Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-315-565/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės “Baltic Agro” ieškinį atsakovui S. Š. dėl skolos ir baudos priteisimo ir pagal atsakovo S. Š. priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei “Baltic Agro” dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Taip pat apeliacinės instancijos teisme gautas apelianto prašymas įpareigoti ieškovą pateikti važtaraščius, kurių pagrindu buvo pristatytos prekės apeliantui, už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 4 d. iki dabar bei skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Teigia, kad siekiant nustatyti, kurios ieškovo išrašytos sąskaitos yra tikros ir atspindi ūkinės operacijos faktą bei tikrąjį turinį, reikėtų jas sulyginti su važtaraščiais, kurių pagrindu jam prekės buvo pristatomos pagal 2011 m. vasario 4 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. PP/110204/24-KR ir 2011 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. PP/11 12 30/164-KR. Šie važtaraščiai pas ieškovą. Mano, kad šios bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka neleistų tinkamai atskleisti bylos esmės ir apribotų apelianto galimybes pagrįsti skundą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nustatyta, kad 2011 m. vasario 4 d. ieškovas sudarė su apeliantu pirkimo-pardavimo sutartį Nr.PP/11 02 04/24-KR, o 2011 m. gruodžio 30 d. šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr.PP/11 12 30/164-KR (t. 1, b. l. 3-6, 7-10) (toliau – Sutartys dėl prekių). Sutartimis ieškovas įsipareigojo parduoti apeliantui, o apeliantas įsipareigojo nupirkti gyvulininkystės prekes, trąšas, sėklas, augalų apsaugos priemones, silosavimo prekes ir kitas žemės ūkio veiklai skirtas prekes. Apeliantas 2011 m. lapkričio 18 d. išdavė ieškovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį 96 728,27 Lt sumai (t. 1, b. l. 42). 2012 m. gegužės 22 d. ieškovas ir atsakovas sudarė pirkimo pardavimo sutartį Nr.12 05 22/04-KR (t. 1, b. l. 202-203) (toliau –Sutartis dėl kviečių), kuria atsakovas įsipareigojo parduoti, o ieškovas įsipareigojo nupirkti 400 tonų 2012 metų derliaus kviečių. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš apelianto 201 643,91 Lt skolą pagal Sutartis dėl prekių už jam parduotas prekes laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 30 d. iki 2012 m. rugpjūčio 28 d., taip pat 39 480,78 Lt baudą ir 20 283,58 Lt delspinigius. Apeliantas pareikštu priešieškiniu prašė priteisti 105 950,63 Lt skolą už ieškovui pagal Sutartį dėl kviečių parduotus kviečius ir 6 117,53 Lt palūkanas.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, o priešieškinis atmestas. Prašo žodinio bylos nagrinėjimo bei išreikalauti iš ieškovo papildomus įrodymus.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir papildomų dokumentų išreikalavimo

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliantas tvirtina, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, nes teismas neatskleidė bylos esmės. Teisėjų kolegija dėl žemiau nurodomų motyvų sprendžia, kad šiuo atveju nėra būtinybės bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dalyvaujantys byloje asmenys procesiniuose dokumentuose išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus, juos pagrindė. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, todėl apeliantui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių. Apeliantas yra pateikęs išsamų apeliacinį skundą, kuriame aiškiai išdėstyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai. Byloje sprendžiamas ginčas dėl įsiskolinimo dydžio, šalys savo pozicijas grindžia pateiktais rašytiniais įrodymais, taigi, ginčo išsprendimas yra susijęs būtent su byloje esančių pateiktų rašytinių įrodymų vertinimu. Dėl faktinių aplinkybių (sutarčių sudarymo, vekselio išdavimo ir paskirties) esminio ginčo nėra. Tuo tarpu tai, ar teismas tinkamai įvertino šalių pateiktus rašytinius įrodymus, galima patikrinti ir rašytinio proceso tvarka. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; kt.). Tokio (išimtinio) pobūdžio aplinkybių apeliantas nenurodo, jų neįžvelgia ir teisėjų kolegija

Apeliantas prašė įpareigoti ieškovą pateikti rašytinius įrodymus: kokios konkrečiai ieškovo išrašytos PVM sąskaitos-faktūros buvo padengtos (įskaitytos) apelianto 2012 m. rugsėjo 4 d.- 2012 m. rugsėjo 28 d. pristatyta žemės ūkio produkcija; pagal kokias konkrečiai ieškovo išrašytas PVM sąskaitas - faktūras yra išduotas 2011 m. lapkričio 18 d. vekselis; pagal kokias konkrečiai ieškovo išrašytas PVM sąskaitas - faktūras yra reiškiamas reikalavimas šioje byloje. Taip pat apeliantas prašo įpareigoti ieškovą pateikti važtaraščius, kurių pagrindu buvo pristatytos prekės apeliantui, už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 4 d. iki dabar, siekiant nustatyti, kurios ieškovo išrašytos sąskaitos yra tikros ir atspindi ūkinės operacijos faktą bei tikrąjį turinį. Išsamiau dėl šių prašymų pasisakoma žemiau nutartyje, nes jų (ne)pagrįstumas vertintinas jau esamų byloje duomenų (ne)pakankamumo kontekste.

Dėl ginčo esmės

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir neatskleidė bylos esmės, pasisakytina dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. CPK 178 straipsnis nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išvadas. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apelianto skola pagal sutartis dėl prekių buvo 404 322,81 Lt (skola 2012 m. rugpjūčio 31 d. - 387 609,44 Lt ir kreditavimo palūkanos - 16 713,37 Lt) (t. 2, b. l. 19, 40-42, 132-133). Iš šios skolos atėmus 2011 m. lapkričio 18 d. apelianto ieškovui išduotą 96 728,27 Lt vekselio sumą ir įskaitytą 105 950,63 Lt sumą už apelianto ieškovui parduotus kviečius, teismas sprendė, kad iš apelianto priteistina skola ieškovui pagal Sutartis dėl prekių yra 201 643,91 Lt. Apeliantas ginčija skolos dydį tvirtindamas, kad jo išduotame vekselyje nurodyta pinigų suma (96 728,27 Lt) dubliuoja įsiskolinimą, taip pat teigia, jog ieškovas į reiškiamą reikalavimą neįskaitė jo pateiktos produkcijos 105 950 Lt dydžio sumai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, neturi faktinio ir teisinio pagrindo abejoti minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes apeliantas nepateikė įrodymų ar pagrįstų argumentų, leidžiančių paneigti ieškovo nurodytos apelianto 201 643,91 Lt skolos dydį (CPK 178 str.).

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008). Kaip minėta, vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio, o tai reiškia, kad abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Dėl to apelianto argumentai, kad vekselis buvo išduotas už įsiskolinimus pagal konkrečias PVM sąskaitas - faktūras, išrašytas, bet neapmokėtas iki 2011 m. lapkričio 18 d. ir negalėtų padengti apelianto vėlesnių įsiskolinimų, neatitinka vekselio kaip savarankiškos abstrakčios prievolės esmės. Kita vertus, pripažįstama, kad vekselio abstraktumas nėra absoliutus, o nagrinėjamu atveju tarp šalių ir nėra ginčo dėl to, kad vekselio paskirtis buvo reikalavimams iš Sutarčių dėl prekių užtikrinti, todėl jo reikšmė vertintina visų atsiskaitymų kontekste.

Visų pirma pažymėtina, kad apeliantas pats sau prieštarauja teigdamas, kad iš jo priteista suma gali būti (iš dalies) dubliuojama jo išduotu vekseliu. Jis, neneigdamas ieškovo apskaičiavimo, kad neapmokėtų sąskaitų pagal Sutartis dėl prekių suma per visą sutarčių galiojimo laiką yra 318 655,76 Lt, pats pripažįsta, kad jo skola su delspinigiais, minusavus vekselyje nurodytą sumą, būtų 221 927,49 Lt (neįskaitant jo pristatytos produkcijos pagal Sutartį dėl kviečių), t.y. tokiu apskaičiavimu pats pripažįsta, kad vekselyje nurodyta suma nedubliuoja priteistos sumos. Būtent šia 221 927,49 Lt suma teismas ir vadovavosi, tik dėl delspinigių sumažinimo bendra priteista suma yra mažesnė.

Antra, minėta, kad vekselio reikšmė vertintina visų atsiskaitymų kontekste. Į bylą yra pateikti duomenys apie visas ieškovo apeliantui išrašytas nuo bendradarbiavimo pagal Sutartis dėl prekių pradžios sąskaitas (t. 2, b.l. 48-111). Iš jų matyti, kad apelianto skola ieškovui 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo 387 609,44 Lt (tuo tarpu aukščiau minėta (su delspinigiais) 318 655,76 Lt suma fiksuota suvestinėse 2013 m. vasario 14 d. būklei). Toks likutis nurodytas ir 2012 m. rugsėjo 4 d. Susitarime Nr. UZGA003341 dėl tarpusavio skolų užskaitymo (t. 2, b.l. 19). Po to - 2012 m. rugsėjo 27 d. - buvo išrašytos sąskaitos dėl kreditavimo palūkanų 16 713,37 Lt sumai (t. 1, b.l. 40, 41-42). Šios ieškovo išrašytos PVM sąskaitos faktūros yra įtrauktos į bendrą apelianto įsiskolinimų ieškovui suvestinę. Taigi, 2012 m. rugpjūčio 31 d. bendra apelianto skola, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, siekė 404 322,81 Lt, iš kurios skundžiamu sprendimu ir atskaityta tiek vekselyje nurodyta suma, tiek ir apelianto pateiktos sąskaitos ieškovui už pristatytą produkciją. Todėl nustačius, kad tiek vekselyje, tiek apelianto pagal Sutartį dėl kviečių pateiktos produkcijos nurodytomis sumomis yra sumažinta bendra įsiskolinimo suma, nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymų dėl ieškovo įpareigojimo pateikti duomenis apie tai, pagal kokias sąskaitas šios sumos yra ieškovo įskaitytos, nes tai neturėtų įtakos galutiniam skolos apskaičiavimui. Šiame kontekste pastebėtina, kad iš tarpusavio užskaitymo susitarimų ir matyti, kokios apelianto išrašytos PVM sąskaitos faktūros pagal Sutartį dėl kviečių pirkimo padengia jo įsiskolinimus pagal Sutartis dėl prekių jam išrašytas PVM sąskaitas faktūras (t. 1, b. l. 130-139, t. 2, b. l. 19-39), o tai, kodėl ar pagal kokias sąskaitas apeliantas išrašė vekselį būtent tokiai, o ne kitokiai sumai, turėtų būti žinoma jam pačiam. Iš apelianto prašymo išreikalauti iš ieškovo važtaraščius, kurių pagrindu buvo pristatytos prekės apeliantui, už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 4 d. iki dabar, galima spręsti, jog jis abejoja išrašytų sąskaitų tikrumu. Tačiau apeliantas pirmosios instancijos teisme nekėlė klausimų dėl ieškovo išrašytų sąskaitų atitikimo tikrosioms ūkinėms operacijoms, tokių reikalavimui teismui nebuvo pateikęs, dėl to tai nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku. Šis prašymas nėra pagrįstas jokiais konkrečiais duomenimis apie galimus neatitikimus ir klaidas ieškovo pateiktose sąskaitose, kurių tikrumui nustatyti prireiktų prekių pristatymo važtaraščių, o tik iškeliama hipotetinė prielaida. Byloje ginčo dėl galimai nepristatytų prekių kiekio ar kitų jų trūkumo nebuvo. Tokiu atveju, teisėjų kolegijai nenustačius jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą tikrinti ieškovo išrašytų sąskaitų atitikimą apeliantui pristatytų prekių važtaraščiams, tenkinti šį jo prašymą taip pat nėra pagrindo. Juo labiau, kad apeliacinis skundas apskritai negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.).

Šalių sudarytos Sutarties dėl kviečių 4.5 punkte nustatyta, kad jeigu atsiskaitymo pagal šią sutartį dieną apeliantas yra skolingas ieškovui už pirktas prekes ar gautas paslaugas, ieškovas be jokių papildomų derinimų įgauna teisę iš apeliantui mokėtinų sumų pirmiausia padengti apelianto įsiskolinimus ir tik po to sumokėti skirtumą (t. 1. b. l. 202-203). Taigi šiuo punktu šalys susitarė dėl ieškovo prievolės apeliantui įvykdymo būdo (CK 6.39 str.), t. y. atsiskaitymo už tiekiamą produkciją tvarkos, kad ieškovas be jokių papildomų derinimų įskaitys apeliantui mokėtinas sumas už kviečius į apelianto skolą už parduotas prekes. Dėl to apelianto argumentai, kad jis nebuvo informuotas apie tarpusavio skolų užskaitymus ir nebuvo pasirašęs tarpusavio skolų suderinimo aktų, neturi teisinės reikšmės sprendžiam ginčui. Minėta, ieškovo pateikti susitarimai dėl tarpusavio skolų užskaitymo patvirtina, kad ieškovas įskaitė apeliantui už parduotus kviečius 105 950,63 Lt sumą (t. 1, b. l. 130-139; t. 2, b. l. 19-38). Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas pateikė po du to paties susitarimo tarp šalių egzempliorius, kuriuose užfiksuoti skirtingi užskaitymo paskaičiavimo būdai, o ne skirtinga užskaitytos produkcijos vertė, kaip tvirtina apeliantas. Skirtingai nei tvirtina apeliantas po kiekvieno atlikto įskaitymo tarpusavio užskaitymo aktuose ieškovo kreditas (t. y. ieškovo piniginė prievolė apeliantui) būdavo lygi „nuliui“. Tuo tarpu ieškovo debetas (t. y. skolininko (apelianto) įsipareigojimai) po kiekvieno atlikto užskaitymo nuolat mažėjo.

Todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias prievolių vykdymą, laikėsi įrodinėjimo vertinimo taisyklių ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui prieš bylos nagrinėjimą apeliantas pateikė 2012 m. gruodžio 4 d. prašymą-paaiškinimą nurodydamas, kad UAB „Credit info“ duomenimis 2014 m. spalio 14 d. buvo padengta jo skola ieškovui (53 787,06 Lt). Tačiau jis pats nurodo niekaip negalįs paaiškinti nei kas, nei kokią skolą padengė. Todėl šis prašymas-paaiškinimas neturi reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, gal būt, minėta aplinkybė gali būti reikšminga vykdymo procese.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Pagal teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų (toliau – Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į Rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas koeficientas 1,5. Ieškovas pateikė teismui 1 500 Lt išlaidas teisinei pagalbai apeliaciniame teisme patvirtinančius įrodymus. Ši suma neviršija minėtose Rekomendacijose už advokato teikiamą teisinę pagalbą nustatytų maksimalių rekomendacinių dydžių, dėl to iš apelianto ieškovui priteistina 1 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo S. Š., (duomenys neskelbtini) ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Agro“, į. k. 11547089, 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.