjo, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas ir kad neigiamas pasekmes patirs ne tik jis pats, bet ir visi sąžiningi vartotojai, prisijungę prie nuotekų bei vandentiekio tinklų.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Pareiškėjas tikėtinai nepagrindė reikalavimo pagrįstumo ir to, jog būtent dabartinėje situacijoje nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, ateityje dar gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Teismas pažymėjo, kad iš esmės pasikeitus situacijai, klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo šioje byloje galėtų būti svarstomas iš naujo. Todėl ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui bet kurioje proceso stadijoje pateikti teismui naują (motyvuotą ir pagrįstą įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (ABTĮ 70 str. 1 d.).
III.
Pareiškėjas UAB „Šiaulių vandenys“ padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atskirajame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas nevertino Sprendimu nustatytos finansinės korekcijos sukeliamų padarinių pareiškėjui ir rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylomis, kuriose lėšos buvo susigrąžinamos post factum (po to, kai padaryta). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirta korekcija orientuota į finansinių lėšų išskaičiavimą iš pareiškėjo ateityje teiktinų tarpinių ir galutinių mokėjimo prašymų. Palikus galioti Sprendimą, iš artimiausių tarpinių mokėjimų bus išskaičiuota 228 026 Eur. Bet kokie žymesni nuokrypiai nuo iš anksto strategiškai suplanuoto apyvartinių lėšų naudojimo ir paskirstymo neapibrėžtam laikotarpiui išbalansuotų pareiškėjo finansinius srautus, kas savo ruožtu sukeltų sunkumų vykdyti pareiškėjo prisiimtus įsipareigojimus vartotojams.
2. Teismas, klaidingai interpretuodamas korekcijos esmę, nepagrįstai akcentavo finansinių lėšų vėlesnio susigrąžinimo galimybę, visiškai ignoruodamas tikrąją skundžiamo Sprendimo galiojimo keliamą žalos grėsmę. Be to, teismas, abstrakčiai nurodydamas, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kai teismui pateikti pareiškėjo įrodymai ir argumentai apskritai nevertinami tikrosios žalos grėsmės kontekste, sukuria tokia situaciją, kai teismo sprendimu yra nustatoma pareiškėjo pareiga įrodyti neįmanomą.
3. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl galimos didelės sunkiai atitaisomos žalos. Kartu su prašymu pateikiami dokumentai įrodo, kad pareiškėjui taikytina 228 026 Eur finansinė korekcija padarytų itin didelę neigiamą įtaką bendrovei ir neapibrėžtam laikotarpiui išbalansuotų bendrovės finansinius srautus, sukeltų sunkumų vykdyti prisiimtus įsipareigojimus kreditoriams bei galimai priverstų atsisakyti užsibrėžtų ir iš anksto suplanuotų veiklos tikslų (projektų įgyvendinimo), kurie ženkliai pablogintų įmonės finansinę būklę ir sukeltų rizikas tolesnės veiklos vykdymo perspektyvoms ir projektų įgyvendinimui ateityje. Pareiškėjas investuoja dideles sumas į veiklos tobulinimą ir su tiesiogine veikla susijusių projektų vystymą tam, kad vartotojai Šiaulių regione gautų geriausios įmanomos kokybės paslaugas.
4. Teismas nevertino pateiktų akivaizdžių Sprendimo neteisėtumo požymių. Skundžiamas Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nes buvo paneigtas administraciniame procese galiojantis įrodinėjimo standartas. Sprendimas turi būti panaikintas ir dėl kito esminio procedūrinio pažeidimo – atsakovas praleido imperatyvius pažeidimo tyrimo terminus.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas mano, jog prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų visiškai proporcingos nagrinėjamoje situacijoje, taip pat atitiktų teisingumo ir protingumo principus (ABTĮ 4 str. 7 d.) bei nepažeistų viešojo intereso.
6. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra be motyvų, nes teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nevertino nė vieno iš pareiškėjo pateiktų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.
Atsiliepime pažymi, kad Sprendimu nustačius, jog netinkamos finansuoti lėšos bus išskaičiuotos iš projekto vykdytojo teikiamų mokėjimo prašymų, buvo užkirstas kelias netinkamų lėšų išmokėjimui, kad nebūtų padaryta žala Europos Sąjungos biudžetui. Sustabdžius Sprendimo galiojimą, atsiranda tikimybė netinkamas finansuoti lėšas išmokėti, kurias vėliau, teismui atmetus skundą, tektų susigrąžinti iš pareiškėjo. Tuo atveju, jei teismas panaikintų Sprendimą, lėšos dar nepasibaigus projektui būtų išmokėtos projekto vykdytojui, todėl realios žalos pareiškėjas nepatirtų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, kuriame prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės pakartoja atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 29 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Šiaulių vandenys“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. IT01 ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą iki bylos išnagrinėjimo ir galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 19 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, o skundžiama 2018 m. birželio 29 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Paduodamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pareiškėjas siekia, kad būtų pritaikyta laikinoji apsauga administraciniame ginče, t. y. siekia, kad būtų sustabdytas ginčijamo administracinio akto galiojimas.
Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2018 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).
ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punktu, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo individualaus administracinio akto galiojimą, yra įgyvendinta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose. Šios normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri, įgyvendindama dispozityvumo principą, prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. administracinėje byloje Nr. AS-587-602/2017).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, bet yra sprendžiamas klausimas dėl laikinosios apsaugos į teismą besikreipiančiam asmeniui taikymo, šiuo atveju – dėl ginčijamo administracinio akto laikino galiojimo sustabdymo. Sprendžiant klausimus dėl laikinosios apsaugos skyrimo administraciniuose ginčuose, be kita ko, vertintina, ar pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą. Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, argumentų dėl akivaizdaus ginčijamo akto neteisėtumo, nepateikia. Pareiškėjo nurodomi konkretūs argumentai dėl to, kad Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir kad atsakovas praleido imperatyvius pažeidimo tyrimo terminus, bus apsvarstyti įvertinus visą byloje esančią medžiagą, t. y. nagrinėjant bylą iš esmės. Susipažinus su pareiškėjo nurodytais argumentais dėl skundžiamo Sprendimo neteisėtumo, spręstina, kad aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju akivaizdžiai rodytų jį esant neteisėtą, nėra.
Kaip minėta, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (pvz., 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013, 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-972-756/2017).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo motyvus, pagrindžiančius reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą, įvertinusi administracinėje byloje nagrinėti priimtą reikalavimą ir byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrįsto pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą spręsti, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl to, kad pareiškėjui taikytina 228 026 Eur finansinė korekcija padarytų itin didelę neigiamą įtaką bendrovei ir neapibrėžtam laikotarpiui išbalansuotų bendrovės finansinius srautus, sukeltų sunkumų vykdyti prisiimtus įsipareigojimus kreditoriams bei galimai priverstų atsisakyti užsibrėžtų ir iš anksto suplanuotų veiklos tikslų (projektų įgyvendinimo), kurie ženkliai pablogintų įmonės finansinę būklę ir sukeltų rizikas tolesnės veiklos vykdymo perspektyvoms ir projektų įgyvendinimui ateityje, nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl žalos padarymo yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokius nuostolius, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, patirtų pareiškėjas. Pareiškėjo kartu su skundu pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai neparodo, kokią konkrečiai įtaką pareiškėjo finansinei padėčiai padarytų ginčijamo Sprendimo vykdymas, matyti, jog bendrovė turi pakankamai turto, kad įvykdytų įsipareigojimus. Nors pareiškėjas skunde ir atskirajame skunde nurodė neigiamas pasekmes, kurios jam galimai kils dėl Sprendimo nesustabdymo, tačiau nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pastebi, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017) ir kad neigiamas pasekmes patirs ne tik jis pats, bet ir visi sąžiningi Šiaulių regiono vartotojai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai, susiję su viešuoju interesu (pareiškėjas investuoja ženklias sumas į veiklos tobulinimą ir su tiesiogine veikla susijusių projektų vystymą tam, kad vartotojai Šiaulių regione gautų geriausios įmanomos kokybės paslaugas), nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, negu ją įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių užtikrinti reikalavimą šioje byloje.
Pabrėžtina, kad, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą procese, todėl proceso dalyviai gali pakartotinai teikti motyvuotus prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo, panaikinimo ar pakeitimo. Taigi ši teismo nutartis neužkerta kelio proceso dalyviams bet kurioje proceso stadijoje pateikti teismui naują (motyvuotą ir pagrįstą įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, panaikinimo ar pakeitimo. Tokiais atvejais jie privalo nurodyti naujas aplinkybes bei pateikti įrodymus, dėl kokių priežasčių, atsižvelgiant į ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus, atsirado būtinybė (iš naujo) pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ar vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę pakeisti kita arba nebeliko būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-133/2008, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1008-756/2017).
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, nei įrodė, kad ginčijamo Sprendimo vykdymas sukels neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, todėl nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.