Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Igoris Kasimovas, sekretoriaujant Vasarei Kašinskei, dalyvaujant ieškovės Ž. T. atstovui advokatui Justui Kacvinskui, atsakovei N. J., atsakovės atstoveui advokatui Leonidui Ignatovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Ž. T. ieškinį atsakovams N. J., D. J. dėl iškeldinimo ir gyvenamosios vietos deklaracijos panaikinimo, institucija teikianti išvadą - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje ieškovės atstovas palaikė reikalavimą dėl iškeldinimo, atsisakė reikalavimo dėl atsakovų registracijos panaikinimo, nes pasikeitė Gyventojų registrų tarnyba likviduota, pasikeitė teisinis reglamentavimas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Grigiškėse, Vilniuje (T. I, b.l. 7-9). Minėtą butą ieškovė 1995 m. gruodžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė M. J. už 13 000 Lt sumą (T. I, b.l. 10). Ši buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įregistruota 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka ir terminais nekilnojamojo turto registre, todėl neteko juridinės galios. Pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį (kuri yra specialioji norma Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalies normos atžvilgiu), jeigu pagal sandorio sudarymo metu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas. Pirkėja, gyvendama bute, už jai teikiamas komunalines paslaugas nemokėjo, todėl susidarė įsiskolinimai. Iki 2014 m. rugsėjo 1 d. įsiskolinimas už suvartotą šilumos energiją sudarė net 38 547,91 Lt . Ieškovė kreipėsi į teismą, kad atnaujinti terminą įregistruoti pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-15133-545/2014 atsisakė patenkinti jos pareiškimą. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2633-535/2009 buvo priteista ieškovei iš Pirkėjos 19 240,66 Lt (5 572,48 €), 2015 m. vasario 12 d. buvo išsiųstas pranešimas apie atliktą įskaitymą ir nurodymas išsikelti iš ieškovei priklausančio buto iki 2015 m. gegužės 15 d., kuris buvo ieškovei grąžintas kaip neįteiktas (T. I, b.l. 13-17). M. J. mirė (duomenys neskelbtini) (T. I, b.l. 61). Gyventojų registro tarnybos prie LR VRM duomenimis bute gyvenamąją vietą yra deklaravę atsakovai N. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. J., gim. (duomenys neskelbtini) (T. I, b.l. 27). Apie 2015 m. vasario 12 d. išsiųstą pranešimą dėl įskaitymo ir išsikėlimo iš neteisėtai užimamų patalpų atsakovė N. J. buvo pasirašytinai informuota 2015 m. balandžio 29 d. (T. I, b.l. 25).

Byloje nėra duomenų, kad atsakovė N. J. su ieškove būtų sudariusios nuomos sutartį ar jas sietų kiti sutartiniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovė su nepilnamečiu sūnumi turėtų teisę gyventi ieškovei nuosavybės teise priklausančiame bute. Ieškovė nurodė, kad atsakovai be teisėto pagrindo gyvena jai nuosavybės teise priklausančiame bute. Ieškovė reikalavo atsakovų išsikelti iš buto, tačiau atsakovai į reikalavimą nereagavo. Taigi, nustatyta, kad ieškovės teisės į nuosavybės teise jai priklausančias patalpas yra varžomos atsakovų veiksmais.

CK 4.95 ir 4.98 str. įtvirtina du savarankiškus savininko teisių gynimo būdus –vindikacinį ir negatorinį ieškinį. Nekilnojamųjų daiktų, kaip nuosavybės teisės objektų, specifiką lemia tokių objektų ir teisių į juos registracija Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo daikto savininko prarasta galimybė faktiškai naudotis daiktu neturi būti tapatinama su valdymo, kaip vieno iš nuosavybės teisės turinio elementų, praradimu. Visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 str.).

Pagal CK 4.37 str. 1 dalį nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Minėtos gyvenamosios patalpos savininkė - ieškovė, gindama savo teises naudotis gyvenamąja patalpa, ją valdyti ir disponuoti, turi teisę reikalauti per teismą pašalinti bet kuriuos jos teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, tarp jų ir prašyti iškeldinti atsakovę. CK 4.98 str. pagrindu savininkas turi teisę reikalauti iškeldinti asmenis, nes šio reikalavimo esmė yra be sutarties ar kitokio teisinio pagrindo užimamų gyvenamųjų patalpų atlaisvinimas. Ieškovės teisės varžomos tuo, kad atsakovai be ieškovės sutikimo naudojasi jos turtu, o ieškovė negali savo nuožiūra naudotis nuosavybės teise priklausančiu turtu. N. J. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama atnaujinti terminą įregistruoti 1995 m. gruodžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria jos motina M. J. pirko iš ieškovės Ž. P. butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po motinos mirties priėmė jos palikimą, pradėdama butą faktiškai valdyti. Įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 20 d. nutartimi atsisakyta priimti N. J. pareiškimą.

Atsakovai neginčijo ieškovės nurodytos aplinkybės, jog butas priklauso ieškovei, tačiau patalpos nebuvo atlaisvintos. Pažymėtina, kad nuo ieškinio padavimo teismui dienos (teisme ieškinys gautas 2015-07-05) praėjo daugiau kaip 9 mėnesių, tačiau atsakovai neatlaisvina ieškovei priklausančio buto (CK 6.614 str.).

Tokiu atveju teismas daro išvadą, kad ieškovės reikalavimai iškeldinti atsakovus yra pagrįsti ir tenkintini ((duomenys neskelbtini) 185 str.).

Atsakovai nepagrįstai argumentuoja, kad pasibaigęs ieškinio senaties terminas, nors ir nenurodo, kokių teisių pažeidimų atžvilgiu. Kaip matyti, ginčas kilęs iš daiktinių teisių, ieškovės daiktinių teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl akivaizdu, jog įstatymu numatyti senaties terminai, ginant pažeistas daiktines teises, nėra pasibaigę (CK 1.124 – 1.131 str.).

Formuojamoje teismų praktikoje pasisakoma, kad nepilnamečiai vaikai – viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių, tarptautinė bendrija bei nacionaliniai teisės aktai vaikams nustato padidintos teisinės apsaugos reikalavimus (Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis), todėl, ginant vaikų teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Bendrojo vaiko teisių apsaugos principo, pagal kurį nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas. Tuo pačiu vaiko teisių, kaip ir bet kurių kitų, negalima suabsoliutinti, vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams ir kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio mėn. 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2011).

Teisės aktai nenustato būsto savininkui - gyventojui - pareigos iš savavališkai užimamų patalpų iškeldinamam asmeniui suteikti kitą būstą, nors toks asmuo ir turi nepilnamečių vaikų. Tačiau teismas pažymi, jog žmogaus teisė į būstą ir jo neliečiamybę yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažinta, kad būstu šios konvencijos 8 straipsnio 1 dalies prasme gali būti laikoma ne tik patalpa, kuria žmogus turi įsigijęs nuosavybės teise ar valdo ją pagal įstatymus, tačiau ir ta patalpa, kurioje jis faktiškai nuolat gyvena ir turi pakankamą tęstinį ryšį su šia konkrečia vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2013, Europos Žmogaus Teisių Teismo: Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986). Taigi pripažinus, kad asmens teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena iš pagrindinių žmogaus teisių, asmeniui, kurį siekiama iškeldinti iš būsto, jei būtų nustatyta, kad tai yra jo vienintelė gyvenamoji vieta ir kitos jis neturi bei neturi galimybės jį įsigyti, turi būti sudarytos sąlygos, kurios užtikrintų tokio asmens teisę į būstą.

Nagrinėjamu atveju ieškovei, iki paaiškėjo aplinkybės, jog butas priklauso jai nuosavybės teise, buvo žinoma, kad jame gyvena atsakovė su nepilnamečiu vaiku ir tai yra vienintelė jų gyvenamoji vieta. Pažymėtina, jog atsakovė yra vieniša motina, gaunanti sąlyginai nedideles pajamas (apie 450 €) per mėnesį, sūnus lanko Grigiškių gimnazijos 3 klasę, kurią protinga būtų baigti nekeičiant mokyklos, ieškovė gyvena užsienyje, todėl teismo vertinimu, šiuo atveju būtina suteikti protingą terminą, per kurį atsakovė galėtų susirasti kitą būstą, kreiptis valstybės instituciją, atsakingą už socialinę apsaugą. (duomenys neskelbtini) straipsnis nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu arba savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti arba išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog yra pagrindas teismo sprendimo dėl iškeldinimo vykdymą atidėti trims mėnesiams ((duomenys neskelbtini) str.).

Ieškovės atsisakymas reikalavimo - panaikinti atsakovų gyvenamosios vietos deklaraciją - neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, nepažeidžia kieno nors teisių ir įstatymo saugomų interesų. Tokio atsisakymo ir bylos nutraukimo pasekmės ieškovei (jos atstovui) žinomos. Tokiu atveju atsisakymas priimtinas ir ši civilinės bylos dalis nutrauktina ((duomenys neskelbtini) str. 1 d., 293 str. 4 p.).

Ieškinį patenkinus iš dalies, t.y. patenkinus reikalavimą dėl iškeldinimo, iš atsakovės N. J. priteistina ieškovei 30,75 € žyminio mokesčio (T. I, b.l. 18) ir 255 € už teisines paslaugas (T. I, b.l. 192-196), o valstybei neatlygintinos išlaidos, susijusios su antrinės teisinės pagalbos teikimu, visa apimtimi, nes nebuvo teikti esminiai teisiniai argumentai ir dėl reikalavimo panaikinti atsakovų gyvenamosios vietos deklaraciją (CPK 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270 straipsniais teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Iškeldinti atsakovus N. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) su visu jiems priklausančiu turtu iš ieškovei Ž. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančio buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Šios sprendimo dalies vykdymą atidėti 3 (trims) mėnesiams, skaičiuojant nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Nutraukti civilinės bylos Nr. e2-1128-592/2016 dalį dėl reikalavimo panaikinti gyvenamosios vietos deklaraciją.

Priteisti iš atsakovės N. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei Ž. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 285,75 € (du šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus 75 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.