- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-04
- Bylos Nr.
- 2A-226-104/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07087-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto
- Ieškovas
- A. J.
- Atsakovas
- AB DNB bankui
- Kategorijos
- 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Jūratės Varanauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. J. ir A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-13369-790/2013 pagal ieškovų A. J. ir A. J. ieškinį atsakovui AB DNB bankui, kurioje trečiasis asmuo yra BUAB „PGNT“, dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai A. J. ir A. J. prašė pripažinti negaliojančiomis tarp jų ir atsakovo AB DNB banko 2007-11-12 sudarytas laidavimo sutartis, užtikrinant kredito gavėjo UAB „PGNT“ grąžinimą. Nurodė, kad sudarant laidavimo sutartis buvo suklaidinti (CK 1.90 straipsnis), nes nebuvo išaiškintos prievolių pagal laidavimo sutartis pobūdis, sutarčių pasirašymo pasekmės – tai, kad įmonei neįvykdžius kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, ieškovai tampa solidariai atsakingi už jų įvykdymą. Sutartis ieškovai pasirašė manydami, kad toks pasirašymas reiškia pritarimą įmonės sudaromam sandoriui, bet ne savarankiškų reikalavimų prisiėmimą. Taip laidavimo sutarčių reikšmę aiškino ieškovams banko darbuotojai jas sudarant ir vėliau keičiant kreditavimo sutartį. Prie ieškovų suklaidinimo prisidėjo tai, kad kreditavimo sutarties specialiosios dalies 11.2 punkte yra nurodyta, kad V. V. ir Z. V. hipotekos lakštais įkeičia butą, užtikrindami iš kreditavimo sutarties kylančių įmonės įsipareigojimų vykdymą. Ši sąlyga sustiprino ieškovų įsitikinimą, kad ieškovai, sudarydami laidavimo sutartis, pritaria kreditavimo sutarties sudarymui, tačiau neprisiima įsipareigojimų. Ieškovai manė, kad įkeitus žemės sklypą ir butą, kurių vertė viršijo prisiimamų finansinių įsipareigojimų dydį, kreditavimo sutarties įvykdymas užtikrinamas pakankamu laipsniu ir tikimybė, kad įmonei negrąžinus skolos, atsakovas reikalavimus nukreips į ieškovus, neegzistuoja. Jeigu ieškovai būtų žinoję, kad butas nebus įkeistas, jie laidavimo sutarčių nebūtų sudarę, nes buto vertė sudarė daugiau kaip ketvirtį kredito sumos. Ieškovai taip pat nurodė, kad patyrė atsakovo spaudimą sudaryti laidavimo sutartis, nes priešingu atveju įmonei nebūtų suteiktas kreditas žemės sklypo pirkimo sandoriui finansuoti, tai būtų sukėlę nuostolius tiek įmonei, tiek ieškovams. Dabartinis įmonės bankrotas patvirtina įmonės veiklos rezultatų priklausomumą nuo žemės sklypo pirkimo sandorio įgyvendinimo. Taigi ginčijamų laidavimo sutarčių sudarymo metu ieškovai buvo ekonomiškai priklausomi nuo įmonės veiklos. Todėl atsakovo elgesys verčiant ieškovus sudaryti laidavimo sutartis atitinka ekonominio spaudimo sampratą (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Standartines laidavimo sutartis ieškovai buvo priversti pasirašyti tą pačią dieną kaip ir kreditavimo sutartį, nes priešingu atveju atsakovas nebūtų suteikęs kredito ir žlugtų sandoris dėl žemės sklypo pirkimo, jo paskirties keitimo ir išvystymo. Atsakovas pradėjo išieškojimą iš įkeisto įmonei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ir pradėjo teisminius procesus prieš ieškovus kaip tariamus solidariuosius bendraskolius. Todėl laidavimo sutartimis atsakovui nepagrįstai suteikiamas perdėtas pranašumas ir neteisėtas pagrindas nepagrįstam praturtėjimui. Atsakovas pagal laidavimo sutartis be jokio pagrindo įgyja neproporcingai dideles teises, neatitinkančias jo pareigų.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškinyje deklaratyviai dėstomas nesutikimas su laidavimo sutartimis neįrodo, kad atsakovas ieškovo atžvilgiu atliko kokius nors neleistino pobūdžio veiksmus, kurie galėtų būti kvalifikuojami kaip ekonominis spaudimas ar suklaidinimas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad laidavimas kreditavimo santykiuose yra įprastas sandoris, kuriuo siekiama kreditoriui garantuoti, kad ūkio subjektas yra patikimas partneris. Kai laiduotojas yra ir bendrovės akcininkas bei vadovas – tai yra logiškas veiksmas, dėl ko pasiūlymas įmonės vadovui ar akcininkui, kurios atsiskaitymai su banku pagal kreditavimo sutartis yra sutrikę, laiduoti už įmonę negali būti vertinamas kaip grasinimas ar ekonominis spaudimas. Šiuo atveju abu ieškovai buvo kredito gavėjo UAB „PGNT“ akcininkai, o A. J. buvo įmonės direktorius, su banku pasirašytos laidavimo sutartys nei forma, nei turiniu nebuvo išskirtinės. Ieškovai galėjo laisvai apsispręsti sudaryti laidavimo sutartis ar nesudaryti, tęsti kreditavimąsi banke, ar netęsti. Jei ieškovai laikė, kad laidavimo sutartys jų interesų neatitinka, jie galėjo jų nepasirašyti, o kredituoti įmonę kitose kredito įstaigose. Ieškovai laidavimus bankui patvirtino net keturis kartus vėlesniais susitarimais su banku dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo. Tai reiškia, kad byloje yra pagrindas taikyti sandorio patvirtinimo prezumpciją (CK 1.79 straipsnis). Abejotina, ar asmuo, kuris nesupranta laidavimo esmės, net keturis kartus savo parašu patvirtina laidavimo sandorio galiojimą. Ieškovai laidavimo sutartis ėmė ginčyti tik po to, kai bankas ėmėsi UAB „PGNT“ skolos iš jų kaip laiduotojų išieškojimo veiksmų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad po sandorio sudarymo atsiradusios ginčijamo teisinio santykio dalyviui nepalankios aplinkybės negali būti pagrindu sudaryto sandorio neteisėtumo faktui konstatuoti. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas pats prisiima galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Ekonominis spaudimas teismų praktikoje yra vertinamas kaip vienas realaus grasinimo būdų, kai asmuo reikalavo sudaryti sutartį, grasino ekonominiais padariniais. Ekonominiu spaudimu galėtų būti pripažinti tokie nepateisinami ir neteisėti veiksmai, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos asmeniui, jo turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad bankas jų atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, privertusius juos sudaryti su banku laidavimo sandorius ir keletą kartų juos patvirtinti. Ieškovų nurodomos aplinkybės, kad laidavimo sutartys jiems nebuvo naudingos, o perdėtą pranašumą jų atžvilgiu neva gavo bankas, neturi teisinės reikšmės, kadangi laidavimo sutartimi pirmiausia siekiama apsaugoti kreditoriaus interesus. Laidavimas yra prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė (CK 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.76 straipsnio 1 dalis). Ne kiekvienas sandoris civilinėje apyvartoje yra nukreiptas gauti finansinę naudą. Laidavimu kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemone buvo siekiama užtikrinti kito asmens, t. y. UAB „PGNT“ prievolių įvykdymą, o ne ieškovams gauti materialinę naudą. Todėl teigti, kad bankas laidavimo sutartimis įgijo perdėtą pranašumą, buvo iškreipta šalių lygybė, pagrindo nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 19 d. sprendimu ieškinį atmetė ir iš ieškovų atsakovui AB DNB bankui lygiomis dalimis priteisė 3 146 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat lygiomis dalimis 31,34 Lt valstybei.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovai yra UAB „PGNT“ akcininkai. UAB „PGNT“ 2007-10-23 žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į 300/612 dalis iš viso 6,12 ha bendro ploto žemės sklypo, esančio Kuzmiškių k., Vilniaus m. už 4 200 000 Lt. Sutartyje numatyta, kad 2 660 000 Lt kainą sumokės AB DNB bankas kaip suteiktą kreditą UAB „PGNT“. UAB „PGNT“ su AB DNB banku 2007-11-12 sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią UAB „PGNT“ buvo suteiktas 2 660 000 Lt kreditas žemės sklypo dalies, esančios (duomenys neskelbtini), įsigijimui. Numatytos kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės – perkamos žemės sklypo dalies įkeitimas, buto (duomenys neskelbtini), priklausančio Z. V. ir V. V., įkeitimas, laidavimo sutartys su A. J. ir A. J.. 2007-11-12 ieškovai su atsakovu sudarė ginčijamas laidavimo sutartis, pagal kurias prisiėmė įsipareigojimus atsakyti visu savo turtu, kur jis bebūtų, iš ko besusidėtų, bankui, jeigu skolininkas UAB „PGNT“ neįvykdys ar įvykdys netinkamai skolininko prievoles pagal 2007-11-12 tarp AB DNB banko ir UAB „PGNT“ sudarytą kreditavimo sutartį. 2008-07-09, 2008-12-23, 2009-02-20, 2009-11-03 AB DNB bankas su UAB „PGNT“ sudarė susitarimus dėl kreditavimo sutarties pakeitimo. 2008-07-09 susitarimu, be kitų sąlygų, buvo dalinai pakeistos kreditavimo sutarties sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonių – buvo numatyta, kad įkeičiami žemės sklypai (duomenys neskelbtini), o buto (duomenys neskelbtini)hipotekos atsisakoma. Ieškovai visuose susitarimuose dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo savo parašais kaip laiduotojai patvirtino, kad su susitarimų sąlygomis susipažino ir joms neprieštarauja bei patvirtino, kad laidavimas pagal laidavimo sutartis galioja ir sutarties prievolei pagal pakeistas sąlygas.
Ieškovai laidavimo sutartis ginčija CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Ieškovai nurodo, kad sudarant laidavimo sutartis buvo suklaidinti, nes nebuvo išaiškintos prievolių pagal laidavimo sutartis pobūdis, sutarčių pasirašymo pasekmės, o sutartis pasirašė manydami, kad toks pasirašymas reiškia pritarimą įmonės sudaromam sandoriui, bet ne savarankiškų reikalavimų prisiėmimą. Tačiau teismas tokius ieškovų argumentus atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Nurodė, kad ieškovų klaidingas įsivaizdavimas, kad laidavimai reiškia pritarimą įmonės sudaromam sandoriui, bet ne savarankiškų reikalavimų prisiėmimą negali būti laikomas suklydimu, o laidavimo sutarčių esmė aiškiai išdėstyta pačiose sutarties sąlygose. Kadangi ieškovai sutarčių sudarymo metu buvo verslininkai, UAB „PGNT“ akcininkai, ieškovas dar ir įmonės vadovas, jų klaidingas įsivaizdavimas apie sutarties pobūdį laikytinas dideliu ieškovų neapdairumu, neatidumu ir nerūpestingumu, kuris negali lemti sandorių pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį.
Šalies argumentai
Ieškovai teigia, kad juos suklaidino kreditavimo sutarties specialiosios dalies 11.2 punktas, pagal kurį numatyta, kad V. V. ir Z. V. hipotekos lakštais įkeičia butą. Teismas padarė išvadą, kad tokie ieškovų argumentai nepagrįsti, nes kreditavimo sutarties specialiosios dalies 11 punkte tarp numatytų kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymo priemonių lygiagrečiai nurodytas ne tik buto įkeitimas, bet ir laidavimų sandoriai, sudaromi su ieškovais. Taigi ieškovams, prieš sudarant kreditavimo sutartį ir laidavimo sutartis turėjo būti visiškai aišku, kad laidavimo sandorių sudarymas yra savarankiška sąlyga kreditui gauti, todėl tai, kad bankas papildomai reikalavo buto įkeitimo, negalėjo suklaidinti ieškovų dėl prisiimamų įsipareigojimų pagal laidavimo sutartis turinio. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus ieškovų argumentus, kad jeigu jie būtų žinoję, kad butas nebus įkeistas, jie laidavimo sutarčių nebūtų sudarę, nes buto vertė sudarė daugiau kaip ketvirtį kredito sumos.
Teismas nenustatė, kad atsakovas, pasiūlydamas ieškovams sudaryti laidavimo sutartis, darė neteisėtą poveikį – reikalavo sudaryti laidavimo sutartis, grasino ekonominiais padariniais nesudarius laidavimo sutarčių ar laidavimo sutarčių sudarymas buvo ieškovams akivaizdžiai nenaudingas. Priešingai, atsakovas finansavo didelės vertės žemės sklypo įsigijimą, ieškovai, būdami įmonės, kuri įsigijo žemės sklypą, dalyviais, buvo suinteresuoti gauti finansavimą ir sėkmingai vystyti verslo projektą, per įmonę gauti naudos. Taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovas laidavimo sutartimis įgijo perdėtą pranašumą, buvo iškreipta šalių lygybė, kad atsakovas šiomis sutartimis įgijo neteisėtą pagrindą nepagrįstam praturtėjimui. Atsakovas, realizuodamas teises, kylančias iš prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, tik siekia atgauti pagal kreditavimo sutartį neįvykdytas prievoles. Kad vykdant išieškojimą iš ieškovų kaip laiduotojų ir išieškojimą iš įkeisto turto atsakovui nebūtų išieškota didesnė, nei jo reikalavimų suma, kontroliuojama vykdymo procese.
Šalies argumentai
Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto teismo 2013 m. liepos 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sudarant laidavimo sutartis, apeliantams nebuvo išaiškintas nei prievolės pagal laidavimo sutartis pobūdis, nei tokių sutarčių pasirašymo pasekmės. Laidavimo sutartis ieškovai pasirašė manydami, kad toks pasirašymas reiškia pritarimą įmonės sudaromam sandoriui - sutikimą, kad įmonė sudarytų kreditavimo sutartį, tačiau ne savarankiškų reikalavimų prisiėmimą. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad apeliantai jokiais įrodymais nepagrindė aplinkybės, kad atsakovo darbuotojai būtent taip aiškino laidavimo sutarčių esmę. Šis pirmos instancijos teismo argumentas yra nepagrįstas. Apeliantai teigia nesuprantantys, kokie įrodymai turi būti pateikti siekiant pagrįsti atsakovo darbuotojų žodžiu išsakytus įtikinėjimus. Priešingai nei nurodoma sprendime, apeliantai prieš pasirašydami laidavimo sutartis elgėsi apdairiai, atidžiai ir rūpestingai. Apeliantai siekdami išsiaiškinti, kokiu tikslu jie turi pasirašyti laidavimo sutartis, kreipėsi į atsakovo darbuotojus, iš kurių, kaip finansines paslaugas teikiančių profesionalų, tikėjosi gauti informaciją apie sudaromos sutarties sąlygas, jų esmę. Taip pat yra nepagrįstas teismo argumentas, kad apeliantai, būdami įmonės akcininkais yra verslininkai ir todėl jiems keliami aukštesni atidumo, apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai. Turimos įmonės akcijos apeliantams suteikia teisę gauti dividendus, balsuoti visuotiniame įmonės akcininkų susirinkime ir kitas Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatyme ir kituose teisės aktuose nurodytas teises, tačiau tai nereiškia, kad asmuo, esantis vienos ar kitos įmonės akcininku vykdo ūkinę veiklą ir yra laikomas verslininku. Taip pat nurodo, kad pieš pasirašydami laidavimo sutartis, apeliantai manė, kad V. V. ir Z. V. įkeis jiems nuosavybės teise priklausantį butą, kaip tai buvo nurodyta kreditavimo sutarties specialiosios dalies 11.2 p. Jei apeliantai būtų žinoję, kad butas nebus įkeistas, laidavimo sutarčių nebūtų sudarę. Kitaip tariant, apeliantams esminė sąlyga sudaryti laidavimo sutartis buvo būtent buto įkeitimas, kurio vertė sudarė daugiau nei ketvirtadalį, t.y. 849 000 Lt, atsakovo suteikiamo kredito sumos, o įkeisto žemės sklypo vertė buvo didesnė nei suteikto kredito suma.
Atsiliepimas
Atsakovas AB DNB bankas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliaciniame skunde iš esmės yra dėstomi tie patys argumentai, dėl kurių nepagrįstumo išsamiai pasisakė atsiliepime į ieškinį, bei kuriuos kaip teisiškai nepagrįstus ir neįrodytus itin motyvuotai atmetė pirmosios instancijos teismas. Antra, apeliacinio skundo argumentai prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo bei kasacinio teismo praktikai. Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad nedidelės 2 lapų apimties Laidavimo sutartyse nėra jokių sąlygų, galėjusių suklaidinti apeliantus, neva tai jie tik pritaria UAB „PGNT“ gaunamam kreditui. Laidavimo sutartys yra pasirašytos apeliantų kaip fizinių asmenų, o ne kaip UAB „PGNT“ atstovų/savininkų. Laidavimo sutarčių 1.1 p. yra aiškiai nurodytas sutarties dalykas, t.y., kad laiduotojas prisiima įsipareigojimus atsakyti savo turtu bankui tuo atveju, jei skolininkas (UAB ,,PGNT“) neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles pagal kreditavimo sutartį (2007-11-12 Kreditavimo sutartis Nr. K-2400-2007-818), o skolininko ir laiduotojo atsakomybė yra solidarioji. Ketvirta, apeliantų argumentai, kad juos suklaidino atsakovo darbuotojai, yra neatitinkantys tikrovės, niekuo nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 178 str.), todėl teismo pagrįstai buvo atmesti. Penkta, byloje yra nustatyta, kad apeliantai ne tik pasirašė laidavimo sutartis, bet ir keletą metų vėliau savo parašais patvirtino savo laidavimo galiojimą pakeistoms kreditavimo sutarties sąlygos. Šešta, apeliantai byloje nepagrįstai ginčija prejudicinius faktus dėl jų laidavimo bankui galiojimo. Kaip minėta, ginčo laidavimo sutarčių pagrindu banko naudai yra priteista skola pagal įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2011-06-23 sprendimą, kuris paliktas galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-18 nutartimi. Šioje išnagrinėtoje skolos priteisimo byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuoti prejudiciniai faktai (CPK 182 str. 2 p.) dėl ginčo laidavimo sutarčių galiojimo ir apeliantų kaip laiduotoju solidariosios atsakomybės prieš banką už skolos gražinimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
Bylos medžiaga neginčitinai nustatyta, kad ieškovams priklausantį įmonė UAB „PGNT“ 2007-10-23 žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į 300/612 dalis arba 6,12 ha bendro ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). už 4 200 000 Lt. Šiam sandoriui įvykdyti ieškovas, kaip UAB „PGNT“ vadovas sudarė 2007-11-12 su AB DNB banku kreditavimo sutartį dėl 2 660 000 Lt kredito. Ieškovai pasirašė ginčo laidavimo sutartis pagal kurias prisiėmė įsipareigojimus atsakyti visu savo turtu, kur jis bebūtų, iš ko besusidėtų, bankui, jeigu skolininkas UAB „PGNT“ neįvykdys ar įvykdys netinkamai skolininko prievoles - kredito 2 660 000 Lt grąžinimą atsakovui. Ieškovai taip pat savo parašais kaip laiduotojai patvirtino UAB „PGNT“ ir banko sudarytus vėlesnius susitarimus - 2008-07-09, 2008-12-23, 2009-02-20, 2009-11 susitarimus dėl kreditavimo sutarties pakeitimo. Jie patvirtino, kad su susitarimų sąlygomis susipažino ir joms neprieštarauja bei patvirtino, kad laidavimas pagal laidavimo sutartis galioja ir sutarties prievolei pagal pakeistas sąlygas. Pažymėtina, kad 2008-07-09 susitarimu, be kitų sąlygų, buvo dalinai pakeistos kreditavimo sutarties sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonių – buvo numatyta, kad įkeičiami žemės sklypai (duomenys neskelbtini), o buto (duomenys neskelbtini) hipotekos atsisakoma.
Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovų įmonė minėtos kreditavimo sutarties neįvykdė, todėl pagal ginčo laidavimo sutartis Vilniaus apygardos teismo 2011-06-23 sprendimu (įsiteisėjo 2013-04-18) priteista skola bankui.
Apeliantų teiginiai dėl laidavimo sutarčių negaliojimo Civilinio kodekso 1.90 str., pagrindu t. y. dėl suklydimo, nepagrįsti ir neįrodyti, jie išsamiai išnagrinėti pirmosios instancijos teismo ir argumentuotai atmesti. Kadangi teisėjų kolegija visiškai pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams (jie yra anksčiau išdėstyti), tai iš naujo jų dėstyti nėra pagrindo.
Pažymėtina, kad kasacinio teismo išaiškinta, kad vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgys, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio mėn. 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-85/2011). Teisėjų kolegija pabrėžė, kad nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas vadovavosi kasacinės instancijos išaiškinimais ir pagrįstai ieškinį atmetė.
Dėl ieškovų teiginių, kad sutarties sąlygų ir esmės atsakovo darbuotojai tinkamai neatskleidė, tai teisėjų kolegija visiškai sutinka su atsakovo teiginiais, kad nedidelės 2 lapų apimties Laidavimo sutartyse nėra jokių sąlygų, galėjusių suklaidinti apeliantus - sutarčių 1.1 p. yra aiškiai nurodytas sutarties dalykas, t.y., kad laiduotojas prisiima įsipareigojimus atsakyti savo turtu bankui tuo atveju, jei skolininkas (UAB ,,PGNT“) neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles pagal kreditavimo sutartį (2007-11-12 Kreditavimo sutartis Nr. K-2400-2007-818), o skolininko ir laiduotojo atsakomybė yra solidarioji. Kad ieškovai teisingai suprato laidavimo sutarties esmę liudija tai, kad ieškovai pasirašė ne tik ginčijamas laidavimo sutartis, bet vėliau ir susitarimus dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, taip antrą kartą savo parašais kaip laiduotojai patvirtindami, kad su susitarimų sąlygomis susipažino ir joms neprieštarauja. Apeliantų argumentai, kad juos suklaidino atsakovo darbuotojai, yra niekuo nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 178 str.).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (Lietuvos Respublikos CPK 176, 185 str.), bei materialines teisės normas, reglamentuojančias prievolių vykdymą, bei pagrįstai ieškinį atmetė. Apeliaciniame skunde išdėstyti atsakovų teiginiai nepaneigia šių teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.
Lietuvos Respublikos CPK 93 str. nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovas pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymus, kad už atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą turėjo 1 815 Lt atstovavimo išlaidų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atmetus ieškovų apeliacinį skundą, ieškovas turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą, kaip numato Civilinio proceso kodekso 98 str., tačiau mano, kad šio konkrečiu atveju atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra per didelės, todėl atsakovo atstovavimo išlaidų dydis mažintinas iki 1 500 Lt (Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų A. J. ir A. J. atsakovo AB DNB bankas naudai 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.