Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-08-12 · Civilinė byla Nr. 2A-588-372/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-03-17Šiaulių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-08-12Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-08-12
Bylos Nr.
2A-588-372/2014
Teisminio proceso Nr.
2-18-3-01223-2013-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Birutė Simonaitienė
Atsakovas
A. B.
Ieškovas
L. J.
Kategorijos
  • 77.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-588-372/2014Teisminio proceso Nr. 2-18-3-01223-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 77.4.2.; 78.2.1.; 121.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOSTEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 12 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1427-874/2014 pagal ieškovės L. J. ieškinį atsakovui A. B., išvadą teikiančiai institucijai Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo.

Teisėja nagrinėdama civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė L. J. kreipėsi į teismą prašydama nustatyti nepilnamečio vaiko A. B., gyvenamąją vietą su ieškove – vaiko motina L. J.; priteisti iš atsakovo A. B. nepilnamečiam vaikui A. B. išlaikymą po 350 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki vaiko pilnametystės; priteisti iš atsakovo A. B. vaikui A. B. 1050 Lt išlaikymo įsiskolinimą. Nurodė, kad su atsakovu gyveno 6 metus, (duomenys neskelbtini) gimė sūnus A. B.. Dėl atsakovo girtavimo, smurto jie išsiskyrė. Dabar gyvena su sugyventiniu, kuris išlaiko ją ir vaiką, jai padeda mama ir brolis. Ji ieško darbo. Jau 5 mėnesius atsakovas nesidomi vaiku, neteikia išlaikymo. Vaikui išleidžia 600 – 800 Lt per mėnesį. Bylos nagrinėjimo metu sutiko sumažinti išlaikymo dydį iki 300 Lt per mėnesį ir išlaikymo įsiskolinimą iki 900 Lt už tris mėnesius.

Atsiliepimas

Atsakovas A. B. prašė ieškinį tenkinti iš dalies. Teigė, kad vaiko išlaikymui reikia mažesnės sumos, nei prašo ieškovė. Vaiko motina finansiškai pasiturinti, todėl gali nupirkti vaikui, ko pastarajam reikia. Paskutinį kartą atsakovas dirbo prieš 3 – 4 metus. Dabar padeda motinai ūkininkauti. Oficialiai nėra įdarbintas, darbo užmokesčio negauna. Vaiko nerėmė, nes nežinojo, kur gyvena vaikas. Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove neprieštaravo, prašė priteisti iš jo išlaikymą nepilnamečiam sūnui periodinėmis išmokomis po 200 Lt kas mėnesį iki jo pilnametystės. Nurodė, kad turi dar vieną nepilnametį vaiką, kuriam iš jo priteistas išlaikymas po 200 Lt kas mėnesį, todėl mano, jog ir kitam vaikui negali būti priteista didesnė suma.

Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, sutikdamas su ieškovės reikalavimų tenkinimu, atsižvelgdamas į nepilnamečio vaiko teises ir interesus. Nurodė, kad atsakovas yra jaunas, darbingas, jo pareiga ieškoti darbo ir padėti biologiniam vaikui. Sutiko su prašomu 300 Lt išlaikymu nepilnamečiui vaikui. Nurodė, kad vaikas turi sveikatos problemų, kad mažametis vaikas šiuo metu turėtų gyventi su mama.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies. Nustatė nepilnamečio vaiko A. B. gyvenamąją vietą su ieškove – vaiko motina L. J.. Priteisė iš atsakovo A. B. nepilnamečiam vaikui A. B. išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, kurių dydis 300 Lt nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Nustatė, kad vaikui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkys ieškovė. Priteisė vienkartinę išmoką iš atsakovo A. B. jo nepilnamečiam vaikui A. B. 900 Lt išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2013-10-01 iki 2013-12-30.

Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad ieškovė yra nedirbanti, registruota darbo biržoje, per mėnesį gauna 52 Lt pajamas, kurias sudaro išmoka vaikui. Ieškovė nuosavybės teise neturi jokio nekilnojamojo turto, privalomo registruoti turto, vertybinių popierių, piniginių lėšų. Mokesčiams ieškovė išleidžia apie 550 Lt per mėnesį. Be to, turi pasiėmusi 2830,60 Lt paskolą, kurią turi grąžinti dalimis iki 2014-06-21. Atsakovas nedirba, registruotas darbo biržoje, asmeninės nuosavybės teise turi 0,1603 ha žemės sklypą su jame esančiu gyvenamuoju namu bei kitais pastatais. Atsakovas turi dar vieną nepilnametį išlaikytinį. Teismas nustatė, kad ieškovė vaiko poreikių tenkinimui išleidžia apie 600 Lt per mėnesį. Ieškovė be atsakovo paramos augina sūnų, išlaiko ir juo rūpinasi, o atsakovas gera valia sūnaus neišlaiko. Teismas manė, kad po 300 Lt vaiko išlaikymui kas mėnesį ieškovė ir atsakovas gali skirti. Priėjo išvadą, kad yra pagrindas priteisti iš atsakovo išlaikymo vaikui įsiskolinimą už ieškovės nurodomą laikotarpį nuo 2013-10-01 iki 2013-12-30, kadangi nustatyta, jog atsakovas tuo metu nevykdė savo pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką.

III. Apeliacinio skundo esmė

Atsakovas A. B. apeliaciniu skundu prašo Joniškio rajono apylinkės teismo 2014-03-17 sprendimą pakeisti iš dalies, sumažinant sūnaus A. B. išlaikymui sprendimu priteistą sumą iki 200 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki sūnaus pilnametystės ir išlaikymo įsiskolinimą po 200 Lt už 3 mėn. laikotarpį.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1.Teismo sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas, nes bylą nagrinėjęs teismas pateiktus byloje įrodymus vertino vienpusiškai, nepilnai ir dėl to neobjektyviai, taip pat nepaaiškino, kodėl vienais įrodymais tiki, kitais ne, o ieškovei nepalankius įrodymus visiškai ignoruoja.

2. Teismas, priteisęs po 300 Lt išlaikymą sūnui kas mėnesį nenurodė motyvų, dėl kurių turėtų būti nukrypta nuo principo, jog tėvų teisės ir pareigos yra lygios bei kokiu pagrindu atsakovas turi būti diskriminuojamas išlaikymo teikimo šaltinio aspektu – teismo priteistą pinigų sumą sūnaus Alano išlaikymui teks uždirbti dirbant samdomą darbą, nes jokių pašalpų, kaip ieškovė negauna. Išlaikymo po 300 Lt priteisimas bei tokio paties dydžio išlaikymo įsiskolinimo priteisimas už 3 mėn. laikotarpį yra neadekvatus atsakovo turtinei padėčiai.

Atsiliepimas

Ieškovė L. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog sutinka su Joniškio rajono apylinkės teismo padaryta išvada, kad 300 Lt išlaikymo dydis per mėnesį nebūtų per didelis ir nepažeistų atsakovo teisių, atsižvelgiant į jo amžių, darbingumą turtinę padėtį ir išlaikytinių skaičių. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad iš jo kitam vaikui yra priteista 200 Lt per mėnesį suma, todėl ir sūnui A. B. negali būti priteista daugiau, yra nepagrįsta, nes teismas kiekvienu konkrečiu atveju vertina vaiko poreikius, abiejų vaiko tėvų turtinę padėtį, šeimynines aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Atsakovo pasiteisinimas, kad jis yra užsiregistravęs darbo biržoje, kuri nepasiūlo jokio darbo, turėtų būti vertinamas kritiškai, kadangi atsakovas privalo ir savo aktyviais veiksmais siekti susirasti darbo. Viso vaiko A. B. minimalių poreikių patenkinimui apytiksliai buvo paskaičiuota 880 Lt suma, tačiau ieškovė bylos nagrinėjimo metu neprašė priteisti 440 Lt. Ieškovė atsižvelgė ne tik į savo vaiko poreikius, bet ir į tai, kad atsakovas turi dar viena vaiką bei į tai, kad dalies paskaičiuotų A. B. išlaidų ji neturi, todėl sutiko su 300 Lt išlaikymo suma.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su priteista išlaikymo nepilnamečiam vaikui suma ir priteista išlaikymo įsiskolinimo suma.

Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio ir išlaikymo įsiskolinimo dydžio priteisimo

Sprendžiant dėl vaikui teikiamo išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, taip pat to paties straipsnio 3 dalyje nustatytu imperatyvu, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Taigi, teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikui teikiamo išlaikymo dydžio, turi derinti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kurio esmė – visų pirma užtikrinti vaiko interesus, su bendruoju civilinių santykių teisinio reglamentavimo proporcingumo principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), kuris reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).

Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą, turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-495/2008). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009 ir kt.). Teismas atkreipia dėmesį, kad 1 MMA kriterijus, sprendžiant dėl išlaikymo dydžio, nėra imperatyvus, jis taikytinas priklausomai nuo konkrečios situacijos. Pažymėtina ir tai, kad tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, atsižvelgiant į daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, tėvų turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė yra nedirbanti, registruota darbo biržoje, per mėnesį gauna 52,00 Lt pajamas, kurias sudaro išmoka vaikui. Ieškovė nuosavybės teise neturi jokio nekilnojamojo turto, privalomo registruoti turto, vertybinių popierių, piniginių lėšų. Atsakovas nedirba, registruotas darbo biržoje, asmeninės nuosavybės teise turi 0,1603 ha žemės sklypą su jame esančiu gyvenamuoju namu bei kitais pastatais, (duomenys neskelbtini). Atsakovas turi dar vieną nepilnametį išlaikytinį. Atsakovas nurodo, kad jo mama grynais pinigais sutinka jį remti 400 Lt ribose (84 b. l.). Ieškovė nurodo, kad brolis ją remia apie 200 Lt per mėnesį, mama apie 50 Lt, padeda sugyventinis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju atsakovo turtinė padėtis yra geresnė nei ieškovės. Be to, kasacinis teismas, formuodamas praktiką šios kategorijos bylose, yra nurodęs, kad sprendžiant išlaikymo dydžio priteisimo klausimą yra būtina atsižvelgti į tai, pas kurį iš tėvų lieka gyventi nepilnametis vaikas, nes tokiu būdu jam ir taip neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Negalima nuneigti to fakto, kad su vaiku gyvenanti motina turi daugiau išlaidų, nei kartu su juo negyvenantis tėvas. Šios išlaidos pakankamai dažnai net negali būti įvertinamos konkrečiomis sumomis, pagrindžiančiomis rašytiniais įrodymais (kvitais, čekiais ir pan.).

Apelianto teiginys, jog iš jo kitam vaikui yra priteista po 200 Lt per mėnesį suma, todėl ir sūnui A. B. neturėtų būti priteista daugiau, yra nepagrįstas, nes teismas kiekvienu konkrečiu atveju vertina konkretaus vaiko poreikius, abiejų vaiko tėvų turtinę padėtį, šeimynines aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad tėvų pareiga teikti vaikams išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis. Sunki materialinė padėtis jokiu būdu neatleidžia nei vieno iš tėvų nuo pareigos išlaikyti savo vaikus. Abu tėvai šiuo metu nedirba, tačiau abu yra prisiregistravę darbo biržoje ir ieškosi darbo. Pažymėtina, kad, nustatant kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jų turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jie ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį turi būti vertinamas tiek pagal objektyvius, tiek pagal subjektyvius veiksnius. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kt., aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu. Šiuo atveju atsakovas yra sveikas, darbingas asmuo, neturintis sveikatos problemų. Teismo vertinimu, šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog apeliantas deda maksimalias pastangas ir ėmėsi visų priemonių, kad gautų savo amžių bei profesines galimybes atitinkančias pajamas. Ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga vertinant šalių turtinę padėtį bei sprendžiant išlaikymo dydį. Atsakovas, būdamas darbingo amžiaus nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad jis ieškojo ir negali susirasti geriau apmokamo darbo. Priešingai, apeliaciniame skunde nurodo, kad „teismo priteistą pinigų sumą sūnaus Alano išlaikymui man teks uždirbti dirbant samdomą darbą“. Byloje nenustatyta ir, kad atsakovas būtų neįgalus ar oficialiai praradęs dalį darbingumo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovė ir atsakovas byloje nurodo gyvenantys tik iš artimųjų paramos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1017/2003; 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2004; 2004 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2004; 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2010). Tai reiškia, kad tuo atveju, jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir panašiai, teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, tai yra laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004; 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2010). Todėl, įvertinus šalių turtinę padėtį, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas ir ieškovė yra jauno amžiaus, jiems nėra nustatytas nedarbingumas ir turi galimybę surasti geriau apmokamą darbą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovo ir ieškovės turtinė padėtis leidžia teikti vienodą – po 300 Lt kas mėnesį išlaikymą savo nepilnamečiam sūnui –A. B..

Išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis. Pagal CK 3.200 straipsnyje įtvirtintą bendrąjį principą išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, bet ne daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011-05-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011). Ieškovė prašė priteisti išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2013-10-01 iki 2013-12-30, t. y. už 3 mėn. – 1050,00 Lt. Pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, kad ieškovė su sūnumi iš atsakovo išėjo nuo 2013 m. spalio mėn., ieškovė be atsakovo paramos augina sūnų, išlaiko ir juo rūpinasi, o atsakovas A. B. gera valia sūnaus neišlaiko. Atsakovas pripažino, jog laikotarpiu nuo 2013-10-01 iki 2013-12-30 nevykdė savo pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką, nurodydamas, jog vaiko nerėmė, nes nežinojo, kur gyvena vaikas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė išlaikymo vaikui įsiskolinimą už ieškovės nurodomą laikotarpį nuo 2013-10-01 iki 2013-12-30, t. y. už 3 mėn., – atitinkamai 900,00 Lt (po 300,00 Lt kas mėnesį). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo turtinę padėtį, priteisiamą išlaikymo dydį – po 300 Lt kas mėnesį, į kitas byloje nustatytas aplinkybes pagrįstai sumažino ieškovės prašomą 1050 Lt išlaikymo įsiskolinimą iki 900 Lt.

Dėl įrodymų vertinimo ir sprendimo motyvų

Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas, teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, o tai reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje V. G., J. K., N. M. v. AB (duomenys neskelbtini), bylos Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti kaip nepagrįsti. Tai, kad apeliantas tuos pačius įrodymus vertina kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas priėmė nepagrįstą sprendimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apelianto A. B. apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to apeliacinis skundas dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjaBirutė Simonaitienė