Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nu­teistojo S. M. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės apeliacinį skundą dėl Jona­vos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pri­pa­žintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 148 straipsnio 1 dalį – vie­nerių metų laisvės apribojimu, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą nu­ken­tė­ju­sie­siems S. K. ir E. O.;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – vienerių metų ir dviejų mėnesių laisvės apribojimu, įpa­rei­gojant per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 110 va­landų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpi­na­si neįgaliaisiais, nusenusiais ir kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

- BK 286 straipsnį – šešiems mėnesiams viešųjų darbų, neatlygintinai dirbant kas mėnesį po 30 valandų visuomenės labui.

Pagal BK 63 straipsnio 1, 2 dalis, 5 dalies 1 punktą bausmės, paskirtos pagal BK 148 straips­nio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę, bei prie šios bausmės pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis, iš dalies pridėta bausmė, paskirtą pagal BK 286 straipsnį, viešuosius darbus pakeitus laisvės apribojimu pagal BK 65 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunktį (1 : 3), ir galutinę subendrintą bausmę S. M. skyrė – vienerius metus ir tris mė­nesius laisvės apribojimo, įpareigojant:

būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu;per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti turtinę žalą nukentėjusiesiems S. K. ir E. O.;per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 110 va­landų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ir kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

S. M. baudžiamoji byla pagal BK 145 straipsnio 1 dalį dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiųjų S. K., E. O. sveikatą ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti T. M. sveikatą, nutraukta (Lietuvos Res­pub­likos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Iš S. M. nukentėjusiajam E. O. priteista 36,29 Eur turtinės, 600 Eur netur­tinės žalos atlyginimo bei 792,46 Eur bylinėjimosi išlaidų, nukentėjusiajam S. K. priteista 25,38 Eur turtinės, 500 Eur neturtinės žalos at­ly­gi­ni­mo bei 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, nu­ken­tė­ju­siajam S. K. priteista 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, nu­kentėjusiajam R. G. priteista 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 600 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitose dalyse E. O., S. K., S. K., R. G. civiliniai ieškiniai at­mesti. T. M. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M. nuteistas už tai, kad 2015 m. birželio 21 d. 00 val. – 2 val. lai­ko­tar­piu, tiks­liai nenustatytu laiku, būdamas viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, esan­čio­je (duomenys neskelbtini) priešais namą Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nu­si­kals­tamos veikos padarymui, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuo­me­nės tvarką, tai yra jam priklausančiu automobiliu „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pri­va­žiavęs prie aikštelėje šalia automobilio „BMW 530“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), stovėjusių A. K., A. K. ir nukentėjusiųjų S. K., R. G., S. K., E. O., reikalavo ant automobilio sudėti rankas, o nu­ken­tė­ju­siesiems S. K., R. G., S. K. ir E. O. nepaklusus ir pa­prašius pri­sis­tatyti, iš dėk­lo išsiėmė pistoletą Glock 17 Gen 4 Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį pade­mons­travęs, nu­krei­pė į S. K. ir E. O., toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, reikalavo A. K., A. K., S. K., R. G., S. K., E. O. elgtis pagal jo nuro­dy­mą: sudėti ran­kas ant au­tomobilio, iš kišenių ištraukti ir ant automobilio sudėti visus turimus daik­tus, nu­ken­tėjusiajam S. K. – patikrinimui pateikti savo ir automobilio dokumentus bei atliko da­li­nę A. K., S. K., R. G., S. K. ir E. O. apžiūrą, per drabu­žius lies­damas jų juos­mens sritis, tuo pažeidė viešąją tvarką bei varžė žmogaus veiksmų laisvę, t. y. padarė nusi­kals­tamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 148 straipsnio 1 dalyje. Taip pat S. M. nuteistas už tai, kad 2015 m. birželio 21 d. apie 03.10 val., (duomenys neskelbtini) prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos vei­kos padarymui, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos ko­misariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyriausiajam patruliui T. M. ir patruliui J. D. patikrinimui sustabdžius S. M. vairuojamą automobilį „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vyriausiajam patruliui T. M. turint tikslą patikrinti vai­­ruotojo dokumentus, atidarius automobilio priekines kairės pusės dureles, į vy­riau­siojo pat­ru­lio T. M. galvos sritį nukreipė Luger 9 mm šoviniais užtaisytą šaunamąjį ginklą Glock 17 Gen 4 Nr. (duomenys neskelbtini) ir, grasindamas tuojau pat panaudoti fizinį smurtą – laikydamas į vy­riau­sio­jo patrulio T. M. galvos sritį nukreiptą šaunamąjį ginklą Glock 17 Gen 4 Nr. (duomenys neskelbtini), pa­si­­prie­šino policijos pareigūnui vyriausiajam patruliui T. M.: bandant S. M. nugink­luo­ti, tam priešinosi, ginklo iš rankos nepaleido, muistėsi, iki kol ginklas iš ran­kos iškrito ir po­li­cijos pareigūnai panaudojo spec. priemonę – antrankius, t. y. padarė nusi­kals­ta­mą veiką, nu­ma­tytą BK 286 straipsnyje.Apeliaciniame skunde nuteistojo S. M. gynėja advokatė Gintarė Leškevičienė prašo Jo­na­vos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendį, kuriuo S. M. pri­pa­žintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, 148 straipsnio 1 dalyje bei 286 straipsnyje, panaikinti ir S. M. atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.Skunde teigiama, kad byloje nėra objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad S. M. pa­da­rė nusikalstamas veikas. Skunde pažymėta, kad nukentėjusiųjų S. K., R. G., S. K. ir E. O. bei kartu su jais buvusių jų draugių liudytojų A. K. ir A. K. pa­ro­dy­mai apie įvykio aplinkybes yra prieštaringi ir nenuoseklūs, jų apklausų metu užfiksuota kaltinimo logikos neatitinkančių teiginių, jų paro­dymai chro­no­logine tvar­ka apie įvykio aplinkybes nesutampa. R. G. ir A. K. teigia jokio ginklo nematė, nors prieš tai visi parodė, jog ginklas buvo pademonstruotas jiems visiems. S. M. neigia demonstravęs ginklą šiems asmenims, nu­ro­do, kad ginklą tuo metu buvo palikęs au­to­mobilyje. Visų šių tarpusavyje susijusių asmenų parodymų prieš­ta­ringumas teisme „atsi­me­nant“ daugiau aplinkybių, pa­tirš­tinant spalvas, leidžia pa­grįstai abejoti šių asmenų pa­ro­dy­mų patikimumu. Abe­jonių dėl jų parodymų patikimumo sukelia ir aplinkybė, kad iš kar­to po įvykio nei vienas iš nu­ken­tė­ju­sių­jų apie įvykį nepranešė policijai, nors policijos ko­mi­sariatas nuo įvykio vietos buvo vos už ke­lias­dešimt metrų. Skunde pabrėžiama, kad nu­ken­tėjusysis S. K. policiją kreipėsi ir parodymus davė tik 2015 m. birželio 22 d. po pietų, kai interneto portaluose buvo atskleista ikiteisminio tyrimo medžiaga. Tą pačią die­ną, 13.24 val. internetiniame portale www.lrytas.lt buvo patalpintas straipsnis „Pistoletu prieš policininkus pasišvaisčiusio kario laukė bausmė“. Kiti nukentėjusieji į policiją krei­pė­si dar vėliau. Nukentėjusieji nesu­ge­bėjo pateikti jokios kitokios informacijos apie neva demonstruotą ginklą, nesugebėjo nu­ro­dyti kitokių šio ginklo žymių, kaip tik tą, kuri buvo nurodyta interneto por­talų straipsniuose bei nuo­traukose, kuriose buvo pateiktas pis­toletas kvadratine vamzdžio forma. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti šių asmenų parodymų patikimumu, kad ginklą jie apskritai matė.Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje near­gu­men­tavo, kodėl S. M. elgesį laiko įžūliu. Advokatės teigimu, S. M. elgesys neatitinka teismų praktikoje suformuluoto „įžūlaus elgesio“ apibrėžimo, jo veiksmuose nebuvo tokio elgesio požymių. Todėl teismo išvada, kad S. M. elgesys buvo įžūlus, yra nepa­grįs­ta. Teismo nemo­ty­vuota išvada, jog S. M. sutrikdė visuomenės tvarką, yra nepa­grįs­ta. Nesant realaus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo veika negali būti kva­li­fi­kuo­ta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Už panašaus po­bū­džio veikas yra numatyta ir admi­nis­tracinė atsakomybė. Tiek BK 284 straipsnio 1 dalies, tiek ATPK 174 straipsnio dispo­zi­ci­jose numatytos veikos yra pana­šios savo pavojingumo pobūdžiu. Pirmosios instancijos teis­mas nuosprendyje near­gu­mentavo, kodėl S. M. veiksmai pagal savo pavojin­gu­mo laipsnį užtraukia bau­džiamąją, o ne administracinę atsa­ko­my­bę. Dėl visų šių priežasčių pirmosios instancijos teis­mas netei­singai kvalifikavo S. M. nusikalstamą veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes jo padarytoje veikoje nėra šio nusikaltimo su­dėties, dėl ko nuos­prendis dėl S. M. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, nu­ma­tytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, turi būti panaikintas.Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tik abstrakčiai nurodė, kad nukentėjusiųjų veiksmai, panaudojant psichinę prievartą, neteisėtai buvo su­var­žy­ti apie 15 min. ir, kad veika buvo padaryta tiesiogine tyčia. Toks nusi­kals­ta­mos vei­kos kvalifikavimo motyvavimas yra nepakankamas, norint asmenį pripažinti kaltu. Teis­mas nemotyvavo, kokią konkrečiai psichinę prievartą S. M. pa­nau­dojo nuken­tėju­siųjų atžvilgiu. BK komentare komentuojant 148 straipsnį nuro­dy­ta, kad psichinės prie­vartos panaudojimas yra grasinimas nevykdymo atveju padaryti žalą nukentėjusiojo asmens ar jo artimųjų interesams - sumušti, sužaloti, atim­ti laisvę, sunai­kin­ti ar sugadinti turtą, atskleisti kompromituojančias žinias ar kitaip pa­kenk­ti tuojau ar atei­ty­je. Iš skun­džia­mo nuosprendžio matyti, kad tokių aplinkybių pir­mosios instancijos teismas nenustatė. Nuosprendyje nenurodyta kokius kon­kre­čiai veiksmus S. M., naudodamas psichi­nę prievartą, nukentėjusiuosius reikalavo at­likti, kaip konkre­čiai buvo suvaržyta nukentė­ju­siųjų laisvė. Toks nemotyvuotas nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, be to, aki­vaizdžiai varžo nuteistojo S. M. teisę į gynybą, nes negalima atsikirsti į ar­gu­men­tus, kurių nėra. Dėl šių priežasčių nuosprendis dėl S. M. pri­pa­žinimo kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 148 straipsnio 1 dalyje, taip pat turi būti panai­kintas.Gynėjos teigimu, S. M. nukentėjusiesiems skausmo nesukėlė, sveikatos nesutrikdė, sąmoningai nesiekė suduoti smūgius pareigūnams, S. M. veiksmai nebuvo tokio po­bū­džio ir intensyvumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Todėl iš kaltinimo pagal BK 286 straipsnį pašalintina, kad jis pasipriešino policijos pareigūnui – patruliui J. D. Esant tokiai nenuosekliai ir prieštaringai motyvacijai, kuomet iš pradžių teismas nu­ro­do, jog nustatė, kad S. M. tyriausiajam patruliui T. M. pasipriešino šiais veiks­mais: bandant S. M. nuginkluoti, tam priešinosi, ginklo iš rankos nepaleido, muistėsi, iki kol ginklas iš rankos iškrito ir policijos pareigūnai panaudojo spec. priemonę – antrankius, vėliau nurodo, kad šiais veiksmais pasipriešino jau abiem pareigūnams, tai yra T. M. ir J. D., o dar vėliau teigia, kad S. M. nukentėjusiesiems skaus­mo nesukėlė, sveikatos nesutrikdė, sąmo­nin­gai nesiekė suduoti smūgius pareigū­nams, S. M. veiksmai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad užtrauktų bau­džia­mąją atsakomybę, liko neaišku, kokią konkrečiai nu­si­kalstamą veiką pirmosios ins­tan­cijos teismas pripažino įrodyta. Teis­mo išvada, kad S. M. pa­si­priešino šaunamąjį ginklą nukreipdamas į galvą T. M., tai yra pa­naudodamas šaunamąjį ginklą, visiškai nepagrįsta, byloje nėra tokią teismo išvadą pagrindžiančių įrodymų. S. M. teigė, kad ginklo policijos pareigūnui į galvą nu­krei­pęs nebuvo, policijos pareigūnui atidarius au­tomobilio dureles ginklą turėjo rankoje, ka­dangi ketino perdėti jį ant automobilio priekinės panelės. Tokie S. M. parodymai nepaneigti. Kitas policijos pareigūnas J. D. nema­tė, jog S. M. būtų nukreipęs ginklą T. M. į galvą, todėl tokią iš­vadą teismas padarė remdamasis tik nukentėjusiojo T. M. pa­ro­dy­mais. Vyresnysis patulis T. M., pamatęs S. M. rankoje ginklą, iš karto bandė šį ginklą iš S. M. atimti. Nuosprendis nenuoseklus ir dėl aplinkybės, ar ginklas tuo metu buvo užtaisytas. Nu­ro­dydamas nusta­ty­tas teismo aplinkybes, pirmosios instan­ci­jos teismas teigia, kad S. M. nukreipė T. M. į galvą užtaisytą šaunamąjį ginklą. Mo­ty­vuojamojoje dalyje jau nurodo, kad teis­mas vertina, kad ginklas, vežiojamas ant priekinės automobilio sėdynės, galėjo būti užtai­sy­tas. Toks teismo teiginys yra prie­laida, kuria apkaltinamasis nuos­prendis negali būti grin­džia­mas. Teismas nu­rodė, kad S. M. parodymai, kad pis­toletas konflikto su po­li­ci­jos pareigūnais metu nebuvo užtaisytas ir, kad automobilyje ant grindų rastas vienas šo­vi­nys galimai ne jo, pa­nei­gia­mi 2015 m. birželio 21 d. apžiūros protokolu, kuriame nustatyta, kad vie­nas šovinys yra spynos lizde paruoštas šauti, vienas šovinys rastas ant automobilio kili­mė­lio ir 2015 m. liepos 3 d. spe­cia­lis­to išvada, kad tyrimui pateikti 15 pistoleto šovinių, buvę ap­ka­bo­je, ir du šoviniai – viso 17 vnt. yra vienos rūšies.Pirmosios instancijos teismas nei S. M. ginklo, nei šovinių kaip daiktinių įrodymų neapžiūrėjo, apžiūros protokolo ir specialisto išvados nepagarsino. Nors S. M. teis­mo posėdžio metu nurodė, kad pistoleto apkaboje buvo tik 15 šovinių, pirmosios ins­tancijos teismas tokių S. M. parodymų neatitikimo apžiūros protokolui ir spe­cia­lis­to išvadai priežasčių nesiaiškino. Susipažinęs su daiktiniais įrodymais – šoviniais, S. M. įsitikino, kad ne visi šoviniai yra jo, kadangi šoviniai yra keturių skirtingų rūšių: 1 šovinys G.F.L. 9 mm Luger, 5 šoviniai CBC 9 mm Luger, 8 šoviniai S&B 9x19, vienas jų pažymėtas žalia spalva, reiškiančia kad yra ekologiškas ir 3 šoviniai Gečo 9 mm Luger, vie­nas jų surūdijęs, netinkamas naudoti. S. M. visada šovinius pirkdavo Lietuvos Res­publikos ginklų fondui priklausančioje parduotuvėje ir tai yra registruota jų žurnaluose, visi pas jį buvę šoviniai turėjo būti vienos rūšies – CBC 9 mm Luger. Be to, susipažinęs su minėtais šoviniais, S. M. pamatė, kad nei ant vieno šovinio kapsulės nėra dau­žik­lio žymės, kas įrodo, kad nei vienas šovinys nėra buvęs ginklo vamzdžio lizde ir jie nega­lė­jo būti iškritę iš dėtuvės pertaisymo metu, o buvo išimti. Šios aplinkybės bei tai, jog gink­las ir šoviniai po įvykio buvo apžiūrėti S. M. nedalyvaujant, patvirtina S. M. įtarimus, kad policijos pareigūnas į apžiūros protokolą įrašė neteisingus duomenis, jog ginklas buvo užtaisytas, kas leidžia pagrįstai abejoti ikiteisminio tyrimo skaidrumu ir bylo­je esančių duomenų pati­ki­mu­mu. Nesant patikimų įro­dy­mų, kad S. M. nukreipė už­taisytą šaunamąjį ginklą policijos pareigūnui T. M. į galvą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, turi būti pa­naikintas.Baudžiamosios atsakomybės taikymas S. M. pagal BK 286 straipsnį pažeidžia drau­dimą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (non bis in idem). 2015 m. rugsėjo 15 d. S. M. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 61AN-38055523-15, kuriame nurodyta, kad 2015 m. birželio 21 d. 03.10 val. S. M. adresu (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, gabeno jam priklau­san­tį šaunamąjį ginklą, tai yra pistoletą Glockl7 ir įvykdė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 194 straipsnio 2 dalyje. Remiantis šiuo protokolu, S. M. buvo įteiktas administracinis nurodymas sumokėti 57 Eur baudą, kurią jis sumokėjo. Skunde pažymėta, kad pažeidimų teisinių formuluočių skirtumai nėra pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl vėlesnio proceso atitikimo non bis in idem principui.Skunde taip pat pažymėta, kad nei vienam iš nukentėjusiųjų joks sveikatos sutrikdymas nepa­darytas, tokiu atveju, neturtinė žala turi būti priteisiama dar mažesnė, negu tuomet, kai tokios nusikalstamos veikos metu nukentėjusiajam padaromas nežymus sveikatos sutrikdy­mas. Atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką ir priteisiamus neturinės žalos dydžius tais atvejais, kai joks sveikatos sutrikdymas nepadaromas, teismas turėtų pri­teisti 145 Eur neturtinės žalos at­ly­ginimo.Advokatės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pri­tei­sė E. O. 36,29 Eur ir S. K. 25,38 Eur turtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis nenuoseklus. Teismas konstatavo, kad jokie sužalojimai nukentėjusiesiems nepa­da­ryti, nu­ken­tėjusiųjų E. O. ir S. K. medicinos dokumentų išrašuose nuro­dyti simptomai pagrįsti nukentėjusiųjų nusiskundimais, nėra duomenų, kad jiems re­cep­tais būtų skirti jų nurodomi vaistai, tačiau teismas visgi priteisia nukentėjusiųjų pateik­tuo­se če­kiuo­se nurodytą pinigų sumą už pirktus vaistus. Nesant objektyvių duomenų, kad minėti vaistai nukentėjusiesiems buvo paskirti, kad tarp šių vaistų paskyrimo ir naudojimo bū­tinumo bei padarytos nusikalstamos veikos yra tie­sio­gi­nis priežastinis ryšis, iš čekių nesi­matant, kas šiuos vaistus pirko, teismas nepagrįstai priteisė E. O. ir S. K. turtinės žalos atlyginimą. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė nukentėjusiesiems E. O., S. K., S. K. ir R. G. tokias dideles bylinėjimosi išlaidas.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja palaikė apeliaciniame skunde pareikštus prašymus ir nurodytus argumentus, nuteistasis pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusieji S. K. ir R. G. prašė skundą atmesti. Prokurorė prašė nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo S. M. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės apeliacinis skundas at­me­tamas.

Dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir žmogaus veiksmų laisvės suvaržymo.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nu­sikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertin­tais įrodymais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straips­nio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik rem­da­masis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nu­si­kaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad tei­sėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos ap­linkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsiti­ki­nimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu, bei savo sprendimų argumentavimu, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių ap­linkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripa­žini­mas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nu­teistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įro­dy­mais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instan­cijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl S. M. kaltės pa­darius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.Nuteistasis ir jo gynėja, nesutikdami su apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms, tvirtina, kad nukentėjusiųjų parodymai prieštaringi, baudžiamojoje byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, jog buvo pa­dar­ytos inkriminuotos nusikalstamos veikos.Nors nuteistasis S. M. savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų nepripažįsta, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad jo kaltė neginčijamai įrodyta byloje surinktais įrodymais, o būtent: nukentėjusiųjų, nuteistojo S. M. apklausų protokolais, asmens parodymo atpažin­ti pagal jo nuotrauką protokolais, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato krimina­lis­ti­nių tyrimų valdybos specialisto išvada, kitais byloje esančiais rašytiniais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrin­džia nuteistojo kaltę bei atskleidžia pakankamai išsamų padarytų nusikaltimų vaizdą.Apeliaciniame skunde teigiama, jog nukentėjusieji davė nenuoseklius ir prieštaringus parody­mus. Atmesdama skundo argumentus kolegija pažymi, jog nukentėjusysis S. K. parodė, kad kaltinamasis juos stumdė, reikalavo sudėti rankas ant automobilio, išsiimti viską iš kišenių, išsitraukė ginklą ir jį demonstruodamas visus gąsdino. Jie pakluso, sudėjo rankas ant automo­bi­lio, išsitraukė iš kišenių daiktus ir dokumentus, į nugarą S. K. buvo įremtas kaltinamojo ginklas, jo draugai buvo apieškoti, jo neapieškojo, tik pasižiūrėjo jo asmens tapatybės kortelę ir au­tomobilio dokumentus. Nukentėjusysis R. G. parodė, kad savo automobiliu privažiavo kal­tinamasis, paklausė, ką jie veikia, stūmė ir prispaudė jį prie automobilio, apieškojo. Kalti­na­ma­sis priėjo prie S. K., klausė kieno automobilis, liepė visiems rankas sudėti ant auto­mo­bilio, visus apieškojo, liepė išsiimti daiktus iš kišenių. Dar kartą jį apieškojo, apžiūrėjo už diržo, juosmens. Matė, kad apieškojo vieną merginą. Iš K. ir O. pasakojimų vėliau sužinojo, kad jiems į nugaras buvo įremtas ginklas. Nukentėjusysis S. K. parodė, kad privažiavo kaltinamasis, stūmė Remigijų, klausė, kuo jie užsiima. Kaltinamasis neatsakė, kas jis toks, stumdėsi, klausinėjo, kieno automobilis. Kai jie nepakluso, išsitraukė ginklą, įrėmė jį K. į nugarą. Patikrino K. dokumentus, liepė visiems sudėti daiktus ant maši­nos. Visus apieškojo, ginklą buvo įrėmęs ir į E. O.. Nukentėjusysis E. O. pa­ro­dė, kad įvykio naktį privažiavęs S. M. klausė, kam priklauso S. K. automobilis Jiems neatsakius, liepė sudėti rankas ant automobilio. Jiems nesutikus, išsitraukė ginklą, laiky­da­mas pirštą ant gaiduko. Jį stumdė, pasuko į automobilį, nukreipė ginklą į S. K.. Įrėmė ginklą ir į jį ir į K.. Akivaizdu, kad skirtingų asmenų parodymai negali būti identiški. Pa­ro­dymus davė skirtingi asmenys, kurie situaciją matė skirtingai, todėl neatitikimai neesminėse aplinkybėse yra visiškai natūralūs. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, asme­nys linkę koncentruoti dėmesį į jam svarbiausius objektus ir nepastebėti to, kas vyksta aplinkui. Kuo didesnis stresas, tuo dėmesys selektyvesnis. Stresą galėjo sukelti vaizdas, kad jie ir jų drau­gai apieškomi, kad demonstruojamas ginklas. Tam tikros atminties spragos su laiku automa­tiš­kai gali būti užpildomos sukurtomis detalėmis, tam, kad būtų atkurtas vientisas įvykio vaizdas, tačiau tai nedaro nukentėjusiųjų parodymų neteisingais. Teismas neturi pagrindo netikėti nuken­tė­jusiųjų parodymais, nes jie esminėse aplinkybėse sutampa, yra pakankamai išsamūs. Kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų, advokatė nurodo aplinkybę, jog nukentėjusieji iš karto po įvykio nesikreipė į policiją, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog teisės normos imperatyviai nenurodo, kada po įvykio asmuo privalo kreiptis į teisėsaugos institucijas. Apsispręsti, kada kreiptis ir ar iš viso kreiptis į policiją, yra nukentėjusiųjų teisė. Iš karto po įvykio nesikreipdami į pareigūnus nukentėjusieji jokių teisės normų nepažeidė ir ši aplinkybė negali paneigti nuken­tėjusiųjų parodymų patikimumo.BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti pada­ri­nius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-404/2014). Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šo­ki­ruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta nor­ma­li įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nuken­tė­ju­sių­jų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/­2013, 2K-491/2013, 2K-120/2014, 2K-397-895/2015). Būtent šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik kon­krečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Nors apeliaciniame skunde nuro­do­ma, kad visuomenės tvarka dėl nuteistojo veiksmų nebuvo sutrikdyta, o S. M. elgesys nebuvo įžūlus, tačiau šioje baudžiamojoje byloje teismas pagrįstai nustatė, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje (automobilių stovėjimo aikštelėje), be aiškios motyvacijos, naudojant įžūlius veiksmus (reikalavo sudėti rankas ant automobilio, demonstravo ginklą, iš ki­še­nių ištraukti ir ant automobilio sudėti visus turimus daiktus), nusikalstama veika buvo pa­da­ryta matant kitiems asmenims (A. K., A. K., S. K., R. G., S. K., E. O.). Taigi dėl šio konflikto kilo sumaištis, nukentėjusieji buvo pažeminti ir šo­ki­ruoti. Pagal savo veiksmų pobūdį nuteistasis turėjo suprasti šių veiksmų pasekmes. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes S. M. baudžiamasis įstatymas – BK 284 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai. Nus­ta­tyti nuteistojo veiksmų padariniai paneigia galimybę nuteistojo veiksmus vertinti kaip mažiau pavo­jin­gus, kaip ATPK 174 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.BK 148 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – žmogaus veiksmų laisvės varžymo – ob­jek­tas yra žmogaus laisvė. Šiuo nusikaltimu turi būti kėsinamasi į žmogaus laisvę pasirinkti tei­sėtą savo elgesį, poelgius. Vartojant psichinę prievartą žmogus verčiamas elgtis taip, kaip nori kaltininkas. Būtini objektyvūs šio nusikaltimo požymiai yra reikalavimas elgtis taip, kaip nu­rodo kaltininkas, ir psichinės prievartos vartojimas. Psichinės prievartos vartojimas suprantamas kaip grasinimas reikalavimo nevykdymo atveju padaryti žalą nukentėjusiojo asmens ar jo arti­mų­jų interesams. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia.Nors S. M. neigia suvaržęs nukentėjusiųjų laisvę, tačiau jo kaltė yra pilnai įrodyta. Nu­kentėjusiesiems S. K., R. G., S. K. ir E. O. nepaklusus ir paprašius prisistatyti, panaudojo prieš juos psichinę prievartą – iš dėklo išsiėmė pistoletą ir jį pade­mons­tra­vęs nukreipė į S. K. ir E. O., šiuo veiksmu pagrasino nužudyti ar sunkiai su­trik­dyti jų sveikatą. Liudytojas S. K. parodė, kad S. M. reikalavo sudėti rankas ant automobilio, išsiimti viską iš kišenių, apstumdė, išsitraukė ginklą ir jį demonstruodamas visus gąsdino. Analogiškus parodymus davė ir kiti nukentėjusieji, kuriais netikėti teisėjų kolegija nemato pagrindo. Aptarti įrodymai leidžia daryti išvada, kad S. M., panau­do­da­mas psichinę prievartą, neteisėtai suvaržė nukentėjusiųjų veiksmus apie 15 min. 2015 m. bir­že­lio 21 d. nakties metu Jonavos mieste, automobilių sto­vė­ji­mo aikštelėje. Kolegija sprendžia, kad tuo metu nukentėjusieji automobilių stovėjimo aikštelėje buvo ne savo valia, o dėl S. M. psichinės prievartos. Drausdamas nukentėjusiesiems pa­si­šalinti, liepdamas sudėti rankas ant automobilio, juos apieškodamas, S. M. neabe­jo­tinai suprato savo veiksmų neteisėtumą ir sąmoningai taip elgėsi, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia.

Dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams.

Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atlie­kan­čiam asmeniui. Šio straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos pada­ry­mo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio pras­me fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skaus­mą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/­2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014). Iš kasacinio teis­mo praktikos matyti, kad konkrečiose bylose konstatuota, jog pasipriešinimas taip pat gali pasi­reikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, t. y. tyčiniu smūgių su­da­vimu, uždarymu, laikymu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, muistymusi ir dau­žymusi galva, kai bandoma uždėti antrankius, smūgiais rankomis ir rankine, draskymusi (pa­vyz­džiui, taip suplėšant tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir nagais – veidą), smūgiavimu tabu­re­te, nors smūgio buvo išvengta, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasi­ni­mais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose by­lo­se Nr. 2K-287/2011, 2K-324/2013, 2K–439/2013, 2K-229/2014, 2K-467/2014, 2K-69-976/­2015).Byloje nustatyta, jog policijos pareigūnams T. M. ir J. D. S. M. pasiprie­šino grasindamas tuojau pat panaudoti fizinį smurtą, laikydamas T. M. į galvą nukreiptą šaunamąjį ginklą, ginklo nepaleisdamas, muistydamasis. Nuosekliais policijos pareigūnų paro­dy­mais teismas neturi pagrindo netikėti. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, nenustatyta, kad policijos pareigūnų parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, kad pareigūnai tyčia apkalba S. M., kad pareigūnų veiksmai buvo neteisėti. Apeliaciniame skunde teigiama, jog išvada, kad S. M. nukreipė ginklą pareigūnui į galvą – niekuo nepagrįsta, kad pa­rei­gūnas J. D. nematė į kolegą nukreipto ginklo. Atmesdamas šiuos skundo argumentus, ape­liacinės instancijos teismas pažymi, jog šios situacijos faktinių aplinkybių neginčija ir pats nu­teistasis, parodęs, jog policijos pareigūnui ginklo į galvą nenukreipė, tik laikė gink­lą sėdėdamas automobilyje ištiestoje į priekį dešinėje rankoje. Pažymėtina ir tai, jog J. D. nenurodė, kad S. M. neturėjo ginklo, pareigūnas teigia, kad nematė būtent to momento, kuomet gink­las buvo nukreiptas jo kolegai į galvą. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra nustatytų aplinkybių, kad pareigūnai turi pagrindą apkalbėti nuteistąjį, tokios aplinkybės nenurodytos ir apeliaciniame skunde, todėl teismas neturi pagrindo abejoti pareigūnų parodymais. Skunde taip pat ginčijama aplinkybė, kad S. M. ginklas buvo užtaisytas, tačiau ši aplinkybė neturi reikšmės šios nu­si­kalstamos veikos kvalifikavimui ir negali nei patvirtinti, nei paneigti S. M. inkrimi­nuo­tos nusikalstamos veikos. Skunde taip pat teigiama, kad skundžiamu nuosprendžiu S. M. baudžiamas antrą kartą už tą pačią nusikalstamą veiką. Atmesdama šiuos skundo argumentus, kolegija pažymi, jog S. M. nuteistas už tai, kad demonstruodamas ginklą ir nukreipdamas jį pareigūnui į gal­vą pasipriešino valstybės tarnautojui. Administracine tvarka S. M. nubaustas už tai, kad būdamas neblaivus gabeno ginklą ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kon­tro­lės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktą, t. y. S. M. administracine tvarka nu­baustas už kitą teisės pažeidimą, todėl principas non bis in idem nagrinėjamu atveju nebuvo pa­žeistas. Baudžiamajame procese žala suprantama kaip konkretūs nusikalstamos veikos žalingi pada­ri­niai. Žalos samprata baudžiamojoje, baudžiamojo proceso teisėje pirmiausia susijusi su nusi­kals­tamos veikos, aprašytos BK specialiosios dalies straipsnyje, požymiais. Pagal BPK 109 straips­nio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kal­tinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Neturtinė žala yra at­ly­gi­na­ma visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 2 d.). Žala padaryta dėl tyčinių, neteisėtų kaltinamojo veiksmų, tarp kaltinamojo veiksmų ir žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys (CK 6.246 str., 6.247 str., 6.263 str. 1, 2d.). Byloje su­rink­tais įrodymais patvirtinta, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu padaryti nusikaltimai. Priteisdamas žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nukentėjusieji buvo neteisėtai ap­ieškoti, stumdomi, liečiamos jų kūno dalys, trumpam suvaržyta jų veiksmų laisvė, S. K. S. K., E. O. buvo demonstruojamas ginklas, jis buvo nu­kreip­tas į S. K. ir E. O., dėl to visi buvo šokiruoti. Todėl pirmosios instancijos teismas nuken­tė­ju­sių­jų ieškinius dėl neturtinės žalos pagrįstai iš dalies tenkino.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. M. baus­mę, atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – apibū­di­nančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Teisėjų ko­le­gijos nuomone, nuteistajam S. M. paskirta bausmė yra adekvati jo padarytoms nusi­kals­tamoms veikoms ir atitinka bausmės paskirtį. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išva­dą, kad už padarytas nusikalstamas veikas paskirta bausmė yra neproporcingai griežta. Teismas nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir jos teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esmi­niai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apylinkės teismas apkaltinamajame nuosp­rendyje išvadas dėl bausmės rūšies ir jos dydžio pagrindė bylos duomenimis ir pakan­ka­mai motyvavo. Skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. M. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.