Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK6.250 straipsnis). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Taigi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lietuvos valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2017 m. liepos 17 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. imtinai (2017 m. rugpjūčio 31 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių) ir nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d. imtinai (2017 m. rugsėjo 27 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją) (b. l. 27–28, 34).

Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas, nustatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkto reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją). EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Byloje nėra ginčo dėl atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju kalinčių asmenų skaičių bei kamerų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas (b. l. 27–28). Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 17 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d. imtinai pareiškėjas buvo kalinamas nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto (3,6 kv. m) turėjusio tekti vienam asmeniui reikalavimo, t. y. pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas teisės aktuose nustatytus reikalavimus atitiko (b. l. 27–28). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiais nuo 2017 m. liepos 17 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d. imtinai kalint Lukiškių TI-K jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto nebuvo pažeista, todėl laikytina, jog viešojo administravimo institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi šiuo aspektu, pareiškėjo išdėstyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai nėra nustatyti.

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Atviras tualeto įrengimas kameroje ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis išlieka visą laiką visiškai matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją, 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją ir kt.). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktus).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau ir – LVAT) praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti (b. l. 27–33), kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba kartu su kitais asmenimis. Kaip nurodė pareiškėjas ir Lukiškių TI-K, šiose gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo nukrypti nuo LVAT suformuluotos praktikos vertinant sanitarinio mazgo izoliavimą nuo likusio kameros ploto. Iš 2018 m. gegužės mėn. Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešimo „Dėl A. K. skundo“ (b. l. 93–94) matyti, kad Lukiškių TI-K 2013 m. priežiūros posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, 2012 m. priežiūros posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395, 2015 m. priežiūros posto 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417, 2016 m. priežiūros posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Neesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pažymėtina, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 17 d. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 252, todėl šiuo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeista nebuvo. Tačiau nesant duomenų, kad sanitarinis mazgas buvo pilnai atitvertas nuo gyvenamojo kameros ploto kitais laikotarpiais, darytina išvada, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d., t. y. 51 parą, pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista, o šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintinas pagrįstu.

BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per 2 mėn. gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, tačiau ši norma nenustato galimybės tokiai grupei priskirtiems nuteistiesiems gauti ilgalaikių pasimatymų. BVK 94 straipsnio 3 dalyje nustatyta, ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Nuteistojo pageidavimu vienas ilgalaikis pasimatymas gali būti pakeistas dviem trumpalaikiais pasimatymais arba keturiais telefoniniais pokalbiais.

LVAT, spręsdamas Lukiškių TI-K kalinamo asmens teisės į ilgalaikius pasimatymus įgyvendinimo klausimą pabrėžė, jog aplinkybė, kad įstaigoje nėra įrengta ilgalaikiams pasimatymams skirtų patalpų, nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes suimtiesiems / kalinamiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas yra pozityvi valstybės pareiga (LVAT 2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016).

Kita vertus, pastebėtina, kad nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų negalėjo būti apribota, nes pareiškėjas dėl tokių pasimatymų suteikimo į Lukiškių TI-K nesikreipė. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų suteikimo ir kad Lukiškių TI-K administracija būtų atsisakiusi įgyvendinti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstraktaus pobūdžio teiginiais, jog jo teisė į privatų gyvenimą buvo pažeista, tačiau nepateikia jokių konkrečių teiginių ar įrodymų dėl Lukiškių TI-K atsisakymo suteikti pareiškėjui galimybę pasimatyti ir palaikyti socialinius ryšius su šeima. Tokio bendro pobūdžio teiginiai negali būti pagrindu neteisėtiems atsakovo veiksmams nustatyti ir neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjo teisės objektyviai negalėjo būti pažeistos, nes Lukiškių TI-K, nesuteikiant trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų pareiškėjui, kurių jis neprašė, jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 6 punkte nustatyta, kad Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį nedirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nedirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims ir Valgiaraštį krūtimi maitinančioms motinoms, tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Minėtų taisyklių 7 punkte įtvirtinta, jog ligoniai (pagal kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadas) maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams (atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes) maistą subalansuojant individualiai pagal sveikatos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas. Valgiaraščius koreguoja kalinimo įstaigos direktoriaus paskirtas asmuo ir Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas. Koreguotus valgiaraščius tvirtina kalinimo įstaigos direktorius.

Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras, kurie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Byloje pareiškėjo pateiktais rašytiniais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjui 2017 m. birželio 28 d. buvo diagnozuota opaligė ir paskirtas dietinis maitinimas (b. l. 3–4). Lukiškių TI-K teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 27–33) nurodo, jog įstaiga informacijos apie rekomendaciją pareiškėjui laikytis dietinio rėžimo neturėjo. Į Lukiškių TI-K administraciją pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl dietinio maitinimo suteikimo nesikreipė, pareiškėjo pridedamas 2017 m. birželio 28 d. medicininis pažymėjimas įstaigoje registruotas nebuvo. Iš byloje pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos Nr. 05-A/2017/291/2017 (b. l. 26) nustatyta, jog pareiškėjui Lukiškių TI-K, nuo 2017 m. lapkričio 24 d. buvo paskirtas dietinis maitinimas.

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu suteikti jam dietinį maitinimą ar įstaigos administracijai būtų pateikęs pažymą patvirtinančią pareiškėjui paskirtas rekomendacijas dėl dietinio rėžimo.

Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčo aktualiu pareiškėjui buvo užtikrintas gydytojų paskirtas dietinis maitinimas tenka Lietuvos valstybę atstovaujančiam Lukiškių TI-K. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu būtų užtikrintas dietinis maitinimas. Nors Lukiškių TI-K teismui pateiktame atsiliepime nurodo, jog įstaiga informacijos apie rekomendaciją pareiškėjui laikytis dietinio rėžimo neturėjo, tačiau aplinkybė, jog Lukiškių TI-K nuo 2017 m. lapkričio 24 d. pareiškėjui buvo paskirtas dietinis maitinimas patvirtina, jog Lukiškių TI-K administracijai pareiškėjo sveikatos būklė buvo žinoma.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad atsakovės atstovas nepaneigė galimo pažeidimo, susijusio su dietinio maitinimo užtikrinimu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo paskirta nedirbančio vyro maisto norma ir nebuvo skirtas dietinis maitinimas, darytina išvada, kad buvo pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą ginčo laikotarpiu, t. y. 69 paras buvo pažeista.

Apibendrinus aukščiau išdėstytas išvadas, konstatuotina, kad pareiškėjas 51 parą buvo laikomas kamerose, kuriose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, 69 paras pareiškėjui nebuvo paskirtas dietinis maitinimas. Kitokio pobūdžio pažeidimų ginčo laikotarpiu teismas nenustatė. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, neužtikrinant pareiškėjo teisės į minimalų asmeniui tenkantį kameros plotą bei privatumą, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 200 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 200 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.