- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-08-10
- Bylos Nr.
- 2S-1047-614/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00101-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Pareiškėjas
- D. G.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos D. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. G. skundą dėl antstolio Roberto Vasiliausko veiksmų; suinteresuoti asmenys: antstolis Robertas Vasiliauskas, AS „Reverta“, Lietuvoje atstovaujama UAB „NIF Lietuva“ (toliau – AS „Reverta“), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, R. J. G.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja D. G. su skundu kreipėsi į antstolį Robertą Vasiliauską, prašydama: 1) panaikinti 2015-11-18 patvarkymą Nr. 0179/15/01174-DA B-5210 dėl skolos išieškojimo; 2) panaikinti 2015-11-18 patvarkymą Nr. 0179/15/01174-vyk B-5307 dėl vykdymo išlaidų išieškojimo; 3) panaikinti 2015-11-18 patvarkymą Nr. 0179/15/01174-RV dėl informacijos pateikimo; 4) įpareigoti antstolį grąžinti į savo depozitinę sąskaitą neteisėtai ir nepagrįstai pervestas lėšas – 124,84 Eur; 5) vykdomąją bylą Nr. 0179/15/01174 pagal išieškotojo 2014-07-03 vykdomąjį raštą Nr. 2-3-262/2013 nutraukti. Nurodė, kad antstolis nepagrįstai priėmė vykdomąjį raštą ir neteisėtai pradėjo vykdymo veiksmus, todėl vykdomoji byla Nr. 0179/15/01174 privalo būti nutraukta CPK 629 str. 1 d. 6 p. pagrindu – kai reorganizavus ar likvidavus juridinį asmenį, teisių ir pareigų perėmimas negalimas.
Suinteresuotas asmuo antstolis Robertas Vasiliauskas 2015-12-30 patvarkymu pareiškėjos D. G. skundą patenkinti atsisakė. Nurodė, kad įmonės savininkų – fizinių asmenų - asmeninės prievolės, skirtingai nei likviduotos individualios įmonės prievolės, pasibaigus bankroto procedūrai, nesibaigia. Pasibaigia bankrutavusios individualios įmonės savininko prievolės tik šios įmonės kreditoriams, tačiau tai nėra pagrindas pasibaigti asmeninėms savininko prievolėms. Įmonės savininkės ir jos sutuoktinio kreditoriai turi teisę reikalauti jas vykdyti teismo sprendimų vykdymo proceso nustatyta tvarka. Šiuo atveju pareiškėja laidavo bankui, jog UAB „Baldų rojus“ įvykdys savo įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį Nr. KS/717. Pareiškėjos skola AS „Reverta“ yra jos asmeninė prievolė, atsiradusi iš laidavimo sutarties, ir ši prievolė su bankrutavusia individualia įmone nesusijusi. Todėl asmeninės pareiškėjos skolos AS „Reverta“ išieškojimas tęstinas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo R. J. G. atsiliepimu su pareiškėjos skundu sutiko ir prašė jį patenkinti. Nurodė, kad pareiškėjos prievolės AS „Reverta“ pasibaigė, kadangi baigėsi pagrindinė prievolė išieškotojui AS „Reverta“, už kurios įvykdymą pareiškėja buvo laidavusi. 2007-08-24 AS „Reverta“ ir UAB „Baldų rojus“ sudarė kreditavimo sutartį Nr. KS/717, pagal kurią UAB „Baldų rojus“ buvo suteiktas 695 088,04 Eur kreditas. Pagal kredito sutarties specialiosios dalies 4.6. p., kredito grąžinimas buvo užtikrintas pareiškėjos laidavimu. Vilniaus apygardos teismo 2009-09-03 nutartimi UAB „Baldų rojus“ buvo iškelta bankroto byla, kurioje AS „Reverta“ buvo pareiškusi kreditorinį reikalavimą negrąžintai kredito sumai. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-06-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1078/2014 pakeitė pirmos instancijos teismo 2013-08-17 sprendimą - AS „Reverta“ ieškinį patenkino ir priteisė solidariai iš D. G. ir R. J. G. 585 751,72 Eur skolą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vilniaus apygardos teismas 2014-06-25 sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-1842-392/2014 BUAB „Baldų rojus“ veiklą pripažino pasibaigusia ir likviduojama dėl bankroto. Pareiškėjos prievolė kilo laiduojant už juridinio asmens paimtą kreditą. Kadangi pagrindinė BUAB „Baldų rojus“ prievolė grąžinti kreditą pagal 2007-08-24 kreditavimo sutartį Nr. KS/717 pasibaigė, BUAB „Baldų rojus“ pripažinus bankrutavusia ir išregistravus šią bendrovę iš Juridinių asmenų registro. Todėl laikytina, kad pasibaigė ir pagrindinę prievolę užtikrinanti pareiškėjos prievolė AS „Reverta“ pagal 2007-08-24 laidavimo sutartį. Be to, pareiškėjos prievolė AS „Reverta“ pasibaigė, D. G. IĮ, kurioje AS „Reverta“ buvo pareiškusi kreditorinį reikalavimą, pripažinus bankrutavusia. Nei bankrutavusios D. G. IĮ, nei sutuoktinių pareiškėjos ir R. J. G. turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, nebėra. Pareiškėjos gaunama senatvės pensija negali būti laikoma jos turtu, nes pensija mokama po D. G. IĮ pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Pripažinus D. G. IĮ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, individualios įmonės savininkės prievolės AS „Reverta“ pasibaigė, nes nebeliko turto. Todėl antstolis 2015-11-03 išieškotojo AS „Reverta“ vykdomąjį raštą po BUAB „Baldų rojus“ ir D. G. IĮ pripažinimo bankrutavusiomis ir likviduojamomis dėl bankroto, kai skolininkės prievolės išieškotojui jau buvo pasibaigusios, priėmė vykdyti neteisėtai.
Suinteresuoti asmenys AS „Reverta“ bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimų į pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 1 d. nutartimi pareiškėjos D. G. skundo dėl antstolio veiksmų netenkino. Teismas nurodė, kad pagrindinio skolininko BUAB „Baldų rojus“ pabaiga neturi įtakos vykdymo procesui, nes išliko skolininkas, kuris privalo atlikti vykdomajame dokumente nurodytus veiksmus (CPK 642 str. 1 d.). Taigi, pagrindinio skolininko, kuris nėra skolininkas konkrečioje vykdomojoje byloje, prievolės pabaigos atveju, objektyvių kliūčių tęsti vykdymo veiksmus nėra, todėl vykdomoji byla negali būti nutraukta. Šiuo atveju nei skolininkė, nei išieškotojas nepasibaigė, todėl atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti, jog vykdymo veiksmai nebegali būti atliekami ir vykdomoji byla turi būti nutraukta. Be to, teismas pažymėjo, kad antstolis vykdo vykdomąjį raštą, kuris išduotas dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo. Įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-20 nutartimi yra konstatuota, kad pareiškėjos laidavimas nėra pasibaigęs, ir kad pastaroji išieškotojui yra skolinga. Šie nustatyti faktai ir teisiniai santykiai negali būti ginčijami nagrinėjamoje byloje. Teismas negali spręsti dėl skolininkės prievolės egzistavimo ar pasibaigimo, nes šios aplinkybės yra išspręstos įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo procesiniais sprendimais. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, AS „Reverta“ procesą D. G. ir R. J. G. atžvilgiu dėl kredito grąžinimo pradėjo dar 2009 m. Vilniaus apygardos teismas 2013-12-17 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3-262/2013 AS „Reverta“ ieškinį patenkino iš dalies, Lietuvos apeliacinis teismas 2014-06-20 nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013-12-17 sprendimą pakeitė ir ieškinį patenkino visiškai. Pagrindinis skolininkas BUAB „Baldų rojus“ Vilniaus apygardos teismo 2014-06-25 nutartimi pripažintas bankrutavusiu ir jo veikla pripažinta pasibaigusia. Taigi 2009 m. pagrindinis skolininkas nebuvo likviduotas ir išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, t. y. UAB „Baldų rojus“ prievolė AS „Reverta“ nebuvo pasibaigusi. Tai reiškia, kad AS „Reverta“, 2009 m. pareikšdamas ieškinį atsakovams pareiškėjai ir R. J. G., pareikalavo, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko UAB „Baldų rojus“ prievolę įvykdytų solidarūs skolininkai. Šiuo atveju įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuota, jog pareiškėjos laidavimas nėra pasibaigęs, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas tik įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo klausimas, o ne nustatinėjama, ar prievolė, dėl kurios šis sprendimas yra priimtas, nėra pasibaigusi. Akivaizdu, jog teismui, išnagrinėjusiam išieškotojo ir skolininkės ginčą iš esmės, sprendimu konstatavus, kad laidavimas nėra pasibaigęs, ir skolininkė išieškotojui yra skolinga, o apeliacinės instancijos teismui šią teismo išvadą patvirtinus, be to, išieškotojui priteistą sumą padidinus, spręsdamas dėl antstolio veiksmų teisėtumo, konstatuoti, kad skolininkės prievolės yra pasibaigusios, teismas neturi pagrindo. Išanalizavęs antstolio atliktus vykdymo veiksmus, teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą teigti, jog antstolis, vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2014-07-03 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-3-262/2013, nesilaikė vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų. Priešingai, nustatyta, kad antstolis, siekdamas įvykdyti nurodytą vykdomąjį raštą, veikia nuosekliai, operatyviai ir teisėtai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėjas D. G. atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės, skundą dėl antstolio veiksmų patenkinant. Nurodė, jog antstolis pagal išieškotojo pateiktą vykdomąjį raštą neteisėtai pradėjo vykdymo veiksmus, nes jos prievolė išieškotojui AS „Reverta“ baigėsi dviem pagrindais: (i) pareiškėjos prievolės AS „Reverta“ pasibaigė, kadangi baigėsi pagrindinė prievolė išieškotojui AS „Reverta“, už kurios įvykdymą pareiškėja buvo laidavusi (CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.,); (ii) pareiškėjos prievolė AS „Reverta“ pasibaigė D. G. IĮ, kurioje AS „Reverta“ buvo pareiškusi kreditorinį reikalavimą, pripažinus bankrutavusia (CK 2.50 str. 4 d., 6.128 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl antrojo pareiškėjos prievolės AS „Reverta“ pabaigos pagrindo, kas yra absoliutus skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). 2015-08-14 nutartimi Vilniaus apygardos teismas nusprendė bankrutavusios D. G. IĮ veiklą pripažinti pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir išregistruoti šią įmonę iš Juridinių asmenų registro. Šioje nutartyje teismas nurodė: „įvertinus, kad nagrinėjamu atveju bankroto administratorius nenustatė R. J. G. ir D. G. turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas likusiems individualios įmonės kreditorių reikalavimams padengti, laikytina, kad R. J. G. ir D. G. prievolės prieš individualios įmonės kreditorius pasibaigė“. Nurodyta Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėjo, įgijo res judicata galią, o nutartyje konstatuoti faktai turi prejudicinę galią (CPK 182 str. 2 p.). Kasacinio teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad bankrutuojančiai individualiai įmonei kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka, nepaisant to, su kuo – įmone ar jos savininku – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Taip pat yra aiškiai konstatuota, kad, kai dėl bankroto likviduojama individuali įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo, ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kuri gali būti nukreiptas išieškojimas, tenkinant įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, kad įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia. Ginčo atveju nei bankrutavusios D. G. IĮ, nei sutuoktinių pareiškėjos ir R. J. G. turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, nebėra. Pareiškėjos gaunama senatvės pensija negali būti laikoma jos turtu, nes pensija mokama po D. G. IĮ pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Nors pareiškėjos skola buvo priteista teismo sprendimu, tačiau išieškotojas AS „Reverta“, pareikšdamas kreditorinį reikalavimą D. G. IĮ bankroto byloje, pasirinko savo teisių gynimo būdą – gauti savo reikalavimo patenkinimą individualios įmonės bankroto byloje.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo R. J. G. atsiliepimu su atskiruoju skundu sutinka ir prašo jį patenkinti. Naujų esminių argumentų nenurodė.
Suinteresuotas asmuo AS „Reverta“ atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, jog ĮBĮ tiesiogiai neįtvirtinta, kad reikalavimus bankroto byloje gali pareikšti ne tik pačios individualios įmonės kreditoriai, bet ir individualios įmonės savininko kreditoriai. Tačiau, atsižvelgiant į individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės bankroto procese specifiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu fiziniu asmeniu – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Teismų praktikoje taip pat ne kartą yra išaiškinta, kad, pasibaigus bankrutavusiai individualiai įmonei, nepadengtos tokios įmonės skolos yra nurašomos, tuo tarpu jos savininko civilinė atsakomybė už savo skolas savaime nepasibaigia. Taigi, tik pasibaigus bankroto procedūroms, įmonės savininkui pareikštų ir bankroto procese nepatenkintų reikalavimų/jų dalies išieškojimas gali būti nukreipiamas į jo turtą bendra CPK VI dalyje nustatyta sprendimų vykdymo tvarka. Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad, kai likviduojama dėl bankroto individuali įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo, ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, kad šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia. Šis išaiškinimas yra susijęs su įmonės savininko (dalyvio) prievolių būtent įmonės, o ne paties savininko ar dalyvio kreditoriams pasibaigimu. Kai nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl tokios prievolės pasibaigimo, kurios šalys yra kreditorius ir įmonės dalyvis (ne pati įmonė). Taigi įmonės savininkas, kaip fizinis asmuo, gali turėti asmeninių įsipareigojimų kreditoriams, kurie nėra jo įmonės kreditoriai, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju. Įmonė ir fizinis asmuo yra du atskiri civilinės teisės subjektai. Individualios įmonės bankroto byloje kreditoriui negavus įmonės savininko prievolės įvykdymo, ir nesant kitų prievolės pabaigos pagrindų, nėra pagrindo konstatuoti, kad fizinio asmens prievolė yra pasibaigusi.
Suinteresuotas asmuo antstolis Robertas Vasiliauskas atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Naujų argumentų nenurodė.
Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateikė teismui raštą „Dėl informacijos į pareikštą atskirąjį skundą pateikimo“, kuriame nurodė, kad nuo 2015-12-01 iš D. G. senatvės pensijos buvo išskaičiuota ir į antstolio Roberto Vasiliausko depozitinę sąskaitą pervesta 124,84 Eur suma. Remiantis 2015-12-30 antstolio patvarkymu, išskaitos iš D. G. senatvės pensijos nuo 2016-01-01 nebevykdomos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmos instancijos teismo 2016 m. vasario 1 d. nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatė.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjos prievolė AS „Reverta“ kilo laiduojant už juridiniam asmeniui UAB „Baldų rojus“ AS „Reverta“ suteiktą kreditą. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-06-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1078/2014 pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2013-12-17 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3-262/2013 - AS „Reverta“ ieškinį patenkino visiškai ir priteisė solidariai iš atsakovų D. G. ir R. J. G. 585 751,72 Eur skolą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vilniaus apygardos teismas 2014-06-25 priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. B2-1842-392/2014 dėl BUAB „Baldų rojus“ pabaigos. Šioje civilinėje byloje AS „Reverta“ buvo pareiškęs kreditorinį reikalavimą. Vilniaus apygardos teismas 2015-08-14 priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. B2-3498-656/2015 dėl bankrutavusios D. G. IĮ pabaigos. Šioje civilinėje byloje AS „Reverta“ taip pat buvo pareiškęs kreditorinį reikalavimą. 2015-10-05 patvarkymu Nr. 0179/15/01174 B-2877 antstolis Robertas Vasiliauskas priėmė vykdyti išieškotojo AS „Reverta“ pateiktą Vilniaus apygardos teismo 2014-07-03 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-3-262/2013 dėl 592 188,53 Eur išieškojimo iš pareiškėjos išieškotojui AS „Reverta“. 2015-10-05 antstolis priėmė raginimą įvykdyti sprendimą Nr. 0179/15/01174 B-2899, kuriuo paragino pareiškėją per dešimt dienų sumokėti skolą. Registruotomis pašto siuntomis antstolio procesinių dokumentų pareiškėjai įteikti nepavykus, 2015-11-03 raginimas įvykdyti sprendimą buvo paskelbtas specialiame interneto tinklalapyje www.antstoliai.lt. Nustatęs, kad pareiškėja gauna senatvės pensiją, 2015-11-18 antstolis priėmė patvarkymą dėl skolos išieškojimo Nr. 0179/15/01174-DA B-5210 ir patvarkymą dėl vykdymo išlaidų išieškojimo Nr. 0179/15/01174-vyk B-5206.
Remdamasis bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).
Pareiškėja laikosi pozicijos, jog antstolis pagal išieškotojo pateiktą vykdomąjį raštą neteisėtai pradėjo vykdymo veiksmus, nes jos prievolė išieškotojui AS „Reverta“ baigėsi dviem pagrindais: (i) pareiškėjos prievolės AS „Reverta“ pasibaigė, kadangi baigėsi pagrindinė prievolė išieškotojui AS „Reverta“, už kurios įvykdymą pareiškėja buvo laidavusi (CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.,); (ii) pareiškėjos prievolė AS „Reverta“ pasibaigė D. G. IĮ, kurioje AS „Reverta“ buvo pareiškusi kreditorinį reikalavimą, pripažinus bankrutavusia (CK 2.50 str. 4 d., 6.128 str. 3 d.). Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl antrojo pareiškėjos prievolės AS „Reverta“ pabaigos pagrindo, kas yra absoliutus skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Apeliacinės instancijos teismas su nurodytais pareiškėjos argumentais nesutinka.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vykdomoji byla gali būti nutraukta CPK 629 str. 1 d. nustatytais pagrindais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ištyręs ir įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus bei nustatęs faktines bylos aplinkybes, tinkamai parinko taikytiną teisės normą – CPK 629 str. 1 d. 6 p. - ir šiame kontekste pagrįstai nurodė, kad sprendimo dėl BUAB „Baldų rojus“ pabaigos priėmimo metu AS „Reverta“ pareiškėjai ir jos sutuoktiniui jau buvo pareiškusi ieškinį. Taip pat pažymėtina, kad tuo metu jau buvo įsiteisėjusi Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1078/2014, kuria buvo pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2013-12-17 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3-262/2013 - AS „Reverta“ ieškinys patenkintas visiškai ir priteista solidariai iš atsakovų D. G. ir R. J. G. 585 751,72 Eur skola ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tai reiškia, kad BUAB „Baldų rojus“ prievolė AS „Reverta“ tiek AS „Reverta“ kreipiantis į teismą dėl skolos iš pareiškėjos ir R. J. G. priteisimo, tiek Lietuvos apeliaciniam teismui priimant 2014-06-20 nutartį, nebuvo pasibaigusi, kai pastaroji aplinkybė sąlygoja tai, kad BUAB „Baldų rojus“ pabaiga pareiškėjos, kaip skolininkės vykdomojoje byloje, pareigoms neturi įtakos, ir vykdomoji byla CPK 629 str. 1 d. 6 p. pagrindu negali būti nutraukta, nes nei skolininkė, nei išieškotojas nesibaigė, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas.
Ginčo vykdomoji byla galėtų būti nutraukta CPK 629 str. 1 d. 6 p. pagrindu, jei vykdomojoje byloje skolininku būtų ne pareiškėja, o BUAB „Baldų rojus“ ar bankrutavusi D. G. IĮ. Ši teisės norma taikytina, kai nelieka asmens, kuris turėtų atsakyti išieškotojui pagal pateiktą vykdyti vykdomąjį dokumentą, dėl to vykdymo veiksmai negali būti tęsiami. Pabaiga pagrindinio skolininko BUAB ,,Baldų rojus“ prievolėje, bet ne vykdymo procese, ar pabaiga D. G. IĮ, kuri nebuvo nei vykdymo proceso šalis, nei prievolės šalis, apeliacinės instancijos teismo nuomone, neturi ir negali turėti įtakos vykdymo procesui, nes išlieka tiek skolininkas, t. y. asmuo, kuris privalo atlikti vykdomajame dokumente nurodytus veiksmus – pareiškėja, tiek išieškotojas, t. y. asmuo, kuriam išduotas vykdomasis dokumentas – AS „Reverta“. Taigi, pagrindinio skolininko, kuris nėra skolininku konkrečioje vykdomojoje byloje, prievolės pabaigos atveju ar individualios įmonės, kurios bankroto byloje pagal ĮBĮ išieškotojas buvo pareiškęs kreditorinį reikalavimą, tačiau kuri nėra nei skolininku vykdomojoje byloje, nei pagrindiniu skolininku prievolėje, pabaigos atveju, objektyvių kliūčių tęsti vykdymo veiksmus nėra, todėl vykdomoji byla negali būti nutraukta. Šiuo atveju nei skolininkė, nei išieškotojas nepasibaigė, todėl atitinkamai nebuvo pagrindo konstatuoti, jog vykdymo veiksmai nebegali būti atliekami dėl objektyvių priežasčių, ir vykdomoji byla turi būti nutraukta.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas eksplicitiškai ir išsamiai nepasisakė apie bankrutavusios D. G. IĮ pabaigos aplinkybę, skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi. Pirmosios instancijos teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje aiškiai išdėstė, jog vykdomoji byla galėtų būti nutraukta, jei būtų pasibaigę skolininkė ar išieškotojas, ir nebūtų galimas teisių ir pareigų perėmimas, kas apima ir tai, kad bankrutavusi D. G. IĮ nebuvo skolininku ginčo vykdomojoje byloje, todėl šios individualios įmonės pabaiga vykdomosios bylos baigties nesąlygoja. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus dėl skundžiamos nutarties nemotyvavimo atmeta kaip nepagrįstus.
Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog vykdomoji byla negali būti nutraukta ir CPK 629 str. 1 d. 9 p. pagrindu bei atitinkamai patenkinti kiti pareiškėjos skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, reikalavimai, nes, atsižvelgiant į tai, kad nei BUAB „Baldų rojus“, nei bankrutavusios D. G. IĮ pabaiga pareiškėjos teisėms ir pareigoms vykdymo procese neturi įtakos, spręstina, jog vykdomasis dokumentas vykdyti buvo priimtas teisėtai.
Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad šiuo atveju vykdomosios bylos pagrindas yra Vilniaus apygardos teismo 2014-07-03 vykdomasis raštas Nr. 2-3-262/2013, kuris išduotas įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-20 nutarčiai civilinėje byloje Nr. 2A-1078/2014, o teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. Teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas CPK 18 str. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims, visų pirma, reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip nei instancine tvarka. Konkretaus asmens atžvilgiu priimto teismo sprendimo vykdymą garantuoja Valstybė.
Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais buvo konstatuota, jog išieškotojas AS „Reverta“ turi reikalavimo teisę į pareiškėją, o pastaroji savo prievolių gera valia neįvykdė, todėl buvo išduotas vykdomasis raštas, kuris pateiktas vykdyti antstoliui. Kitaip tariant, įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais buvo konstatuota, jog pareiškėjos prievolė nėra pasibaigusi ir ji nėra įvykdyta. Teisės doktrinoje yra išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: (i) teismo sprendimo privalomumas; (ii) res judicata galia; (iii) teismo sprendimo prejudicinė galia. Vadinasi, įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatavus, jog pareiškėjos laidavimas nėra pasibaigęs, ir kad pastaroji išieškotojui yra skolinga, šie nustatyti faktai ir teisiniai santykiai nebegalėjo ir nebegali būti ginčijami kitose bylose. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja kokybiškai naujų savybių ir tampa privalomai vykdytinu dokumentu. Tuo pačiu tai reiškia, jog pareiškėjos prievolė buvo transformuota iš prievolės atsiskaityti pagal laidavimo sutartį į prievolę vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Konstatuotina, jog šioje byloje net negalėjo kilti klausimas dėl pareiškėjos prievolės egzistavimo. Šiuo atveju turėjo būti sprendžiama tik tai, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai privalo būti vykdomi, o atsakymas į šį klausimą yra akivaizdus – įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai bylos dalyviams turi įstatymo galią, todėl jie privalo būti vykdomi taip, kaip juose yra nurodyta. Pareiškėjos prievolė vykdyti įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus nėra pasibaigusi, atitinkamai nebuvo ir nėra pagrindo vykdomąją bylą nutraukti.
Pažymėtina, jog CPK 629 str. numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kai vykdomoji byla gali būti nutraukiama. Ši teisės norma negali būti aiškinama plečiamai. Kadangi šiuo atveju neegzistuoja nei vienas iš CPK 629 str. numatytų vykdomosios bylos nutraukimo pagrindų, tai pareiškėjos skundas negalėjo būti tenkinamas, o antstolio veiksmai atlikti teisėtai ir pagrįstai.
Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjos atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti, todėl atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą.