Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Almanto Padvelskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Seselskytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. M. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2016-06-02 dalinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovui D. M., išvadą teikianti institucija Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, turto padalijimo bei atsakovo D. M. priešieškinį ieškovei J. M. dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, santuokoje įgyto turto padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos bei bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo dydžio priteisimo, dovanojimo sutarties panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Atsiliepime atsakovas prašė ieškovės apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nenurodė tokio prašymo motyvų, pozicijos dėl žodinio skundo nagrinėjimo būtinybės neargumentavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamu atveju ieškovė J. M. apeliaciniu skundu nesutinka su keliomis konkrečiomis Tauragės rajono apylinkės teismo 2016‑06-02 dalinio sprendimo dalimis. Kadangi kitos pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo dalys apeliacine tvarka neapskųstos, teisėjų kolegija nagrinėja, vertina bei pasisako dėl apeliaciniu skundu skundžiamų sprendimo dalių teisėtumo bei pagrįstumo.

Dėl šalių susitarimo.

Byloje nustatyta, kad Tauragės rajono apylinkės teismui 2016-05-26 pateiktame abiejų šalių pasirašytame prašyme ieškovė J. M. ir atsakovas D. M. prašė teismo priimti dalinį sprendimą, išsprendžiant dalį byloje pareikštų reikalavimų, dėl kurių šalys sutarė taikiai ir ginčo tarp šalių neliko. Minėtame prašyme ieškovė ir atsakovas nurodė ir sutartas dalies ginčo išsprendimo sąlygas. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės apeliaciniu skundu ginčijami klausimai aptarti šalių 2016-05-26 prašyme priimti dalinį sprendimą. Skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys priimtos atsižvelgiant į šalių pasiektą susitarimą dėl dalies ginčijamų klausimų. Ieškovė nesutinka tik su tam tikromis pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo dalimis. Akcentuotina, kad šalys ginčytinais klausimais sudarė susitarimą, pasiektą tarpusavio nuolaidų būdų, kiekvienai iš šalių padarant tam tikras nuolaidas ir pasiekiant bendrą dalies byloje pareikštų reikalavimų ir ginčytinų klausimų išsprendimo būdą, šalims susitariant dėl savo teisių ir pareigų nustatymo. Iš 2016-05-26 prašymo turinio matyti, kad šalys taikų susitarimą pasiekė dėl keleto reikalavimų. Tad pripažintina, jog šalių susitarimą sudaro jame šalių aptartų sąlygų visumą ir šalių susitarimas dėl nurodytų klausimų išsprendimo turinio prasme yra vientisas.Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, neginčija aplinkybės, kad su 2016‑05‑26 prašymo turiniu buvo tinkamai susipažinusi. Apeliantė taip pat nenurodo aplinkybių, jog minėtas ieškovės pasirašytas prašymas ir jame aptartos sąlygos neatitiko jos tikrosios valios ar sudarytas ne jos laisvu apsisprendimu. Šalys teismo prašė daliniu sprendimu išspręsti dalį byloje pareikštų reikalavimų, šalims pasiekus taikų sutarimą ginčytinais klausimais. Šalys taip pat patvirtino, kad joms žinomos ir suprantamos CPK 140 straipsnio 1 dalyje, 293 straipsnio 4 punkte, 294 straipsnyje, 295 straipsnyje numatytos reikalavimų dėl dovanotos namo dalies grąžinimo, dėl neturtinės žalos priteisimo ir kompensacijos už parduotą automobilį atsisakymo teisinės pasekmės – šalys nebetenka teisės kreiptis į teismą dėl ginčo dėl tų pačių reikalavimų ir tuo pačiu pagrindu. Šalių sutartos sąlygos nėra itin didelės apimties ar sudėtingo turinio, be to, tiek ieškovės, tiek atsakovo byloje pareikšti reikalavimai šalims buvo žinomi. 2016-05-26 prašymą ir jame užfiksuotą šalių susitarimą savo parašais patvirtino tiek pačios šalys, tiek ir jų atstovai. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovę sudarant susitarimą atstovavo du profesionalūs teisininkai (advokatai). Tokie duomenys sudaro pagrindą išvadai, kad pasirašydamos 2016‑05‑26 prašymą, šalys turėjo galimybes pasikonsultuoti su savo atstovais, prašyme aptartos šalių susitarimo ginčo klausimais sąlygos šalims buvo tinkamai išaiškintos ir išreiškė šalių valią dėl dalies byloje pareikštų reikalavimų išsprendimo. Tokias aplinkybes, kad abiejų šalių advokatai kiekvienai šaliai prieš pasirašant dokumentą paaiškino šio susitarimo esmę, prasmę bei pasekmes, nurodo ir atsakovas D. M. atsiliepime į apeliacinį skundą. Be to, nustatyta, kad tiek ieškovė, tiek ir atsakovas dalyvavo 2016‑05-26 teismo posėdyje, kuriame teismui buvo pateiktas minėtas prašymas priimti dalinį sprendimą, prašymo turinys buvo pagarsintas teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismui tikrinant šalių valią dėl prašyme aptartų sąlygų, šalys patvirtino, kad suprato sutartų sąlygų prasmę ir esmę, prieštaravimų nereiškė. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas dalinį sprendimą dėl skundžiamų dalių priėmė vien dėl to, kad šalys taip susitarė, tačiau nesigilino į šeimos teisinius santykius reglamentuojančių normų taikymą ir aiškinimą, taip pat neatsižvelgė į nepilnamečio vaiko interesus. CPK 261 straipsnio 1 dalis numato, kad daliniu sprendimu galutinai išsprendžiama tik dalis ginčo; dalinis sprendimas gali būti priimamas tuomet, kai byloje yra pareikšti keli reikalavimai ir surinktų įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą vieno ar kelių iš byloje pareikštų reikalavimų ar reikalavimo dalies pagrįstumo klausimu. Dalinis sprendimas yra galutinis sprendimas toje ginčo dalyje. Pažymėtina, kad abiejų šalių pasirašytame 2016-05-26 prašyme priimti dalinį sprendimą užfiksuota šalių valios išraiška nepaneigta. Sutuoktiniai bylos nagrinėjimo metu turi teisę taikiai susitarti bendro turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, vaikų išlaikymo bei kitais klausimais. Tokį susitarimą riboja tik imperatyviosios įstatymo ir viešosios tvarkos nuostatos bei reikalavimas apsaugoti nepilnamečių vaikų, vieno iš sutuoktinių ar jų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Taigi teismas, santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo metu gavęs sutuoktinių sudarytas taikaus susitarimo sąlygas, turi patikrinti, ar jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, taip pat ar iš esmės nepažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinių, taip pat vieno ar abiejų sutuoktinių kreditorių teisių ir teisėtų interesų (CK 42 straipsnio 2 dalis, CK 3.53 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad paminėtų aplinkybių nėra. Vertindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija plačiau pasisako dėl apeliaciniame skunde dėstomų ieškovės argumentų.

Dėl santuokos nutraukimo, konstatuojant abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo.

Nagrinėjamoje byloje tiek ieškovė J. M., tiek atsakovas D. M. savo procesiniuose dokumentuose buvo pareiškę reikalavimus šalių santuoką nutraukti dėl kito sutuoktinio kaltės. 2016-05-26 prašyme priimti dalinį sprendimą šalys sutarė dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nenurodant santuokos iširimo priežasčių. Tačiau apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad šalių santuoka iširo ir turi būti nutraukta dėl atsakovo kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose – tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Įstatymas numato prezumpcijas, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Nurodytais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodinėjimo pareiga įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo pareigos aspektu išaiškinta, kad tokiu atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriomis įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui taip pat tenka pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2016-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).Apeliaciniame skunde, grįsdama atsakovo D. M. kaltę dėl santuokos iširimo, ieškovė akcentuoja atsakovo smurto prieš ieškovę faktą. Ieškovės kartu su ieškiniu pateiktas Tauragės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus 2015-02-17 raštas dėl informacijos suteikimo patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, kad 2015 m. sausio mėn. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl D. M. smurto, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas susitaikius. Taigi matyti, kad ir po minėto įvykio šalys toliau bandė gyventi kartu. Ieškovė nurodo, kad net ir po minėto fakto atsakovo elgesys nesikeitė, smurtas kartojosi, o santykiai tarp sutuoktinių blogėjo – atsakovas iš ieškovės reikalavo pinigų, užgauliodavo, trukdė naudotis automobiliu. Nustatyta, kad atsakovas pareikštame priešieškinyje bei pareiškime iš dalies patikslinti priešieškinio pagrindą ir dalyką taip pat nurodė motyvus dėl ieškovės kaltės dėl santuokos iširimo, teikė šias aplinkybes grindžiančius įrodymus. Tiek ieškovė, tiek atsakovas byloje nurodė aplinkybes, jog kitas sutuoktinis keldavo nepagrįstus konfliktus. Atsakovas nurodo, kad ieškovė rodė atsakovui nepagarbą, sąmoningai ir tyčia jį žemino, provokuodavo konfliktines situacijas, kildavo nesutarimų dėl šeimos santaupų. Nors apeliantė pažymi, kad laikui bėgant namų ūkis ir dukters auklėjimas teko ieškovei, o atsakovas mažai dėmesio skyrė dukrai ir namų buičiai, tačiau apeliaciniame skunde taip pat pažymima aplinkybė, kad atsakovas užsienyje buvo dėl darbo – dirbo (duomenys neskelbtini), ieškovės iki santuokos įsteigtoje įmonėje.Apeliantė akcentuoja, kad atsakovas palaikė artimus ryšius su kita moterimi, tačiau atsakovas taip pat byloje įrodinėjo ieškovės nesantuokinius ryšius nuo 2014 m. su kitais asmenimis, kai atsakovas buvo išvykęs dirbti į užsienį. Taigi šalys įrodinėja buvus abipusius sutuoktinių nesutarimus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek atsakovo D. M., tiek ir ieškovės J. M. pateikti įrodymai vienareikšmiškai neįrodo, kad bendras šalių gyvenimas tapo negalimas tik dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, ir besąlygiškai nepatvirtina vien tik priešingos šalies kaltės dėl santuokos iširimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011). Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog Tauragės rajono apylinkės teismo 2016-06-02 dalinio sprendimo dalis, nustatanti, jog šalių santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepagrįsta ir neteisėta. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta šiuo aspektu išdėstytus apeliacinio skundo argumentus.

Dėl santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto padalijimo.

Bendroji CK 3.127 straipsnio 3 dalies nuostata numato, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti; jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo 2016-06-02 dalinio sprendimo dalimi, kuria namas adresu (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priteistas D. M., ieškovei priteisiant kompensaciją, lygią 1/2 šio turto nuosavybės teisės dalies vertei. Tačiau ieškovė nesutinka, kad šio namo reali vertė yra 151 105 Eur.CK 3.119 straipsnis numato, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Minėtoje normoje nereglamentuojama, kaip ir kokiomis konkrečiai priemonėmis turi būti nustatoma rinkos kaina. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad turto vertė gali būti nustatoma, remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais, o taip pat dėl dalijamo turto vertės gali susitarti pačios šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006‑04‑10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006; 2008-01-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2016-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).Akcentuotina, kad minėto nekilnojamojo turto objekto – namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), 151 105 Eur vertę savo sutarimu šalys nurodė 2016-05-26 prašyme pateiktose taikaus susitarimo sąlygose; šalys taip pat numatė, kad atsakovas įsipareigoja išmokėti ieškovei J. M. 1/2 šio turto dalies vertės dydžio kompensaciją, t. y. 75 552,50 Eur. Apeliantė, nesutikdama su minėto namo verte, tokias prielaidas, kad namo vertė galbūt yra didesnė, pagrindžiančių duomenų nepateikė. Be to, apeliantės prašymas dėl ekspertizės skyrimo būtinybės nekonkretus – apeliantė ekspertizės skyrimo tikslingumą iš esmės grindžia siekiu įrodyti ir pagrįsti tikrąją minėto namo vertę.Atkreiptinas dėmesys, kad ieškinyje ir patikslintame ieškinyje ieškovė minėto namo, esančio (duomenys neskelbtini), vertę grindė (duomenys neskelbtini) mokesčių inspekcijos pažyma, pagal kurią preliminari namo vertė 1 400 000 SEK, tačiau tuo pačiu metu teigė, kad šioje pažymoje nurodyta namo vertė neatitinka tikrosios vertės. Laikydamasi tokios pozicijos ieškovė pirmosios instancijos teisme nereiškė prašymo skirti minėto nekilnojamojo turto ekspertizę. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad 2016-02-19 patikslintame ieškinyje ieškovė, nurodydama minėto namo vertę, taip pat rėmėsi (duomenys neskelbtini) mokesčių inspekcijos pažyma, tačiau rėmėsi kitos dienos valiutos kursu. Ieškovės patikslintame ieškinyje, o taip pat atsakovo priešieškinyje bei priešieškinio patikslinime nurodyta namo vertė nėra ženkliai didesnė nei šalių susitarimu 2016‑05-26 prašyme nustatyta šio nekilnojamojo turto vertė. Ieškovės patikslintame ieškinyje ieškovės prašytas priteisti iš atsakovo kompensacijos dydis už šį nekilnojamojo turto objektą (76 173,89 Eur) taip pat ženkliai nesiskiria nuo šalių bendru sutarimu nustatytos ieškovei dėl šio reikalavimo priteistinos kompensacijos dydžio (75 552,50 Eur). Kitų objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti 2016-05-26 pateiktame prašyme šalių sutarimu nurodyta turto verte, byloje nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinio skundo argumentai dėl nekilnojamojo turto vertės atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kompensacijos už kitą nekilnojamąjį turtą.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas daliniu sprendimu nepagrįstai patvirtino ieškovės J. M. įsipareigojimą išmokėti D. M. kompensaciją, lygią 1/4 žemės sklypo ir gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės dalies vertei, sudarančiai 19 795,25 Eur. Nustatyta, kad apeliantės nurodyti argumentai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2008-08-11 pasirašė vedybų sutartį, joje šalys susitarė dėl turto visiško atskirumo teisinio režimo ir, be kita ko, nustatė, kad visas nekilnojamasis turtas, kuris yra įgytas iki santuokos sudarymo ir bus įgytas santuokos metu ateityje yra to sutuoktinio asmeninė nuosavybė, kurio vardu jis yra įgytas ir įregistruotas. Šalių santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančio VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenų nustatyta, kad žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), atsakovas D. M. įsigijo 2006-10-16 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu; šiame sklype esančio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teisė D. M. 2010-08-16 statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu įregistruota 2010-08-23. Atsakovas nurodė, kad minėtą namą iš asmeninių lėšų statė ir užbaigė 2008 m. kovo mėn., t. y. iki santuokos su ieškove sudarymo. J. M. ir D. M. 2010-12-01 nutraukė 2008-08-11 sudarytą vedybų sutartį. 2010-12-07 dovanojimo sutartimi D. M. padovanojo J. M. 1/2 dalį žemės sklypo ir 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini). Patikslintame ieškinyje ieškovė J. M. neginčijo aplinkybių, kad minėtą žemės sklypą ir gyvenamąjį namą atsakovas D. M. įgijo iki santuokos bei galiojant vedybų sutarčiai. Patikslintame ieškinyje ieškovė J. M. taip pat patvirtino, kad 1/2 dalį šio turto atsakovui padovanojus ieškovei, likusi 1/2 šio turto dalis liko atsakovo asmeninė nuosavybė.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovas savo turto dalį, t. y. 1/4 dalį, natūra perleidžia dukrai kaip išlaikymą. Iš Tauragės rajono apylinkės teismo 2016‑06-02 dalinio sprendimo matyti, kad iš atsakovo D. M. nepilnametei M. M. priteistas išlaikymas turtu – atsakovui priklausančią 1/2 dalimi žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių adresu (duomenys neskelbtini).Aktualu ir tai, kad apeliantė akcentuoja tik pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo dalį dėl ieškovės įsipareigojimo išmokėti atsakovui 1/4 dalies žemės sklypo ir gyvenamojo namo vertės kompensaciją, tačiau, kaip minėta anksčiau, 2016-05-26 šalių prašyme priimti dalinį sprendimą išspręsti įvairūs šalių byloje pareikšti reikalavimai. Atsakovas D. M. byloje buvo pareiškęs reikalavimą dėl dovanoto turto grąžinimo CK 3.70 straipsnio 4 dalies pagrindu. Tauragės rajono apylinkės teismo 2016-06-02 daliniu sprendimu taip pat patvirtina, kad atsakovas D. M. atsisako byloje pareikšto reikalavimo dėl dovanotos namo dalies grąžinimo, o ieškovė su šių reikalavimų atsisakymu sutinka. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šalių 2016-05-26 prašyme išdėstytos bendru sutarimu nustatytos sąlygos sudaro bendrą visumą, dėl to negali būto vertinamos atskirai viena nuo kitos. Taigi šalys 2016-05-26 prašyme išdėstydamos savo taikaus susitarimo sąlygas ginčą dėl byloje pareikštų reikalavimų išsprendė tokiu būdu. Taigi atsakovui atsisakius reikalavimo dėl dovanoto turto grąžinimo, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovės J. M. įsipareigojimas išmokėti atsakovui 1/4 dalies žemės sklypo ir gyvenamojo namo vertės kompensaciją, sudarančią 19 795,25 Eur, patvirtintas nepagrįstai.

Dėl nekilnojamojo turto draudimo.

Apeliantė teigia, kad ieškovės įsipareigojimas drausti nuo sunaikinimo ir sugadinimo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), varžo jos kaip savininkės teises ir neatitinka šalių pusiausvyros principo. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės teiginiais dėl šios skundžiamo dalinio sprendimo dalies nepagrįstumo. Visų pirma, pažymėtina, kad šalys tokias sąlygas dėl nekilnojamojo turto draudimo nustatė bendru sutarimu 2016-05-26 prašyme tarp visumos sąlygų, dėl kurių sutarta šalių bendru sutarimu. Tokio pobūdžio įpareigojimai nustatyti abiem šalims. Skundžiamu daliniu sprendimu patvirtintas ieškovės įsipareigojimas drausti jai bei kartu su ja likusiai gyvenanti dukrai priklausantį nekilnojamojo turto objektą. Nėra pagrindo vertinti, kad toks šalių susitarimas neatitinka turto savininkų interesų. Be to, kaip minėta anksčiau, ir pačiai ieškovei taip nustatytas įpareigojimas išmokėti atsakovui kompensaciją (1/4 dalies žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), vertės). Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovei numatytas įpareigojimo drausti turtą laikotarpis (t. y. iki dukters pilnametystės) neatitinka šalių pusiausvyros principo, kadangi taip užtikrinami vaiko interesai į jam, kaip išlaikymas, priteisto turto apsaugą. Nenustatyta pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokią šalių nurodytą sąlygą patvirtino.

Dėl kompensacijos už kilnojamuosius daiktus.

Skundžiamu daliniu sprendimu nuspręsta kilnojamuosius daiktus (baldai, buitinė technika ir kitokia įranga), esančius name, adresu (duomenys neskelbtini), priteisti J. M. asmeninės nuosavybės teise, o kilnojamuosius daiktus, esančius name, adresu (duomenys neskelbtini), priteisti D. M. asmeninės nuosavybės teise. Apeliantė neginčija tokio kilnojamųjų daiktų priskyrimo šalims asmeninės nuosavybės teise. Tačiau ieškovė nesutinka, kad šalys viena kitai neprivalo mokėti kompensacijos už kilnojamuosius daiktus.Ieškovės nuomone, dalis kilnojamųjų daiktų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), yra daugiau nusidėvėję ir ženkliai mažesnės vertės nei kilnojamieji daiktai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), be to, teigia, kad dalis kilnojamųjų daiktų minėtame name santuokos nutraukimo byloje nedalytini, kadangi dalis kilnojamojo turto yra nurašyta, kaip nusidėvėjęs turtas, priklausęs ieškovės valdomai įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, dalytini, kaip santuokoje įgyti kilnojamieji daiktai yra suoliukas, terasos baldai, malkinė. Atsakovas byloje nesutiko su ieškovės pozicija, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklauso virtuvės baldai su buitine technika bei vonios baldai ir teigė, kad šie daiktai įsigyti iš bendrų šeimos lėšų, todėl santuokos nutraukimo metu dalytini tarp šalių. Atsižvelgtina į tai, kad namą, adresu (duomenys neskelbtini), palikus gyventi ieškovei (taip pat ir namo dalį, kaip išlaikymą, priteisus šalių dukrai, kurios gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove), o namą adresu (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise natūra priteisus atsakovui D. M., aplinkybė, jog šalims lieka ir minėtuose namuose esantys daiktai, atitinka protingumo kriterijus. Nepateikta įrodymų, jog ieškovei atitenkantys kilnojamieji daiktai būtų ženkliai mažesnės vertės nei tie, kurie atitinka atsakovui. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl kompensacijos vienai šaliai iš kitos nepriteisimo už kilnojamąjį turtą.

Dėl kompensacijos už parduotą automobilį.

Ieškovė teigia, kad daliniu sprendimu patenkintas ieškovės atsisakymas reikalavimo priteisti iš atsakovo kompensaciją už parduotą automobilį „VW SHARAN“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidžia jos interesus bei neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Nors ieškovė apeliaciniame skunde pamini, kad atsakovas siekė apgaulės būdu paveikti ieškovę atsisakyti reikalavimo priteisti iš atsakovo kompensaciją už parduotą automobilį „VW SHARAN“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau aplinkybių dėl atsakovo galimos apgaulės išraiškos nenurodė ir šio teiginio motyvuotai nepagrindė. Pažymėtina, kad bendru sutarimu nustatydamos ginčytinų klausimų išsprendimo sąlygas šalys pasiekė abipusių nuolaidų. Be to, šalys 2016-05-26 prašyme atskirai ir aiškiai pažymėjo, kad kompensacijos už parduotą automobilį atsisakymo teisinės pasekmės šalims žinomos ir suprantamos.

Dėl nepilnamečio vaiko interesų.

Nors apeliantė akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nepilnamečio vaiko interesų pažeidimą, tačiau tokių aplinkybių dėl nepilnamečio vaiko interesų pažeidimo ginčydama atskiras dalinio sprendimo dalis apeliantė nenurodė, taip pat tokių aplinkybių nenustatyta.Byloje 2016-10-11 pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė nurodo, kad iš atsakovo turėjo būti priteistas išlaikymas vaikui ne tik turtu, tačiau ir periodinėmis išmokomis. Pirma, pažymėtina, kad susitardamos dėl atsakovo vaikui teiktino išlaikymo turtu, šalys įvertino tiek išlaikymo būdo, tiek dydžio priimtinumą – šį susitarimą motyvavo tiek vaiko aprūpinimu gyvenamąją vieta, stabilumo užtikrinimu ir galimybe išvengti sudėtingo išieškojimo proceso, tiek ir motyvais, kad mėnesiui tenkanti išlaikymo dalis ne tik viršija dabartinės pusės minimalios mėnesinės algos dydį, bet ir apima galimą mėnesinės algos padidėjimą ateityje bei galimą infliaciją. Antra, šios dalinio sprendimo dalies dėl išlaikymo priteisimo turtu apeliaciniame skunde ieškovė neginčijo. Pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Be to, ieškovei neužkertama galimybė įstatymų nustatyta tvarka pareikšti savarankiškus materialinius reikalavimus, jei išlaikymas turtu nepilnametei dukrai išlaikyti ateityje būtų nepakankamas (CK 3.201 straipsnis). Konstatuotina, kad pats 2016-05-26 prašyme priimti dalinį sprendimą šalių pasiektas susitarimas nepažeidžia nei ieškovės, nei nepilnametės šalių dukters interesų.

Dėl bylos baigties.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamų Tauragės rajono apylinkės teismo 2016‑06-02 dalinio sprendimo dalių nepagrįstumą. Nenustatyta pagrindo konstatuoti, kad išspręsdamas apeliaciniame skunde nurodytus klausimus pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės arba iš esmės pažeidė ar netinkamai pritaikė proceso teisės normas, dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikinti ir grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nėra pagrindo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Esant tokioms aplinkybėms apeliacinis skundas atmestinas, o Tauragės rajono apylinkės teismo 2016-06-02 dalinis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Duomenų apie atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikta, dėl to tokių išlaidų priteisimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2016-06-02 dalinį sprendimą palikti nepakeistą.