Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-05-25 · Civilinė byla Nr. e2A-461-450/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-05-25
Bylos Nr.
e2A-461-450/2017
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-11106-2016-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Asta Radzevičienė
Ieškovas
AB SEB banko
Atsakovas
R. E.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-461-450/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11106-2016-7Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.1.20.; 2.6.1.5.; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB SEB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. sprendimo už akių, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje pagal ieškovo AB SEB banko ieškinį atsakovui R. E. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB SEB bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo R. E. 2365,70 Eur kredito skolos, 1047,76 Eur palūkanų bei 169,58 Eur delspinigių už laiku nesumokėtą kreditą ir palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškinį grindė tuo, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2014 m. vasario 3 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią buvo suteiktas 2365,70 Eur kreditas. Atsakovui savo pareigos nevykdant sutartis buvo nutraukta. Ieškovas prašė priteisti susikaupusią skolą iš atsakovo. Atsakovas R. E. atsiliepimo į pareikštą ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 9 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui AB SEB bankui iš atsakovo R. E. 2797,22 Eur skolos kartu su sumažintomis palūkanomis ir delspinigiais, 5 proc. įstatymines palūkanas už priteistą sumą 2797,22 Eur sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo (2016 m. kovo 31 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 63,18 Eur žyminio mokesčio; kitoje dalyje ieškovo ieškinį (dėl 785,82 EUR palūkanų priteisimo) atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas su ieškovu 2014 m. vasario 3 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 2365,70 Eur kreditas. Atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių skolos faktą bei skolos dydį. Teismas, atsižvelgęs, kad atsakovas sutarties nevykdė, įrodymų apie prievolės įvykdymą byloje nėra, todėl vadovaudamasis CK 6.873 str. 1 d., iš jo priteisė 2365,70 Eur skolą. Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovo 169,58 Eur delspinigių, priskaičiuotų pagal Sutarties spec. dalį, nes atsakovas pažeidė prievolės įvykdymo terminą (CK 6.101 str. 1-2 d., 6.71 str., 6.258 str.). Teismas atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, iš atsakovo priteisė 169,58 Eur delspinigių ieškovo naudai. Kadangi reikalavimas dėl palūkanų priteisimo kildinamas iš vartojimo sutarties, teismas ex officio ėmėsi vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų pažeidimo apsaugos. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio reikalavimai kildinami iš vartojimo kredito teisinių santykių, atsakovas (vartotojas) yra fizinis asmuo, prašomos priteisti palūkanos už gana nedidelį laikotarpį siekia beveik pusę skolos sumos, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darė išvadą, kad prašomos priteisti palūkanos laikytinos aiškiai per didelėmis. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju palūkanų dydis, kuriuo remiasi ieškovas, yra nepagrįstai didelis, vertinant tai, kad buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl jos sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai (CK 6.193 str. 4 d., Vilniaus apygardos teismo 2010-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-954-492/2010, Panevėžio apygardos teismo 2012-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-85-280/2012). Sutarties bendrosiose sąlygose numatytos palūkanos, pagal šalių susitarimą mokamos tik esant sutarties pažeidimui, atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą, todėl savo esme yra sutartinės netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Norėdamas, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai ieškovas privalo juos įrodyti. Ieškovas į bylą tokių įrodymų nepateikė. Dėl to teismas darė išvadą, kad prašomos priteisti sutartinės palūkanos nepagrįstai didelės, pažeidžia nurodytoje teisės normoje nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl jos yra mažintinos (CK 6.258 str. 3 d.) ir ieškovui iš atsakovo priteistinas palūkanas sumažino iki 261,94 Eur (ketvirtadalio prašomų priteistų palūkanų). Teismas, remdamasis CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., iš atsakovo priteisė 5 proc. įstatymines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, o remiantis CPK 93 str., iš atsakovo ieškovui priteisė 63,18 Eur žyminio mokesčio.

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas AB SEB bankas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. sprendimo dalį, kuria atmestas AB SEB banko ieškinys dėl 785,82 Eur palūkanų priteisimo, ir klausimą išspręsti iš esmės - ieškinį šioje dalyje tenkinti. Pagal sutarties specialiosios dalies 2.4.1 p. kredito sutarties šalys susitarė, kad kredito gavėjas bankui mokės 20,9 proc. dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos kredito dalies. Sutarties specialiosios dalies 2.1.1 p. nurodyta, kad kreditas skirtas perfinansavimui, kas rodo, kad skolininkas savo prievolės nevykdė pagal ankstesnę kredito sutartį. Ši aplinkybė kreditoriui davė pagrindo laikyti, jog prievolės įvykdymo rizika dar labiau padidėjo, todėl verslo rizikos padidėjimas (prievolė nebuvo ir nėra užtikrinta jokiomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis) davė pagrindą reikalauti ir didesnių palūkanų. Kredito gavėją tai tenkino, nes jis siekė išvengti priverstinio skolos išieškojimo proceso, kurio pasekmėje atsakovo materialinė padėtis dar labiau būtų pablogėjusi. Be to, nėra pagrindo nepaisyti to, jog sutartis buvo sudaryta laikantis sutarties laisvės principo. Atsakovas sutarties sąlygų neginčijo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais. Teismo jis neprašė, kad teismas sumažintų sutartines palūkanas. Teismo procese galiojant rungimosi principui, atsakovas užėmė pasyvią poziciją, nesirūpino nei prievolės vykdymu, nei savo teisių gynimu teismo procese, kuo netiesiogiai pripažino, kad jis yra atsakingas už prievolės nevykdymą ir sutiko su banko reikalavimu. Neaišku, kokiais kriterijais vadovaujantis ir kokiu būdu pirmos instancijos teismas apskaičiavo sumažintą palūkanų sumą. Teismas sumažino palūkanas iki 261,94 Eur dydžio, neatsižvelgiant į tai, jog kreditas buvo padidintos rizikos, nes prievolės įvykdymas nebuvo užtikrintas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Tokios palūkanos, kokias nustatė teismas, gali būti taikomos tik esant prievolę užtikrinančiam įkeitimui/hipotekai. Atsakovui taikytos nuolaidos yra perteklinės, skatina skolininko neatsakingumą už savo prievoles, yra pažeista sandorio šalių interesų pusiausvyra. Visa tai neatitinka CK 1.5 str. reglamentuojamų principų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių palūkanų dydį, kildinamą iš vartojimo teisinių santykių, aiškinimo ir taikymo. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. vasario 3d. apeliantas AB SEB bankas ir atsakovas R. E. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 2365,70 Eur kreditas. Pagal šios sutarties specialiosios dalies 2.4 punktą kredito sutarties šalys susitarė, kad kredito gavėjas bankui mokės 20,9 procentų metines palūkanas nuo negrąžintos kredito dalies. Sutarties 11.1 punktu nustatyta, kad kredito sutartis galioja tol, kol kredito gavėjas sumokės kreditą, palūkanas ir kitas mokėtinas sumas. Kredito sutartis nutraukta, palūkanos paskaičiuotos iki 2016 m. kovo 18 d. Pirmosios instancijos teismas apelianto paskaičiuotas 1047,76 Eur palūkanas sumažino iki 261,94 Eur motyvuodamas tuo, kad ieškinio reikalavimai kildinami iš vartojimo kredito teisinių santykių, atsakovas (vartotojas) yra fizinis asmuo, prašomos priteisti palūkanos už gana nedidelį laikotarpį siekia beveik pusę skolos sumos.Apeliantas ginčija būtent šią pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria teismas iš atsakovo ieškovo prašomą priteisti 1047,76 Eur palūkanų sumą sumažino iki 261,94 Eur. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nepagrįstai ir nesant tam teisinio pagrindo sumažino sutartines palūkanas, kurias atsakovas, kaip kredito gavėjas, privalėjo mokėti bankui už naudojimąsi banko pinigais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo sumažino ieškovui priteistinų palūkanų dydį.Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, kompensuojamosios palūkanos). Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis. Atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).Nagrinėjamu atveju šalių sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Pažymėtina, kad CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; be to, gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Nagrinėjamoje byloje tokie reikalavimai pareikšti nebuvo. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sutartis yra vartojimo kredito sutartis. Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).Iš byloje esančios vartojimo kredito sutarties matyti, kad sutartyje nurodyta kredito suma – 8168,30 Lt, kredito dalis, skirta perfinansavimui – 8168,30 Lt, metinė palūkanų norma – 20,9 procento kredito sumos, bendra kredito kainos metinė norma – 23,23 procento, bendra kredito gavėjo mokama suma – 11 147,28 Lt. Metinės vartojimo kredito palūkanų normos ir bendros vartojimo kredito kainos metinės normos sąvokos yra įtvirtintos Vartojimo kredito įstatyme (2 str. 5, 6 d.), o pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, šią informaciją kredito davėjas privalo pateikti vartojimo kredito gavėjui. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje taip pat nustatyti reikalavimai bendrai vartojimo kredito kainai: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodytų reikalavimų, jeigu bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc. (Vartojimo kredito įstatymo 21 str. redakcija, galiojusi kredito suteikimo metu). Nagrinėjamoje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 20,9 procento per metus. Toks dydis yra mažesnis ne tik už nustatytąjį įstatyme (200 proc.), bet ir už šiuo metu galiojantį dydį (75 proc.), todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, pirmosios instancijos neturėjo teisinio pagrindo sumažinti šalių sutartyje nustatytas palūkanas, remdamasis tik faktine aplinkybe, jog reikalavimai kildinami iš vartojimo kredito teisinių santykių, o atsakovas (vartotojas) yra fizinis asmuo. Be to, iš Sutarties specialiosios dalies 2.1.1 p. matyti, kad kreditas skirtas perfinansavimui, t. y. atsakovo neįvykdytai prievolei pagal ankstesnę kredito sutartį, todėl sutiktina su apeliantu, kad ši aplinkybė lėmė prievolės įvykdymo rizikos padidėjimą, kas sąlygojo ir verslo rizikos padidėjimą bei davė pagrindą reikalauti ir didesnių palūkanų. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, padidinant priteistų palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t. y. iki 1047,76 Eur, priteistas 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuojant nuo 3583,04 Eur sumos (CPK 326 straipsnio 1 dalis 3 punktas). Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme, priteisiant ieškovui visą už ieškinį sumokėtą žyminį mokestį (CPK 93 str. 1, 5 d.).Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovo priteisiama 18 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. sprendimą už akių pakeisti – padidinti ieškovui AB SEB bankui iš atsakovo R. E. priteistą palūkanų sumą iki 1047,76 Eur.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. sprendimo už akių rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo R. E., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo AB SEB banko, į. k. 112021238, naudai 3583,04 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt tris eurus 4 ct) skolos kartu su palūkanomis ir delspinigiais, 5 proc. įstatyminių palūkanų už priteistą sumą (3583,04 Eur), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo (2016 m. kovo 31 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 81 Eur (aštuoniasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio.“

Priteisti ieškovui AB SEB bankui iš atsakovo R. E. 18 Eur (aštuoniolika eurų) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Teisėja Asta Radzevičienė