Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Dianos Labokaitės ir Edvardo Palioko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Šiaurės projektai“ dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

13. Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

14. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

16. Kita vertus, konstatavęs, kad ginčas dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su tuo susijusių pasekmių taikymo nepatenka į bylos nagrinėjimo ribas, pirmosios instancijos teismas, išeidamas už ieškiniu suformuluotų reikalavimų ribų, ėmėsi vertinti ieškovo DGK reikšto reikalavimo dėl VDU už priverstinės pravaikštos laiką pagrįstumą, konstatuodamas, jog šis reikalavimas gali būti tenkinamas iš dalies, DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytą maksimalią sumą (12 mėn. VDU) sumažinant per pusę. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, CPK 417 straipsnyje numatyta galimybė darbo bylose viršyti ieškinyje pareikštus reikalavimus, tačiau tik tokiu atveju, kai tokius reikalavimus reiškia darbuotojas. Kitaip tariant, jeigu teismas laikosi pozicijos, kad darbuotojo teisės nebus pakankamai apgintos vien tik patenkinus jo pareikštus reikalavimus, jis gali priimti darbuotojui labiau palankų sprendimą, nei šis prašo. Išeiti už ieškinio ribų tam, kad būtų priimtas darbuotojui mažiau palankus sprendimas, t. y. iš naujo išnagrinėti reikalavimą, kurį buvo išsprendusi DGK ir kurio nei viena ginčo šalis neprašė spręsti, teismas neturėjo pagrindo. Šio klausimo teisminė patikra būtų buvusi galima tik tuo atveju, jeigu darbdavys būtų pareiškęs ieškinį DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Nurodytos aplinkybės pripažįstamos pagrindu skundžiamam sprendimui pakeisti, panaikinant sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 3 414,60 Eur kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką. Šalims išaiškintina, kad dėl šios kompensacijos priteisimo yra įsiteisėjęs ir vykdytinas DGK sprendimas, ir teismui apskaičiuoti bendrą DGK sprendime įvardintą sumą bei ją nurodyti procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra pagrindo.

17. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu išnagrinėjęs ieškovo reikalavimą dėl sumų, susijusių su darbo santykiais, priteisė ieškovui iš atsakovės 1 992,90 Eur darbo užmokesčio, 354 Eur dienpinigių ir 163,38 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, o reikalavimą priteisti kompensaciją už pradelstą atsiskaityti laikotarpį nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2019 m. gegužės 2 d.) iki visiško atsiskaitymo atmetė. Apeliaciniu skundu ieškovas neginčija sprendimo dalių, kuriomis išspręsti reikalavimai dėl dienpinigių, taip pat kompensacijų už kasmetines atostogas ir vėlavimo atsiskaityti laiką priteisimo, teisėtumo, todėl šių pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo vertinimas nepatenka į apeliacijos ribas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

18. Atsakovė apeliacinio skundo byloje nepateikė, o ieškovas skundu akcentavo jam priteistos darbo užmokesčio sumos (1 992,90 Eur) nepakankamumą, prašydamas papildomai priteisti 2 906 Eur. Vadovaudamasi CPK 313 straipsniu, draudžiančiu teismui apelianto atžvilgiu priimti blogesnį sprendimą, ir CPK 320 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija vertins, ar yra pagrindas ieškovui priteisti didesnę darbo užmokesčio sumą, nei nurodyta skundžiamame sprendime.

Dėl ieškovui mokėtino darbo užmokesčio

19. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas 2018 m. lapkričio 9 d. darbo sutartimi pradėjo dirbti santechniku 40 val. per savaitę (8 val. per dieną) už 520 Eur per mėnesį darbo užmokestį. Sutartyje nurodyta, kad darbas susijęs su komandiruotėmis į užsienį, už kurias apmokama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas normas. Su patikslintu pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateiktas 2018 m. lapkričio 11 d. kelto bilietas patvirtina, kad po darbo sutarties sudarymo ieškovas išvyko į Norvegiją. Atvykęs į darbų atlikimo vietą ieškovas 2018 m. lapkričio 12 d. sudarė dar vieną darbo sutartį, kurioje darbdaviu nurodyta įmonė N Prosjekter, darbo vieta – tiek konkrečiu adresu Osle, tiek ir atsakovės buveinės adresu (S. Neries 101, Vilniuje), darbo laikas – 40 val. per savaitę, 8 val. per dieną nuo 8 val. iki 17 val., darbo užmokestis – 185,50 NOK už valandą, papildomas užmokestis už viršvalandžius – 40 proc., už darbą švenčių dienomis ir nakties laiku – 50 proc.

20. Atsakovė nurodė skaičiavusi ieškovei darbo sutartyje numatytą 520 Eur darbo užmokestį ir 53 Eur dienpinigius už kiekvieną komandiruotėje praleistą dieną. Sutikdamas su dienpinigių dydžiu ieškovas nurodė, kad darbo užmokestis jam turėjo būti skaičiuojamas pagal Norvegijoje sudarytoje darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį – 185,50 NOK už val. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad taikyti Norvegijoje su kitu juridiniu asmeniu sudarytą darbo sutartį ieškovui priklausančioms sumoms apskaičiuoti nėra pagrindo, tačiau, vadovaudamasis Direktyva Nr. 96/71/EB, konstatavo, jog atsakovės mokamas darbo užmokestis kartu su dienpinigiais turėjo būti ne mažesnis nei Norvegijoje tokios kategorijos darbuotojams mokamas minimalus darbo užmokestis. Teisėjų kolegija nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovui taikytino darbo užmokesčio dydžio.

21. Ieškovo pozicija, kad jam turi būti mokamai dienpinigiai pagal Lietuvoje sudarytą darbo sutartį ir darbo užmokestis pagal darbo sutartį, sudarytą Norvegijoje, yra akivaizdžiai nepagrįsta. Dienpinigiai yra mokami tuo atveju, jeigu darbuotojas yra siunčiamas dirbti į kitą vietą, nei jo įprastinė darbo vieta (DK 107 straipsnio 1 dalis). Jeigu, kaip įrodinėja ieškovas, jam būtų taikoma Norvegijoje sudaryta darbo sutartis, jis negalėtų reikalauti Lietuvoje taikomų dienpinigių, mokamų siunčiant darbuotoją dirbti į Norvegiją. Kitaip tariant, ieškovas gali reikalauti arba mokėti jam Lietuvoje sudarytoje darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį kartu su dienpinigiais, kurių bendra suma, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis Direktyva Nr. 96/71/EB, turėtų būti ne mažesnė nei Norvegijoje už to paties pobūdžio darbą mokamas minimalus darbo užmokestis, arba mokėti Norvegijoje sudarytoje darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį be dienpinigių. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovas dirbo pagal Lietuvoje sudarytą darbo sutartį, jam mokėtinas sumas apskaičiavo pagal Norvegijoje statybų sektoriuje mokamą minimalųjį darbo užmokestį – 188,40 NOK (arba 17,73 Eur) už 1 val., kuris yra netgi didesnis už ieškovo Norvegijoje sudarytoje sutartyje nustatytą 185,50 NOK už 1 val. darbo užmokestį. Spręsti, kad tokia išvada kaip nors pažeidė ieškovo teises ar teisėtus interesus, nėra pagrindo.

22. Kartu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas ieškovui priteistiną sumą, dienpinigius skaičiavo už ieškovo komandiruotėje būtas dienas (54 dienas), o darbo užmokestį – už komandiruotės laikotarpiu buvusias darbo dienas (35 dienas). Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad Lietuvoje ieškovas jokių darbo funkcijų nevykdė. Ieškovas į komandiruotes vyko du kartus, o tarp komandiruočių (laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 17 d. iki 2019 m. sausio 10 d.) jam buvo fiksuojamos nemokamos atostogos. Su patikslintu pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovės pateikti kelionių bilietai patvirtina, kad pirmojoje komandiruotėje ieškovas išbuvo nuo 2018 m. lapkričio 11 d. iki 2018 m. gruodžio 17 d., antrojoje – nuo 2019 m. sausio 19 d. iki 2019 m. vasario 3 d. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad už šį laikotarpį ieškovui priklausė 2 862 Eur (54 dienos * 53 Eur) dienpinigių. Įvertinęs duomenis, kad dviem banko pavedimais darbdavys ieškovui iš viso sumokėjo 3 225,68 Eur (1 400 Eur + 1 825,68 Eur), o taip pat teismo iniciatyva į bylą išreikalautus Sodros duomenis apie darbdavio deklaruotą bendrą 1 114,99 Eur darbo užmokesčio sumą (717,76 Eur atskaičius mokesčius), pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovui buvo sumokėta 2 507,92 Eur (3 225,68 Eur – 717,76 Eur) dienpinigių. Mokėtinų (2 862 Eur) ir sumokėtų (2 507,92 Eur) dienpinigių skirtumą (2 862 Eur – 2 507,92 Eur = 354,08 Eur) teismas priteisė ieškovui iš atsakovės ir, kaip minėta nutarties 17 punkte, šios išvados pagrįstumas apeliacine tvarka nėra ginčijamas bei į apeliacijos ribas nepatenka.

23. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad darbdavys įvykdė pareigą sumokėti 1 114,99 Eur (suma neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį arba po 31,86 Eur už darbo dieną (1 114,99 Eur / 35 darbo dienų). Apskaičiuodamas atsakovės ieškovui mokėtiną darbo užmokesčio sumą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas dirbo darbo sutartyje nustatytu grafiku, t. y. darbo dienomis po 8 val. Ieškovui už vieną darbo dieną mokėtiną sumą teismas apskaičiavo minimalų 1 val. užmokestį (17,73 Eur) padaugindamas iš 8 darbo valandų (17,73 Eur * 8 val. = 141,80 Eur), o darbdavio įsiskolinimą – iš mokėtinos 141,80 Eur sumos atimdamas 53 Eur dienpinigius ir 31,86 Eur darbdavio faktiškai priskaitytą sumą (141,80 Eur – 53 Eur – 31,86 Eur = 56,94 Eur). Gautą nepriemokos už kiekvieną darbo dieną sumą padauginęs iš 35 darbo dienų, teismas apskaičiavo ieškovui priteistiną sumą: 56,94 Eur * 35 darbo dienos = 1 992,90 Eur. Šio skaičiavimo tinkamumą ieškovas kritikuoja tuo aspektu, kad jo faktiškai dirbtas laikas buvo ženkliai ilgesnis, nei 8 val. per dieną 5 dienos per savaitę. Ieškovas akcentuoja dirbęs viršvalandžius, taip pat pažymi, kad jam teko dirbti ir poilsio dienomis.

24. Vadovaujantis DK 107 straipsnio 5 dalimi, komandiruotėje darbuotojas turi dirbti įprastu darbo laiko režimu, jeigu darbdavys nėra nustatęs kitokių įpareigojimų. Nagrinėjamu atveju sudarydamos darbo sutartį šalys susitarė dėl 8 val. darbo dienos, 40 val. darbo savaitės. Ieškovas 2020 m. liepos 24 d. teismo posėdyje pateikė rašytinius skaičiavimus, kuriuose jis pats nurodo faktiškai dirbęs būtent 35 dienas, t. y. tiek dienų, už kiek mokėtiną darbo užmokestį jam ir skaičiavo pirmosios instancijos teismas.

25. Dirbtą laiką, už kurį prašė priteisti darbo užmokestį, ieškovas įrodinėjo įmonėje, su kuria buvo sudaryta norvegiška darbo sutartis (N Prosjekter), pildytomis registracijos formomis, kuriose žymėtas darbuotojų atvykimo į darbą ir išvykimo laikas. Pirmosios instancijos teismas šiais duomenimis, kaip ir Norvegijoje ieškovo sudaryta darbo sutartimi, nesivadovavo nurodydamas, kad reikalavimai byloje reiškiami ne Norvegijoje veikiančiam subjektui, bet Lietuvoje registruotai įmonei. Su tokia išvada teisėjų kolegija nesutinka. Dar teikdama paaiškinimus DGK atsakovė akcentavo, kad Norvegijoje dar viena sutartis su ieškovu buvo pasirašyta tik formaliai, tam, kad ieškovas galėtų dirbti šioje šalyje. Pažymėtina ir tai, kad Norvegijoje sudarytoje darbo sutartyje ieškovo darbo vieta nurodyta ne tik tam tikru adresu Oslo mieste, bet ir Vilniuje esančiu atsakovės buveinės adresu. Be to, kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo N Prosjekter pildytas registracijos formas darbdavys teismui teikė juos įvardindamas kaip „darbo tabelius“. Šios aplinkybės aiškiai atskleidžia atsakovės poziciją, kad ieškovo su N Prosjekter sudaryta sutartimi nebuvo sukurtas savarankiškas darbo santykis, jog ieškovas dirbo kaip atsakovės darbuotojas. Kad tokios pačios pozicijos laikosi ir ieškovas, patvirtina pats faktas, jog ieškinį su finansinėmis pretenzijomis ieškovas pareiškė būtent atsakovės, o ne Norvegijoje veikiančio subjekto atžvilgiu. Kita vertus, atsakovei pripažinus, kad norvegiška darbo sutartis su ieškovu buvo sudaryta su atsakovės žinia, atsakovei siekiant tokiu būdu užtikrinti sąlygas ieškovui dirbti Norvegijoje, spręsti, jog dokumentai, kuriuose ieškovui dirbant Norvegijoje buvo fiksuojamas jo darbo laikas, nėra susiję su ieškovą ir atsakovę siejusiais darbo santykiais, kuriuos įgyvendinant ieškovas buvo siunčiamas dirbti į Norvegiją, nėra pagrindo.

26. Vertinant ieškovo Norvegijoje sudarytos darbo sutarties turinį pažymėtina, kad, kaip ir Lietuvoje sudarytoje darbo sutartyje, darbo savaitės trukmė nurodoma 40 val., darbo dienos – 8 val. Kartu akcentuotina, kad norvegiškoje darbo sutartyje nurodomas darbo laiko režimas – nuo 8 val. iki 17 val. Kaip matyti iš ieškovo 2020 m. liepos 24 d. teismo posėdyje teiktų duomenų apie antrojoje komandiruotėje dirbtą laiką, ieškovas pažymėjo, kad 48 val. turėjo būti skaičiuojamos kaip įprastas darbo laikas, o 15 val. – kaip viršvalandžiai. Ieškovo pateiktose registracijos formose užfiksuota, kad 2019 m. sausio 21 – 24 dienomis ieškovas į darbą atvyko 7 val. ir išvyko 17.30 val., 2019 m. sausio 25 d. atvyko 7 val. ir išvyko 18 val., 2019 m. sausio 28 d. atvyko 7 val. ir išvyko 17.10 val., o 2019 m. sausio 29 d. tėra užfiksuotas ieškovo atvykimo laikas (7 val.) (ieškovas neįrodinėja, kad šią dieną jis dirbo, kadangi 2020 m. liepos 24 d. teismo posėdyje pateiktuose rašytiniuose skaičiavimuose jo nurodomos 48 įprastos darbo valandos atitinka įprastą 6 darbo dienų po 8 val. trukmę, o bendra ieškovo nurodoma 63 val. trukmė yra gaunama sudėjus 2019 m. sausio 21–25 ir 28 dienų registracijos formose nurodytus laikotarpius tarp atvykimo į darbą ir išvykimo). Teisėjų kolegija pažymi, kad Norvegijoje sudarytoje darbo sutartyje įtvirtinta nuostata, jog darbuotojams turi būti suteikiama 1 val. pertrauka. Vien iš pateiktų registracijos formų, kuriose fiksuotas darbuotojų atvykimo darbo dienos pradžioje ir išvykimo darbo dienos pabaigoje laikas, nėra pagrindo spręsti, kad visi darbuotojai, įskaitant ir ieškovą, dirbdavo be pertraukų. Iš ieškovo nurodomų 63 val. atėmus 6 darbo dienų pertraukų trukmę (6 val.) gaunama bendra 57 val. faktinio darbo trukmė. Nors, kaip teisingai nurodo ieškovas, jeigu jis būtų dirbęs 6 darbo dienas po 8 val., jis būtų išdirbęs 48 val., tačiau, kaip matyti tiek iš ieškovo 2020 m. liepos 24 d. teiktų skaičiavimų, tiek ir iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, ieškovui darbo užmokestis buvo priteistas už 7 antrosios komandiruotės metu dirbtas dienas, t. y. už 56 val. (7 dienos * 8 val.), t. y. net ir vadovaujantis ieškovo pateiktomis registracijos formomis būtų galima spręsti, kad ieškovas faktiškai dirbo vos 1 val. (57 val. – 56 val.) daugiau, nei privalėjo dirbti per aptariamas 7 darbo dienas, už kurias mokėtiną darbo užmokestį jam apskaičiavo ir priteisė pirmosios instancijos teismas.

27. Akcentuotina ir tai, kad ieškovas prašo įprastą darbo laiką viršijančią darbo trukmę pripažinti viršvalandžiais, nors komandiruotėje jis buvo dvi savaites ir, esant įprastam darbo laikui, būtų privalėjęs dirbti 10 dienų arba 80 val., tačiau tokio fakto neįrodinėja. Kitaip tariant, ieškovas pats tvirtina neišdirbęs tiek valandų, kiek per komandiruotėje būtą laiką turėjo dirbti, todėl spręsti, kad kažkuri jo faktiškai dirbto darbo laiko dalis turi būti vertinama kaip viršvalandžiai, nėra pagrindo. Už šią valandą ieškovui turėjo būti papildomai priskaityta 17,73 Eur suma, t. y. minimalus Norvegijoje mokamas darbo užmokestis už panašaus pobūdžio darbą.

28. Vertinant ieškovo pateiktus duomenis (registracijos formas ir 2020 m. liepos 24 d. posėdyje pateiktus rašytinius paaiškinimus) apie jo pirmosios komandiruotės metu faktiškai dirbtą laiką, dėmesys atkreiptinas į tai, kad ieškovas įrodinėja dirbęs 28 dienas, 279,5 val. Ieškovo pateiktose registracijos formose užfiksuoti tokie duomenys: 2018 m. lapkričio 13 d. – nuo 7.30 val. iki 18 val. (10.30 val.); 2018 m. lapkričio 14 d. – nuo 7 val. iki 18 val. (11 val.); 2018 m. lapkričio 15–16 d. – nuo 7 val. iki 17.30 val. (po 10.30 val.); 2018 m. lapkričio 17 d. – nuo 7 val. iki 14.30 val. (7.30 val.); 2018 m. lapkričio 19 d. – nuo 7 val. iki 19 val. (12 val.); 2018 m. lapkričio 20–23 d. – nuo 7 val. iki 17.30 val. (po 10.30 val.); 2018 m. lapkričio 24 d. – nuo 7 val. iki 16.30 val. (9.30 val.); 2018 m. lapkričio 26–30 d. – nuo 7 val. iki 17.30 val. (po 10.30 val.); 2018 m. gruodžio 1 d. – nuo 7 val. iki 14.30 val. (7.30 val.); 2018 m. gruodžio 3–7 d. – nuo 7 val. iki 17.30 val. (po 10.30 val.); 2018 m. gruodžio 9 d. – nuo 6.45 val. iki 16.45 val. (10 val.); 2018 m. gruodžio 10 d. – nuo 7 val. iki 13 val. (6 val.); 2018 m. gruodžio 11 d. – nuo 12.50 val. iki 17 val. (4.10 val.); 2018 m. gruodžio 12–13 d. – nuo 7 val. iki 17.30 val. (po 10.30 val.); 2018 m. gruodžio 14 d. – nuo 12.30 val. iki 17.30 val. (5 val.). Šie duomenys atitinka ieškovo pateiktus skaičiavimus. Kaip minėta nutarties 26 punkte, vien iš pateiktų registracijos formų, kuriose fiksuotas darbuotojų atvykimo darbo dienos pradžioje ir išvykimo darbo dienos pabaigoje laikas, nėra pagrindo spręsti, kad visi darbuotojai, įskaitant ir ieškovą, dirbdavo be pertraukų. Iš ieškovo nurodomų 279.30 val. atėmus 28 darbo dienų pertraukų trukmę (28 val.) gaunama bendra 251.30 val. faktinio darbo trukmė. Kaip minėta nutarties 23 punkte, pirmosios instancijos teismas ieškovui mokėtiną darbo užmokesčio sumą apskaičiavo už 28 pirmojoje komandiruotėje dirbtas dienas, taikydamas 8 val. darbo dienos trukmės normą, t. y. už 224 val. (28 dienos * 8 val.). Darbo užmokestis nebuvo priteistas už 27.30 val. (251.30 val. – 224 val.). Kad ieškovas pirmosios komandiruotės metu faktiškai dirbo ilgiau, nei turėjo dirbti pagal Lietuvoje sudarytoje darbo sutartyje nustatytą grafiką, patvirtina ir aplinkybė, jog komandiruotėje jis buvo 5 savaites (25 darbo dienas), o faktiškai dirbo 28 dienas.

29. Nors ieškovas nurodo, kad jo darbas savaitgaliais (šeštadieniais ir sekmadieniais) turėtų būti apmokestinamas 1,5 karto didesniu tarifu, kaip matyti iš Norvegijoje sudarytos darbo sutarties turinio, toks darbo užmokestis ieškovui turėjo būti mokamas už darbą švenčių dienomis ar darbą naktį. Duomenų, kad darbdavys privalėjo mokėti padidintą darbo užmokestį ir už darbą poilsio dienomis, byloje nėra. Norvegijoje sudarytoje sutartyje įtvirtinta, kad už viršvalandžius bus apmokama 40 proc. padidintu tarifu (17,73 Eur + 40 proc. = 24,82 Eur). Nors DK 144 straipsnio 1, 4 dalyse nurodyta, kad už darbą poilsio dieną, kuri nenustatyta darbo grafike, turi būti mokama dvigubai, o už viršvalandžius – pusantro karto daugiau, pažymėtina, kad, šias normas taikant ieškovo Lietuvoje sudarytoje darbo sutartyje nurodytam 520 Eur per mėnesį darbo užmokesčiui, būtų gaunama ženkliai mažesnė suma (520 Eur / 20,9 vidutinio darbo dienų per mėnesį skaičiaus / 8 val. = 3,11 Eur per 1 val. arba 6,22 Eur (3,11 Eur * 2) už 1 darbo poilsio dieną valandą ir 4,67 Eur (3,11 Eur *1,5) už vieną viršvalandinio darbo valandą), todėl spręsti, kad taikant Norvegijoje sudarytoje sutartyje nurodytą atlygio už viršvalandžius dydį bus pažeisti ieškovo teisėti interesai, nėra pagrindo. Skaičiuojant 24,82 Eur darbo užmokestį už 27.30 val. gaunama papildoma 682,55 Eur (24,82 Eur * 27.30 val.) darbo užmokesčio suma.

30. Kartu pažymėtina, kad, kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, ne bet koks darbuotojo dirbtas laikas, viršijantis jo su darbuotoju sutartą darbo laiko normą, pripažįstamas viršvalandžiais, bet tik tas, kai darbuotojas dirba darbdavio nurodymu ar su jo žinia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015, 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta nutarties 25 punkte, pats darbdavys registracijos formas, kuriose fiksuotas darbuotojų atvykimas į darbą ir išvykimas, teikė teismui kaip tam tikrus apskaitos dokumentus, taip netiesiogiai pripažindamas faktą, kad organizuojant darbą buvo nustatyta speciali tvarka, susijusi su darbuotojų dirbtų dienų, o taip pat darbo dienos pradžios ir pabaigos laiko fiksavimu, t. y. darbuotojai dirbo su darbdavio žinia. Byloje nėra jokių duomenų, kad darbdavys, žinodamas nurodytus duomenis, būtų ėmęsis veiksmų, kad darbuotojai dirbtų ne daugiau valandų, nei nurodyta darbo sutartyje. Priešingai, Norvegijoje sudarytoje darbo sutartyje buvo aiškiai nurodyta, kad už kiekvieną papildomai dirbtą valandą bus atskirai apmokama. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovo pretenzijos dėl darbdavio pareigos atsiskaityti už visas ieškovo faktiškai dirbtas valandas vertintinos kaip pagrįstos.

31. Apibendrindama tai, kas nurodyta nutarties 19–30 punktuose, teisėjų kolegija sprendžia, kad egzistuoja pagrindas skundžiamą sprendimą pakeisti, ieškovui iš atsakovės priteistą darbo užmokesčio sumą padidinant 700,28 Eur (17,73 Eur + 682,55 Eur) iki 2 693,18 Eur (1 992,90 Eur + 700,28 Eur).

Dėl procesinės bylos baigties

32. Pripažinusi, kad yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, panaikinant sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 3 414,60 Eur kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką, o taip pat 700,28 Eur iki 2 693,18 Eur padidinant ieškovui iš atsakovės priteistą darbo užmokesčio sumą, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, net ir tenkindamas ieškovo ieškinį iš dalies, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, ieškovui iš atsakovės priteisė visų ieškovo pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nesant atsakovės apeliacinio skundo, peržiūrėti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

33. Kartu pažymėtina, kad už patenkintą apeliaciniame skunde reikštą turtinį reikalavimą mokėtinas žyminis mokestis (700,28 Eur * 3 proc. * 75 proc. = 16 Eur) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4, 7 dalys), nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas, valstybei priteisiamas iš atsakovės (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui A. K., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės projektai“, juridinio asmens kodas 304412545, priteista 6 mėn. jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką (3 414,60 Eur).

Ieškovui A. K., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės projektai“, juridinio asmens kodas 304412545, priteistą darbo užmokesčio sumą padidinti nuo 1 992,90 Eur (tūkstančio devynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų 90 ct) (suma neatskaičius mokesčių) iki 2 693,18 Eur (dviejų tūkstančių šešių šimtų devyniasdešimt trijų eurų 18 ct) (suma neatskaičius mokesčių).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės projektai“, juridinio asmens kodas 304412545, valstybei 16 Eur (šešiolika eurų) žyminio mokesčio.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.