Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 552 - 252 - 2013

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 30 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimanto Misiūno, Birutės Jonaitienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. P. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-35-504-2013 pagal ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB ieškinį atsakovui J. P., trečiajam asmeniui BUAB „J.P. Transportas“ dėl skolos ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atsakovui patenkintas pilna apimtimi, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis procesinės teisės normų, todėl keisti ar naikinti jo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai vertino surinktus įrodymus, reikšmingas bylos aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė CK 6.217 str. 2 d. ir 6.253 str. 1 d. nuostatų. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.217 str. reglamentuoja vienašališką sutarties nutraukimą. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Ar sutarties pažeidimas yra esminis, nustatoma, atsižvelgiant į CK 6.217 str. 2 d. nustatytas aplinkybes ir šių normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pateiktą kasacinio teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004). Nurodyto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukiama joje numatytais atvejais. Pažymėtina, kad nepriklausomai nuo to, ar sutarties šalis padarė sutarties pažeidimą, atitinkantį CK 6.217 str. 2 d. sąlygas, ar atsirado kitų šalių sutartyje nurodytų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, bet kuriuo atveju dėl jų atsiradimo turi būti konstatuojama sutarties šalies kaltė. Nustačius, kad dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo yra sutarties šalies kaltė, kita sutarties šalis turi teisę nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2012). Nagrinėjamu atveju Lizingo sutarčių sąlygų nei viena iš šalių neginčija. Taigi jos turi šalims įstatymo galią ir turi būti vykdomos (CK 6.189 str. 1 d.). Iš byloje esančių lizingo sutarčių matyti, kad lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 11.1 punkte numatyta lizingo bendrovės teisė nutraukti vienašališkai sutartį anksčiau joje nustatyto termino, jei klientas iš esmės pažeidė sutartį. Kaip minėta, trečiajam asmeniui sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neįvykdžius ir nesumokėjus ieškovui įmokų 183 kalendorines dienas, ieškovas jas nutraukė (t. 1, b. l. 116). Apelianto teigimu, ieškovas, nuspręsdamas, ar lizingo sutarčių pažeidimas, t. y. preciziškai tikslus įmokų pagal lizingo sutartis nemokėjimas, laikytinas esminiu ar neesminiu sutarčių pažeidimu, paėmė neegzistuojančią neva turėto įsiskolinimo sumą, t. y. 89 407,04 Lt, vietoje tuo metu buvusios 11 581,79 Lt mokėtinų įmokų bei 14 736,32 Lt delspinigių sumos, t. y. 3,5 karto mažesnės sumos, ir tokios neegzistuojančios sumos nesumokėjimą traktavo esminiu sutarčių pažeidimu. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančių įrodymų visumą, vadovaudamasi tikėtinumo principu ir logikos dėsniu, laiko, jog pranešimo dėl sutarties su trečiuoju asmeniu nutraukimo momentu pagal lizingo sutartį nesumokėti mokėjimai sudarė būtent 89 407,04 Lt, o ne viso 26 318,11 Lt, kaip nurodo apeliantas. Tikėtina, jog dėl ieškovo kompiuterinėje įrangoje įvykusių techninių nesklandumų data priminime (t. 1, b. l. 196) laikytina nurodyta klaidingai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad dar 2009-06-11 (o ne 2009-11-06) priminime nurodyta skola trečiajam asmeniui sudarė 10 527,98 Lt, 2009-09-14 pretenzijoje – 40 768,13 Lt, o sutarties nutraukimo momentu – 89 407,04 Lt, kuri yra pakankamai didelė, ir tai yra esminis sutarčių pažeidimas, dėl ko ieškovo taikytas jo teisių gynimo būdas – sutarčių nutraukimas iš esmės yra proporcingas trečiojo asmens padarytam sutarties pažeidimui. Nepagrįstas apelianto argumentas dėl ieškovo nesilaikymo ekonomiškumo ir bendradarbiavimo principų, kas neva nulėmė UAB „J.P. Transportas“ kilusias pasekmes – visišką veiklos paralyžiavimą. Priešingai, byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad įvykdyti sutartinius įsipareigojimus iki 2009 metų pabaigos trečiojo asmens atstovas direktorius J. P. žadėjo jau gavęs ieškovo 2009-06-11 priminimą apie susidariusį įsiskolinimą, taip pat gavęs 2009-09-14 pretenziją bei 2009-12-14 prašymu (t. 1, b. l. 197), kuriame buvo nurodęs, jog vyksta derybos su investuotoju. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, nei ieškovui, nei teismui bylos nagrinėjimo metu tai patvirtinančių įrodymų atsakovas nepateikė, investuotojo liudyti byloje nekvietė. Be to, UAB „J.P. Transportas“ atstovas J. P. nesikreipė į ieškovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo CK 6.204 str. nustatyta tvarka. Tuo tarpu ieškovas, matydamas, kad tretysis asmuo jau nuo 2009 metų birželio mėnesio turi finansinių sunkumų vykdant prisiimtus įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, praktiškai iki trečiojo asmens nurodyto prievolių įvykdymo termino, kai buvo atsiimtos lizinguojamos transporto priemonės, pabaigos (2009 metų gruodžio mėnesio pabaigos), geranoriškai laukė, kol tretysis asmuo įvykdys prisiimtus įsipareigojimus. Be to, atsakovo 2009-11-13 išduotas įgaliojimas perregistruoti „Swedbank lizingas“, UAB vardu naudotą puspriekabę Koegel SFHB 24P, taip pat registruoti UAB „J.P. Transportas“ minėto turto naudotoju laikotarpiui iki 2012-12-30 (t. 1, b. l. 189) tik patvirtina, kad ieškovas siekė bendradarbiauti su trečiuoju asmeniu ir tikėjosi, jog prisiimtus finansinius įsipareigojimus jam pavyks įvykdyti. Taip pat 2010-01-11 tiek trečiajam asmeniui UAB „J.T. Transportas“, tiek laiduotojui J. P. buvo išsiųsti pasiūlymai įsigyti paimtą turtą (t. 2, b. l. 133-138), tačiau ir šioje situacijoje šalys buvo pasyvios.

Byloje apeliantas kelia lizingo davėjo patirtų nuostolių dydžio klausimą, teigdamas, jog lizingo sutarčių dalykai buvo parduoti už per žemą kainą. Nagrinėjamos bylos atveju lizingo davėjas, nutraukęs lizingo sutartį, pasirinko vieną iš CK 6.574 str. nurodytų jo interesų gynimo būdų – išsireikalauti lizingo sutarties dalyką ir išieškoti nuostolius, kurių dydį sudaro skirtumas tarp neišpirktos pagal lizingo sutartį naudoto turto ir rinkos vertės (pinigų sumos, gautos, pardavus susigrąžintą lizingo sutarties dalyką). Teisėjų kolegija pažymi, kad lizingo sutarties nutraukimo atveju lizingo davėjo patirtų nuostolių dydis yra siejamas su padėtimi, kokia ji būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (CK 6.574 str.). Tinkamo sutarties įvykdymo atveju lizingo davėjas gautų visą lizingo sutartyje numatytą kainą. Tai pajamos, kurias lizingo gavėjas sutartimi numato gauti iš anksto ir esant normaliam sutarties vykdymui pagrįstai jų tikisi gauti. Nutraukus lizingo sutartį dėl to, kad ją iš esmės pažeidė lizingo gavėjas, lizingo davėjas negauna visų numatytų įmokų, o sugrąžinto lizingo sutarties dalyko vertė gali būti pakitusi. Bylą nagrinėjęs teismas nustatė ginčui išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes: sumokėtų įmokų dydį, sugrąžinto lizingo dalyko rinkos vertę bei jų pardavimo kainą, taip pat su pardavimo procesu susijusių išlaidų dydį. Tuo tarpu apeliantas nepateikė teismui objektyvių ir tinkamų įrodymų apie realią galimybę parduoti ginčo turtą už didesnę kainą nei pardavė ieškovas (CPK 178 str.). Savo teiginius grindžia iš esmės tik į teismo ekspertų sąrašus įrašyto vertintojo A. L. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita Nr. 13/01-002 (t. 3, b. l. 192). Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovas, vykdydamas turto realizavimą, nepagrįstai sumažino realizuojamo turto pardavimo kainas. Atkreiptinas dėmesys, jog turto vertę tam tikru laikotarpiu geriausiai atspindi realūs sandoriai, t. y. rinka. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad „Swedbank lizingas“, UAB ėmėsi visų protingų priemonių susigrąžintiems lizingo objektams parduoti ir jie perleisti buvo už tokią kainą, už kurią juos sutiko pirkti pirkėjai, įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė (CPK 185 str.). Byloje nustatyta, kad ieškovo už parduotus automobilius gautos kainos be PVM ir eksperto ataskaitoje įvertintų automobilių kainos be PVM procentine išraiška skirtumas svyruoja nuo 3,6 procentų už naudotą puspriekabę Kogel SFHB 24 P, kuri parduota už 18 200 Lt be PVM, o eksperto A. L. įvertinta 18 881 Lt be PVM, iki 18,46 procentų už puspriekabę S. C. SCS 24/L, kuri parduota už 25 896 Lt be PVM, o eksperto įvertinta 31 758 Lt be PVM. Perimtų transporto priemonių įvertinimą prieš parduodant transporto priemones atliko ir pats ieškovas (t. 2, b. l. 121-132). Matyti, jog šios lizingo bendrovės eksperto kainos skiriasi nuo atsakovo samdyto eksperto nurodytų transporto priemonių įvertinimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė, kodėl nagrinėjamos bylos kontekste betarpiškai remtis vien atsakovo pateikta teismo eksperto, vertintojo A. L. nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita, paneigiant ieškovo atliktą transporto priemonių įvertinimą, negalima. Kaip minėta, turto vertę tam tikru laikotarpiu geriausiai atspindi realūs sandoriai. Be to, nagrinėjamu atveju, kaip paaiškino ieškovas, ginčo turtas nebuvo pardavinėjamas įprastu pardavimo būdu laisvoje ir atviroje rinkoje, nes lizingo bendrovė tiek laiko, tiek lėšų sąnaudų negalėjo vykdyti ginčo turto realizavimo proceso ir ieškoti pardavėjų kelerius metus, kadangi buvo sąlygota atitinkamų veiksnių: laiko prasme ilgai stovintis stovėjimo aikštelėje turtas dėvisi tiek fiziškai, tiek morališkai ir dėl to tampa mažiau patrauklus potencialiems jo pirkėjams; ieškovas privalo mokėti savo partneriams, saugantiems turtą, saugojimo mokestį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pačiam atsakovui buvo siųsti pasiūlymai pačiam įsigyti ginčo turtą, ar surasti pirkėją, tokiu būdu išvengiant papildomų išlaidų dėl pirkėjo suradimo. Tačiau nei atsakovas, nei klientas jokių veiksmų nesiėmė ir su ieškovu nebendradarbiavo, nedėjo pastangų parduoti turtą didesne kaina ir tokiu būdu sumažinti nuostolius. Įvertinus ir verslo logiką, abejotina, ar ieškovas būtų suinteresuotas parduoti susigrąžintą turtą žemesne negu jo rinkos kaina, kadangi neturi jokių garantijų, kad atsakovas realiai padengs atsiradusių nuostolių skirtumą, o pardavus turtą per maža kaina, ieškovo nuostolis tik didėtų. Pažymėtina ir tai, jog tarpininkai, pardavinėjantys iš klientų atsiimtą turtą, taip pat suinteresuoti turtą parduoti kuo didesne kaina, kadangi už paslaugos suteikimą jiems sumokamas komisinis mokestis – atitinkamas procentas nuo turto pardavimo kainos. Iš byloje esančios 2012-06-13 pažymos Nr. SL-SR/12-4810 matyti (t. 1, b. l. 119-121), kad likutinė pagal lizingo sutartis neišpirko turto vertė sudaro 428 390,73 Lt (be PVM). Pirkimo – pardavimo sutartimis (t. 2, b. l. 51-54, 62-71) lizingo davėjui priklausantis turtas buvo parduotas už bendrą 319 539,26 Lt sumą (be PVM). Todėl pagrįstai nustatyta, jog likutinės neišpirkto turto vertės ir kainos, gautos pardavus lizingo objektu buvusį turtą, skirtumas sudaro 108 851,47 Lt.

Atsakovas J. P., nesutikdamas su teismo argumentais dėl PVM skaičiavimo, apeliacinės instancijos teismui pateikė VMI prie LR Finansų ministerijos 2013-07-23 raštą dėl lengvojo automobilio pardavimo apmokestinimo PVM. Tačiau, kaip paaiškino ieškovas, lizingo sutarties Nr. LT085877 atveju turtas buvo parduotas už 20 000 Lt (PVM skaičiuojamas nuo pardavėjo maržos). Vadovaujantis PVM įstatymo 107 str., lizingo bendrovė privalo sumokėti PVM mokestį nuo pardavėjo maržos, kurio suma apskaičiuojama tokiu būdu: iš turto pardavimo kainos, sudarančios 20 000 Lt atimama turto likutinės vertės suma, lygi 15 306,45 Lt be PVM, todėl lizingo bendrovė šiuo atveju patyrė 4 693,55 Lt pelną. Vadovaujantis minėto įstatymo norma, lizingo bendrovė sumoka PVM mokestį nuo pelno, lygų 814,66 Lt, t. y. 4 693,55 Lt/1,21 (21 procentas PVM), kas sudaro 3 878,90 Lt. Kadangi lizingo bendrovė patyrė 4 693,55 Lt pelną, o nuostolio reikalauja be PVM, dėl to ir patirto pelno suma sudaro 3 878,90 Lt (4 693,55 Lt - 814,66 Lt). Pirkimo pardavimo sutarties Nr. LT076071/PPS-1 atveju turtas buvo parduotas su PVM, ir kadangi PVM nėra nuostolio objektas, dėl to ieškovas ir reikalauja šio turto atveju nuostolio be PVM. Taip pat atmestini apelianto argumentai dėl PVM įstatymo 62 str. 2 d. 3 p., kadangi lizingo bendrovė turtą pardavė lizingo sutarties pagrindu, t. y. turtą lizingo bendrovė ne įsigijo (pirko) arba importavo, tačiau pardavė lizingo sutarties pagrindu.

Kaip matyti, ieškovo nurodytos papildomos išlaidos – 18 534 Lt, kurias ieškovas patyrė dėl automobilių paruošimo transportavimui, už patį transportavimą, turto vertinimą, atlyginimą tarpininkui už turto pardavimą, pagrįstos bendradarbiavimo sutartimis, PVM sąskaitomis faktūromis, paslaugų atlikimo aktais, mokėjimo nurodymais (t. 2, b. l. 72-117). Tarp ieškovo ir UAB „Baltijos realizacijos centras“ 2009-09-26 sudaryta bendradarbiavimo sutartis (t. 2, b. l. 100-105). „Swedbank lizingas“, UAB pagal nutrauktas lizingo sutartis atsiimtą turtą pardavė tretiesiems asmenims tarpininkaujant UAB „Baltijos realizacijos centras“. Iš byloje esančių duomenų bei ieškovo paaiškinimų matyti, jog šiuo atveju turtas parduotas tretiesiems asmenims ne tiesiogiai lizingo bendrovės, kaip turto savininko, bet prieš tai turtą parduodant UAB „Baltijos realizacijos centras“, kuri pardavė turtą trečiajam asmeniui už tą pačią kainą. Toks pagal lizingo sutartis atsiimto turto pardavimo tretiesiems asmenims būdas pasirenkamas dažniausiai tokiais atvejais, kai galutinis turto pirkėjas išveža turtą iš Lietuvos į kitą šalį. Tokiu atveju pardavėjas nemoka pridėtinės vertės mokesčio Lietuvoje, o galutinis pirkėjas pridėtinės vertės mokestį sumoka toje šalyje, į kurią turtą eksportuoja. Tačiau galutinis pirkėjas privalo pateikti turto pardavėjui pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą kitoje valstybėje patvirtinančius dokumentus. Tuo atveju, jei galutinis turto pirkėjas tokių dokumentų pardavėjui nepateikia ir pardavėjas teisės aktų nustatyta tvarka jų neperduoda atitinkamam mokesčių administratoriui Lietuvoje, pardavėjas privalo sumokėti pridėtinės vertės mokestį nuo turto pardavimo kainos, kurio nebeturi teisės aktų nustatyta tvarka susigrąžinti iš biudžeto. Taigi parduodant turtą užsienio subjektui (ar subjektui, kuris ketina eksportuoti turtą), egzistuoja objektyvi ir didelė rizika, jog lizingo bendrovei teks savo sąskaita sumokėti pridėtinės vertės mokestį į biudžetą. Todėl lizingo bendrovė šiuo atveju pasirinko būtent tokį turto pardavimo tretiesiems asmenims būdą siekdama išvengti rizikos mokėti pridėtinės vertės mokestį, kurio iš biudžeto nebebus galima susigrąžinti, bei perduodama UAB „Baltijos realizacijos centras“ su turto pardavimu susijusių dokumentų administravimą. Tai, kad bendradarbiavimo sutarčių pagrindu ieškovas dėl įvertinimo ir dėl pirkėjo suradimo kreipėsi į savo partnerius, negali būti laikoma, jog buvo atlikti neteisėti veiksmai iš ieškovo pusės, dėl ko, kaip nepagrįstai nurodo apeliantas, ieškovo patirtos papildomos išlaidos neva turėtų būti mažinamos.

Byloje nustatyta, jog laidavimo sutartimis 2006-03-30 Nr. LT030901/L, 2006-03-30 Nr. LT030902/L, 2006-11-20 Nr. LT042228/L, 2006-12-05 Nr. LT042996L, 2007-06-08 Nr. LT054195/L, 2008-03-04 Nr. LT070260/L, 2008-06-28 Nr. LT076071/L atsakovas J. P. laidavo už pagrindinį skolininką – J. P. transporto įmonę pagal pagrindinio skolininko sudarytas lizingo sutartis 2006-03-30 Nr. LT030901, 2006-03-30 Nr. LT030902, 2006-11-20 Nr. LT042228, 2006-12-05 Nr. LT042996, 2007-06-08 Nr. LT054195, 2008-03-04 Nr. LT070260 ir 2008-06-28 Nr. LT076071. 2009-05-26 J. P. transporto įmonė pertvarkyta į šiuo metu bankrutavusią (Panevėžio apygardos teismo 2013-06-17 sprendimu) UAB „J.P. Transportas“ (t. 3, b. l. 63), t. y. pertvarkyta į ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį – UAB „J.P. Transportas“, todėl CK 2.104 str. 2 d. nustatyta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvių atsakomybė pagal pertvarkytos įmonės prievoles baigėsi 2012-05-26. Be to, UAB „J.P. Transportas“ Panevėžio apygardos teismo 2010-03-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-579-280/2010 pripažinta nemokia ir jai iškelta bankroto byla. Panevėžio apygardos teismo 2011-03-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-258-280/2011 nustatytas 163 354,43 Lt patikslintas „Swedbank lizingas“, UAB kreditorinis reikalavimas atsakovui UAB „J.P. Transportas“. Minėtose bylose J. P., kaip pertvarkytos individualios įmonės dalyvis (CK 2.50 str. 4 d.), atsakovu nėra patrauktas. Apelianto teigimu, kai kreditorius reiškia reikalavimą prievolės neįvykdžiusios individualios įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, solidariam bendraskoliui – laiduotojui, kuris taip pat yra tos individualios įmonės dalyvis, toks kreditoriaus reikalavimas turi būti pareiškiamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka ir nagrinėjamas tos individualios įmonės bankroto byloje. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo pareiškimas bankroto byloje kreditorinio reikalavimo trečiajam asmeniui, kuris su atsakovu yra bendraskoliai, neatėmė ir nepanaikino ieškovo teisės pareikšti reikalavimą atsakovui kaip laiduotojui. Pagal CK 6.81 str. 1 d., kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Taigi ieškovas, naudodamasis jam suteiktomis teisėmis, gali pareikšti ieškinį dėl neįvykdytų prievolių tiek skolininkui (lizingo gavėjui UAB „J.P. Transportas“), tiek ir laiduotojui (J. P.), tiek visiems kartu, tiek skyrium (CK 6.6. str. 4 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2012-11-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1382/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-29 nutarimas Nr. 3K-P-537/2011). UAB „J.P. Transportas“ bankroto byloje kreditorinio reikalavimo pareiškimas jokiais būdais nereiškia reikalavimo patenkinimo. „Swedbank lizingas“, UAB reikalavimas būtų įtrauktas į trečios eilės kreditorių sąrašą ir būtų tenkinamas tik tuo atveju, jei patenkinus pirmų dviejų eilių kreditorių reikalavimus bus likę turto. Praktikoje trečios eilės reikalavimai niekuomet nebūna patenkinti, todėl ieškovas pasinaudotojo CK 6.6 str. ir 6.81 str. įvardinta galimybe reikšti ieškinį tik laiduotojui. Be to, šioje byloje ieškovas ieškinį atsakovui (laiduotojui) pareiškė 2012-07-05, o dėl pagrindinio skolininko UAB „J.P. Transportas“ veiklos pabaigos sprendimas buvo priimtas tik 2013 m. birželio 17 d. Taigi, ieškinio laiduotojui pareiškimo metu pagrindinis skolininkas nebuvo likviduotas ir išregistruotas iš juridinių asmenų registro, t. y. jo prievolė ieškovui nebuvo pasibaigusi. Tai reiškia, jog kreditorius, pareikšdamas ieškinį laiduotojui, pareikalavo, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko prievolę įvykdytų solidarus skolininkas (CK 6.81 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012).

Atmestinas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo paaiškinimus dėl 2006-03-30 Nr. LT030901/L, 2006-03-30 Nr. LT030902/L, 2008-03-04 Nr. LT070260/L laidavimo sutarčių, kurias, apelianto teigimu, laidavęs yra ne atsakovas J. P., o pats skolininkas J. P. transporto įmonė. Pažymėtina, jog šiuo atveju atsakovas laidavimo sutartimis įsipareigojo įvykdyti trečiojo asmens neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis pagal lizingo sutartis bei įsipareigojo atsakyti lizingo bendrovei tokia pačia apimtimi kaip ir tretysis asmuo (laidavimo sutarčių 1 p.). Tokiu būdu, atsižvelgiant į laidavimo sutarties tikslus, sudarytomis laidavimo sutartimis buvo siekiama užtikrinti lizingo davėjui, kad suteiktas kreditas bus grąžintas. Sprendime teismas pagrįstai nurodė, jog tam, kad tokios paslaugos teikimas „Swedbank lizingas“, UAB būtų pelningas, ieškovas pasinaudojo atitinkamais teisiniais instrumentais, užtikrinančiais prievolių įvykdymą, todėl akivaizdu, kad už kliento J. P. prisiimtus įsipareigojimus asmeniškai laidavo juridinio asmens dalyvis, įmonės savininkas J. P., o ne J. P. transporto įmonė, nes priešingas aiškinimas neatitiktų laidavimo sutarčių esmės ir jomis siekiamų tikslų, būtų nelogiškas ir neatitiktų įprastos verslo praktikos.

Apeliantas vertina, kad laidavimas jo atžvilgiu baigėsi CK 6. 87 str. 4 d. numatytu pagrindu, t. y. iš esmės pasikeitus prievolei ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėjus jo atsakomybei ar atsiradus kitoms laiduotojui nepalankioms pasekmėms. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.87 str. 4 d. numato, jog laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kitą. Nagrinėjamu atveju ieškovas ir apeliantas sudarė laidavimo sutartis, pagal kurias laiduotojas įsipareigojo įvykdyti lizingo gavėjo J. P. transporto įmonės neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis pagal kliento prisiimtas lizingo sutartis su visais tolimesniais jų papildymais ir pakeitimais. Iš byloje esančių laidavimo sutarčių 14 punkto matyti, kad šalys susitarė, jog lizingo sutarties sąlygos lizingo bendrovės ir kliento papildomais susitarimais gali būti papildomos bei keičiamos. Tokiu būdu, akivaizdu, jog sudarant laidavimo sutartis apeliantas laidavo už lizingo sutartis su visais jų tolimesniais papildymais ir pakeitimais. Sutarčių tekste tai nurodyta aiškiai ir nedviprasmiškai. Atsakovas laidavimo sutartis sudarė laisva valia, niekieno neverčiamas. Be to, laidavimo sutartys buvo sudarytos su atsakovu asmeniškai, tai matyti iš laidavimo sutarčių preambulėje nurodytų gyvenamosios vietos adresų, t. y. kad nurodyta apelianto, kaip fizinio asmens adresas, o ne įmonės buveinės adresas. Iš to darytina išvada, kad apie 2008-12-03 kreditoriaus „Swedbank lizingas“, UAB ir J. P. transporto įmonės sudarytą papildomą susitarimą prie lizingo sutarčių J. P. buvo žinoma, todėl jis, būdamas lizingo sutartis pasirašiusio juridinio asmens dalyviu, verslininku, turėjo teisę atsisakyti pasirašyti, jo manymu, atsakomybę varžantį 2008-12-23 susitarimą, tačiau to nepadarė.

Nesutiktina su apelianto teiginiu, jog ieškovas praleido CK 6.88 str. 1 d. numatytą terminą ieškiniui pareikšti. Byloje nustatyta, kad pagrindiniam skolininkui bankroto byla iškelta Panevėžio apygardos teismo 2010-03-15 nutartimi. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pagrindinis skolininkas dar iki tol, kol jam buvo iškelta bankroto byla, nevykdė prievolių pagal lizingo sutartis, kurios 2009-12-15 pranešimu buvo nutrauktos dėl netinkamo jų vykdymo. Esant laidavimo sutartims, kuriomis laiduotojas įsipareigojo atsakyti su pagrindiniu skolininku solidariai, nuo lizingo sutarčių nutraukimo, laiduotojui atsirado pareiga įvykdyti prievoles bei atlyginti ieškovui nuostolius, kurie jį grąžintų į tą padėtį, jei pagrindinis skolininkas būtų tinkamai vykdęs priimtus įsipareigojimus. Šiuo atveju, priešingai nei teigia apeliantas, pasibaigę skolų mokėjimo terminai nereiškia prievolės pabaigos ir laiduotojo pareigos pagal laidavimo sutartis prievoles vykdyti. Pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad lizingo sutartyse nustatytos prievolės buvo netinkamai įvykdytos, o laiduotojas ir kreditorius susitarė, jog laidavimas galioja iki kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartis (lizingo sutarčių 21 p.), t. y. visiško lizingo sutarčių (kaip pagrindinės prievolės) įvykdymo, tai CK 6.88 str. 1 d. nustatytas laidavimo pabaigos terminas nėra taikomas, prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus įvykdyta pagrindinė prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009; kt.). Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas. Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Toks šalių susitarimas atitinka Konstitucijos 46 straipsnyje nustatytą asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principą. Lizingo sutartyse yra aiškiai nurodyti lizingo gavėjo prievolių įvykdymo (lizingo įmokų sumokėjimo) terminai (lizingo sutarčių įmokų grafikai), todėl akivaizdu, kad CK 6.88 str. norma šiuo atveju negali būti taikoma, o prievolės pagal lizingo sutartis laiduotojams nėra pasibaigusios. Iš laidavimo sutarčių matyti, kad laidavimo prievolė nėra apribota tam tikru naikinamuoju terminu, laidavimo prievolės galiojimas yra tiesiogiai susijęs su užtikrintos prievolės galiojimu. Argumentų, pagrindžiančių, jog šalių ketinimai dėl laidavimo sutarčių 21 punkto turinio buvo kitokie, apeliantas nepateikė.

Remdamasi aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir proceso teisės normos taikytos tinkamai, byla išspręsta teisingai, dėl to nėra įstatyminio pagrindo apeliacinio skundo motyvais skundžiamą teismo procesinį sprendimą naikinti ar keisti (CPK 263, 329-330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.